BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘paskaitų konspektai’

Technikos filosofija

2010-01-15

TEORINIAI IR METODOLOGINIAI TECHNIKOS FILOSOFIJOS KLAUSIMAI

Kas yra technika? Ko galima iš jos laukti, ką ji gali duoti žmogui ir ką iš jo atimti? Ar technika turi savo nepakeičiamą vystymosi logiką, kurią lemia jos pačios prigimtis, gamtos dėsniai? Ar technikos raida invariantiška ir ją žmogus gali nukreipti sau norima linkme? Tai bene svarbiausi klausimai, keliami šiuolaikinėje (XVIIIamžius – XIX amžiaus pirmoji pusė) ir dabartinėje (XIX amžiaus antroji pusė – iki šių dienų) technikos filosofijoje. Jų analizei šiandien turi įtakos dvi filosofinės tradicijos: mokslo filosofija ir metodologija (tyrinėjama techninių žinių prigimtis ir specifika) bei filosofinė antropologija[1] (etinė ir kultūrinė technikos problematika, humanistiniai ir vertybiniai technikos aspektai). Dėl šių priežasčių technikos filosofinės problematikos laukas yra labai platus: pačios technikos sampratos plėtotė, technikos istorinės raidos analizė, techninių žinių specifika ir ryšys su fundamentiniais mokslais, menu, politika, ekonomika, naujos žmogaus ir gamtos sąveikos paieškos, naujos techninės elgsenos formavimas, vertybinių technikos konstravimo aspektų tyrinėjimas, naujos etikos postindustrinėje informacinėje visuomenėje klausimai. Technikos antropologijos sritis apimtų techninio lavinimo ir auklėjimo klausimus, vertybių sistemos formavimą, intelektualinių ir dvasinių pradų derinimą, žmogaus, konstruojančio ir naudojančio techniką, atsakomybės jausmo ugdymą, techninių žinių ir racionalaus techninės pažangos ribų įsisąmoninimą.

Sąvokos technika ištakos ir reikšmės kaita. Šiuolaikinė ir dabartinė sąvokos technika reikšmės

Sąvokos technika ištakos glūdi antikos laikuose. Graikų kalboje sąvoka technē (gr. technē – technika) nėra susietas su kokia nors konkrečia ypatinga veikla ir išskiria meistrystę, išmanymą, sumanumą, net gudrumą. Todėl jo taikymo sritis – nuo amatininko veiklos iki aukštojo meno. Klasikinėje graikų kalboje yra tokių sąvokų, kaip amatininko technika, gydytojo technika, mašinų gamybos technika, įsakymų technika ir net meilės technika. Graikų mąstytojai bando apibrėžti technē vietą tarp kitų žmogiškojo pažinimo ir veiklos rūšių. Aristotelis šią sąvoką nagrinėja Nikomacho etikoje. Čia jis parodo technē skirtumą nuo kitų žinojimo rūšių. Aristotelio manymu, technē skiriasi nuo patyrimo (gr. empeiria – pažinimas, paremtas jutimais, patirtimi) ir nuo teorinių žinių (gr. epistēmē – žinios). Taigi mąstytojas visai neskiria dėmesio daiktinei technikai (įrankiams). Jam technika yra veiklos meistrystė, mokėjimas.

Technika kaip žinios (žinojimas) yra tiesiogiai susiję su žmogaus veikla. Tai žinios apie tai, kas dar neegzistuoja, o tik atsiras žmogaus veikloje, vadinasi, apie tai, kas žmogaus sąmonės sukuriama, darbine veikla realizuojama ir tarnauja jo tikslams.

Skirtingai nuo teorinių žinių, kurios nukreiptos į objektyvią gamtinę tikrovę, technines žinias galima apibūdinti kaip „žinias apie gaminimą“, todėl techninių žinių dalykas – kuriamo, gaminamo, tampančio, įgyjančio buvimą sritis. Šia prasme techninės žinios yra tarpinė grandis tarp patyrimo ir teorijos. Techninės žinios organiškai jungia eksperimentinius duomenis, suformuluotus tikslus ir jų įkūnijimo būdus.

Techninių žinių ypatumas – tai jų nukreiptumas į konstravimą ir gamybą. Techninės žinios apima:

  • mintinį objekto konstravimą (tikslą);
  • projektą;
  • konstrukcijos sukūrimą.

Tai esminė techninių žinių ypatybė, todėl techninės žinios ir tikslo formulavimas yra pastarojo realizavimo priemonė.

Jau graikų mąstytojai, lygindami tapsmo procesus gamtoje ir jų atsiradimą žmogaus veikloje, pastebi tarp jų esančius skirtumus: jie mato, kad šių procesų atsiradimas gamyboje ir kūryboje yra sudėtingesnis, tačiau iš esmės jie analogiški.

Tačiau kitaip nei gamta, techninėje savo veikloje žmogus pajėgus modeliuoti ir tobulinti tai, ką gamina. Techninė žmogaus veikla gali pakeisti gamtinių procesų kryptį. Viena vertus, ši veikla analogiška gamtai, kita vertus, keičia ją pagal žmogaus tikslus.

XVII amžiaus mokslinių revoliucijų ir gamybos perversmų epochoje Vakarų Europoje lotynų kalbos sąvoka technika ars (gamybos sumanumo ir išmanymo menas) pereina į prancūzų kalbą kaip terminas technique, o dar vėliau – į vokiečių kalbą kaip technik. Sąvokos turinys tampa vis labiau specializuotas. Naujaisiais laikais sąvoka technika apima visumą priemonių, procedūrų ir veiksmų, kurie būtini bet kokioje veikloje, tačiau pirmiausia – darbo įrankių ir mašinų gamyboje. Taigi, tobulėjant technikai, kinta ir jos supratimas.

Šiuolaikinė ir dabartinė technikos sampratos yra susijusios su klasikine, tačiau audringa mokslo ir technikos pažanga įnešė ir išplėtė šio termino apibrėžties lauką. Šiuolaikinė ir dabartinė technika apima neorganinę ir organinę gamtą. Neorganinėje gamtoje – tai statybinė, elektros, šilumos, fizikinė ir cheminė, energetinė, ryšių ir t. t. technikos. Organinėje gamtoje – tai žemės ūkio, biotechnologijos, genų ir klonavimo technikos. Be to, egzistuoja mąstymo, diskusijų, mokymo, atminties, komunikacijų, derybų meno, vadybos, vadovavimo ir t. t. technikos. Šiuolaikinėje ir dabartinėje išplėstinėse technikos sampratose išskiriami šie svarbiausi aspektai:

  • žinių sritis, sudarančių tarpinę grandį tarp empirinių ir teorinių žinių;
  • žmogaus veiklos sritis, nukreipta į žmogaus pertvarką savo tikslams ir poreikiams tenkinti;
  • dirbtinės veiklos priemonės ir jų sistemos (daiktiniai technikos elementai);
  • veiklos metodai, būdai ir procedūros;
  • visuma žmogaus gebų, žinių ir įgūdžių, sudarančių profesionalią tam tikros srities kompetenciją.

Technika – tai produktų ir jų gamybos būdų, sukurtų konstruktyvia veikla remiantis gamtos dėsniais, individų ir visuomenės poreikiams tenkinti ir formuojančių pasaulį, teorinė ir praktinė visuma ir jos elementai.

Technikos apibrėžimą sudaro šie struktūriniai elementai:

  • gamyba ir vartojimas individualiame ir visuomeniniame lygmenyse;
  • išradimai, kurių pagrindą sudaro gamtos dėsniai;
  • teorinės prielaidos ir projektavimas bei planinė gamyba;
  • produktų gamyba (produktai, tarpininkavimo funkcijos tarp gamintojo ir jo veiklos rezultatų) ir vartojimas (tarpininkavimo funkcijos: funkcionavimas, tinkamumas vartoti);
  • visuomeninė vartojimo sistema;
  • žmogiškoji laisvė ir intelektiniai gebėjimai kontroliuoti gamtą ir pertvarkyti pasaulį.

Technologinės kultūros samprata

Žmogaus interpretacija veiklos atžvilgiu įgalina aprėpti žmogiškos būties visumą, pamatyti profesinio uždarumo ir vienmačio žmogaus tragiškumą, naujai pažvelgti į technikos kultūros fenomeną. Kultūra yra humaniška žmonių veikla, apimanti priemonių, būdų ir rezultatų sistemą. Šis apibendrinimas galioja tiek atskiroms kultūros šakoms, t. y. meno kultūrai, gamybos kultūrai, mąstymo kultūrai, dorovinei kultūrai, tiek ir techninei kultūrai apibūdinti. Ši kultūros samprata padeda įveikti itin paplitusį ir gana siaurą kultūros vien tik kaip materialinių ir dvasinių vertybių traktavimą. Kultūrą interpretuojant kaip veiklą atsiskleidžia galimybė – ir kartu būtinybė – aiškiai skirti bendruomenės, tautos ir asmens kultūrų skirtingus turinius ir jų vertinimo kriterijus, be to, tai leidžia kitaip nei iki šiol suvokti žmogaus švietimo, ugdymo ir lavinimosi problematiką, giliau įžvelgti filosofavimo kaip praktikuojamo protingumo vietą ir vaidmenį visame kultūros procese. Kita vertus, atsiskleidžia ir šio proceso giluminis ryšys su asmens verte, laisvės ir demokratijos, atsakomybės ir tolerancijos idėjoms.

Analizuojant visuomenės technologinės kultūros sampratą reikia išskirti šiuos pagrindinius jos komponentus:

  • technikos žinių kompleksas, kurį atskiri mokslai pateikia kaip priemonę techninei veiklai įgyvendinti. Veiklos priemonė, galima sakyti, yra tik tai, kas žmogaus apdorota ir priklauso kultūrai įrankių, mąstymo būdų, žmogaus dvasinių galių ar informacinių sistemų pavidalu;
  • algoritmai, kuriems atsirasti pagrindą sudaro technikos žinios ir kuriais išreikštos pasaulį formuojančios ir poreikius tenkinančios veiklos taisyklės. Tai racionalių sprendimų būdai, nustatantys tikslingai racionalius veiksmus, taip pat instrumentinės veiklos taisykles, kurios dažnai apibūdinamos kaip technologijos;
  • techninė veikla pagal atitinkamas taisykles. Tai veikla, tiek technostruktūras kurianti ir jas nuolat keičianti, tiek ir dėl jų atsirandanti. Didžiausi techninės veiklos laimėjimai yra išradimas, konstravimas, tobulinimas, techninio proceso inicijavimas ir priežiūra;
  • technika kaip pasaulį formuojančios ir poreikius tenkinančios žmonių veiklos rezultatas, įgijęs įrankių, mašinų, aprūpinimo ir susisiekimo priemonių pavidalą. Ši techninė struktūra pateikia priemonių kompleksą, palengvinantį ir įgalinantį efektyviai įgyvendinti įvairius žmonių gyvenimo tikslus;
  • individų techninė kultūra, užtikrinanti jų veiklos sėkmę technikos srityje. Ją, kaip techninės veiklos gebėjimą, žmogus įgyja išlavindamas įgūdžius ir specifiškai orientuotas savo dvasines galias. Šie gebėjimai lavinami remiantis visos žmonijos kultūra ir ypač technine visuomenės kultūra. Individuali techninė kultūra, būdama bendruomenės techninės kultūros dalimi, yra pagrindinė visos technikos pažangos prielaida ir techninių inovacijų šaltinis.

Taigi technika kultūros sistemoje, viena vertus, gali būti laikoma techninės veiklos produktu, o kita vertus – visą tolesnę, ne vien tik techninę, žmogaus veiklą lemiančiu elementu. Ji įsišaknyja visoje žmogaus būties sanklodoje. Šiuo atveju technika atsiveria kaip itin savita kultūros dalis; technika tampa tam tikra gamtos ir dvasios jungtimi, o dėl šios jungties – ir kultūros fenomenu. Taigi apmąstant techniką kaip kultūros fenomeną, reikėtų remtis gamtos mokslų ir dvasios mokslų metodologinėmis tradicijomis, nes technika savo formomis sujungia gamtos dėsnius ir žmogaus tikslus.

Technikos istorijos periodizacija

Tūkstantmetėje savo istorijoje žmogus, atiduodamas savo funkcijas technikai, įspaudė joje savo atvaizdą. Biologiškai žmogus mažai pakito, tačiau su kiekvienu žymiu mokslo atradimu, su kiekvienu reikšmingu technikos išradimu jo galia augo, žmogiškasis atvaizdas visatoje kito. Visa tai atsispindi technikoje. Technikos istorija neišvengiamai susijusi su žmogaus funkcijų sudaiktinimo technikoje procesu. Techniką žmogus naudoja visose savo veiklos ir gyvenimo srityse. Pagal tai techniką galima suskirstyti į šakas: buitinė, karinė, gamybinė, medicininė, informacinė, kultūrinė ir kt. Šios šakos gana savarankiškos, bet, nepaisant to, tarpusavyje sąveikauja. Tačiau gamybinė technika sudaro techninės sistemos šerdį. Todėl, aptariant technologines žmogaus funkcijas, daugiausia dėmesio atitenka gamybinei žmogaus veiklai. Tai pagrįsti galima ir tuo, kad kaip tik gamyboje techniškai sąveikaudamas su gamta žmogus išsiskiria iš pastarosios ir tampa žmogumi.

ŽMOGAUS GAMYBINĖS VEIKLOS FUNKCIJOS

Mechaninės (vykdomosios) funkcijos

  1. tiesioginis gamtinės medžiagos apdorojimas natūraliais žmogaus organais;
  2. įrankio valdymas;
  3. judinimo energijos šaltinio funkcija;
  4. mašininė funkcija (ruošinio padavimas į mašiną, nuėmimas, transportavimas, mechanizmo įjungimas, išjungimas ir t. t.).

Protinės (valdymo) funkcijos

  1. tikslo suformulavimas;
  2. technologinė kontrolė, stebėjimas, programavimas;
  3. loginis skaičiavimas;
  4. technologinė kontrolė (gedimų paieška ir pašalinimas, optimalaus režimo nustatymas);
  5. inžinerinis konstravimas;
  6. informacinė funkcija;
  7. vadyba, administravimas;
  8. estetinė (dizaino) funkcija;
  9. mokslo tiriamoji veikla.

Visos išvardytos funkcijos atsirado ne vienu metu. Technikos vystymasis nušalina vienas funkcijas ir iškelia kitas. Tai ir būtų technikos istorijos periodizacijos kriterijus. Atrodytų, kad tai būtų žmogaus funkcijų perdavimas techninėms sistemoms. Tačiau anaiptol ne kiekvienos žmogaus funkcijos sudaiktinimas technikoje reiškia naują technikos raidos etapą. Technikos istorijos periodizavimo kriterijus yra ne bet kokių žmogaus funkcijų sudaiktinimas technikoje, o tik tų, kurių įkūnijimas technikoje lemia technologinio veiklos būdo pasikeitimą. Technologinio veiklos būdo esmę sudaro žmogaus ir technikos santykio tipas sistemoje žmogus-technika.

PAGRINDINIAI TECHNIKOS ISTORIJOS PERIODAI

Instrumentalizacijos

Žmogaus ir technikos istorijos pradžioje atsirado homotechninis aparatas, kai daugumą funkcijų atlieka pats žmogus (judina primityvų įrankį, valdo jį, koordinuoja savo veiksmus, atlieka visas protines funkcijas). Technikai tenka tik viena – medžiagos tiesioginio apdorojimo – funkcija. Kadangi žmogus tokioje sistemoje yra pagrindinis veikėjas, jos smegenys ir variklis, tai šį žmogaus ir technikos santykio tipą galima kvalifikuoti kaip subjektinį, o atitinkamą technologinį veiklos būdą – kaip rankinį, nes naudojama rankinė technika. Homotechniniame aparate žmogus yra tarsi svetimkūnis, nes jo kūnas yra gyvas organizmas su įgimtais biologiniais ypatumais, prie kurių turi „prisitaikyti“ mechanizmas. Todėl, viena vertus, žmogus apriboja mašinos vystymo ir funkcionavimo galimybes, kita vertus, mašina aprėžia žmogaus kaip universalios būtybės raiškas savuoju mechaniškumu.

Ilgus tūkstantmečius trukusiame nuo primityvių pirmykščio žmogaus medžioklės įrankių prasidėjusiame ir su pirmųjų darbinių mašinų (XVI a. pab. – XVII a. pr.) sukūrimu pasibaigusiame technikos istorijos periode šis žmogaus ir technikos santykio tipas iš esmės nepakito. Tačiau tai nereiškia, kad nekito ir pati technika. Šiame periode išryškėja itin svarbi technikos raidos tendencija: universalius įrankius keičia vis labiau specializuoti. Ypatingą šio periodo pakopą sudaro manufaktūra. Joje universalų įrankį pakeičia specializuotas, nes atsiranda technologinis darbo pasidalijimas. Technikos kitimas diferenciacijos linkme manufaktūroje – tai paskutinis rankinių instrumentų kitimo būdas. Manufaktūroje žmogus tampa nelaisvas savo veiksmais: jo veikla pajungta technologiniam procesui, svarbus lieka tik jo sugebėjimas judinti ir nukreipti specializuotą įrankį. Nors manufaktūra sudarė prielaidas mašininei gamybai, tačiau joje ir toliau vyravo rankų darbas, subjektinis žmogaus ir technikos santykio tipas.

Mechanizacijos

Mašininės gamybos atsiradimas yra antrojo technikos istorijos etapo ir naujo technologinio gamybos būdo pradžia. Mechanizuojant gamybą, žmogaus ir technikos santykis pakinta iš esmės: pagrindinis elementas čia jau yra mašina, o žmogus tampa tik gyvu jos priedu. Tokiu atveju ne įrankis papildo žmogų, bet atvirkščiai – žmogus papildo mechanizmą. Mechanizmas lemia žmogaus judesius, diktuoja veiksmų spartą ir pobūdį. Mašina – tai toks mechanizmas, kuriame gautas judesio kiekio momentas (iš žmogaus, gyvulio ar variklio) perduodamas įrankiui, kuris apdoroja ruošinį. Mašininis mechanizmas savo instrumentais atlieka tas operacijas, kurias instrumentalizacijos periodu atlikdavo darbininkas savo rankiniais įrankiais. Mašina yra techninė sistema, sudaryta iš trijų grandžių – instrumento, perdavimo mechanizmo ir variklio. Mechanizacijos periodu mašinai jau yra perduota instrumento kreipimo ir valdymo funkcija.

Kadangi mašina kaip techninė sistema negali savarankiškai funkcionuoti, tai ji „panaudoja“ žmogų. Žmogus tampa gyvu automatiniu mašinos priedu. Technologinio proceso subjektu tampa mašina, o žmogus – jos biologiniu priedu. Ne mašina prisitaiko prie žmogaus, bet žmogus turi paklusti mašinai. Mechanizacijos periodu subjektinį žmogaus ir technikos santykio tipą keičia objektas, t. y. šiame santykyje ima dominuoti mašina.

Automatizacijos

Mašininį technologinį veiklos būdą istoriškai pakeitė automatinis. Veiklos automatizacija prasideda techninei sistemai perduodant valdymo ir informacijos apdorojimo funkcijas. Čia glūdi automatizacijos esmė: technika virsta protinės, informacinės veiklos organu ir nustoja buvusi fizinio darbo priemone. Automatinė technika papildo ir kompensuoja ne žmogaus rankų darbą, bet proto veiklą. Ji iš esmės pakeičia techninės sistemos funkcinę struktūrą. Tokiu atveju pasikeičia žmogaus ir technikos santykis. Žmogus nustoja buvęs biologine techninės sistemos dalimi, nebeatlieka mašininių funkcijų. Kulminacija pasiekiama įvaldžius konvejerinę technologiją: žmogaus ir technikos simbiozė baigiasi. Ją pakeičia laisvas žmogaus ir technikos santykis. Automatizuojant veiklą žmogui tenka intelektualinės, kūrybinės ir vertybinės funkcijos, nušalinamas technologinis žmogaus pajungimas technikai. Automatizacijos stadijos:

  • dalinė automatizacija;
  • technologinių procesų automatizacija;
  • visiška automatizacija.

Kompiuterizacijos

Kompiuterizacija – ilgas ir sudėtingas procesas, susijęs su laipsnišku valdymo ir informacinių funkcijų perdavimu technikai. Kompiuterizuojama mechanizmų darbo kontrolė, kokybės tikrinimas, reguliavimas ir derinimas, technologinių procesų informacijos kaupimas ir apdorojimas, agregatų įjungimas ir išjungimas, transportavimas, sandėliavimas, programavimo ir projektavimo darbai.

PAGRINDINIŲ AUTOMATIZACIJOS STADIJŲ BRUOŽAI

Dalinė automatizacija

Atsiranda staklės su programinio valdymo įrenginiais, technologinės linijos su kontroliniais prietaisais. Technikai perduodamos mechanizmų valdymo funkcijos. Žmogui paliekama operacijų priežiūra, mechanizmų kontrolė, įjungimas ir derinimas.

Technologinių procesų automatizacija

Automatizuojami ištisi technologiniai procesai. Sukuriami automatiniai cechai, automatizuotos hidroelektrinės ir kt. technikai perduodamos technologinių procesų valdymo funkcijos. Automatizacija užbaigia mechanizaciją, mechanizuoja raumenines funkcijas: krovos darbus, sandėliavimą, transportavimą.

Visiška automatizacija

Automatizuojami ištisi gamybiniai procesai, visi technologinių procesų barai ir etapai – nuo projektavimo iki gatavos produkcijos išdavimo. Taip pat – gamybos kontrolė ir informacijos apdorojimas. Žmogus tarsi „išstumiamas“ iš tiesioginio dalyvavimo technologiniuose procesuose, jis tarsi lieka šalia gamybos. Tai pasakytina ne tik apie fizinį darbą, bet ir apie techniko / inžinieriaus veiklą. Pastaroji tarsi persikelia į kitas sferas – mokslo, žinių, vadybos, projektavimo, mokymo(si), vertybinę. Žmogaus veikla tampa vis intelektualesnė ir kūrybiškesnė. Pasiekiama technologinė laisvė. Viena vertus, žmogus išsivaduoja iš būtinybės savo rankomis, energija ir pastangomis kompensuoti mašiną iki automatiškai veikiančio įrenginio, kita vertus, jau ne technika diktuoja žmogui jo veiksmų spartą ir pobūdį, o pats žmogus programuoja ir valdo techniką. T. y. ne žmogus privalo derintis prie techninių sistemų, o technika konstruojama taip, kad būtų gautas maksimalus efektas. To pasekoje visiška automatizacija sukuria naujas technologines galimybes žmogaus saviraiškai.

Technologinės laisvės pakopa apima ne tik antropologinius aspektus, bet ir pačią techniką. Atsiveria naujos galimybės pačių techninių sistemų vystymui, nes nebelieka biologinių apribojimų. Technologinės laisvės dėka realizuojami šie techninių sistemų principai:

  • nenutrūkstamumas;
  • automatizmas;
  • objektinis sandaros principas.

TECHNINIŲ SISTEMŲ PRINCIPŲ REIKŠMĖ

Nenutrūkstamumas

Tarp žmogaus ir mašinos įsiterpia grynas technologinis procesas, kuris vyksta, viena vertus, pagal žmogaus nustatytą programą, kita vertus, natūraliai kaip gamtinis procesas.

Automatizmas

Šis principas įgyvendinamas uždaruose gamybiniuose cikluose, kuriuose žmogus tiesiogiai nedalyvauja, o valdymas realizuojamas per atstumą, telemechanikai.

Objektinis sandaros principas

Techninė sistema vienalytė, homotechnines grandis pakeičia grynai techninės, kuriose jau nėra žmogaus kaip struktūrinio elemento. Tai vieninga techninė visuma, kurioje žmogus nustoja būti techninės sistemos dalimi, tačiau pastaroji lieka visuomenės dalimi. Automatinė-informacinė sistema visuomenėje funkcionuoja kaip poveikio gamtai priemonė.

SISTEMOS ŽMOGUS-TECHNIKA RAIDOS PERIODAI

Periodas

Technika

Žmogaus ir technikos santykio tipas

Instrumentalizacijos

Rankiniai įrankiai

Subjektinis

Mechanizacijos

Mašininė

Objektinis

Automatizacijos

Automatai

Laisvas

Kompiuterizacijos

Kompiuteriai, internetas

Laisvas

PAGRINDINIAI TECHNOLOGINIAI GAMYBOS BŪDAI TECHNIKOS ISTORIJOJE

Periodas

Gamybos būdas

Instrumentalizacijos

Rankų darbas

Mechanizacijos

Mašininė veikla

Automatizacijos

Protinis

Kompiuterizacijos

Informacinis

TECHNOLOGINIŲ GAMYBOS BŪDŲ SKLAIDA

Gamybos būdas

Sklaidos sritis

Rankų darbas

Žemdirbystė, amatininkystė

Mašininė veikla

Stambioji pramonė

Protinis

Automatizavimas

Informacinis

Informacija, valdymas, vadyba

TECHNOREVOLIUCIJŲ RŪŠYS

Technikos revoliucija

Techninės bazės pasikeitimas kokioje nors žmogaus veiklos ar technikos šakoje.

Techninė revoliucija

Pritaikymas tokių techninių naujovių, kurios iš esmės pakeičia technologinį veiklos būdą, t. y. žmogaus ir technikos santykį.

ŽMOGAUS DARBINIŲ FUNKCIJŲ SUDAIKTINIMO TECHNIKOJE ISTORINIS PROCESAS

Žmogaus funkcijos

Technika (sudaiktinimo funkcijos)

1.

Darbinio objekto tiesioginis apdorojimas

Rankiniai įrankiai

2.

Instrumentinės (instrumentų judinimas ir valdymas)

Mašinos

3.

Mašininės valdymo:

Automatai

a) mašinų valdymo

mašinų valdymo įrenginiai (pagrįsti grįžtamuoju ryšiu)

b) technologinių procesų valdymo

technologinių procesų valdymo įrenginiai

c) informacijos kaupimo, perdavimo, apdorojimo

kompiuteriai, internetas

Tradiciškai technika periodizuojama pagal naudojamą technikai kurti medžiagą, pavyzdžiui, akmens amžius, bronzos amžius, geležies amžius, sintetikos amžius. Dar technikos istorija sutapatinama su dominuojančia veiklos rūšimi: medžioklės, gyvulininkystės, sėslios žemdirbystės, amatų, pramonės epochos ir jas atitinkantys technikos periodai. Labai svarbus pokytis vyko ir technikos sandaroje: įrankį ima sudaryti ne vienas, o daugiau elementų (kirvis, plūgas, svaidyklė). Atsiranda mašinų ir automatų prototipų: medžiokliniai spąstai, malūnas, laikrodžio mechanizmas. Tačiau ne jie nulėmė techninę šio laikmečio bazę. Įrankiai, nors ir modifikavosi, tačiau taip ir liko rankiniais įrankiais. Žmonės taip pat keitėsi, kintant darbo kooperacijai, pavyzdžiui, statant Egipto piramides, tiesiant kelius Romos imperijoje ir kt. ir vis dėlto vyraujantis liko amatininkiškas individualus rankų darbas, t. y. vienas darbininkas atlikdavo visas technologines funkcijas. Kai kurie technikos tyrinėtojai teigia, kad įrankis yra paprasta mašina, o mašina – sudėtingas įrankis, nes vieno ir kito veikimas pagrįstas paprastais elementais – pleištu, svertu, plokštuma, sraigtu. Kiti autoriai įžiūri įrankio ir mašinos skirtumą judinimo jėgoje. Įrankį judina žmogus, o mašinoje panaudojamos gamtinės jėgos – gyvuliai, vanduo, vėjas, šiluma, elektra ir kt. Iš to sektų paradoksalios išvados: jaučių junginio traukiamą plūgą turėtume vadinti mašina, o 96 kilpas per minutę darančias ir žmogaus rankų judinamas mezgimo stakles turėtume vadinti įrankiu. Kur kas tiksliau būtų rankinio įrankio ir mašinos skyrimo pagrindą įžvelgti pačios technikos sandaroje ir jos santykyje su žmogumi.

SISTEMOS ŽMOGUS-TECHNIKA PRINCIPAI

Tikslo tapatumo

Natūralių žmogaus organų ir dirbtinių priemonių paskirtis bet kurioje veikloje yra vienoda – pertvarkyti veiklos objektus. Technika atlieka tas funkcijas, kurias žmogus anksčiau atlikdavo savo organais. Žmogaus veiklos raidoje technika laipsniškai pakeičia žmogų atliekant technologines funkcijas.

Papildymo (kompensacijos)

Technikos funkcija yra palengvinti, padaryti našesnes žmogaus pastangas, t. y. sustiprinti, papildyti žmogaus pastangas.

Funkcinio modeliavimo

Technika analogiška žmogiškųjų organų funkcijoms bet kurioje žmogaus veikloje.

Pažinimo ir gamybos santykis senovės technikoje ir moksle

Senovės technikai ir mokslui būdinga tai, kad egzistavo didžiulis atotrūkis ir skirtumas tarp dvasinių žmogaus galių, kurių laimėjimai galėjo būti įgyvendinti mąstymo būdu, ir tų žmogaus laimėjimų, kurie galėjo būti įgyvendinti kūniškomis (daiktinėmis) priemonėmis. Vadinasi, egzistavo esminis skirtumas tarp pažinimo ir gamybos. Todėl senovėje manyta, kad yra dalykų, kuriuos žmogus gali praktiškai panaudoti, tačiau kurių negali teoriškai paaiškinti.

Senajam mąstymui būdingas skirtumas tarp epistēmē – mokslo, pagrįsto grynuoju teoriniu mąstymu, ir technē – praktinio pažinimo, sumanumo, tiesiogiai sieto su gaminimu. Tačiau, tenka pripažinti, kad gamyba ir teorinis pažinimas tam tikru būdu yra susiję. Šiuo atveju gamyba įprasminama kaip antrinė ir periferinė pažinimo funkcija, nekylanti iš pačios pažinimo prigimties. Technika atlieka tam tikrą pagalbinę funkciją ir moksle naudojama tik išoriškai. Mokslas senovės Graikijoje vystytas kaip savitikslis. Taigi jo tikslas – intelektualinis pasaulio pažinimas, tarnaujantis dvasiniam žmogaus turtinimui. Gamyba ir konstravimas egzistavo atskirai ir atliko tik tarnybinę funkciją. Mokslas traktuotas kaip proto veikla, skirta dvasinei žmogaus saviraiškai.

Pažinimo ir gamybos santykis šiuolaikiniame bei dabartiniame moksle ir technologijoje

XVII amžiuje atsiradusiuose naujuosiuose gamtos moksluose pažinimas ir gamyba persmelkia vienas kitą. Senovės filosofijos nuostata, kad tikrovė gali būti moksliškai pažinta, pasitvirtino. Remiantis matematiniu racionalumu suprastos ir aprašytos visatos ir Žemės mechaninio judėjimo formos. Išplėtota analizinė geometrija, integralinis ir diferencialinis skaičiavimas. Eksperimentiniai tyrinėjimai gavo platų techninių priemonių arsenalą. Empirinių duomenų gausėjimas veikė teorinį žinojimą. Pažinimas ir gamyba tampa neatskiriamai susiję vienas su kitu, kitaip tariant, apsijungia gamtamokslis ir technika. Tokiu būdu galima fiksuoti šiuolaikinės technologijos eros pradžią.

Eksperimentinės žinios ir technika ne susijungia, bet mokslinis pažinimas ir technika, kuriama remiantis mokslu, persmelkia vienas kitą. Senovėje glūdėjusį plyšį tarp epistēmē ir technē užpildo nauja mokslo forma, kurios pagrindą sudaro tiek pažinimas, tiek ir gamyba. Mokslas ir technika susijungia, pastatydami pamatus šiuolaikinei ir dabartinei technologijai.

TECHNIKA KAIP ŽMOGAUS ORGANŲ PROJEKCIJA: E. KAPPAS

Technika kaip žmogaus organų kopija: Kappas

Technikos filosofijos pradžia Vakarų Europoje sietina su Johanno Beckmanno vardu, 1777 metais išleidusiu veikalą Technologijos įvadas (Anleitung zur Technologie, 1777), kuriame pateikia klasikinį technologijos apibrėžimą: „Technologija yra mokslas apie gamtos pertvarkymą ir amatus“. Tačiau šis darbas netrukus buvo pamirštas. 1877 m. Braunšveige (Vokietija) pasirodo vokiečių geografo ir filosofo Ernsto Kappo veikalas Technikos filosofijos pagrindai: Kultūros atsiradimo istorija nauju požiūriu (Grundlinien einer Philosophie der Technik. Zur Entstehungsgeschichte der Cultur aus neuen Gesichtspunkten, 1877), kuris po šimtmečio pakartotinai išleidžiamas Vokietijoje. Tai byloja apie veikalo reikšmę ir vertingumą.

Pratarmėje Kappas rašo, kad technikos filosofija yra pateisinama, „nes mokslinis nagrinėjimas padarė tokią pažangą, kad žmogaus rankų sukurti dirbtiniai reiškiniai, jų atsiradimas ir patobulinimas yra pirmoji sąlyga, kuri paaiškina žmogaus vystimąsi į savimonę turinčią būtybę. Pagrindinė mąstytojo tezė – technika yra žmogaus organų projekcija. Technikos fenomenas, pasak Kappo, aiškintinas remiantis organinės projekcijos principu, t. y. kildinant techniką iš gamtos. Technika sudaro dirbtinę aplinką, kurios išvystymas yra pirmoji sąlyga, kuria remiantis galima paaiškinti žmogaus tapsmą savimonę turinčia būtybe. Tai yra technikos filosofijos pagrindas ir jos reikšmingumo prielaida. Mašina yra žmogaus organų projekcija į gamtinę medžiagą. Technikos pavidalai, funkcijos ir gamyba yra analogiški natūraliems žmogaus organams ir funkcijoms. Prieštaravimai tarp žmogaus organų ir jų funkcijų yra technikos pažangos variklis. Žmogaus sukurtos technikos vaizdas ir funkcijos, o taip pat ir pati gamyba, Kappo teigimu, yra analogiška pavyzdžiams, kurie turi žmogaus organizmo formų ir funkcijų prototipus. Kappas teigia: „Pirmiausia nenuginčijamais faktais yra įrodyta, kad žmogus į savo rankų kūrinius nesąmoningai perkelia savo kūno suskaidymą pagal formas, funkcijų santykius bei normalias proporcijas ir kad šiuos analogiškus ryšius jis pats tik po to įsisąmonina“. Žmogaus organų projekcija į gamtinę medžiagą gali būti skirstoma į tam tikras istorines pakopas:

  1. žmogiškų formų projekcija į neformuotą medžiagą ar, kitaip tariant, žmogaus formų suteikimas gamtinei medžiagai kaip įrankių gamyba ir (pa)naudojimas;
  2. žmogaus organizmo funkcionavimo ir formų, jame galiojančių dėsnių ir algoritmų pažinimas ir įkūnijimas veikiančios technikos formomis, nes pagal juos formuojamas medžiagos galėjimas funkcionuoti, kuriam reikia apibrėžtų formų;
  3. technikoje išreiškiamas, t. y. realizuojamas žmogiškasis nesąmoningumas, todėl mums patiems tenka pažinti tą konkrečia tapusią išraišką. Taigi technika gali būti suprantama lyg tam tikras veidrodis, kuriame žmogus mato ir pažįsta pats save.

Remdamasis trečiojoje pakopoje vyraujančiu žmogaus ir technikos santykiu, Kappas teigia, kad mokslo ir technikos turinys išreiškia į pačius save atsigręžusius žmones. Technika jam yra ne tik organų projekcija, realus žmogaus sąmonėjimas, bet ir savęs išlaisvinimo priemonė. Mąstytojas savo veikalą baigia iškilmingai: „Iš įrankių ir mašinų, kurias jis (žmogus. – J. B.) sukūrė, iš literų, kurias jis sugalvojo, į priekį išeina žmogus – Deux ex machina[2], priešais patį save!”.

Dera pastebėti, kad Kappo technikos interpretacijai būdingas optimizmas, atspindintis XIX amžiaus pabaigoje vyravusias didžiosios dalies technikų ir mąstytojų dvasines nuostatas, nulemtas optimistinių nuotaikų, kurias to meto visuomenėje kėlė technikos pažanga. Žinoma, Kappas nepastebi to, kad žmogus neįsisąmonina technikos grėsmingų galimybių taip, kaip jos didingumo, o juk technika gali tapti savarankišku pasauliu, susvetimėsiančiu žmogaus atžvilgiu taip, kad pastarajam teks baimintis, jog daugiau nebebus įmanoma jos (su)valdyti. Mąstytojas laikosi tradicinio technofilinio požiūrio, ir į jo mąstymo trajektoriją nepatenka tie negatyvūs techninės pažangos padariniai, kurie dabartiniame pasaulyje kelia grėsmę žmogaus būčiai kaip tokiai. Kappo pretenzija yra itin aktuali; išcentrinius mokslo ir technikos siekius turėtų atitikti tokie pat stiprūs įcentriniai žmogaus dvasinių gelmių siekiai – tokiu atveju laimėtų antropologinis[3] technikos (su)valdymo kriterijus.

Kiekvienoje veikloje žmogaus ir technikos sąveiką charakterizuoja tikslo tapatumo principas, reiškiantis, kad veiklos atžvilgiu natūralių žmogaus organų ir dirbtinių priemonių paskirtis yra vienoda. Ir vieni, ir kiti skirti veiklos objektų pertvarkymo tikslams. Kitaip tariant, technika atlieka tas funkcijas, kurias žmogus anksčiau atlikdavo natūraliais organais. Savo istorijos aušroje žmogus naudojosi dantimis ten, kur vėliau pritaikė pasigamintą peilį; kumštį ten, kur vėliau naudojo kūjį ar plaktuką; rankų pirštus ten, kur dabar reples ir pan. Technikos ir natūralių žmogaus organų tikslo tapatumo dėsningumas istoriškai pasireiškia taip, kad žmogaus veiklos raidoje technika laipsniškai pakeičia žmogų atliekant technologines funkcijas. Kita vertus, sistemą žmogus-technika apibūdina ir kitas – papildymo ar, kitaip tariant, kompensacijos funkcija. Technikos funkcija yra palengvinti, padaryti našesnes žmogaus pastangas, nes jos paskirtis yra būti natūralių žmogaus organų tąsa. Technika turi papildyti žmogaus kūną taip, kad būtų kompensuoti žmogaus organų trūkumai, neleidžiantys atlikti tam tikrų būtinų veiklos funkcijų. Žmogaus veikloje technika tampa neorganiniu jo kūno priedu. Taigi technikos funkcionavimas yra ne kas kita, kaip natūralių organų funkcionavimo žmogaus techninėje veikloje būdas. Todėl technika turi būti konstruojama taip, kad su žmogumi sudarytų tam tikrą darnią sistemą, kurioje technika sustiprina ar/ir papildo žmogaus pastangas. Be to, technika turi būti tinkama, t. y. adekvati tai medžiagai, kurią paveikti ir yra kuriama. Šis dėsningumas pasireiškia ir negatyviai: niekada neprigyja nenaši, nestiprinanti žmogaus pastangų technika.

Gyvūno organai funkcionuoja tobulai ir yra siaurai specializuoti jo gyvenimo būdui. Žmogaus organai, priešingai – nėra tobuli, bet kartu ir universalūs, todėl jiems reikia papildymo – savotiškų „protezų“ – technikos, kuri kompensuotų universalizacijos trūkumus. Pirmykštis žmogus dar senajame akmens amžiuje (paleolite) susikūrė kirtimo, dūrimo ir pjovimo įrankius, nes natūraliais organais negalėjo savo gyvenimui pritaikyti sunkiai apipavidalinamų gamtos objektų. Vėlesnis įrankių tobulinimas vyko tuo pačiu papildymo principu: kuoka sustiprino rankos jėgą, peilis „paaštrino“ dantis ir nagus, lankas ir strėlė „pagreitino“ kojų darbą (tam tikslui ir buvo prisijaukintas arklys). Vėliau garo ir elektros variklis daugelį kartų padidino žmogaus organizmo energinį pajėgumą. Dabartiniai kompiuteriai, kibernetinės mašinos, informacinė technika kompensuoja žmogaus smegenų atminties ir skaičiavimo operacijų gebas.

Dėl Kappo pateikiamos organinės projekcijos teorijos ribotumo iškyla svarbus teorinis žmogaus organų funkcijų veiklos atžvilgiu modeliavimo technikos priemonėmis klausimas. Tam tikra prasme technika iš tikrųjų „mėgdžioja“ natūralius žmogaus organus. Savajame veikale Kappas itin detaliai aprašo tokius neginčijamus pavyzdžius. Optiniai lęšiai buvo sukurti atkartojant žmogaus akies sandarą. Mechaniniai vargonai yra žmogaus balso stygų funkcionavimo atkartojimas. Taip pat visai pagrįstai techniką Kappas vadina deglu, apšviečiančiu organizmą. Kurdamas techninius analogus, žmogus geriau pažįsta savo kūną. Pavyzdžiui, kibernetiniai įrenginiai, kompiuterių ir jų programų kūrimas, nors ir nėra mechaninis smegenų pakartojimas, iš naujos perspektyvos atskleidžia pastarųjų veiklą, stimuliuoja mąstymo procesų tyrinėjimus. Taigi technika neabejotinai vystosi natūralių organų modeliavimo būdu. Tačiau – esminis dalykas – šis modeliavimas nėra struktūrinis, o funkcinis. Technika yra funkcijų analogas, o ne organų techninė kopija, kaip teigia Kappas. Todėl, reikia pastebėti, audimo staklės nėra panašios į audėją – jos tik kopijuoja audimo funkciją. Transporto priemonės atgamina judėjimo funkciją, bet atgamina sava specifine forma, kuri skiriasi nuo žmogaus ar gyvūno judėjimo. Nors technika tam tikrais atvejais savąja forma būna itin artima biologinei, tačiau tada jau dera kalbėti apie neišvystytą technikos pavidalą (pavyzdžiui, pirmasis garvežys kaip ir arklys turėjo keturias kojas, kurias paeiliui perstatinėdavo). Nepaisant to, kad dabartiniame automate nesunku įžvelgti įkūnytas žmogaus funkcijas ir pamatyti jų istorinį provaizdį, t. y. žmogų su įrankiais, technika ir žmogus nėra tarpusavyje sutapatinami vienetai. Nors automatas turi savo „raumenis“ (mechanizmai), „energijos šaltinį“ (elektros energija), „nervų sistemą“ (elektroniniai įrenginiai), tačiau mašinos ir žmogaus analogija yra santykinė, nes, tarkime, automatinės staklės nepanašios į žmogų, o jų panašumas gali būti atskleistas tik istorinės ir loginės analizės būdu.

Todėl Kappas vargu ar pastebi tai, kad technika tam tikru būdu atgamina ne struktūrą, o tik funkciją jai būdingomis formomis. Šis sistemos žmogus-technika funkcinio modeliavimo principas galioja tiek dirbtinėms fizinės veiklos priemonėms, tiek ir protinio darbo techninėms priemonėms. Natūralių ir dirbtinių veiklos organų santykio idėja tapo populiariu teoriniu technikos interpretavimo filosofijoje principu XIX amžiuje. Šią idėją kaip pamatinį principą savo plėtojamoje technikos filosofijoje ir realizuoja Kappas. Tačiau mąstytojas suabsoliutina šį biologinį principą, nes technikos kūrimą jis traktuoja tik kaip biologinių žmogaus organų „kopijavimą“. Kappas nepripažįsta savitų technikos raidai būdingų ypatumų ir technikos raidą kildina vien tik iš biologinių žmogaus organų ir gamtos dėsnių. Jei plaktukas ar kuoka stiprina rankos smūgio jėgą, replės – griebimo gebą, o peiliu ranka gali pjauti, tai reiškia, kad bendras visų įrankių bruožas yra tas, kad jie turi būti judinami, kreipiami ir energizuojami ir todėl yra natūralių žmogaus organų tąsa.

Tuo tarpu visai kitokia yra instrumentų esmė. Pastarieji ne tik sudėtingesni už įrankius, bet yra daugiau ar mažiau nepriklausomi nuo žmogaus, pavyzdžiui, arklio traukiamas plūgas kur kas labiau nepriklausomas nuo žmogaus pastangų negu kastuvas. Mašinos dar labiau nepriklausomos nuo žmogaus, jos tik aptarnaujamos ir kontroliuojamos, o automatai žmogaus atžvilgiu visiškai autonomiški. Akivaizdu, kad organinės projekcijos teorija šiais aspektais yra nepagrįsta ir todėl vertintina kritiškai. Juk, tarkime, kompiuterio sandara neturi jokių panašumų į žmogaus smegenis.

Dabartinės kūno modeliavimo technologijos kaip žmogaus tęsiniai

Žvelgiant iš dabartinės technikos filosofijos perspektyvos, Kappo pasiūlyta žmogaus organų projekcijos teorija apimtų technologijų kaip biologinio organizmo tęsinių ir kūno išplėtimo problemas. Į dabartinę žmogaus organų projekciją įeina:

  • kiborgai (angl. cyborg (vns.)) – organizmai, kurių natūralios biologinės galimybės papildytos nebiologiniais organais, panaudojančiais techninės kibernetikos galimybes ir atliekančiais technines žmogaus modifikacijas.

Kiborgizuojantys priedai

  • smegenis ir/ar likusią nervų sistemą, jutimo organus papildantys ir/ar sustiprinantys kibernetiniai įtaisai (pavyzdžiui, akis, matanti UV spektre; jungtys, leidžiančios nuotoliniu būdu prisijungti prie kompiuterinių tinklų; atminties įrenginiai, leidžiantys įsiminti didžiulius kiekius informacijos ir t. t.);
  • atramos-judėjimo sistemą papildantys ir/ar sustiprinantys adaptyvūs įtaisai (pavyzdžiui, dirbtiniai raumenys, kurių susitraukimo jėga reguliuojama pagal poreikį);
  • širdies veiklą ir kraujotaką optimizuojantys įtaisai.

Kiborgizacijos rūšys

  • atstatomoji: dirbtinis organas implantuojamas vietoj pažeisto ar prarasto natūralaus (pavyzdžiui, dirbtinė akis vietoj sužalotos biologinės akies);
  • praplečiamoji: dirbtinis organas suteikia naujas galimybes ar sustiprina iš anksčiau turimas galimybes (pavyzdžiui, prie ausies implantuojamas priedas – radijo imtuvas, leidžiantis tiesiogiai priimti radijo signalus ir kaip transformuotą garso signalą tiesiogiai perduoti į klausos nervą).

Dabartinėje kultūroje sąvoka kiborgas yra nepakankamai aiški. Neretai kiborgais laikomi ir organizmai, kurie papildyti bet kokiais dirbtiniais organais. Tokiu atveju kiborgais tektų vadinti ir žmones su implantuotais dirbtiniais klubo sąnariais ar su implantuotais dantimis, nors šie implantai su kibernetika[4] nieko bendra neturi. Tuo tarpu žmogus su kelių režimų širdies stimuliatoriumi (dirbtiniu ritmo vedliu), keičiančiu širdies ritmą pagal apkrovą, labiau pagrįstai gali būti laikomas „minimaliu“ kiborgu. Šią painiavą papildo ir tai, kad bet kokie sustiprinantys priedai ir tobulesni implantai neretai vadinami bioniniais[5] implantais, o organizmai su tokiais implantais automatiškai priskiriami prie kiborgų.

  • androidai – didėjant kiborgizacijos lygiui, kiborgai darosi vis labiau dirbtiniai, kol virsta žmogaus pavidalo robotais, t. y. tam tikrais „maksimaliais“ kiborgais;
  • robotai – mechaniniai aparatai, galintys atlikti užprogramuotas fizines užduotis. Robotai gali būti valdomi tiesiogiai žmogaus arba veikti valdomi užprogramuoto kompiuterio. Jie gali atlikti užduotis, kurios yra pavojingos žmogui, dirbti žmonėms kenksmingoje aplinkoje, o taip pat atlikti monotoniškas, dažnai pasikartojančias užduotis, automatizacijos būdu pigiai pakeisdami žmogaus rankų darbą;
  • biomechanizmai – mechanizmai, kuriami remiantis mechanikos dėsniais bei žmogaus organizmo anatomijos ir fiziologijos ypatumais ir skirti aktyvinti organų mechanines savybes ir judesius;

Biomechanizmų funkcijos

  • biologinės: biologinių audinių ir sistemų pakaitalų, leidžiančių atgauti prarastas savybes kūrimas;
  • medicininės: judesio aparato, širdies mechaninio darbo modeliavimas, dirbtinės kraujo apytakos ir dirbtinių organų (pavyzdžiui, dirbtinės širdies, dirbtinio inksto, dirbtinių kraujagyslių) kūrimas;
  • sportinės: didinamas sportinių judesių efektyvumas, padedantis sportininkui racionaliai panaudoti savo kūno galimybes.

  • techniniai egzoskeletai – papildomi įtaisai, uždedami ant kūno ir sustiprinantys žmogaus atraminę ir judėjimo funkciją (pavyzdžiui, giliavandenių narų ir kosminiai skafandrai, eksperimentiniai koviniai kostiumai kariams);
  • klonai[6] – genetiškai identiški organizmo palikuoniai, kilę vegetacinio dauginimosi būdu.

Klonavimo technologijų rūšys

  • reprodukcinis klonavimas: klonavimas, siekiant susilaukti genetiškai identiško palikuonio;
  • terapinis klonavimas: klonavimas, siekiant gauti embrioną, kuris vėliau būtų panaudotas identiškų kamieninių ląstelių gamybai.

Dabartinės informacijos ir komunikacijos technologijos kaip žmogaus tęsiniai: Nuo Kappo iki McLuhano

Naujosios medijos[7] – komunikacijos bei informacijos priemonės ir technologijos[8] (tarptautinė daugiakanalė televizija, videotechnologijos, internetas, virtualieji netvorkai, naujienraščiai (angl. mailing lists), viešieji screeningai, weblogai)): nuo lokacinių medijų, kurios naudojasi mobiliaisiais telefonais, delniniais, kišeniniais, miniatiūriniais ir nešiojamaisiais kompiuteriais (angl. Personal Digital Assistent (PDA) iki globalios[9] pozicionavimo sistemos (angl. Global Positioning System (GPS), nurodančios asmens buvimo vietos koordinates palydovų pagalba. Istoriškai labai svarbų pramonės perversmą pakeitė naujųjų technologijų įtakotas medijų amžius. Sąvoka naujosios medijos kelia tiek teisingų, tiek ir klaidingų asociacijų: nuo dabartinių technologijų iki visuomenės informavimo priemonių. Dažniausiai naujųjų medijų sąvoka siejama su sudėtingomis informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis. Plačiąja prasme medijos – komunikacijos priemonė, perduodanti informaciją. Šiandieniame sociokultūriniame kontekste medijos ir mediumas gali būti bet kokia informacijos sklaidos priemonė.

Terminas medija dažnai vartojamas kaip anglicizmas lietuviškuose tekstuose ir akademiniuose darbuose, turintis dvi prasmes, kurios kelia sąvokų painiavą. Siaurąja prasme žodis angliškas žodis media reiškia žiniasklaidą arba masines informavimo priemones; plačiąja prasme – tai daugiskaitinė žodžio mediumas (angl. medium) forma. Medijų filosofijos kontekste sąvoka medija turi daug panašių reikšmių – tai priemonė ir/ar būdas perduoti, apdoroti, laikyti informaciją, tarpininkas (terpė) tarp dviejų ar daugiau komunikacijos dalyvių. Kadangi lietuvių kalboje nėra tikslaus atitikmens, akademiniame pasaulyje dažniausiai vartojama vienaskaitinė forma mediumas ir daugiskaitinė – medijos. Grįžtant prie naujųjų medijų sąvokos, svarbu pažymėti, kad būdvardis naujas šiuo atveju yra sąlyginis. Įprasta naujosiomis medijomis vadinti internetą ar su juo sąveikaujančias skaitmenines ir mikroprocesorines technologijas. Tačiau medijų naujumas gali pasireikšti ir kita prasme – kaip turinio naujumas. Dabartinio medijų teoretiko Marshallo McLuhano tezė medija yra pranešimas (angl. the media is the message) reiškia, kad nebūtinai tikrasis pranešimas yra elektros tinklais gaunamas vaizdas ar žodis, juo gali būti ir pati elektra, jos įtampa, šviesa. Tai reiškia, kad vienos medijos turinys visada yra kita medija.

Naujosios medijos – tai priemonės ir technologijos, įgalinančios vis didesnę visuomenės dalį pereiti iš pasyvių komercinės ir korporacinės žiniasklaidos vartotojų stovyklos į aktyvių ir nepriklausomų informacijos skleidėjų ir jos gamintojų pozicijas. Medijavimo procesas tapo daug greitesnis ir pagreitino televizijos, radijo, laikraščių ir kitų medijų informacijos siuntimo tempus, be abejo, įtraukdamas vartotoją ir paversdamas jį dalyviu ir kūrėju. Taip senosios medijos perima naujųjų medijų savybes, užtikrindamos savo išlikimą. Tačiau jos išvirsta jau kitokiu reiškiniu, įgyjančiu liberalumo ir nepriklausomumo nuo vieno kūrėjo, nes gavėjas tampa ir siuntėju, taigi aiškios skirties tarp jų nebėra. Dėl naujųjų medijų atsiradęs autoriaus ir gavėjo vaidmenų nykimas nurodo tikrovės ir virtualios tikrovės problemą.

Naujosios medijos ir individualios (lokalios) sąmonės išplėtimas virtualiojoje tikrovėje: kolektyvios (globalios) sąmonės tendencijos

Dabartinėje medijų filosofijoje naujosios medijos traktuojamos kaip technologijos, išplečiančios žmogiškuosius kūnus erdvėje, pratęsiant jusles ir centrinę nervų sistemą ir įtvirtinant technologinę sąmonės simuliaciją[10], kai kūrybinis pažinimo procesas kolektyviai ir bendrai išplečiamas ir apima visą žmonių visuomenę. McLuhanas naująsias medijas traktuoja kaip žmogaus tęsinius (angl. extensions of man) virtualiojoje erdvėje. Taip Kappo žmogaus organų projekcijos fizinėje erdvėje teorija modifikuoja į žmogaus sąmonės projekciją virtualiojoje erdvėje, kai dabartinės technologijos praplečia mūsų centrinę nervų sistemą ir susieja mus su visa žmonija, o visą žmoniją – su mumis, mes neišvengiamai iš esmės dalyvaujame kiekvieno savo veiksmo padariniuose. Nuošali ir atsiribojusi vakariečio – rašto/teksto kultūros žmogaus – laikysena nebeįmanoma, kultūrai tapus vaizdine.

Sujungtas dabartinių technologijų, pasaulis, kaip pastebi McLuhanas, tapo „globaliu kaimu“ (angl. the global village); taip sutelkiamos sutelkiamos socialinės, kultūrinės, ekonominės, politinės funkcijos. Dabartinių skaitmeninių technologijų amžius – tai nerimo amžius, nes masinės informacijos ir komunikacijos lygmenyse įvyksta perversmas, pakeisdamas nuomonę visa įtraukiančiu įvaizdžiu. XIX šimtmetis buvo redaktoriaus kėdės amžius, o XX šimtmetis yra psichiatro kušetės amžius. Kaip žmogaus tęsinys, kėdė yra specialistų išmąstytas sėdmenų pašalinimas, savotiškas užpakalinės žmogaus pusės absoliutusis abliatyvas, tuo tarpu kušetė pratęsia visą žmogų. Psichiatras naudoja kušetę, kadangi ji negundo reikšti asmeninės nuomonės ir pašalina poreikį racionaliai aiškinti įvykius. Dabartinis, XXI amžius, tai skaitmeninių technologijų amžius, jau pratęsiantis ir žmogaus sąmonę virtualiojoje erdvėje, o įvaizdį išstumia simuliakras[11].

Sąvokos virtuali tikrovė, virtuali realybė[12] yra gana painios, keliančios skirtingas interpretacijas ir aiškinimus. Daugeliu atveju virtuali realybė suvokiama kaip kibertikrovė, kur vartotojas sąveikauja su technologijomis. Tačiau virtualios realybės suvokimas daug platesnis. Sąvoka virtualus reiškia tai, kas neegzistuoja tikrovėje, o tik ją imituoja (pavyzdžiui, vaizdas kompiuterio ekrane); tai, kas gali arba turi pasireikšti tam tikromis sąlygomis. Kasdienėje kalboje šis žodis dažniausiai reiškia tai, kas turėtų būti – bet nėra – realus ar tikras, tačiau turi tą patį efektą, atlieka tokias pačias funkcijas. Tai – savotiškas miražas. Sąvoka realybė nurodo tikrovę[13], arba visa tai, kas objektyviai egzistuoja.

Virtuali, arba antrinė, dirbtinė realybė nėra tik skaitmeninių technologijų išradimas ar reiškinys, iškilęs naujųjų medijų įtakoje. Šis fenomenas egzistavo visada, bent jau vaizduotėje ir mintyse. Tokia yra skaitomos knygos realybė – skaitytojas įtraukiamas į virtualią jos tikrovę. Taip pat – veidrodžio atspindžio samprata. Pavyzdžiui, itališkojo kvatročento laikotarpiu veidrodžiui buvo priskiriamos universalios maginės savybės. Veidrodžio idėjoje susikryžiavo ir mokslo, ir meno interesai. Veidrodžiu buvo galima kurti moksliškai paaiškinamus stebuklus. Jo atspindžiu vienodai domėjosi tiek mokslininkai, tiek menininkai. Šiuo atžvilgiu mokslo, optinių pramogų ir meninės kūrybos aspektai tapdavo neatsiejami. Mokslinėje-fantastinėje literatūroje ir kine veidrodis, langas arba durys dažniausiai yra praėjimas į kitą, fantazminį tikrovės lygmenį. Pati žmogiška prigimtis apsprendžia ekrano, rėmų buvimą, kurie yra būtini kaip būdas persikelti į viršjausminę virtualią visatą. Virtualumas yra giliai sąmonėje. Jis prasideda ne nuo knygos ar pirmo hieroglifo, nes jau pati žmogaus vaizduotė yra virtualumo, dar neatskirto nuo savęs, įkūnijimas. Galima įsivaizduoti savo mylimąją (-jį), erotinius vaizdinius, galima įsivaizduoti, kaip tu klaidžioji takeliais, galima gyventi savo svajonėse; ir tavo kūnas gali drebėti nuo to, ką tu patiri savo vaizduotėje, tai gali tau sukelti liūdesį ar džiaugsmą, pyktį, švelnumą.

Naujųjų medijų kontekste sąvoka virtuali realybė yra kur kas platesnė. Tai toks virtualumas, kuris įprasmina viešus vaizdinius, bendras interesų grupes, tai tokia situacija, kai protai jungiasi į sistemą ir jai paklūsta. Vaizdiniai, patyrimai tampa vienodi, jie diktuojami sistemos, į kurią įsijungiama. Virtualioje tikrovėje įprasminamas sielų, protų bendravimas. Pasaulis tampa virtualiu, o realybės struktūra pasikeičia. Virtuali realybė užima realaus pasaulio vietą. Realumas, kuris atrodė neginčijamas ir objektyvus faktas, jau nebėra toks akivaizdus.

Virtualiosios

tikrovės

raiškos

būdai

naujųjų

medijų

sąlygomis

  • erdvės ir laiko perspektyvos kaita;
  • dekorporacija kaip kūno ir mašinos koreliacija;
  • vaizdinių galia tikrovės prasmių naikinimui;
  • informacijos pasaulio ir virtualios realybės radimasis;
  • socialumas naujosiose medijose;
  • interaktyvumas (televizija + telefonas + kompiuteris = interaktyvi medija), keičiantis siuntėjo ir gavėjo padėtį.

Internetu nusikeliame į kitą pasaulio dalį, į kitą laiką, į kitą kultūrinę erdvę ar interesų lauką. Formuojasi neapčiuopiama, tačiau labai reali komunikavimo erdvė, kur kertasi daugialypė skaitmenimis koduojama informacija. Tereikia paspausti enter, ir tu jau kitoje erdvėje, kitoje pakopoje. Žingsniais tampa kiekvienas enter ar ok spustelėjimas, po kurio veriasi galimybės arba stabdo kliūtys. Magnetinės bankų ir parduotuvių kortelės, internetu mokami mokesčiai, gerumo ir paramos dalijimas tiesiog surenkant trumpąjį numerį savo telefonu, kuris, be to, dar ir fotografuoja, filmuoja, groja, transliuoja bei suteikia prieigą prie pasaulinio tinklo (www), jei netyčia per toli nuklystume nuo kūniškąja dalimi tapusio stalinio ar nešiojamojo kompiuterio. Vartotojai kalbasi su kitame žemės pusrutulyje esančiais internautais, atverdami jiems savo namus, ir taip tampama geografiškai nutolusio internauto kaimynu. Realizuojame savo neišsipildžiusias svajones, patenkame ten, kur realiame gyvenime niekada nedrįstume net svajoti patekti. Aplenkiame realios erdvės distancijas, dimensijas ir laiką, o todėl vis labiau nyksta tikrasis čia ir dabar (lot. hic et nunc). Dera pripažinti, kad dabartinių technologijų epochoje Kappo žmogaus organų projekcijos į gamtinę medžiagą teorija patiria lemtingų modifikacijų. McLuhano mąstymo perspektyvoje skaitmeninių technologijų dėka virtualiojoje erdvėje pratęsiamas ne tik žmogaus kūnas ir juslės, bet ir centrinė nervų sistema bei sąmonė. Naujosiomis technologijomis siekiama, kad jomis formuojama virtuali realybė būtų žymiai tikresnė ir svarbesnė nei aktuali tikrovė.

Kompiuterinė, virtuali realybė dezintegruoja sensorinius organus, akys ir ranka pakeičiami “informacine pirštine”, kūną pakeičia “virtualus kostiumas”, seksą – kiberseksas. Pasak dabartinio prancūzų filosofo ir sociologo Paulio Virilio, tai tikra kūniškumo katastrofa arba dabartinis dekorporacijos procesas. Iš vienos pusės – kūnas integruojamas į mašiną, o iš kitos – pats kūnas inkorporuoja dabartines technologijas. Pavyzdžiui, pilotas suauga su Boengu, lėktuvas tampa jo kūnu, pasaulis paverčiamas valdomu ir manipuliuojamu tašku, taikiniu, elektroniniu vaizdiniu. Kiborginiam pilotui realybė atrodo kaip marginalinė teritorija, periferinės erdvės liekana, kaip bergždžias praeities sentimentų reliktas. Su kibererdvės įsigalėjimu Virilio taip pat sieja erdvinę dezorientaciją, mentalinę kontuziją, kitoniškumo išnykimą, laiko transformaciją į momentiškumą, lokalaus laiko, o tuo pačiu ir lokalių istorijų išnykimą, informacinius karus ir pasaulinius informacinių greitkelių tinklus formuojančių, multinacionalinių korporacijų diktatą. Jo manymu, būtent šie su dabartinių technologijų įsigalėjimu susiję veiksniai formuoja visą dabartinio pasaulio konfliktų, reikšmių ir vertybių horizontą. Nuo to laiko, kai savo mintis ir idėjas pradėjome transformuoti į nuliukų ir vienetukų kombinacijas, pasireiškiančias vaizdų ar garsų pavidalu, kai ėmėme simuliuoti tikrovę ir kurti dirbtinį pasaulį, kurio duomenų bazėse patys egzistuojame viso labo tik kaip tam tikrų skaičių derinys, ėmėme  blaškytis ir nerimauti, nes nežinome, kur riba, skirianti realų pasaulį nuo dirbtinio, tikrovę nuo fantazijos ir vaizduotės. Naujosios technologijos, kuriamos paties žmogaus proto ir vaizduotės pastangomis, mezga nesibaigiančius tinklus. Žinoma, naujosios medijos suteikia mums naujų galimybių ir erdvių mąstyti, veikti, gyventi. Kartais manome, kad, gebėdami pasitelkti naująsias technologijas, tampame galingesni, protingesni ir laisvesni.

Virilio manymu, naujosios technologijos metė iššūkį žmonijai. Jos netgi bando užimti transcendentinio[14] Dievo vietą: sukurti virtualų pasaulį stipresnį už tikrąjį, pasiekti visišką pasaulio ir individo integraciją. Dirbtiniame pasaulyje mes turime visas galimybes įprasminti savojo būtį, o gal net dekonstruoti save pateikiant virtualų savąjį : keisti išvaizdą, amžių, lytį, ūgį, pomėgius. Kaupiame vaizdus ir garsus, juos keičiame ir transformuojame, sukurdami naujus reginius bei individualius pasaulio modelius (pavyzdžiui, www.youtube.com transliuok save, www.myspace.commano kosmosas/erdvė). Savo kūną išlaikome, tačiau sėkmingai klonuojame skaitmeninius savo atvaizdus virtualioje realybėje, paversdami save optiniais, dekorporuotais klonais. Medijų technologinių galių stiprėjimas ir jų inkorporacija į žmogiškąją erdvę lemia tai, kad kinta tradicinės laiko ir erdvės sąvokos, kūniškumas tirpsta technologijose reikšdamasis dekorporacijos fenomenu. Virilio pabrėžia, kad socialumo nebėra, taigi nebėra ir reikalo įvairiais propagandos triukais formuoti visuomeninės nuomonės. Ji nebeegzistuoja, jai nebėra nei vietos, nei laiko. „Viskas teisinga“ (angl. anything goes – viskas tinka) mus užgriūvančios tiesioginio eterio informacijos sraute – “teisinga” technine, operatyvumą ir momentinį efektyvumą reiškiančia šio termino prasme. Tradicinę ideologinę propagandą pakeičia mūsų pačių namuose įvykstantis netikėtas prisilietimas, smūgis, telemūšis. Toks sąmonės televaldymas ir telestimuliavimas sukuria viešą vizualinę erdvę, kolektyvinę “aukšto tikslumo” realybę, kuriai suvokėjo valia nebeturi jokios reikšmės, ir įsigali jau minėta technologinė sąmonės simuliacija. Informacijos amžiuje e-visuomenė, e-verslas, e-studijos, e-pažintys, e-meilė, ir t. t. priimama kaip nūdienos faktas, nes dabartinis medijuotas pasaulis toliau meta mums nesibaigiančius iššūkius, kuriuos mes arba ignoruojame, arba bandome priimti. Visas pasaulis tampa priklausomas nuo nematomų komunikacinių tinklų, informacijos srautų ir mechanizmų bei skaitmeninių technologijų. Įprasta tikrovė tampa tolygi kuriamai subtikrovei[15] (antrinei tikrovei). Kiekvienas mūsų žingsnis valdomas ekranais, garsiakalbiais, kamerų objektyvais.

Naujosios medijos ir technologijos nesugriauna senosios kultūros (nors daugelis dabartinių filosofų skelbia grėsmingą verdiktą empirinės tikrovės atžvilgiu, esą ją uzurpuoja virtualioji), veikiau jos suteikia senosioms medijoms naują funkcionavimo prasmę būtent dėl to, kad technologijų pasaulyje viskas krypsta į vientisumą ir integraciją. Tai galioja ir santykiams su senosiomis ir naujosiomis medijomis. Čia jungiasi įvairios kilmės ir rūšies informacija. Realūs vaizdai ir garsai, apdoroti kompiuteriu, neretai visiškai pakeičia savo pirmykštę prigimtį. Žiūrovai įtraukiami į kūrybinį procesą, jų sąmonė pratęsiama virtualiojoje erdvėje ir taip jie patys tampa tam tikro medijuoto proceso dalyviais ir kūrėjais. Todėl, galima sakyti, kad Kappo pateikiama technikos kaip žmogaus organų projekcijos teorija, nors ir nepastebi to, kad technika atkartoja ne organų struktūrą, o tik jų funkciją jai būdingomis formomis, visgi padeda pamatą McLuhano naujųjų medijų kaip žmogaus tęsinių konceptui ir kitoms dabartinių technologijų filosofinėms interpretacijoms.

TECHNIKOS, GAMTOTYROS IR EKONOMIKOS SANTYKIS: E. ZSCHIMMERIS

Technikos autonomiškumas gamtotyros ir ekonomikos atžvilgiu: Zschimmeris

1914 metais Jėnoje (Vokietija) pasirodo Eberhardo Zschimmerio veikalas Technikos filosofija: Apie technikos prasmę ir technikos kritikos beprasmiškumą (Philosophie der Technik: Vom Sinn der Technik und Kritik des Unsinns uber die Technik), kuriame, kaip ir Ernsto Kappo veikale, pateikiamas optimistinis, tik kur kas nuodugnesnis technikos aprašymas.

Zschimmerio, kaip ir Kappo, filosofija grindžiama filosofiniu antropologiniu[16] požiūriu; tai visai suprantama, turint galvoje tai, kad tik praėjusio šimtmečio pradžioje, atsiradus galimybei ginti disertacijas iš technikos kaip mokslo ir oficialiai pripažinus techniką kaip kultūros elementą, laipsniškai įvyko visuotinė šių idėjų recepcija, prasme kurią netgi šiandien tam tikra prasme vis dar reikia pasivyti. Zschimmeris savajame veikale techniką atriboja nuo gamtotyros ir ekonomikos, išryškindamas jos pačios kultūrinę vertę: „Kultūros produktai niekada gyvenime nėra suprantami kaip gamtos produktai arba prekių vertės. Taip pat dar mažiau tinkama būtų kūno, kaip plokštuminės geometrijos objekto, arba nykstamųjų dydžių skaičiavimo, kaip aritmetikos uždavinio problemos, samprata. Kultūros kūriniuose, kaip gyvenimo išraiškoje apskritai, gamtotyra suvokia tik tai, kas juose yra gamtiško, o ne tai, kas priklauso kultūrai“. Itin svarbus yra Zschimmerio mėginimas filosofiškai atskleisti techninio mąstymo ypatumus greta pažinimo teorijos ir logikos, etikos ir estetikos: „Radau! – Šis visus žiūrovus suvirpinantis išradėjo triumfo šūkis kalba apie giliąsias idėjos ištakas taip pat kaip ir teiginiai: tai yra tiesa, tai yra teisinga, tai yra gražu. Zeppelinas kaip idėjos žmogus yra technikas, istorinis žmogaus tipas, kurio didingą idealą, pasirėmusi gamtotyra, žmonių giminė pirmą kartą pasiekė antikos legendose. Jis yra inžinieriaus tipas, kuris iš pažiūros su niekšybe, pinigų goduliu ir kapitalistiniu naudos vaikymusi logiškai susietą techniką vienu postūmiu iškelia į kultūrą sudarantį idėjų pasaulį“. Kartu Zschimmeris šias mintis apie techninę veiklą atriboja nuo ekonominių aspektų: jis pažymi, kad, jei skurdus ekonomijos principas taptų pagrindine idėja, tai sunaikintų visą techninę kūrybą. Pasak Zschimmerio, žmogus priešstatoje su gamtine tikrove anksčiau ar vėliau laimi save ir savo laisvę, nes techninės kūrybos procese jis mums prieinamą gamtinę tikrovę pertvarko į tikslingai apibrėžtą tikrovę. Technikos įtraukimą į gamtos dėsnius, kurie taipogi reiškia žmogaus laisvės ribas, Zschimmeris pripažįsta nedviprasmiškai. Kartu tampa aišku, kad technika anaiptol nėra paprastas gamtos dėsnių pritaikymas – priešingai, naudojantis technika stengiamasi sureguliuoti gamtos dėsnių procesus tiek, kiek leidžia tie dėsniai, atsižvelgiant į gamtos tikslingumą arba laisvą žmonių apsisprendimą.

Zschimmeris savo plėtojamoje technikos filosofijoje ypač pabrėžia išradimą: „Išradimo samprata taip glaudžiai susijusi su mūsų tema, kad iš esmės ji sutampa <…> su techninės tiesos arba techninio žinojimo samprata <…>“. Tolesniuose puslapiuose mąstytojas tęsia išradimo aptarimą: „Aš apibūdinčiau taip: išradimas objektyviam techniniam žinojimui yra nauja mintis, per kurią sužinoma, kaip žmonės sukuria tai, ko nėra pačioje gamtoje, ir pačios gamtos procesų neveikiama mintis gali įgyti apibrėžtas formas.

Zschimmerio nuopelnas, palyginus su Kappo filosofinėmis pažiūromis, yra tas, kad jis analizuoja tam tikrus techninei kūrybai būdingus bruožus, tokius kaip išradimas, be to, techniką atriboja nuo ekonomikos ir pagrindžia jos mokslinį savitumą. Zschimmerio dėmesys yra nukreiptas ne į tiesos pažinimą, o į žmogaus laisvai keliamų tikslų funkcionavimą.

Zschimmeris, viena vertus, atskleidžia technikos autonomiškumą gamtotyros ir ekonomikos atžvilgiu, kita vertus, laikydamasis optimistinio požiūrio į techniką, nepastebi to, kad pastaroji neretai daro neigiamą įtaką kultūrai.

Dabartinės informacinės visuomenės formavimasis gamtotyriniu ir kultūrologiniu aspektais

Prieš keletą dešimtmečių Rytų Europoje prasidėjus kompiuterinės visuomenės erai, prasidėjo ir informacijos entuziastų epocha. Esminis jos bruožas – informacijos turėjimas ir naudojimas gali ir turi išspręsti vos ne visas žmonėms ir žmonijai aktualias problemas. Į skeptikų pastabas, kad net ir daug žinant, problemos, su kuriomis susiduria žmonės, išlieka, buvo numojama ranka. Tokie skeptikai dažniausiai vadinti užkietėjusiais konservatyviais žmonėmis, su kuriais sunku kurti naują, vadinamą informacijos visuomenę. Tokio požiūrio reliktų yra išlikę iki mūsų dienų, nors jį lydėjęs pradinis entuziazmas šiandien jau gerokai išblėsęs. Tačiau ir dabar vis dar gali sutikti vieną kitą gana solidų ir inteligentišką žmogų, manantį, jog daug nesėkmių ir negandų mūsų gyvenime yra todėl, kad nepakankamai vertinamas informuotumo vaidmuo.

Taigi kalba apie informacijos reikšmę visuomenėje šiandien pakankamai aktuali. Ji gal net aktualesnė negu prieš porą dešimtmečių, nes dabar informacijos technika ir jos reikšmingumas nepaprastai išaugo. Sunku, o gal net neįmanoma įsivaizduoti dabartinę visuomenę ir jos veiklą be kompiuterių ir kitos informacinės technikos. Būtent ji daro žmonių veiklą efektyvesnę ir rezultatyvesnę. Tačiau šitai anaiptol nereiškia, kad vien informacinis visuomenės tobulėjimas garantuoja visų negandų ir nesėkmių išnykimą iš mūsų gyvenimo. Būtent čia ir dera svarstyti klausimą apie objektyvias informacinio visuomenės tobulėjimo ir informuotumo galimybes. O kartu kalbėti ir apie gamtamokslinį ir kultūrologinį informacijos visuomenės kūrimosi aspektą.

Juk jau Naujųjų laikų britų filosofas Francisas Baconas paskelbia šūkį: Žinojimas – jėga! Juo pasauliui buvo pranešta apie informacijos visuomenės kūrimosi pradžią. Neilgai trukus šią nuostatą iš gamtotyros ir gamtos užvaldymo srities buvo pamėginta perkelti ir į socialinio gyvenimo sritį. Prancūzų sociologas pozytivistas Auguste’as Comte’as, siekdamas visuomenotyrą priartinti prie gamtotyros, pamėgina sukurti socialinę fiziką – sociologiją. Manyta, kad informaciniai gamtotyros metodai socialinėje sferoje gali būti tiek pat efektyviai pritaikyti, kaip jie pritaikomi ir žmonėms veikant gamtą. Trumpai tariant, Comte’as ir jo sekėjai mano, kad nėra esminio skirtumo tarp gamtos ir visuomenės operuojant informacine medžiaga ir žiniomis. Toks gamtos ir visuomenės, kaip dviejų tikrovės regionų, tapatinimas kartu buvo ir gamtos (natūros) tapatinimu su visuomene (kultūra). Savaime suprantama, kad tokia dviejų tikrovės pusių niveliacija negalėjo nesukelti opozicinės reakcijos. Neokantininkai Wilhelmas Windelbandas ir Heinrichas Rickertas įtikinamai įrodo, kad naudotis žiniomis apie visuomenę ir gauti žinių apie ją tokiais pačiais metodais kaip ir apie gamtą galima tik tada, jeigu ignoruojama visuomenės prigimtis. Nes žmonių gyvenimas pažįstamas, ir tokiu pažinimu visada naudojamasi suinteresuotai arba angažuotai.

Atsižvelgiant į tai, ko žmogus nori iš visuomenės, ko jis siekia, kiekvienas mato visuomenės gyvenimą kiek kitaip; kitaip jis naudojasi ir turimomis žiniomis apie visuomenės gyvenimą. Visuomenė, technika ir kultūros pasaulis, kaip teisingai pastebi Zschimmeris, formuojasi kitaip negu gamtos pasaulis – jis yra žmonių tikslingai kuriamas. Todėl ir jo pažinimas, ir operavimas žiniomis sprendžiant socialines problemas skirasi nuo gamtos reiškinių pažinimo ir operavimo gamtotyros žiniomis užvaldant gamtą. Žmogaus ir gamtos santykio, technologinės veiklos žinojimas, t. y. adekvatus gamtos procesų ir reiškinių savybių pažinimas, iš tikrųjų yra jėga, leidžianti žmogui pasiekti tai, ką jis yra numatęs. O žmonių socialinėje veikloje žinojimas nėra vertybiškai neutralus ir, vadinasi, objektyvus gamtamoksline šio žodžio prasme. Todėl socialinio gyvenimo regione nemenkų praktinių rezultatų pasiekiama ir vadovaujantis mitais ir iliuzijomis.

Socialinės veiklos sferoje tikros ir teisingos žinios nesutampa su jų turinio gamtamoksliniu objektyvumu. Pažvelgus į visą žmonijos istoriją, dera konstatuoti, kad istorijai vykstant, ją kuriant rezultatyviai dalyvauja ne tik racionalumu paremtos nuostatos, bet ir tolokai nuo jo buvusios idėjos, gamtamoksliškai žiūrint – iliuzijos. Dera konstatuoti, kad tokių idėjų kaip istorijos veiksmu, iki šiol žmonijos istorijoje, buvo žymiai daugiau negu racionalumu paremtų nuostatų. Tai, kas pasakyta, anaiptol nereiškia, kad gamtamokslinis žinojimas socialinio gyvenimo regione apskritai neturi vietos. Jo vieta – pirmiausia socialinės technologijos sferoje.

Šiose valdose šiandien pakankamai sėkmingai tvarkosi empirinė sociologija, konkrečios ekonomikos mokslas ir t. t. Tačiau tos visuomenės gyvenimo sritys, kurios suaugusios su visuomenės veiklos krypčių ir tikslų pasirinkimu, visada yra reguliuojamos ne tiesų, o vertybių. Suprantant, kad žmonių ir socialinių grupių interesų, vadinasi, ir vertybinių orientacijų, sunku, o gal net neįmanoma suvienodinti, tikėtis, kad gamtamokslinio pažinimo taikymo sfera socialinio gyvenimo regione artimiausiu metu kiek ryškiau gali prasiplėsti – labai optimistiška ir nerealu.

Šiandien žmonių veikla paremta pakankamai plačia objektyvia informacija apie gamtą ir jos procesus. Dėl to dabartinė civilizuota visuomenė toli pažengusi gamtą (natūrą) kultūrinant ar sužmoginant. Viena vertus, technika ir gamtotyra susaistoma abipusiais ryšiais, t. y. technika jau nebėra autonomiška gamtotyros ir kultūros atžvilgiu, ką neigia Zschimmeris. Kita vertus, sekant mąstytojo mintimi, nors gamtamokslinis žinojimas ir jo kokybė nėra tiesioginė gamtos valdymo priežastis, be tokio žinojimo efektyviai valdyti gamtą, rezultatyviai ją pajungti žmogaus poreikiams neįmanoma. Visuomenėje situacija kita. Gamtamokslinio žinojimo sfera čia nėra visa apimanti. Ji tenkinasi socialinės veiklos technologinių aspektų reflektavimu ir prognozavimu, o renkantis žmonių veiklos tikslus ir kryptis socialinė informacija diferencijuojama priklausomai nuo interesų. Turint omeny šią aplinkybę, dera pripažinti, kad informacijos visuomenės formavimasis gamtamoksliniu ir kultūrologiniu aspektu yra skirtingi dalykai. Kartu pasakoma, kad, aiškinantis informacijos visuomenės susikūrimo problemą neverta suabsoliutinti gamtamokslinio aspekto.

Tik atvira ir laisva, demokratinė, pliuralistinė visuomenė pajėgi sukurti palankią dirvą reikštis žmonių informuotumui socialinių tikslų ir siekimų sferoje, ir tokiems siekiams maksimaliai realizuotis konkrečios visuomenės gyvenime. Ignoruoti šį faktą – tolygu kurti ideologines prielaidas totalitarizmui visuomenės gyvenime įsitvirtinti. Mes gerai žinome, kokius tragiškai sunkius padarinius paliko nemažai daliai mūsų planetos „tikros” socialinės tiesos atradimas ir pastangos jai įgyvendinti. Minėtus padarinius jausime dar ne vieną dešimtmetį.

Tad ar galima teigti, kad dabartinės technologijos valdo kultūrą? Ir kokia yra bendroji informacinės visuomenės samprata? Informacinė visuomenė suponuoja ne tik ir netgi ne tiek technologinės, kiek visų pirma socialinės bendrabūvio sanklodos pobūdį – visuomenė virsta informacine, jei ir tik jei informacijos technologijos virsta lemtingu kasdienio bendrabūvio sandu. Arba: informacinė visuomenė yra tokia bendrabūvio atmaina, kurią – ir genetiniu, ir morfologiniu, ir funkciniu požiūriu – lemia socialinis skaitmeninių technologijų įbūtinimo vyksmas, t. y. ne tokių technologijų buvimas ir raida, bet jų konstitutyvinė integracija į ekonominį, kultūrinį, politinį ir stratifikacinį bendrabūvio audinį. Kitaip tariant, nūdienės visuomenės virtimą informacine visuomene lemia fundamentalūs socialiniai, kultūriniai ir politiniai pokyčiai, kuriuos – tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai – skatina ir sukelia sparti ekonominės-technologinės infrastruktūros, pagrįstos skaitmeninės komunikacijos principu, plėtra.

Informatizavimą, t. y. socialinį skaitmeninių technologijų įbūtinimo vyksmą, patiriančios visuomenės būklė, pagal kertines dabartinio diskurso[17] sociologemas[18], turi būti matoma tokių procesų kaip socialinė atskirtis ir sanglauda, skaitmeninis sklastas, tarptautinė integracija ir segmentacija, užimtumo rinkos profesionalizavimas ir diferencijavimas, vertybinių nuostatų transformavimas ir kitais kultūros, ekonomikos ir politikos kaitos pavidalais. Tai reiškia, kad informatizavimo procesas negali būti adekvačiai suprastas operuojant vien kiekybiniais skaitmeninių technologijų ir informacinės infrastruktūros raidos ir jų išplitimo kriterijais, nors pastarieji yra būtini ir svarbūs adekvataus sociologinio tyrimo sandai. Šie pavidalai analizuojami pasiremiant trilype – micro, meso ir macro – metodologine informatizavimo vyksmo tyrimo prieiga.

METODOLOGINIAI INFORMATIZAVIMO PROCESO TYRIMO LYGMENYS

Micro

Mikroanalizė apima individų santykį su skaitmeninėmis technologijomis, vertybines nuostatas ir elgesį tiesioginiu šeimos ir namų bendrabūvio lygmeniu. Čia išryškėja įvairios socialinės skirtys, matomos gyvenimo sąlygų, gyvenimo stilių, erdvėlaikio ir socialinio mobilumo įvairovėje: individų priklausymas įvairioms kultūrinėms, ekonominėms ir politinėms grupėms bei socialiniams sluoksniams; materialių išteklių ir galimybių pasiskirstymas; įsitikinimai ir vertinimai; laisvalaikio organizavimo formos; pirminių socialinių saitų, tokių kaip draugystė, kaimynystė, pobūdis ir pan. Metodologinės šio tyrimo lygmens priemonės apima empirinius sociologinius tyrimus ir įvairius specializuotus kokybinius tyrimus (pavyzdžiui, focus grupės, interviu, biografinis metodas).

Meso

Mesoanalizė aprėpia įvairias nacionalines institucijas ir tokius horizontalius bendrabūvio posistemius, kaip sveikatos priežiūra, edukacijos sistema, ekonomika, socialinės apsaugos tinklas ir t. t. Čia tiriamas individų santykis su skaitmeninėmis technologijomis, vertybinės nuostatos ir elgesys įtarpintu socialinėmis institucijomis individo ir visuomenės bendrabūvio lygmeniu. Šiame lygmenyje geriausiai matyti politinio dalyvavimo, socialinės atskirties, skaitmeninio sklasto ir socialinės sanglaudos sociologemų apraiškos, dalyvavimas įvairiuose visuomenės institutuose – darbo rinkose ir socialinės rūpybos, sveikatos priežiūros bei švietimo sistemose, taip pat jų prieinamumo lygis ir efektyvumo mastas. Sociologinė šio lygmens tyrimo strategija remiasi ne tik micro lygmens sociologiniais metodais, bet ir įvairių duomenų, parodančių nacionalinių institucijų pobūdį, veiklą ir finansavimą, analize. Svarbiausias šaltinis čia yra specifiniai gyventojų registrai (pavyzdžiui, pilietinės visuomenės institucijų, jų pobūdžio ir jose dalyvaujančiųjų skaičius), institucinės duomenų bazės ir jose kaupiama administracinė medžiaga, taip pat įvairios ataskaitos, parodančios vieno ar kito socialinio sektoriaus (pavyzdžiui, sveikatos, darbo rinkos, kriminalinės justicijos, švietimo ir t. t.) būklę ir jų finansinės veiklos charakteristikas. Empirinis informacinės visuomenės sociologinis tyrimas gali ir turi atskleisti šių infrastruktūrų ir institucijų informatizavimo lygį, todėl į jį įtraukti tokie priklausomi ir nepriklausomi kintamieji, kurie atskleidžia informatizavimo realijas, o jas daugiausia lemia skaitmeninių technologijų vartojimas švietimo ir mokslo sistemoje, valdžios institucijose, darbovietėse bei viešosiose vietose.

Macro

Makroanalizė ne tik jungia, bet ir papildo abu pirmuosius sociologinio tyrimo lygmenis, bendrabūvis konceptualizuojamas ne tik kaip sistemiškai nesuskaidyta ir daugiau ar mažiau endogeniška terpė, bet ir atsižvelgiama į egzogeninius faktorius – visų pirma į įvairialypes išorinės komunikacijos formas. Macro lygmeniu tiriamas individo ir nagrinėjamos visuomenės institucijų santykis su skaitmeninėmis technologijomis, vertybinės nuostatos ir elgesys įtarpintu tarptautinėmis socialinėmis institucijomis bendrabūvio lygmeniu. Teminė sociologinės analizės perspektyva šiame universaliausiame lygmenyje geriausiai apčiuopia tarptautinės integracijos ir diferenciacijos sociologemų pavidalus. Jie aprėpia struktūrinius bendrabūvio organizacijos pokyčius, sisteminių tapatumų kaitą ir jų reprodukciją, simbolinės bendrabūvio apykaitos morfologiją ir dinamiką, įvairių socialinių sluoksnių vertybinių nuostatų skirtumus ir panašumus, socialinius geto tipo darinius ir daugiakultūres bendruomenes, besikeičiančią demografinę struktūrą ir su ja susijusias realijas (pavyzdžiui, kartų santykius ir atitinkamus užimtumo struktūros pokyčius), taip pat daugialypę informacinės visuomenės plėtros, įskaitant ir visuotinį skaitmeninį sklastą, problematiką.

***

Ši sociologinio diskurso perspektyva jau nėra tiesiogiai susieta su specifiniais analizės metodais – atvirkščiai, čia remiamasi visais įmanomais šaltiniais ir tyrimo būdais: nuo metodų, naudojamų micro ir meso lygmenyse iki stambių socialinių duomenų bankų, integruotų duomenų sistemų ir įvairiausių, tarp jų ir nestandartinių, duomenų lyginimo ir siejimo metodų, pavyzdžiui, minimalaus, maksimalaus ir kitokius susiejimo metodus (angl. linkage methods), integruotas duomenų sistemas (angl. integrated data systems), socialinių duomenų bankus (angl. social data warehouses). Taigi empirinio sociologinio tyrimo akiratyje nesama metodologinės macro perspektyvos – anketos jos neatspindi, nes iš esmės teįmanomos tiesiogiai taikyti tik micro ir meso analizės lygmenyse. Kita vertus, turint galvoje tai, kad visi trys bendrabūvio klodai, būdami vien „dirbtinėmis” sociologinio diskurso distinkcijomis, esti nuolatinėje tarpusavio priklausomybėje, visų sociologinių tyrimų duomenys gali būti pravartūs ir macro konceptualizavimo kontekste. Pastaroji, kartu su micro ir meso lygmenimis, leistų nustatyti nacionalinį informacinės visuomenės mastą ir pobūdį pasaulinio informatizavimo vyksmo kontekste.

Rytų Europoje itin ryški disponavimo skaitmeninėmis technologijomis ir jų vartojimo disproporcija, t. y. atotrūkis tarp, viena vertus, turinčių naująsias informacines priemones ir jomis besinaudojančiųjų, kita vertus, tarp norinčių jas vartoti ir galinčių tai daryti. Tokia disproporcija vertintina kaip pagrindinis faktorius, kliudantis spartesnei skaitmeninės Rytų Europos raidai. Didžiausias informatizavimo galimybių ir jų realizavimo disbalansas būdingas namų ūkių kompiuterizavimo, asmeninės telematinės įrangos paplitimo, interneto prieigos bei jo vartojimo masto ir struktūros srityse. Telefonijos ir garso bei vaizdo aparatūros paplitimas ir vartojimas, išskyrus mobiliąsias telematines[19] priemones, nėra reikšmingas disponavimo skaitmeninėmis technologijomis ir jų vartojimo disproporcijos faktorius. Apskritai skaitmeninis Rytų Europos potencialas keleriopai didesnis už jo naudojimo mastą visuose bendrabūvio pavidaluose – ekonominiame, politiniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime.

Rytų Europos kompiuterizavimui būdinga disponavimo skaitmeninėmis technologijomis ir jų vartojimo disproporcija, t. y. disbalansas tarp, viena vertus, darbo bei mokymo vietų kompiuterizavimo ir, kita vertus, asmeninės kompiuterinės įrangos paplitimo masto. Čia interneto vartojimo struktūrą lemia disponavimo telematinėmis technologijomis ir jų naudojimo disproporcija, t. y. disbalansas tarp, viena vertus, telematinio darbo ir mokymo vietų kompiuterizavimo ir, kita vertus, asmeninės telematinės įrangos paplitimo ir vartojimo masto. Rytų Europos telefonizavimo pobūdis ir mastas, išskyrus mobiliojo telefono vartojimo struktūrą ir, kiek menkesniu mastu, jo paplitimą – nėra svarbus disponavimo telematinėmis technologijomis ir jų naudojimo disproporcijos faktorius. Na, o garso ir vaizdo aparatūros paplitimo pobūdis ir mastas nėra svarbus disponavimo telematinėmis technologijomis ir jų naudojimo disproporcijos faktorius.

Dabartinio gamtamokslio ribos

Atsakymas į klausimą apie mokslo, kaip ir kiekvienos žmogaus veiklos, ribas pirmiausia priklauso nuo atsakymo į klausimą, koks yra tos veiklos srities galutinis ar pagrindinis tikslas. Tos veiklos riba gali būti vadinamos tam tikros neįveikiamos kliūtys, kurios tą tikslą daro nepasiekiamą. Tačiau veiklos riba gali būti vadinamas ir pats tikslas. Tikslo pasiekimas reiškia veiklos pabaigą. Jeigu tikslas pasiektas, o vis dar yra noro ir išteklių veikti, tai juos dera nukreipti į kurį nors kitą tikslą. Taigi teiginys, kad mokslo, šiuo atveju gamtotyros, pažanga turi ribas, gali reikšti tris skirtingus dalykus:

  1. gamtotyra siekia tokio tikslo, kuris gali būti pasiektas ir kada nors bus pasiektas. Tas tikslas yra gamtotyros pažangos riba;
  2. gamtotyra siekia tokio tikslo, kuris dėl žmogiškajam pažinimui neįveikiamų kliūčių nebus pasiektas. Tos neįveikiamos gamtotyros pažangos kliūtys (barjerai) yra gamtotyros pažangos ribos;
  3. gamtotyra siekia tokio tikslo, kuris niekada nebus pasiektas, nors jokių neįveikiamų kliūčių (ribų) gamtotyros pažangai nėra.

Šie požiūriai gamtotyros pažangos ribų klausimu atitinkamai vadinami objektyvistiniu finitizmu[20] (1), subjektyvistiniu finitizmu[21] (2) ir infinitizmu[22] (3). Pirmajam ir antrajam požiūriams bendra yra tai, kad jie teigia gamtotyros pažangą turint pabaigą. Jie skiriasi pagal tai, kaip matuoja šią gamtotyros pabaigos prognozę. Objektyvistinis finitizmas ją matuoja prielaidomis apie pažinimo objekto pobūdį. Šiuo požiūriu gamtotyros pažanga yra baigtinė arba ribota, nes mokslo objektas yra ribotas, baigtinis, išsemiamas. Subjektyvistinis finitizmas būsimą gamtotyros pažangos pabaigą sieja su pažinimo subjekto pažintinių galių nepakankamumu tam tikroms problemoms problemoms išspręsti. Gamtotyros pažangai neperžengiamą ribą nubrėžia paties subjekto ribotumas. Kas gi yra tas gamtotyros tikslas? Gamtotyros tikslu galima laikyti reikšmingų tiesų apie gamtą atradimą. Šis apibrėžimas įtraukia tris sąvokas. Tai yra:

    • naujumаs;
    • reikšmingа tiesа;
    • reikšminga tiesa yra apie gamtą.

Visi šie gamtotyros tikslo aprašymo elementai yra problemiški, tik nevienodu mastu. Mažiausiai problemiškas yra naujumo reikalavimas, kurį konotuoja ir žodžių atradimas/išradimas reikšmė. Iš mokslininko, kaip ir iš šių laikų menininko, reikalaujama būtent naujovių, kurios konkrečiau gali reikšti arba tam tikroje disciplinarinėje specialistų (ekspertų) bendruomenėje teisingais pripažįstamų teiginių paneigimą, arba naujų teiginių iškėlimą, arba tokių naujų teiginių pagrindimą. Labiausiai problemiška nuoroda į gamtą. Galima pateikti daug alternatyvių apibrėžimų, kurie skirtųsi nuo pateiktojo didesne gamtotyros atradimų srities aprėptimi. Vienas iš jų siūlytų mokslo tikslu laikyti visų reikšmingų tiesų apie „būtį“ atradimą, kitas reikalautų iš jo daryti atradimus apie „pasaulį“, trečias – apie „gamtą ir visuomenę“, o ketvirtas – apie „gamtą ir žmogų“.

Galima išskirti dvi objektyvistinio finitizmo versijas – stipriąją ir silpnąją. Stiprioji versija sako, kad gamta, kaip pažinimo objektas, neišvengiamai bus išsemta, kai pagaliau bus atrasti „galutiniai“, tikrieji gamtos elementai ir jų fundamentalūs dėsniai, kuriuos visus susistemina viena teorija. Tokios teorijos galimybe tiki ir ją siekia sukurti jau moderniosios gamtotyros pradininkai – Galileo Galilei’us, René Descartes’as, Robertas Boyle’is. Jai paskutinius tris gyvenimo dešimtmečius paskyrė Albertas Einsteinas, siekęs sukurti vientiso lauko teoriją. Tas tikėjimas įkvepia ir tuos dabartinius fizikus, kurie, eidami Einsteino pėdomis, siekia sukurti vieningą fizikinę teoriją ir pajėgiа tais pačiais (galutiniais) dėsniais paaiškinti gravitacines, elektromagnetines, branduolines (stipriąsias) ir vadinamąsias silpnąsias fizinės sąveikos jėgas. Pasiekus šį tikslą, visi galimi reikšmingi gamtotyros atradimai bus padaryti, ir mokslo istorija baigsis. Vaizdžiu taip suprantamos gamtotyros pažangos modeliu gali būti vaisių skynimas nuo medžio. Vaisiai – tai reikšmingi gamtotyros atradimai, o jų yra baigtinis skaičius. Kai kuriuos iš jų gali būti itin sunku nuskinti – kaip ir obuolius obels viršūnėje. Tačiau, nuskynus paskutinį, prie tos obels nebėra ko veikti. Kita tokios gamtotyros pažangos sampratos iliustracija galėtų būti geografijos istorija – galų gale žemėlapiuose nebeliko jokių neištirtų sričių/nesuprantamų dalykų (lot. terra incognita – nežinoma žemė). Remiantis šiа gamtotyros raidos vizijа, ji suprantama kaip baigtinis laiko atžvilgiu procesas.

Stiprioji objektyvistinio finitizmo versija eksplicitiškai arba implicitiškai daro prielaidą, kad sąvoka reikšmingi mokslo atradimai yra sinonimiška sąvokai fundamentalūs fizikos dėsniai. Traktuodami šią sąvoką plačiau – taip, kad į reikšmingų mokslo atradimų sąvoką galėtų patekti chemijos ir biologijos rezultatai, gauname silpnąją objektyvistinio finitizmo versiją, kuri teigia ne gamtos išsėmimą, bet gamtotyros prisisotinimą. Kaip žino kiekvienas, kam teko malšinti troškulį ar alkį, skaniausi ir „geriausiai eina“ pirmieji gurkšniai ir kąsniai, o kiti jau nebe tokie gaivūs ir skanūs. Silpnoji finitizmo versija teigia, kad panašiai vyksta ir gamtotyros pažanga. Nors ir neįmanoma nurodyti laiko momento, po kurio jokių reikšmingų gamtotyros atradimų nebebus, o tie atradimai, kurie bus daromi ateityje, bus vis mažiau reikšmingi, nebent mažiau reiklūs pasidarytų mokslinės reikšmės masteliai. Panašiai kaip dirbant žemę didžiausias esti pirmasis derlius, o toliau reiškiasi mažėjančio produktyvumo dėsnis, taip ir gamtotyroje pačius reikšmingiausius atradimus padaro pionieriai. Tie, kurie eina jų pėdomis, irgi nuveikia svarbių darbų, tačiau jie ne tokie reikšmingi. Jie papildo pionierių nubrėžtą vaizdą detalėmis, pataiso kai kurias kontūro linijas, tačiau naujos detalės ir pataisos yra vis mažiau reikšmingos, palyginti su ankstesniais indėliais, nors gali būti labai svarbios tam tikrų technologinių ar kitokių utilitarinių tikslų požiūriu. Palyginti su naujo žemyno ar salos atradimu, kartografo, sudarančio smulkų tam tikros vietovės tame žemyne ar saloje žemėlapį, indėlis į geografiją yra ne toks reikšmingas, nors turistui, pasiklydusiam toje vietovėje, gali labiau pagelbėti kaip tik toks žemėlapis, o ne gaublys. Glassas Bentley‘s rašo, kad „tai, ką lieka pažinti, žinoma, gali pranokti vaizduotė. Vis dėlto pati visata yra uždara ir baigtinė. <…> Gamtos vienodumas ir universalus gamtos dėsnių galiojimas nubrėžia žinojimo ribas. Jeigu egzistuoja tik 100, 105 ar 110 būdų, kuriais gali susidaryti atomai, tai išaiškinus visą jų ir jų derinių savybių diapazoną, cheminis žinojimas bus baigtinis. <…> Žemėje egzistuoja baigtinis augalų ir gyvūnų – netgi vabzdžių – rūšių skaičius. Mums dar toli iki galutinio net ir vienos jų rūšies genetikos, struktūros ir fiziologijos ar elgesio žinojimo. <…> Be to, genetinio kodo universalumas, skirtingų rūšių baltymų bendrumas, ląstelinės ir ląstelių reprodukcijos bendrumas, energijos metabolizmo visose rūšyse, fotosintezės žaliuose augaluose ir bakterijose esminis panašumas, taip pat universali gyvenimo formų evoliucija per mutaciją ir natūralią atranką verčia daryti neišvengiamą išvadą, kad nors įvairovė gali būti didelė, gyvybės dėsnių, kurių pagrindas yra panašumai, skaičius yra baigtinis ir bendrais bruožais suprantamas mums net ir šiandien. Mes esame panašūs į didelio žemyno tyrinėtojus, kurie prasiskverbė iki jo pakraščių visomis kompaso kryptimis ir atvaizdavo žemėlapyje didžiausius kalnus ir upes. Dar liko jį užpildyti nesuskaičiuojamomis detalėmis, tačiau begaliniai horizontai nebeegzistuoja“. Todėl ateityje galime tikėtis tik tokios pažangos, kurią numato silpnoji finitizmo versija – su praktiškai gana svarbia išlyga, kad reikšmingiausių (nors savo moksline reikšme nepalyginamų su, pavyzdžiui, XX amžiaus pirmosios pusės fizikos atradimais) atradimų galime tikėtis nebe iš fizikos, o iš disciplinų, kurių rezultatai, kad ir kokie jie būtų, negali pakeisti dabartinio gamtamokslinio pasaulėvaizdžio (visų pirma biologija ir pažintinis mokslas).

Subjektyvistiniam finitizmui atstovauja teoretikai, kurie gamtotyros pabaigą sieja ne su gamtos arba bent jau visų galimų reikšmingų atradimų išsėmimu, bet priešingai – su gamtotyros nepajėgumu atsakyti į tam tikrus klausimus, kurių išsprendimas kaip tik ir reikštų pačius reikšmingiausius atradimus, kokius tik galima įsivaizduoti. Imdamasi atsakyti į šiuos klausimus, gamtotyra susiduria su tam tikromis neįveikiamomis kliūtimis, kurios ir yra gamtotyros pažangos ribos. Tas kliūtis galima palyginti su „garso barjeru“, prie kurio ilgą laiką buksavo aviacinės technikos tobulinimas (lėktuvai, mėgindami jį įveikti, subyrėdavo), arba su tuo, kurį nubrėžia šviesos greitis – jokia transporto priemonė negali judėti didesniu už jį greičiu. Subjektyvistinis finitizmas teigia, kad egzistuoja gamtotyrinio pažinimo informaciniai barjerai. Šiuo požiūriu gamtotyros pažangos ribotumas reiškia tai, kad egzistuoja tam tikros problemos, kurių ji niekada neišspręs, o kartu galimi ir atradimai, kurių ji niekada nepadarys. Čia kalbama ne apie tokias problemas kaip žmogaus gyvenimo prasmė, ar reikia uždrausti abortus, mirties bausmę, ar leisti eutanaziją ir t. t. Nuo tokių problemų čia galime atsiriboti, nes jos labiau priklauso socialinio pažinimo problematikai.

Esminis objektyvistinio ir subjektyvistinio finitizmo skirtumas yra tas, kad objektyvistinis finitizmas gamtotyros pažangos pabaigą sieja su mokslo objekto – gamtos, kaip pažinimo objekto baigtiniu arba ribotu pobūdžiu, o subjektyvistinis finitizmas ją numato tardamas, kad pažinimo subjekto pažintinių galių ir jam prieinamų duomenų nepakanka tam objektui pažinti. Nesvarbu, ar tas objektas yra pats savaime baigtinis ir išsamiai pažinus labiau pajėgiam subjektui (pavyzdžiui, kokių nors ufonautų mokslui), žmogiškąjam protui tam tikros problemos yra pernelyg sudėtingos, kad būtų išsprendžiamos. Šiaip jokia problema pati savaime nėra „pernelyg“ sudėtinga; kaip tokia ji gali būti apibrėžta tik santykyje su to, kas mėgina jа išspręsti, kompetencija ir ištekliais. Problema, kuri yra sudėtinga ir neišsprendžiama vienam sprendėjui, gali būti elementari kitam.

Subjektyvistinis finitizmas teigia, kad egzistuoja tokios problemos, kurių žmogiškasis mokslas niekada neišspręs. Šiam argumentacijos tipui priskirtinos ir apeliacijos į tai, kad tie reiškiniai yra per toli, įvyko per seniai, yra per maži, negali būti stebimi. Vis dėlto subjektyvistinis finitizmas yra, ko gero, net labiau pažeidžiamas kritikos negu objektyvistinis finitizmas. Prieš jį galima nukreipti tokio pavidalo skeptinį argumentą: apžvelgdami mokslo istoriją, galime konstatuoti, kad daugelis aiškinimo problemų, kurias autoritetai buvo paskelbę neišsprendžiamomis, vėliau buvo išspręstos. Kodėl turėtume manyti, kad taip neatsitiks su problemomis, kurios atrodo neišsprendžiamos dabar? Štai kaip šį argumentą formuluoja Charlesas Sandersas Peirce’as: „Kai dėl manęs, tai aš negaliu sutikti su Kanto teiginiu – kad egzistuoja tam tikros neperžengiamos žmogiškojo žinojimo ribos. <…> Mokslo istorija pateikia pakankamai iliustracijų, kurios parodo, kaip kvaila teigti, kad tas ar kitas dalykas niekada nebus išaiškintas. Comte‘as sakė, kad žmogus tikrai niekada negalės ką nors sužinoti apie žvaigždžių cheminę sudėtį, bet kol jo knyga spėjo pasiekti skaitytojus, buvo padarytas atradimas, kurio negalimumą jis paskelbė. Legendre apie vieną skaičių teorijos teiginį sakė, kad nors jis atrodo esąs teisingas, jo įrodymas tikriausiai pranoksta žmogaus proto galias; tačiau jau kitas autorius, rašęs apie tą dalyką, pateikė šešis nepriklausomus teoremos įrodymus“.

Tokioje mąstymo perspektyvoje Zschimmerio pateikiama pozicija, esą technika ir gamtotyra turėtų būti atsiejamos viena nuo kitos kaip dvi autonomiškos sritys, yra iš esmės problemiška. Viena vertus, technika, kaip matyti, neišvengiamai keičia (mokslinį) pasaulėvaizdį, kita vertus, pritariant Zschimmeriui, gamtotyra, remiantis subjektyvistiniu finitizmu, turi pakankamai aiškias ribas, nes gamta kaip tokia yra baigtinė, o techninė pažanga lyg ir neišsemiama. Tad technikos ir gamtotyros santykio klausimas vis dar lieka atviras.

Dabartinių informacinių technologijų ir ekonomikos santykis

Žvelgiant iš dabartinio filosofinio žvilgsnio perspektyvos, kyla klausimas, koks informacinių technologijų (IT) ir ekonomikos santykis? Spartėjantys globalizacijos tempai ir informacinės visuomenės kūrimasis informacijai ir techninėms inovacijoms suteikė visai naują reikšmę. Technologinė pažanga pastaruoju metu yra laikoma vienu iš svarbiausių ekonomikos augimą skatinančių veiksnių. Į IT kaip technologinės pažangos rezultatą dabartinės visuomenės sąlygomis dera pažvelgti ne tik kaip į informacijos rinkimo, apdorojimo ar perdavimo priemonę, bet ir kaip į veiksnį, sąlygojantį struktūrinius pokyčius, konkurencinį pranašumą ir ekonomikos augimą. Ekonomikos augimas gali būti suprantamas kaip nacionalinių pajamų didėjimas, o jo įvertinimui dažniausiai naudojamas bendro nacionalinio produkto (BNP) rodiklis.

PAGRINDINIAI EKONOMIKOS AUGIMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI

Gamtiniai ištekliai

Tik efektyvus ir tikslingas gamtinių išteklių valdymas ekonomikos augimui daro teigiamą įtaką.

Kapitalo augimas

Tam tikros pajamų dalies taupymas ir investavimas siekiant pelno, socialinio rezultato ar tam tikrų funkcijų įgyvendinimo užtikrinimo. Kapitalo kaupimas apima investicija į žemę, materialųjį turtą, žmogiškuosius išteklius.

Taupymo lygis

Optimalus taupymo lygis užtikrina fondus investicijoms, kas ateityje reiškia augimą.

Gyventojų skaičiaus augimas

Augantis gyventojų skaičius sąlygoja didesnę darbo jėgos pasiūlą ir, jei rinka sugeba ją panaudoti, gyventojų prieaugis ekonomiką veikia teigiamai.

Technologinė pažanga

Technologijos terminas siejamas su graikų kalbos žodžiu technē, reiškiančiu meną, sugebėjimą, mokėjimą. Technologinė pažanga suprantama kaip naujų technologijų kūrimas ir taikymas.

Nėra vieningos nuomonės, kuris veiksnys ekonomikos augimą veikia labiausiai, tačiau pastaruoju metu ypač didelis dėmesys skiriamas technologinei pažangai, kurią sąlygoja techninių inovacijų plėtra.

Kiekvienas verslas sudarytas iš dviejų tipų elementų:

· fizinių (pastatai, įranga, žmonės);

· virtualių (informacija, įvairios teisės ir pan.).

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių save priskiria naujai besiformuojančiai informacinei visuomenei, kurios veikla dažniausiai siejama su informacija, o ne su materialiais objektais. Tokius pokyčius sąlygoja IT pažanga, kurios dėka fiziniai elementai transformuojami į virtualius. Įvykus tokiai transformacijai, pradeda veikti visai kiti rinkos dėsniai, informacija dažnai viršija fizinio kapitalo vertę. Tų pačių IT dėka įmanoma ir atvirkštinė transformacija – informacinis produktas (pavyzdžiui, kompiuterizuotas produkto aprašymas), panaudojamas gamybinėje operacijoje, virsta materialiu produktu.

Dabartinės visuomenės sąlygomis į IT dera pažvelgti ne tik kompiuterių ar programinės įrangos, bet ir ryšio priemonių aspektu, nors pastarosios dažnai yra atskiriamos ir vadinamos telekomunikacinėmis. Iš esmės IT galima laikyti procesu (1 pav.), kurio metu pirminė informacija (duomenys) įvairiais būdais ir priemonėmis renkama, apdorojama ar perduodama tikslu gauti naujos kokybės informaciją; tuo tarpu gamybos technologijos rezultatas yra materialus produktas (2 pav.).

1 pav.: Informacinio produkto gavimo procesas

2 pav.: Materialų pagrindą turinčio produkto gavimo procesas

Techninių inovacijų plėtra sąlygoja sparčią IT kaitą ir tobulėjimą. Nors tikslus IT apibrėžimas tampa problemiškas, tačiau jas galima apibrėžti tam tikrais terminais.

PAGRINDINIAI INFORMACINES TECHNOLOGIJAS (IT) APIBRĖŽIANTYS TERMINAI

Pagrindinės IT funkcijos

Duomenų registravimas, perdavimas, saugojimas, paieška, apdorojimas ir (pa)teikimas.

Duomenų ir komandų reiškimas

Komandos ir duomenys reiškiami pagal vartotojui suprantamus principus.

Modalumo, suderinamumo ir universalumo principai

Tai svarbiausios techninės ir programinės įrangos tobulinimo kryptys ir pagrindinės IT savybės.

Darbo procesų optimizavimas

IT vartotojas turi pasirinkti atsižvelgdamas į užsibrėžtus tikslus, techninių ir programinių išteklių teikiamas galimybes ir kainą.

Dauguma žmonių intuityviai tiki, kad IT paplitimas lemia ekonomikos augimą. Jie iš tikrųjų neapsirinka, nes naujosios technologijos, priešingai Zschimmerio technikos ir ekonomikos santykio traktuotei, turi milžinišką potencialą didinant produktyvumą daugelyje ekonomikos sektorių, sprendžiant administravimo problemas, siekiant paslaugų įvairovės ir gerinant jų kokybę. Šį požiūrį patvirtina naujai iškilusios postindustrinės šalys (pavyzdžiui, Singapūras), kuriose ekonomikos vystymo politikos esmė yra IT svarbos pripažinimas, tačiau besivystančiose ar pereinamojo laikotarpio šalyse naujųjų technologijų poveikis ekonomikai nėra toks akivaizdus, kaip ir teigia Zschimmeris. Silpnos ekonomikos šalyse, nepaisant įvairių socialinių ir ekonominių barjerų, IT produkcija ir paslaugos yra labai paplitusios, tačiau kyla klausimas, ar tai sąlygoja ekonomikos vystymą ir, jei taip, tai kokius pasikeitimus joje sukelia? Norint atsakyti į šį klausimą, dera aptarti pagrindines informacijos ir IT sąlygotus efektus nagrinėjančias teorijas.

PAGRINDINĖS INFORMACIJOS IR INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ (IT) SĄLYGOTUS EFEKTUS NAGRINĖJANČIOS TEORIJOS

IT inovacijų ir paplitimo svarbą pripažįstančios teorijos

Dauguma dabartinių ekonomikos teorijų patvirtina informacijos ir IT svarbą. Viena iš populiariausių yra laikoma naujoji Schumpeterian teorija, kuri tam tikrų tipų technologijos paplitimą (veikimą daugumoje sektorių) sieja su ekonomikos augimo fazėmis (ekonomikos ciklais). Technologijos poveikis ekonomikai ir darbo jėgai bus akivaizdus, jei ji:

· sukuria naujus produktus ir paslaugas;

· daugelyje ekonomikos sektorių mažina kaštus, tobulina procesus, paslaugas ir produktus;

· įgauna visuomeninį pripažinimą;

· sąlygoja pelningumą ir konkurencinį pranašumą.

Atsižvelgiant į minėtas sąlygas ir statistinius duomenis, galima teigti, kad IT daugumoje sektorių yra dažniausiai sutinkama techninė inovacija. IT taip pat yra naujų gamybos šakų (kompiuteriai, programinė įranga, telekomunikacijos ir pan.), teikiančių naujus produktus ir paslaugas, pagrindas. Nepaisant to, ekonomistai nemato tiesioginio ryšio tarp IT ir ekonomikos augimo ir teigia, kad efektas ekonomikai priklauso nuo organizacinių ir socialinių struktūrų sugebėjimo panaudoti IT potencialą. Bandant išsiaiškinti IT paplitimo ir inovacijų naudą, 1980 metais JAV buvo atlikti makroekonominiai tyrimai. Ekonomistai įrodė, kad tuo laikotarpiu, kai investicijos į IT suintensyvėjo, bendras produktyvumas pradėjo mažėti. Šis produktyvumo paradoksas ypač akivaizdus didžiausias investicijas į IT turėjusiame paslaugų sektoriuje. Vėlesni tyrimai parodė teigiamus produktyvumo poslinkius, todėl galima daryti išvadą, kad ankstesni tyrimai nebuvo visiškai objektyvūs, arba kad yra tam tikras atotrūkis tarp IT įvedimo ir produktyvumo didėjimo. Kiti Azijos šalyse atlikti tyrimai parodė žymią koreliaciją tarp investicijų į IT ir BNP bei produktyvumo augimo, tačiau pasireiškianti koreliacija dar nereiškia priežastingumo. Produktyvumo paradoksas nebebuvo toks svarbus, kai tyrimo metu paaiškėjo, kad:

· investicijas į IT teigiamai veikia šalies ištekliai, infrastruktūra ir atlyginimų lygis, todėl galima numanyti, kad tarp IT ir ekonominio augimo yra ir atvirkštinis ryšys;

· IT funkcionavimas ir sąveika su aplinka didžia dalimi priklauso nuo informacinės infrastruktūros sukūrimo: duomenų rinkimo, kaupimo ir platinimo sistemų, kompiuterių tinklų, informacijos sistemų ir reguliuojančių įstatymų;

· IT sąlygoja pasikeitimus versle, lemia inovacijų plėtrą ir konkurencinį pranašumą (produktų ir paslaugų įvairovė, visuotinės kokybės valdymas, planavimas, administracinis verslo restruktūrizavimas ir pan.).

Kitaip tariant, aiškinantis IT reikšmę, labiau reikėtų remtis ne tiesioginiu efekto gavimu (t.y. ekonomikos augimu), o kokybiniais socialiniais ekonominiais pokyčiais. Viena vertus, IT nauda sąlygojama tam tikrų pokyčių, kita vertus, kad organizacija sukauptų patirties, naujų darbo priemonių ir metodų bei visa tai efektyviai panaudotų, reikalingas tam tikras laiko tarpas.

Informacinį ūkį apibrėžiančios ir vertinančios teorijos

Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama informacijos išteklių reikšmei ekonomikai, pastebimai auga su informacija susijusių profesijų poreikis, o žinių „gamyba“ vis dažniau vertinama kaip atskira ekonomine veikla. Siekiant įvertinti šalies informacinio ūkio reikšmę, išskiriami du informaciniai sektoriai:

· pirminis apima organizacijas, kurios informacinę produkciją pateikia rinkai;

· antrinis apima organizacijas, kurios pačių pagamintą informacinę produkciją naudoja rinkai pateikiamų paslaugų ar produktų kūrimui.

Informacinio sektoriaus augimas pastaruoju metu akivaizdus, tačiau tai negali būti laikoma ekonominės gerovės indikatoriumi, nes dažnai pasitaiko (ypač besivystančiose šalyse), kad augantis informacinių profesijų skaičius yra susijęs ne su ekonominės veiklos pokyčiais, o su biurokratiniu neefektyvumu. Statistiniai duomenys patvirtina, kad įvairios šalys skiriasi profesijų tipu (įprastinių administracinių ir informacinių žinių reikalaujančios profesijos) ir informacijos valdymo efektyvumu. Vertinant informacinį ūkį, pagrindinis dėmesys turi būti kreipiamas ne į kiekybinę apdorojamų duomenų išraišką, bet į jų turinį, sąlygotus pokyčius ir įtaką įvairioms ekonominės veiklos rūšims.

Teorijos, nagrinėjančios IT ir informacijos apdorojimo procesų sąlygojamus socialinius ir ekonominius pokyčius

Bandydami įvertinti informacinės veiklos reikšmę ir IT įtaką paversti koncepcija, ekonomistai visa tai traktuoja kaip dabartinės visuomenės bruožą. Teigiama, kad industrinių šalių informacinės veiklos augimas reiškia perėjimą į postindustrinį paslaugomis paremtą lygmenį. Jei išskirtume priešindustrinį, industrinį ir postindustrinį ekonomikos laikotarpius, tai reikėtų sakyti, kad dabartinės, t. y. postindustrinės ekonomikos sąlygomis žmogus ir informacinės paslaugos užima pagrindinę poziciją, o teorinės žinios yra pagrindinis inovacijas ir pokyčius skatinantis veiksnys. Pereinamuoju laikotarpiu žinios ir informacija yra pagrindiniai ištekliai, o techninės ir profesinės grupės – katalizatoriai. Laikui bėgant, niekas nepaneigė informacijos ir su ja susijusių technologijų svarbos, tačiau buvo prieita prie išvados, kad aiškinantis naują socialinę ekonominę aplinką, reikia nagrinėti visą kompleksą vienu laiku vykusių pokyčių: kapitalizmo kaip socialinės sistemos, “informacionalizmo” – kaip vystimosi veiksnio, IT įdiegimo – kaip veiksmingos darbo priemonės.

Čia išdėstyti teiginiai daugiausia paremti išsivysčiusių šalių stebėjimais, tačiau jie tinka ir ekonomiškai silpnoms šalims. Apibendrinus galima teigti, kad:

· IT yra būtina sąlyga globalaus ūkio dalyviams, tačiau nepakankama ekonomikos augimui;

· globalios ekonomikos sąlygomis IT poveikis yra dvejopas. Viena vertus, IT dėka įmonės ir organizacijos savo veiklą unifikuoja pagal pasaulinius standartus, kita vertus, IT padeda joms išsiskirti ir įgyti konkurencinį pranašumą;

· investicijos į naująsias technologijas neturi tiesioginio ryšio su ekonomikos augimu, o didėjantis informacinės veiklos aktyvumas nebūtinai reiškia kilimą – tai kur kas labiau susiję su kokybiniais pokyčiais socialinėje ir ekonominėje sferose;

· IT ne tik keičia nusistovėjusius gamybos metodus, didina našumą ar suteikia konkurencinį pranašumą, bet ir atveria galimybes naujoms ekonominėms veikloms;

· IT realią naudą atneša tik tada, kai jų įvedimas sąlygoja tam tikrus pokyčius (procesų, struktūros, prekių, paslaugų ir pan.), o socialinės ir organizacinės struktūros sugeba panaudoti jų potencialą;

· ekonomiškai silpnose šalyse investicijos į technologijas turi vykti kartu su organizaciniais pokyčiais. Neaišku, kokia kryptimi pokyčiai turi judėti ir ar tai garantuos ekonomikos augimą, tačiau, perimant industrinių šalių patirtį, atsargumas yra būtinas;

· IT galėtų tapti ne tik darbo priemone, bet ir ekonomiką skatinančiu veiksniu, ypač didelį dėmesį reikia skirti net tik struktūriniams pokyčiams, bet ir informacinės infrastruktūros, t. y. duomenų rinkimo, kaupimo ir platinimo sistemų, kompiuterių tinklų, informacijos sistemų ir reguliuojančių įstatymų kūrimui ir plėtotei.

Zschimmerio apmąstomas technikos, gamtotyros ir ekonomikos santykio klausimas dabartinės informacinės visuomenės sąlygomis lieka iš esmės atviras dėl dviejų priežasčių: technika, viena vertus, ekonomikos ir gamtotyros raidą, kita vertus, informacinių technologijų reikšmė ne visais atvejais gali būti vertinama kiekybiniu ekonomikos augimu, bet kokybiniais pokyčiais gamtotyrinėje ir ekonominėje srityse.

TECHNIKA KAIP KURIAMA TIKROVĖ: M. SCHRÖTERIS

Technika, žmogiškoji kūryba ir tikrovė: Schröteris

1934 metais kaip atskira publikacija iš Manfredo Schröteris filosofijos vadovėlio pasirodo Technikos filosofija. Pats Schröteris nėra inžinierius, jis – Miuncheno aukštosios technikos mokyklos profesorius, kilęs iš garsios inžinierių ir technikos mokslininkų šeimos. Anot Schröterio, technikos filosofija yra plati kultūros filosofijos dalis. Jis techniką supranta pirmiausia daugiau kaip kuriamą tikrovę, o ne veiklos metodiką. Technikoje žmogus mažiau taikosi į gamtos tyrinėjimą, - nors tai dažniausiai tampa techninės kūrybos prielaida, - o siekia apdoroti ir pakeisti gamtą, kad sukurtų kūrinį, kuriame žmogus pats save įkūnija. Techninis galėjimas jam įgauna tarpinę padėtį tarp žinojimo ir norėjimo. Schrioteris rašo: „Jis atsiranda iš būtino (ištyrinėtos gamtos) žinojimo tik kaip kuriamo naujo kūrinio idėja, kurios atlikimas ir įgyvendinimas bus po to įrodytas faktais praktine veikla ir ekonominiu įvertinimu“.

Pasak Schröterio, techninė kūryba skirstoma į tris pakopas: „Žinojimo apie išorinį pasaulį (tyrinėjimo) intelektualinis suvokimas, jo perdirbimas kūrybinėje fantazijoje į techninę idėją (išradimas) ir jos įgyvendinimas, paremtas aktyvia valia, suteikiant norimą kūrinio formą“. Laisvos žmogaus valios pavirtimas išorine tikrove sudaro kultūrinę vertę, kurios prasmę ir tikslingumą pavaizduoja kūrinys.

Schröteris atkreipia dėmesį į tai, kad dabartinė technika, palyginti su ankstesne, yra kitoniška, tačiau jas abi sieja tai, kad technika atlieka produktyvų darbą prasmingo gyvenimo labui ir ji savo kilme vienodai susijusi su žmogiškąja kultūra apskritai. Anksčiau viską, kas techniška, žmogus darė pats savo paties pasigamintais įrankiais – šiuo atžvilgiu Ernsto Kappo tezė apie organų projekciją yra teisinga, - o dabar mašinos, įvaldžiusios gamtos jėgas ir gavusios impulsą iš žmogaus, savarankiškai atlieka jo darbą. Taigi moderniosios technikos pradžią Schrioteris datuoja 1765 metais, kai Jamesas Wattas išrado garo mašiną.

Technika, kultūra ir civilizacija

Civilizacijos sąvoka siejama su itin skirtingais faktais – technikos lygiu, elgesio būdu, mokslinio žinojimo išsivystymu, religinėmis idėjomis ir papročiais. Ji gali būti siejama su gyvenimo būdu ir bendru vyro ir moters gyvenimu, su teisminių bausmių forma ir valgio gaminimu; atidžiau pažiūrėjus, nerasime beveik nieko, ko negalima būtų daryti civilizuota arba necivilizuota forma, todėl gana nelengva glaustai nusakyti viską, ką galima vadinti civilizacija.

Tačiau, jei klausiama, kokia iš tiesų yra bendroji civilizacijos sąvokos funkcija, kokio bendrumo

siekiant visos šios skirtingos žmogaus laikysenos ir pasiekimai vadinami civilizuotais, pirmiausia randama kažkas labai paprasta – ši sąvoka išreiškia Vakarų savimonę. Arba – galima būtų sakyti – tautinę sąmonę. Ji apima viską, kuo paskutinių dviejų ar trijų šimtmečių vakarietiškoji visuomenė mano pranokusi ankstesniąsias ar „primityvesnes“ visuomenes. Šia sąvoka Vakarų visuomenė bando apibūdinti savo savitumą ir tai, kuo ji didžiuojasi: savo technikos lygiu, savo elgesio būdu, savo mokslinio pažinimo ar pasaulėžiūros raida ir t. t.

Visgi skirtingoms Vakarų tautoms civilizacija nėra viena ir tas pats. Visų pirma, egzistuoja didžiulis skirtumas tarp angliškos, prancūziškos ir vokiškos šio žodžio vartosenų: pirmuoju atveju ši sąvoka išreiškia pasididžiavimą savųjų tautų reikšmingumu Vakarų ir žmonijos progresui. O vokiškos kalbinės vartosenos atveju civilizacija reiškia tai, kas tikrai naudinga, bet vis dėlto yra antrarūšė vertybė, būtent tai, kas apima tik išorinį žmogaus pasaulį, žmogaus būties paviršių. Žodis, kuris vokiečių kalboje tinka savęs interpretavimui ir išreiškia pasididžiavimą savais pasiekimais ir savo esme, yra kultūra. Prancūziška ir angliška civilizacijos sąvoka gali būti siejama su politiniais ir ekonominiais, religijos ir technikos, moraliniais ir visuomeniniais faktais; vokiečių sąvoka kultūra iš esmės susijusi su intelektualiniais, meniniais, religiniais faktais ir turi ryškią tendenciją griežtai atskirti juos nuo politinių, ekonominių ar visuomeninių faktų. Prancūziška ir angliška civilizacijos sąvoka gali būti siejama ir su pasiekimais, tačiau ji lygiai taip pat susijusi su laikysena, žmonių elgesiu (angl. behaviour), nepaisant civilizacinių pasiekimų lygio. Vokiškoje sąvokoje kultūra, priešingai, yra smarkiai išblėsęs ryšys su behaviour, su vertėmis, kurias žmogus turi tik savo buvimo ir elgesio dėka, visai jų nesiekdamas, o specifiškai vokiška kultūros sąvokos prasmė labiausiai pasireiškia jos vedinyje, būdvardyje kultūrinis, kuris žymi ne žmogiškosios egzistencijos vertes, bet tam tikrų žmogaus sukurtų produktų vertę ir pobūdį. Tačiau sąvoka kultūrinis yra tiesiogiai neverčiamas į prancūzų ir anglų kalbas.

Sąvoka kultivacija yra labai artima vakarietiškąjai civilizacijos sąvokai. Ji tam tikru mastu išreiškia aukščiausią civilizuotumo formą. „Kultivuotais“ gali būti ir žmonės arba šeimos, kurie „kultūriškai” ar „technologiškai” nieko nėra „pasiekę“. Panašiai kaip civilizuotas, taip ir kultivuotas pirmiausia siejasi su žmogaus elgsenos arba elgimosi forma. Jis apibūdina visuomeninę žmonių, jų būsto, bendravimo formų, kalbos, drabužių kokybę, skirtingai negu kultūrinis, kuris tiesiogiai nesusijęs su pačiais žmonėmis, bet tik su tam tikrais jų pasiekimais.

Su tuo artimai siejasi kitas šių dviejų sąvokų skirtumas. Sąvoka civilizacija žymi procesą arba bent jau tam tikro proceso rezultatą. Jis susijęs su kažkuo, kas nuolatos juda, nuolatos žengia „į priekį”. Vokiškoji kultūros sąvoka, dabartinės jos vartosenos atveju, juda kita kryptimi – ji susijusi su žmogaus sukurtais produktais, meno kūriniais, knygomis, religinėmis ir filosofinėmis sistemomis, per kurias pasireiškia tautos savitumas. Civilizacijos sąvoka gerokai sumažina nacionalinius skirtumus tarp tautų; ji akcentuoja tai, kas yra bendra visiems žmonėms, arba, jos atstovų manymu, turėtų būti bendra. Ji išreiškia savimonę tų tautų, kurių nacionalinės ribos ir nacionalinis savitumas jau ištisus šimtmečius nebėra diskutuotini, nes tautos, seniai peržengusios savo sienas ir vykdančios kolonizaciją yra visiškai juos įtvirtinusios. Vokiškoji kultūros sąvoka, priešingai, ypač pabrėžia nacionalinius skirtumus ir grupių savitumus; pirmiausia šios funkcijos dėka yra gerokai pranokusi vokiečių kalbos arealą, pavyzdžiui, etnologijos ir antropologijos tyrinėjimuose, ir įgavusi platesnę reikšmę, negu pradinėje situacijoje. Pradinė jos situacija yra tautos situacija, kuri, palyginus su Vakarų tautomis, vėlai įgijo politinę vienybę ir tvirtumą, iš kurios paribių jau nuo amžių glūdumos iki pat šių dienų vis atskilinėjo ar grėsė atskilti tam tikros sritys. Jei civilizacijos sąvokos funkcija yra suteikti išraišką nuolatinei kolonizuojančių grupių ir tautų plėtimosi tendencijai, kultūros sąvoka atspindi savimonę tautos, kuri nuolatos turi klausti kas gi iš tiesų yra mūsų savitumas? ir vis iš naujo turi ieškoti savo sienų ir išlaikyti jas tiek politine, tiek ir dvasine prasme. Vokiškosios kultūros sąvokos slinkties kryptis, grupinių skirtumų nustatymo, išskyrimo ir iškėlimo tendencija, atitinka istorinį procesą. Prancūzų ir anglų savimonėje seniai nebediskutuojama kas iš tiesų yra prancūziška? ar kas gi iš tiesų yra angliška?. Tačiau klausimas kas gi yra vokiška? keliamas ištisus šimtmečius. Vienas iš daugelio atsakymų į šį klausimą randamas tam tikroje kultūros sąvokos formavimosi fazėje.

Žinoma, tiek kultūrą, tiek ir civilizaciją formuoja ne sektos ar šeimos, bet ištisos tautos arba iš pradžių bent jau tam tikri tų tautų sluoksniai. Tačiau daugeliu atžvilgių jiems galioja tai, kas ir specifiniams mažesniųjų grupių žodžiams – pirmiausia jais kalba žmonės konkrečios tradicijos ir konkrečios situacijos žmonėms.

Dabartinių technologijų ir vaizdinės kultūros santykis

Įvairiose dabartinės Vakarų kultūros raidos diagnozėse, analizuojant ir vertinant dabartinių (elektroninių) technologijų poveikį žmogui ir jo kasdienei aplinkai, nuolat grįžtama prie augančios vaizdinių konsumpcijos[23] problemos. Tai reiškia, kad tekstinę kultūrą mūsų gyvenamojoje epochoje itin sparčiai išstumia vaizdinė kultūra. Su šiuo reiškiniu yra susijusi vadinamoji „vizualinė infliacija“, nuolat plečianti ikonosferos ribas, netgi vedanti iki jų visiško išnykimo, įtakojanti vaizdinių universumo ir realaus pasaulio fuziją. Šie ir panašūs teoriniai diskursai yra neišvengiami analizuojant dabartinę vizualinę kultūrą, nes ikonosfera yra kultūros vizitinė kortelė. Joje atsispindi visa, kuo gyvena dabartinis žmogus – jo baimės, nerimas ir džiaugsmai, tiesos ir dilemos, šventės ir kasdienybė. Ikonosfera yra visuomenės tvarinys. Jos turinį ir vaizdavimo konvencijas primeta pati visuomenė ir jos poreikiai. Tad ikonosfera tampriai susijusi su politika, religija, mokslu, ideologija, rinkos dėsniais, įtakoja jų raidą ir kaitą. Ši tarpusavio priklausomybė formuoja dabartinės kultūros vizualumo specifiką, nurodo įvairių vaizdinių raidos kryptį, taigi kuria mūsų pasaulio atvaizdą.

Pasaulio požiūris į savo paties atvaizdą ir jį reprezentuojančio atvaizdo santykis su pasauliu yra viena iš pagrindinių dabartinės – technogeninės ir medijuotos – epochos diskutuojamų problemų. Ekvivalencijos taisyklė, būdinga tradiciniam tikrovės vaizdavimui, dabar tampa ne tik dekonstrukcijos, bet ir destrukcijos objektu. Kaskart naujesni, tobulesni įrenginiai produkuoja neturinčius denotatų tikrovėje elektroninius vaizdinius, tampančius tik vizualizacijos algoritmais. Šių vaizdų invazija pamažu performuoja mūsų natūralią aplinką į medijuotą pasaulį, įtakoja tradicinės kultūros paradigmos kaitą – perėjimą nuo tekstolatrijos (rašytinių tekstų adoracijos) prie ikonolatrijos (vaizdų adoracijos). Paradoksalu, tačiau būtent dėl šių pokyčių dabartinėje kultūroje plėtojasi techninis-technologinis kompleksas, pasireiškiantis technofobija, t. y. technikos raida traktuojama kaip grėsmę kultūrai ir menui keliantis reiškinys. Žvelgiant iš Schröterio mąstymo perspektyvos, jei techniką galima traktuoti kaip kuriamą tikrovę, neatsiejamą nuo civilizacijos pažangos, tai šiuo atveju tektų sakyti, kad dabartinė technikos raidos stadija tikrovę ne tiek konstruoja, kiek ją dekonstruoja ar, tiksliau tariant, destruktūruoja. Šio komplekso augimas gali išsivystyti iki nekontroliuojamos hipertrofijos, nes vis dažniau pasigirsta samprotavimai, kad tai, kas turėjo tarnauti žmogui, atsisuka prieš jį, kelia antroposferos destrukciją. Tačiau ši problema nėra vienareikšmė. Neilas Postmanas, vienas iš žymiausių techninės civilizacijos kritikų, mokslo ir technikos vystimąsi siejančių su humanistinių vertybių regresu, pripažįsta, kad „kiekviena technologija kartu yra našta ir palaima <…>”. Technofobija skatina formuotis ikonofobiją arba polinkį vaizdinių ir vizualinių efektų daromą poveikį dabartiniam pasauliui sieti su kultūrine katastrofa. Nerimą kelia tai, kad šiandien susiduriame su didesne nei bet kada vaizdinių (visų pirma skaitmeninių), neturinčių mums aiškios vidinės logikos, semantikos ir magijos cirkuliacija. Skaitmeniniai vaizdai gąsdina, nes nėra lengvai suprantami. Jie iš prigimties skiriasi nuo tradicinių – nėra optinio matymo principu veikiančios mašinos (kameros) tvarinių, o tik matematinių apskaičiavimų rezultatai. Jie nematerialūs, susideda iš mažų pikselių, kuriais galima lengvai manipuliuoti. Tokių vaizdinių meno istorijoje iki šiol nebuvo sutinkama – tai paveikslai, turintys žaliavos pavidalo paviršius, lengvai pasiduodančius įvairioms transformacijoms. Šie vaizdiniai yra “tušti”, jie nieko kito nepristato, o tik patys save. Nepaisant to, jų poreikis visuomenėje ne mažėja, o didėja, ir jie tampa masiniu produktu. Europietiškojoje kultūroje vaizdiniai ir paveikslai visada užėmė svarbią vietą. Galima netgi kalbėti apie Vakarų Europos kultūros okularcentrizmą[24] nuo pat jos egzistavimo pradžios, o veikiau nuo graikų filosofų, regą pripažinusių tobuliausiu pojūčiu. Todėl kartais sunku paaiškinti šiandienę okularcentrizmo kritiką, atsiradusią būtent tuo metu, kai nuo tekstinės kultūros pereinama prie vaizdinės. Galima sakyti, kad pamažu prarandamas pasitikėjimas vaizdais ir nuosava rega, atsiranda baimė prarasti vaizdų, kuriančių savą hiperrealų pasaulį, kontrolę, o kartu tai yra pojūčių emancipacijos baimė. Vaizdiniai turi poveikį emocijoms ir apsunkina suvokimą. Vaizdų kultas – tai emocijų ir jutimų kultas, nepasiduodantis proto kontrolei, komplikuojantis pasaulio suvokimą ir transcendencijos patyrimą. Tai yra nusistovėjusios europietiškos kultūros hierarchijos, kurioje protas kontroliuoja pojūčius, suardymas.

Vizualumo kaip naujųjų medijų produkto dominavimas dabartinėje kultūroje vis labiau intriguoja ne tik menotyrininkus, medijų specialistus, bet ir sociologus, filosofus, kultūrologus. Vienas iš populiariausių klausimų dabartiniame dispute, dalijantis disputantus į dvi opozicines stovyklas – okularcentrizmo rėmėjus, ginančius visa, kas vizualu ir okularfobijos šalininkus, linkusius vaizdų eksploziją[25] interpretuoti kaip artėjimą prie kultūrinės katastrofos.

Pirmosios grupės šalininku ir rėmėju būtų galima laikyti Vilémą Flusserį. Filosofas tyrinėja techninių vaizdinių struktūrą ir jų santykį su aplinka. Flusseriui techniniai paveikslai yra simuliuojančių mintis aparatų produktai, išgalvota, susidedanti iš taškinių elementų plokštuma. Pasak filosofo, jie visiškai skiriasi nuo tradicinių paveikslų. Pastarųjų universumas sukuriamas sienų pagalba. Šios užpildomos vaizdais, atspindinčiais tam tikras “gilias”, “slaptas”, “šventas“ prasmes. Ant sienų esantys vaizdai transformuoja prasmes į aplinką. Tuo tarpu techninių paveikslų universumas neturi jokio “objektyvaus pagrindo“. Susiduriame su į “tuštumą“ projektuojamais vaizdais. Techniniai paveikslai rodo tam tikras situacijas ir objektus vien tik tam, kad suteiktų prasmę “tuštumai“, kurioje gyvename, teigia Flusseris. Techninių ir tradicinių paveikslų dešifracijos būdai taip pat skiriasi. Techniniais prietaisais kuriamų vaizdų suvokimas priklauso nuo taktilinio jų paviršiaus tyrimo, o tradicinių – nuo maginės reikšmės interpretavimo. Pasak mąstytojo, „techniniai vaizdiniai” yra tikri vaizdai-simptomai. Jiems svarbu ne reiškinio ar objekto pristatymas, kaip būtų tradicinių paveikslų atveju, bet pats pasirinkto objekto pristatymo būdas. Flusseris pateikia gana apibendrintą, universalų techninių vaizdų apibrėžimą, tinkantį visoms jų generacijoms – nuo tradicinės fotografijos, išgaunamos cheminių procesų pagalba, celiuloidinio kino, iki video vaizdų ir sintetinių kompiuterinių simuliacijų. Naujos formacijos vaizdų kūrybinio proceso automatizacija, prasidėjusi XIX amžiuje, nubrėžė naujos kultūros ir civilizacijos rėmus. Techniniai vaizdiniai tapo visuotine kalba, reikšmingu kodu dabartinėje visuomenėje. Tuo tarpu tradiciniai paveikslai vis labiau tampa hermetiškais, kurie patenka į muziejus ir galerijas. Šios Flusserio koncepcijos pagrindą sudaro teiginys, kad žmonijos civilizacija yra apspręsta dviejų kritinių momentų: pirmas – tai linijinio rašto plėtotė, o antras – techninių vaizdinių išradimas. Remdamasis šia mintimi, mąstytojas plėtoja savąją linijiškumo, istoriškumo ir tradicinio mąstymo nuosmukio koncepciją, esą žodinis mąstymas keičiamas „paviršiniais” (spalva, skaičius, forma, garsas) mąstymo būdais. Vis didėjanti komunikacijos priemonių, ypač interneto, ekspansija formuoja digitalinę visuomenę, kurios analizuoti ir tirti jau nebegalima taikant iki šiol naudotus metodus, nes filosofija, sociologija, teksto analizė ir psichologija nebetinka elektroninių vaizdinių analizei. Flusseris, kaip tikras technokultūros apologetas, naujos vaizdinių formacijos atsiradimą ir plitimą traktuoja kaip neišsenkantį mūsų kultūros energijos šaltinį. Filosofo manymu, elektronikos pagalba kuriami vaizdiniai duoda impulsą tikrai vaizduotei ir padeda suvokti šio pasaulio reiškinius.

Tradicinių pažiūrų filosofas Güntheris Andersas pritaria Flusseriui, esą elektroninių vaizdų pasaulis turi itin didelės reikšmės technokultūrinės aplinkos formavimui, tačiau nepritaria pastarojo pateikiamai šio reiškinio interpretacijai. Šiandienę technikos invaziją į kultūrą Andersas vertina neigiamai, siedamas ją su artėjančia kultūros katastrofa. Pagrindinis tokios situacijos kaltininkas, Anderso manymu, yra vaizdinys ir jo statuso pokytis. Anksčiau egzistavo „vaizdai pasaulyje”, o šiandien susiduriame su „pasauliu paveiksle”, kitaip tariant, su pasaulio-vaizdinio, pasaulio, turinčio paveikslo paviršių ir dėl to nuolat traukiančio į save žvilgsnį, reiškiniu. Anderso teigimu, šių paveikslų dėka vieni žmonės gali valdyti ir kontroliuoti kitus. Pasak mąstytojo, būtina priešintis „velniškai pasaulio metamorfozei” – realaus pasaulio persikūnijimui į pasaulio iliuziją. Nes, jau „antros industrinės revoliucijos” („trečioji” siejama su kibernetikos mokslo evoliucija) dėka, išplitę televizijoje produkuojami vaizdai dėl savo „ontologinio[26] dvilypumo” (tuo pat metu esamų ir nesamų įvykių pristatymo, tikrovės ir fikcijos žaidimu) privedė prie kultūrinės katastrofos – visiško pasaulio išnykimo vaizdiniuose, pristatančiuose tik fikciją ir tikrovės matricą. Flusseris taip pat pripažįsta, kad šių dienų pasaulį yra ištikusi vaizdinių krizė, tačiau, skirtingai nei Andersas, nurodo kitas jos priežastis: „taškiniam pasauliui” aiškinti, pasak jo, taikomos neveiksmingos ir todėl į aklavietę vedančios istorinės ir techninės kategorijos. Pasak Flusserio, būtina keisti priežastinį, istorinį, besiremiantį alfabetu mąstymą kalkuliaciniu ir scenariniu (gilinantis į ką nors svarbiau yra žinoti, kas iš to seks, nei iš ko tai išsirutuliojo).

Panašios nuomonės mąstymo kaitos ir dabartinės kultūros tyrimo metodų inovacijos klausimais laikosi kultūrologas Danielis R. Rodowickas. Jis siekia sukurti naują tarpdisciplininį audiovizualinės kultūros tyrimo modelį. Pagrindinės autoriaus idėjos šiuo klausimu yra pristatytos straipsnyje „Audiovizualinė kultūra ir tarpdisciplininės žinios“ (Rodowick 1994). Rodowickas rašo, kad pokyčiai komunikacijos ir reprezentacijos srityse įtakoja skaitmeninį persilaužimą ir formuoja kitą laiko ir erdvės sampratą visuomenėje. Naujų reiškinių atsiradimas reikalauja tarpdisciplininių tyrimų. Šiam tikslui mąstytojas propaguoja naują discipliną – vizualines studijas (angl. visual studies) – jungiančią visų vizualinių medijų (tapybos, skulptūros, kino, fotografijos, video ir naujųjų[27] medijų) žinias. Rodowicko pristatoma audiovizualinės kultūros samprata artima plačiai suvokiamo postmodernizmo terminui. Mąstytojas išvardija keturis aspektus, dėl kurių dabartinės kultūros tyrinėtojai turėtų taikyti įvairių disciplinų metodus:

· telekomunikacijos naujovės, susijusios su medijų ir informacijos skleidimo būdų susiliejimu (kino, fotografijos, video, kompiuterio ir t. t. vaizdų);

· globalinė prekyba audiovizualiniais produktais;

· pokyčiai semiotikos srityje (kultūros produkuojamų, ją charakterizuojančių ženklų kaita; nusišalinimas nuo linijinio skaitymo, rašymo, mąstymo modelio, jį pakeičiant grafiniu – multimedijos, hiperteksto, interaktyvumo atsiradimas);

· naujas kolektyvinis laiko ir erdvės suvokimas ir patyrimas (laikas tampa preke; visuomeninė erdvė persipina su privačia, tampa fragmentiška, išsklaidyta).

Rodowickas taip pat siūlo keisti estetikos ir meno filosofijos požiūrį į dabartinį meną, o ypač į dichotominę vizualumo sampratą. Tradicinis menų skirstymas į erdvinius ir laikinius šiandien nebėra tinkamas, nes menas vis labiau eina dematerializacijos ir virtualizacijos linkme. Plastinių ir lingvistinių išraiškos priemonių atskyrimas taip pat praranda prasmę. Mąstytojas ragina drąsiai priimti naujoves, naudojantis kibernetinės erdvės siūlomomis galimybėmis, kuriant naujus virtualios kultūros tyrimų metodus.
Vienoje iš savųjų esė Rodowickas pristato žmonijos reprezentacinės, signifikacinės ir visuomeninės sanklodų raidos koncepciją ir nurodo, kaip jos kinta laike ir erdvėje, atsiradant naujoms skaitmeninės komunikacijos formoms. Kultūrologas mėgina atkreipti dėmesį į skirtumų (visų pirma hierarchinių) tarp vaizdinio ir verbalinio naratyvo nebuvimą. 1988 metais, rašant šią esė, skaitmeninės medijos (pavyzdžiui, video ir internetas) dar nebuvo plačiai naudojamos nei komerciniams, nei švietimo, nei pramogų tikslams. Amžių sandūroje situacija žymiai pakito. Plastinė ir lingvistinė komunikavimo formos šiandien sėkmingai jungiamos elektroninėse medijose. Rodowickas prisipažįsta, kad 1988 metais jo rašoma esė labiau priminė mokslinę fikciją (angl. science fiction) kūrinį nei mokslinį darbą. Šioje esė Rodowickas siekia parodyti, kad televizualiniai ir digitaliniai menai yra verti rimto filosofinio diskurso, o dar svarbiau tai, kad jie daro didžiulę įtaką socialiniams pokyčiams.

Flusserio ir Rodowicko teorijos yra lankstesnės ir žymiai optimistiškesnės nei Anderso. Kalbėti apie kultūrinę katastrofą ir dėl to kaltinti medijų raidą turbūt tikrai dar per anksti. Nors spartūs visuomeniniai pokyčiai multimedinėje kultūroje yra juntami, jie susiję ne tik su technikos raida, bet ir su visuomenės poreikių ir elgesio kaita. Galima būtų išskirti du visiškai priešingus ryškius kasdieniame gyvenime elgesio tipus. Vieną iš jų galima būtų pavadinti „visuomeniniu klajojimu”, kai žmonės gali laisvai ir greitai keisti gyvenamąją vietą ir tokiu būdu pažinti pasaulį; antrąjį – „sėsliuoju klajojimu”, kai žmogus, neišėjęs iš savo namų, gali kontaktuoti su visu pasauliu ir jį analizuoti. Ir pirmuoju, ir antruoju atvejais galimybę vienaip ar kitaip elgtis suteikia technika, bet jos taikymą žmogus visada laisvai prisitaiko prie savo poreikių. Todėl nėra tikslu dėl visų nepageidaujamų pokyčių kaltinti industrijos raidą. Todėl, remiantis Schrioteriu, galima sakyti, kad dabartinė technika jau neišsitenka empirinės tikrovės kaip tokios rėmuose, bet ją peržengia ir civilizacijos vystimąsi kreipia virtualiosios erdvės link.

Prancūzų mąstytojas Paulis Virilio rašo ir pasisako apie virtualaus pasaulio grėsmę realiajam, netgi apie jo visiško užkariavimo galimybę. Pasak filosofo, grėsmę kelia mašinos integravimasis į žmogaus kūną. Tai vyksta pamažu, visose gyvenimo srityse, netgi mene. Anksčiau, pasak jo, menu būdavo laikoma tapyba, skulptūra, muzika, bet dabar visos technologijos tapo menu, ir pamažu jos keičia pačią tikrovę. Šio Virilio teiginio tikrai negalima paneigti. Akivaizdu, kad jau kuris laikas gyvename postbiologinėje epochoje. Vis didesnė mūsų gyvenimo dalis yra medijuojama, keičiama, remiantis dabartinėmis technologijomis. Kiekvieno individo kontaktai su kitais žmonėmis, civilizuotu pasauliu, gamta ir netgi su pačiu savimi vyksta per tarpininkus – stiprintuvus, siųstuvus, magnetines korteles. Kartais ne mažiau laiko nei realiame pasaulyje praleidžiame kibernetinėje erdvėje, žinoma, jeigu į šį laiką įtrauksime kalbėjimą telefonu. Kuo dažniau būname šiuose pasauliuose, tuo sunkiau juos atskiriame. Naujos technologijos veikia žmogaus tapatumą. Jos keičia požiūrį į žmogaus gyvenimą, kūną, inteligenciją, lytį ir t. t. Medijų pagalba vyksta žmonių kolektyvizacija ar net, sakykime, globalizacija. Visi šie ir panašūs pokyčiai vis akivaizdžiau rodo, kad išgyvename intensyvų mūsų civilizacijos kaitos etapą. Virilio teigimu, didžiuliai pokyčiai kultūroje prasidėjo nuo 1988 metų, kai buvo sukurtos kompiuteriais valdomos kameros. Filosofas įsitikinęs, kad su šių kamerų išradimu kultūroje prasidėjo „paradoksaliosios logikos vaizdų” epocha, nes jos galėjo tam tikrose situacijose pakeisti biologinio matymo procesą arba bent jau išlaisvinti regėjimą nuo viešojo stebėjimo funkcijos. Betarpiškas matomų dalykų stebėjimas tampa telestebėjimu, kuriame subjektas praranda betarpišką kontaktą su matoma tikrove. Aparatų vykdomą matymo automatizaciją, žmogaus žvilgsnio transformavimą į „mašinos matymą”, Virilio vadina naujos optikos – opti-elektronikos – pradžia. Visiška depersonalizacija apima ne tik subjektą, bet ir stebėjimo objektą. Nes dabartinis (techno)mokslas, Virilio vadinamas vizionika, suteikia “matymo” galimybes be “žiūrėjimo” būtinumo. Žmogų ne tik keičia, bet ir pamažu pakeičia (žmogus tik tariamai daugelyje dalyvauja stebėjimo ir mąstymo procesuosų) jo paties atradimai. Filosofo manymu, naujosios technologijos meta iššūkį žmonijai. Jos, pasak Virilio, netgi bando užimti transcendentinio[28] Dievo vietą, t. y. sukurti virtualų pasaulį, kuris būtų stipresnis už tikrąjį, pasiekti visišką pasaulio ir individo integraciją. Virilio teigimu, tą dieną, kai virtualioji realybė bus galingesnė už tikrąją, įvyks didžiausia katastrofa žmonijos istorijoje, todėl mąstytojas ragina išlikti „technologiniais ateistais“, kas filosofo mąstymo perspektyvoje visgi nereiškia antitechnologinės pozicijos. Taigi šiuo atveju Schröterio skelbiamas optimizmas technikos tobulėjimo atžvilgiu yra gana naivus – dabartinė technika ir technologijos empirinę tikrovę ne tiek kuria, kiek naikina. Schröterio optimizmas technikos pažangos klausimu apsiriboja industrinės gamybos ypatumais, kai dar buvo gaminami produktai, tačiau postindustrinės gamybos sąlygomis, kai (at)gaminami referento empirinėje tikrovėje neturintys ženklai ir paslaugos, jau reikėtų paminėti ir negatyviąsias techninės civilizacijos puses (visgi negalima pamiršti, kad Schröteris – savojo industrinio kapitalizmo – XX amžiaus – atstovas, šlovinęs techninę pažangą).

Panašias futurologines teorijas propaguoja ir kitas prancūzų mąstytojas Jeanas Baudrillard’as. Jo sukurta ontologinės simuliacijos[29] ir simuliakro[30] teorija skelbia vis mažėjančią ribą tarp tikrovės ir virtualios aplinkos. Galima sakyti, kad pastaruoju metu gyvename savotiškose “tarp-erdvėse” ir “tarp-laikuose”, hibridiškame tarp pasaulyje, t. y. ne tik tarp įvairių civilizacijų, kultūrų, bet ir tarp realybės ir virtualybės. Mūsų pasaulis tampa polimorfiškas, o kultūra – fragmentiška ir mozaikiška. Visų šių neigiamų pokyčių kaltininku mąstytojas teigia esant techninių vaizdinių invaziją ar, kitaip tariant, vaizdinio ontologinio statuso kaitą. Baudrillard’as šią problemą išsamiai analizuoja veikale Simuliakrai ir simuliacija, kuriame išskiria keturias atvaizdo – santykio tarp vaizdinio ir jo pristatomo objekto – rūšis:

  • atvaizdas atspindi tikrovę, jos neiškreipdamas (originalas);
  • atvaizdas deformuoja ir iškreipia tikrovę, tačiau pastaroji vis dar atpažįstama (kopija);
  • atvaizdas maskuoja visišką analogijų su tikrove nebuvimą – tikrovė “užburiama”, t. y. kuriamas nesamos tikrovės vaizdas (produkuojama, t. y. mechaninė kopija);
  • atvaizdas neturi jokio ryšio su tikrove, bet ją simuliuoja, t. y. vaizduoja neatskiriamu nuo autentiškos tikrovės būdu (simuliakras).

Pasak Baudrillard’o, kultūros atžvilgiu lemtingas yra perėjimas nuo trečiosios prie ketvirtosios fazės. Pirmosios trys fazės dar sutelpa į ideologijos rėmus, jose nenutraukiama jungtis su verbaline kultūra. Tuo tarpu ketvirtoji fazė jau traktuojama kaip simuliakro sfera. Tris pirmąsias fazes atpažįstame, nes joms priklausantys vaizdai pasiduoda dešifracijai, demistifikacijai ir kitiems tradiciniams kritikos metodams, tačiau susidūrę su ketvirtosios fazės atvaizdais tampame bejėgiais, nes visos žinomos kritikos procedūros netinka jų interpretavimui. Negalima demaskuoti šių vaizdinių farso, nes jie nesisieja su mums pažįstama realybe, bet uria savą tikrovę, simuliuojancią mus supančią aplinką, beje, vis sunkiau nuo pastarosios atskiriamą. Nes, tikroviška yra tai, ką galima pamatyti, o galima pamatyti tai, kas rodoma, ir negalima sužinoti to, kas nebuvo parodyta, nors žinoma, kad parodoma ne viskas.

Perėjimas, apie kurį kalba Baudrillard’as, tai perėjimas nuo medijų reprodukuojamo pasaulio prie medijų simuliuojamo pasaulio. Pasaulio simuliacija nėra paprastas tikrovės imitavimas, bet dirbtinai simuliuojami įvykiai. Jeigu jei panašūs ar identiški tikrovei, tada sunku atskirti kur „tikra”, o kur simuliuojama tikrovė. Klasikiniu Baudrillard’o pavyzdžiu šiam reiškiniui paaiškinti yra viešosios nuomonės tyrimai. Skirtumas tarp tyrimo metu sukeltos nuomonės ir tikrosios viešosios nuomonės yra visiems suvokiamas, tačiau – neįrodomas. Nes abi tikrovės persipina, išnyksta tarp jų esanti riba ir nebegalima jų atskirti. Elektroninės medijos intensyviai produkuoja techninius vaizdinius, ir šis procesas yra nesuvaldomas ir neįtakojamas. Pasak Baudrillard’o, “vaizdai numarina tikrovę ir to negalima sustabdyti. Baudrillardo teiginiai apie tikrovės „nutikrovinimą“ ir simuliakrus nurodo naujus XXI amžiaus kultūros sunkumus susiduriant su komunikacijos materija ir erdve. Kompiuterinė simuliacija iš skaitmeninės informacijos kuria vaizdus, iliuziškai primenančius fotografiją. Šis gebėjimas atveria neribotas kūrybines galimybes. Tuo pat metu dabartinės komunikacijos sąlygomis tai kelia nerimą, nes esame įpratę fotografiją tiesiogiai sieti su tikrove. Paveikslas perėjo tam tikrą charakteringą evoliuciją – nuo tikrovės atspindėjimo, maskavimo, jos nebuvimo slėpimo, bet kokių ryšių su tikrove nutraukimo – kol tapo simuliakru. Šio simuliakro modeliai pasireiškia kaip „kopijos, sukurtos be originalo”. Tikrovės kategorija yra atmetama dėl hiperrealumo, permanentinės simulacijos produkto, kuriame tokios kategorijos kaip tiesa-fikcija, realu-išgalvota nebėra dichotominės, nes negalima nustatyti jas skiriančios ribos, ir tokiu būdu nyksta binarinės opozicijos. Fatališkos Baudrillard’o tezės konstatuoja faktą apie techninių vaizdinių invazijos keliamą grėsmę mūsų civilizacijai. Panašios katastrofinio tono diagnozės vyravo ir praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, t. y. pirmuoju dabartinių medijų dominavimo kultūroje etapu, hipertrofuojant neseniai atsiradusių technologijų ir jų produktų poveikį aplinkai. Nuo 1990 metų nemažos dalies mąstytojų (tame tarpe ir Baudrillard’o) pasisakymai šia tema jau nėra tokie kategoriški ir radikalūs. Atsiranda autorių, kurie teigia, kad atvaizdai, kuriami pasitelkiant elektronines medijas, yra artimi mokslininkų kuriamiems tikrovės modeliams ir todėl yra analogiškesni tikrovei nei tradiciniai. Pripažįstama, kad, nors ir atsisakant reprezentacijos funkcijos, dabartinės audiovizualinės praktikos kalba apie tikrovę mums suprantamu būdu. Vis rečiau „trečiąją industrinę revoliuciją” siejama su katastrofa, ir vis dažniau ji įvardinama nauju audiovizualinės kultūros formavimosi etapu. Tačiau vienu iš aktualiausių, dažnai diskutuojamų klausimų taip ir lieka vizualumo dominavimas kultūroje. Refleksijos ir teoriniai ginčai, nukreipti į naujuosius pasaulio vaizdinių kūrimo būdus ir priemones, taip pat kelia kraštutines emocijas – ikonofobiją ir ikonolatriją. Tai akivaizdžiai matyti lyginant Anderso ir Flusserio pažiūras. Nors abu filosofai pripažįsta naujos generacijos vaizdinių įtakos svarbą mūsų kultūros raidai, jų nuomonės išsiskiria ties šio reiškinio vertinimu: vienam tai – katastrofa, o kitam – naujas idėjų ir energijos rezervuaras. Esama ir neutralesnių nuomonių. Skirtingai nuo savo kolegų Rodowickas atsisako vertintojo pozicijos. Jis visą dėmesį telkia ties naujų metodų, įgalinančių efektyvesnį nei iki šiol audiovizualinės kultūros tyrimą, paieškomis. Visos šios nuomonės turi priežastinį pagrindą egzistuoti. Tačiau, stebint šiandienių vaizdinių devalvaciją, demistifikaciją ir desakralizaciją, reikėtų nepamiršti, kad vaizdiniai patys savaime negali būti nei geri, nei blogi. Tik mes patys jiems priskiriame vienokias ar kitokias reikšmes, galias ir konotacijas. Žmonija neišvengimai artėja prie naujų supertechnologijų įsisavinimo. Ką jos atneš žmonijai? Rašytojai fantastai jau senokai bando modeliuoti panašias situacijas.

Dabartinių technologijų įtaka empirinei tikrovei: ateities perspektyvos

Lenkų rašytojas fantastas Stanislavas Lemas savo ateities knygų recenzijų serijoje išspausdina recenziją XXI amžiaus ginkluotės sistemos (1986), kurioje aprašo XXI amžiaus pabaigos ginklus. 1986 metais, kaip žinia, tarp JAV ir TSRS vyko aštri diskusija dėl prezidento Ronaldo Reigano paskelbtos Strateginės Gynybos Iniciatyvos. Ši programa numatė sukurti globalinį balistinių raketų paleidimo sekimo ir jų sunaikinimo pradinėje skrydžio stadijoje sistemą. Pagal Lemo prognozę, išleidus daugybę pinigų tokios sistemos kūrimui, paaiškėjo jos neefektyvumas, nes puolamosios ginkluotės vystymasis sukūrė visiškai naują ginkluotės rūšį – sinsektų armiją. Sinsektai, t. y. dirbtiniai vabzdžiai, buvo sukurti naudojant mikroelektronikos technologiją, tolydžiai mažinant kompiuterinius čipus ir didinant jų galingumą. Tokia mikroarmija galėjo be jokio vargo įveikti bet kokią gynybinę sistemą. Ką gali padaryti automatu, granatomis, stingeriu ginkluotas kareivis prieš mikroskopinį ir negyvą priešą? Tai tas pats, jei gydytojas plaktuku ar revolveriu kovotų prieš choleros mikrobus. Be abejo, neįmanoma tokią armiją sunaikinti ir balistinėmis raketomis. Tokia sinsektų armija galėjo atlikti ir nestandartines užduotis, pavyzdžiui endoterminiai (sugeriantys šilumą iš aplinkos) sinsektai galėjo atšaldyti orą ir didelėje teritorijoje sukurti dirbtinį rūką arba susitelkti į vienkartinio veikimo struktūrą, veikiančią kaip lazerinis arba elektromagnetinis ginklas. Beje, panaši idėja buvo panaudota dar 1964 metais išspausdintoje Lemo apysakoje Nenugalimasis. Tas pats autorius romane Vietinė apžiūra vaizduoja, kaip romano herojus apsilanko Encijos planetoje, kurios vienoje dalyje viešpatauja išsivysčiusi civilizacija. Materialinių gėrybių gavimo problemų toje visuomenėje nebėra – kiekvienas turi tam tikrą prietaisą, kurio pagalba bet kokia parankinė medžiaga, pavyzdžiui dirvožemis, atliekos, akmenys ir panašiai, gali būti paversti į bet ką – drabužius, maistą, aprangą ir net meno kūrinius. Nėra ir žmonių sveikatos problemų, nes kiekvieno individo organizme yra įtaisyti mikroskopiniai robotai-chirurgai, kurie nedelsiant pašalina organizme atsirandančius žalingus pakitimus lastelių lygyje. Nėra toje visuomenėje ir nusikalstamumo, nes tie patys mikrorobotai ar, kitaip tariant, molekuliniai robotai saugo tvarką geriau už bet kokią policiją, o taip pat globoja ir prižiūri kekvieną visuomenės narį. Šiame romane Lemas pastebi, kad kiekvienas materialus objektas yra tik tam tikras atomų išsidėstymas erdvėje. Jų padėtis ardvėje sąlygoja atitinkamas tam tikro daikto sąvybes, o žmogui belieka tik jomis pasinaudoti. Viską padaro mikroskopiniai dirbtiniai padarai – “judriukai”, o prietaisas tik valdo jų darbą. Savajame romane Lemas aprašo situaciją, kuri gali realiai būti įgyvendinta, pavyzdžiui, besivystant JAV, tik po kokių 500 metų. Jis nė nenumano, kad jau po 10 metų mokslininkai pradės bandyti įgyvendinti panašius projektus, o po 50 metų jau gali atsirasti veikiantys panašūs objektai. Vabzdžiai, aprašyti minėtoje recenzijoje jau realiai kuriami, o galbūt ir yra sukurti kokioje nors slaptoje Pentagono laboratorijoje. Žinoma, norint sukurti sinsektų armiją, reikia pagaminti trilijonus tokių vabzdžių.

1992 metais vienas iš nanotechnologijos kūrėjų ir ideologų Ericas Draxleris, pasisakydamas JAV Kongreso komisijoje, pateikia labai įspūdingą ir moksliškai pagrįstą artimiausios ateities paveikslą, kai nanotechnologijos pakeis visas žmogaus veiklos ir kasdienio gyvenimo sritis.

Nanotechnologijos (gr. nanos – nykštukas) – technologijos, kuriose operuojama nanometro arba milijardinės metro dalies dydžio matmenimis. Tyrinėjimai nanotechnologijos srityje vyksta trimis kryptimis:

· nanomašinų, nanorobotų, nanomechanizmų kūrimas. Jie dydžiu turėtų prilygti didelėms molekulėms, surinktoms iš atskirų atomų ir mažesnių molekulių;


· molekulinių robotų (MR) panaudojimas gaminti žmogui reikalingus gaminius, surenkant juos iš atskirų atomų arba molekulių;

· tūrinių elektroninių schemų kūrimas, kurių aktyvieji elementai dydžiu prilygsta atskiriems atomams arba molekulėms. Tokios schemos, įdiegtos į MR, atliktų jų valdymą ir palaikytų ryšį su išoriniu pasauliu.

Akivaizdu, kad tokios programos įgyvendinimas sukeltų revoliuciją pramonėje, žemės ūkyje, medicinoje, elektronikoje, ekologijoje ir, apskritai kultūroje ir civilizacijoje. Pavyzdžiui, žemės ūkyje vietoj grandinės dirva – vanduo – anglies dvideginis – fotosintezė – žolė – karvė – pienas nanotechnologijų dėka pašalinus visas tarpines grandis, liktų tik dirva – vanduo – anglies dvideginis – pienas. Akivaizdu, kad MR panaudojimas medicinoje atvertų sunkiai įsivaizduojamas perspektyvas šalinant ligas ir nepaprastai pailginant vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę. Nnotechnologijų dėka, spėjama, visiškai išnyktų ekologinės problemos, nes trilijonai MR-sanitarų paverstų visas atliekas į žmogui reikalingus ir naudingus daiktus. Pradinį artimojo kosmoso (planetų ir asteroidų) užvaldymą taip pat iš pradžių galėtų atlikti MR, kurie iš pradinės planetų medžiagos sukurtų tinkamas gyventi žmogui kosmines stotis. Tos stotys galėtų būti tiek planetos paviršiuje, tiek ir kosmose. Tačiau, be jokios abejonės, pirmąja pramonės šaka, kur surinkimas iš atskirų atomų bus panaudotas pirmiausia, yra mikroelektronika, gaminanti pagrindinius kompiuterių elementus (mikroprocesorius ir atminties schemas).

Nanotechnologijos atsiradimą ir prietaisų, galinčių manipuliuoti atskirais atomais, kūrimą paskatino dviejų fizikų Gerdo Binnigo ir Heinricho Rohrerio, dirbusių IBM kompanijos Šveicarijos skyriuje, atradimas. 1981 metais jie sukūrė tunelinį elektroninį mikroskopą, o vėliau, 1986 metais – atominių jėgų mikroskopą, kurių tikslas buvo itin tiksliai ištirti kietų kūnų paviršiaus reljefą. Už šiuos darbus jie gavo Nobelio fizikos premiją 1986-aisiais. Vėliau šie prietaisai buvo patobulinti ir sukurtas skenuojantis zondinis mikroskopas. Pagrindinis šio mikroskopo elementas yra strypelis su jo gale statmenai pritvirtintu aštriu kūgiu – kantileveris. Jis panašus į seno elektrinio patefono adatą, kuri, atsiremta į plokštelės paviršių, virpėjo pagal plokštelėje užrašytos melodijos dažnį. Kantileverio kūgis turi būti labai aštrus, t. y. užsibaigti vienu ar dviem atomais. Toks kūgis arba piramidė dažniausiai yra gaminami iš safyro arba silicio. Kantileverio strypelyje, kuris irgi gali būti gaminamas iš silicio, yra sumontuoti deformacijai jautrūs jutikliai, kurie fiksuoja mažiausius aštriojo kūgio galo svyravimus, o pastarieji gali būti fiksuojami lazerio arba pjezoelementų pagalba. Tokiu būdu galima fiksuoti vieno atomo dydžio paviršiaus nelygumus. Tačiau kantileverį galima panaudoti ir atskirų atomų arba molekulių pernešimui iš vienos vietos į kitą. Manoma, kad skenuojantis zondinis mikroskopas bus pagrindinis fizinis ir metrologinis XXI amžiaus prietaisas.

Tačiau nuo atskirų atomų pernešimo iki molekulinio roboto dar yra ilgas kelias. Todėl pagrindinis uždavinys yra sukurti save atkartojančius MR. Tada, kai panaudojant skenuojantį zondinį mikroskopą bus sukurti pirmieji tokie MR, jie tuojau pradės gaminti į save panašius arba kitokius MR (priklausomai nuo užduotos programos). Galiausiai tokių molekulinių mašinų pasaulis pradės gyventi savo autonominį gyvenimą, reakalaudamas iš mūsų tik energijos ir darbinės medžiagos. Tokių MR valdymą arba programos keitimą bus galima vykdyti panaudojant, pavyzdžiui, ultragarsinius virpesius.

Šiuo metu įvairiose NASA ir kompanijos Xerox laboratorijose, Molekulinės nanotechnologijos institute jau yra vykdomi realūs projektai siekiant sukurti save reprodukuojančius MR. Daug laboratorijų vykdo tyrimus Japonijoje, Taivanyje ir Kinijoje, tuo tarpu Europai šiuo atveju būdingas tam tikras technologinis atsilikimas. Keli Lietuvos mokslininkai dirba šioje srityje įvairiose JAV ir Europos laboratorijose. Kauno technologijos universiteto Mikrosistemų laboratorijoje bendradarbiaujant su Anglijos mokslininkais yra vykdomi darbai tobulinant skenuojančių zondinių mikroskopų konstrukciją. Nedidelės apimties tyrimai taip pat vyksta Vilniaus universitete ir Puslaidininkių fizikos institute. Visgi galima sakyti, kad naujosios nanotechnologijos technologijos Lietuvą užklups visiškai tam nepasiruošusią, nes universitetų ir mokslo tyrimų institutų eksperimentinė bazė yra visiškai pasenusi ir apie rimtus eksperimentinius darbus nanotechnologijų srityje galima tik svajoti.

Manoma, kad po 50 metų aprašytosios supertechnologijos bus realiai įgyvendintos. Kyla klausimas, kaip tai įtakos žmoniją ir empirinę tikrovę apskritai? Ar bus sukurta visuotinė gerovės ir klestėjimo, ar totalinio sekimo, išorinio kišimosi į žmogaus mąstymą ir protą visuomenė, suteikianti individui absoliučios gerovės iliuziją? Lemo atsakymas į šį klausimą yra vienareikšmis: absoliuti gerovė ištvirkina žmogų absoliučiai, visuomenę paralyžiuoja stagnacija. Galbūt čia ir slypi atsakymas į vieną iš paslaptingiausių klausimų, kodėl mes nepastebime kitų civilizacijų veiklos kosmose rezultatų. Aišku tai, kad tokia hedonistinė visuotinio poreikių patenkinimo visuomenė neturi jokio tikslo tyrinėti tolimąjį kosmosą. Saulės sistemos planetose esančių cheminių elementų ir Saulės energijos gali užtekti daugeliui tūkstančių tokios civilizacijos egzistavimo metų.

Daug garsių užsienio mokslininkų labai atsargiai vertina nanotechnologijos perspektyvas. Kai kurie iš jų net reikalauja uždrausti arba apriboti tyrinėjimus tam tikrose srityse, pavyzdžiui, kuriant gyvų organizmų audinius arba visiškai naujus gyvus organizmus. Čia, pavyzdžiui, kyla esminis mokslinis ir filosofinis klausimas: ar tiksliai atkartojus bakterijos arba viruso struktūrą, mes sukursime gyvą, veiklų organizmą? Jei tam tikra dalis informacijos apie tai, kuo gyvoji gamta skiriasi nuo negyvosios, yra užkoduota, tarkime, subatominiame lygyje, tai tokiu atveju gali iškilti neįveikiamų kliūčių. Tačiau, gali būti, kad jokio subatominio lygio nėra, o visa gyvybinė veikla paaiškinama cheminiais ir biocheminiais procesais, kaip dar nuo senosios Antikos laikų teigia materialistai. Kita vertus, jeigu būtų sukurtas dirbtinis vabzdys, kuris neturi nieko bendra su bite, bet galintis nešti gėlių nektarą ir, jį perdirbęs, gaminti medų, o taip pat ir atgaminti savo kopijas, tai riba tarp gyvosios ir negyvosios gamtos pasidarys visiškai miglota.

Dar daugiau keblumų kelia žmogaus nemirtingumo klausimas. Galima sakyti, kad senėjimas vyksta vien tik dėl lastelių gedimų, atsirandančių molekuliniame lygyje vykstant šiluminiams, radiaciniams, cheminiams ir biocheminiams procesams. Tie gedimai ilgainiui kaupiasi ir galop individas miršta. Įdiegus į žmogaus organizmą milijonus MR, būtų galima operatyviai pašalinti bet kokius ląstelių gedimus. Ar žmogus tada bus nemirtingas, lieka atviras klausimas.

JAV ir Europoje jau šiandien yra firmų, kurios laiko užšaldytus skysto azoto temperatūroje nepagydoma liga sergančius pacientus ir egzotikos mėgėjus. Mokslininkai tikisi, kad, panaudojant maždaug vieną milijoną milijardų MR, kurių visų masė sudarys apie pusę kilogramo, bus galima sėkmingai atšildyti, atgaivinti ir išgydyti tuos pacientus. Tokia procedūra galėtų užtrukti kelis mėnesius.

Tiksliai nuspėti ateities neįmanoma. Visgi, neabejotina, kad nanotechnologijos bus neišvengiamai kuriamos ir tobulinamos. Kaip žmonija sutiks šį iššūkį, sunku pasakyti, nes dabartinį pasaulį drąskančios problemos (itin didelis įvairių šalių išsivystymo lygio skirtumas, gamtos teršimas ir išteklių mažėjimas, gyventojų perteklius silpnai išsivysčiusiose šalyse) gali sukelti artimiausiais dešimtmečiais daug nenuspėjamų pasekmių.

Prieš 80 metų prasidėjusi techninė revoliucija, tenkindama nuolat augančius poreikius, kuriems, atrodo, ribų nėra, pažeidė gamtos harmoniją, todėl gamta teršiama ir nuodijama. Jei technika, pasak Schrioterio, kuria mūsiškąją tikrovę, tai dabartinės gamybos sąlygomis, galima sakyti, veikia ją destruktyviai – gamtinė tikrovė skurdinama ir naikinama. Pastaroji žmogui atsilygina tuo pačiu – užteršta žemė nebeaugina ekologiškai švarių produktų, jau trūksta švaraus vandens, oro, pažeidžiama atmosfera (šiltnamio efektas), keičiasi klimatas. Ekonominis materializmas, kapitalizmas ir su jais susijusi techninė revoliucija pretenduoja ūkininkavimą atskirti nuo moralinio gyvenimo. Socialiniame gyvenime materijos ir moralės atskyrimas yra klaidingas, iliuziškas reiškinys, nes ūkinė veikla yra moralinio gyvenimo padarinys; ūkininkavimas yra žmogaus valios aktas, nes darbo drausmė ir našumas priklauso nuo moralinių veiksnių. Pats darbas yra iš moralės, o ne iš materijos kilęs aktas. Kapitalistinis ūkininkavimas veda į moralinę vergiją ekonomiką, nors būtent moralinėmis galiomis toks ūkininkavimas buvo kuriamas. Išnykus moraliniam ūkininkavimo centrui, kapitalizmą pakeisti norėjo socializmas, kuris žadėjo sureguliuoti stichines ūkio jėgas, tačiau socializme žmogus patenka į naują vergijos formą. Stichiniu ūkininkavimo jėgų sureguliavimu socializmas siekė suvisuomeninti žmogų, paversti jį ekonomine kategorija. Suvisuomeninus nuosavybę, žmogaus santykis su materija keičiasi iš esmės, nes nuosavybė numato ne tik materialiųjų gėrybių vartojimą, bet ir paveldimą moralinį asmenybės ryšį šeimoje, giminėje; asmenybė įgyja teises ir pareigas, todėl jos santykis su materija ir gamta ūkinėje veikloje tampa moralinis, o ne vien tik vartotojiškas. Iš savo šalies išvarytas socializmo kritikas rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, nagrinėdamas ūkininkavimą, atkreipia dėmesį į perversmą, kurį ūkininkavime įvykdė mašinos. Iš tikrųjų mašinos nušalina žmogų nuo prisilietimo prie medžiagos, atima rankų darbą (ar ne todėl labiau vertiname rankdarbį nei fabrikinį daiktą?). Šiais laikais žmogus nušalinamas ne tik nuo prisilietimo prie medžiagos, fizinio darbo, bet ir nuo mąstymo, prisilietimo mintimi prie darbo, nes žmogų pakeičia atitinkamai užprogramuotas kompiuteris, valdantis robotus; žmogui telieka operatoriaus vieta. Berdiajevas išsamiai pasisako apie mašinų įvykdytą perversmą ūkininkavime: „Daugeliui XIX amžiaus kilnių mąstytojų mašinų eisena atrodė siaubingai, ir jie jautė aiškų mašinos ir dvasios priešiškumą, mašinų pergalėse matė dvasinio gyvenimo medžiaginimą ir mechanizavimą, dvasios žlugdymą. Taip jautėsi ir geriausieji rusų rašytojai ir mąstytojai. Aš ne visai sutinku su šiuo požiūriu ir nemanau, kad jis apimtų pačią klausimo esmę. Nors ir aš jaučiu pavojus, susijusius su mašinų valdžia, ir patiriu mirtiną slogutį nuo jų dūmų ir triukšmo. Iš tikrųjų mašina tarytum nukryžiuoja gamtą. Ji griauna organinį gamtos ritmą, ardo visokį organinį vientisumą. Mūsų gyvenimo mašinizavimas yra ėjimas į susiskaldymą, išėjimas iš pirmykščio vientiso gyvenimo, kuriame dvasia ir materija yra susietos neatskiriamai, kur dvasia dar tebėra organinės materijos gelmėse. Žmogaus ūkinė pergalė prieš gamtą turi jį atskirti nuo gamtos, vesti į vienatvės skaldymą ir sudvejinimą. Žmogus išėjo iš gamtos glūdumos, iš jos stichijų ir nori būti gamtos viešpačiu, valdyti gamtos stichijas. <…> Pergalingas mašinos pasireiškimas yra svarbiausias žmogaus ir gamtos kovos momentas. Mašina šienauja viską, kas gyva gamtoje. Ji neša mirtį gyvūnams ir augalams. Visur, kur sklinda mašinos valdžia, nuvysta gėlės. Mašina turi sugriauti ir patį tobuliausią organinės gamtos apsireiškimą – žmogaus kūną, ji turi jį pakeisti. Pergalinga mašinų eisena neša mirtį antikiniam grožiui. Šitai akivaizdžiai parodo futurizmas, kuriame atsispindi mašinizavimo vergiškumas. Žmogaus pretenzinga svajonė užkariauti gamtą veda į išsigimimą, į grožio mirtį, į žydinčios gyvensenos sugriovimą. Jūs padarėte kažkokią klaidą pačiame gamtos įsisavinimo ir valdymo uždavinio iškėlime. Jūs atskirti nuo gamtos sielos. Jūs norite valdyti gamtą ne santuokoje su ja, valdyti ne susivienijant, o išsiskiriant. Todėl negražūs ir kartūs jūsų gamtos valdymo vaisiai“. Tačiau tolesniuose puslapiuose filosofas teigia, kad mašina žudo ne dvasią, o organinę materiją ir pasaulio kūną; kad mašina ne tik engia žmogaus dvasią, bet ir ją vaduoja iš organinės materijos, leidžia kurtis subtilesniems dvasios reiškiniams, būtent – meilei gamtai, pareigos ir atsakomybės gamtai jausmams, romantiniam ilgesiui jos pirmykščiam grožiui. Dabartinis kaimo turizmas, atostogos „necivilizuotoje“ aplinkoje, ekologiška žemdirbystė ir yra tokių dvasios reiškinių liudytojai. Ūkis be mašinos jau nebegali išsiversti, todėl mašinoje yra ne tik juodoji, bet ir baltoji magija, pagrįsta didesne individo atsakomybe gamtos atžvilgiu. Moralinio veiksnio išstūmimas ūkininkavimo ir vartojimo srityse pasekmės itin rimtos –daugėja „gyvenamosios aplinkos“ ir mažėja gamtos, pastebimi klimato pokyčiai (padažnėjo žemės drebėjimai, uraganai, liūtys, sausros, atsiranda naujos ligos), žemė nebeduoda sveiko vaisiaus, trūksta švaraus vandens ir oro. Gamta tampa priešiška žmogui, o todėl kyla grėsmė žmogiškąjai būčiai ir tikrovei. Todėl, remiantis Schrioteriu, reikia konstatuoti faktą, kad mūsų gyvenamojoje postindustrinio kapitalizmo epochoje, dabartinių technologijų pagalba kuriama ne tik empirinė tikrovė, bet ir virtualioji – grynojo paviršiaus – tikrovė, sparčiai uzurpuojanti daiktiškąsias duotis.

TECHNIKA KAIP DIEVIŠKOSIOS DVASIOS IŠRAIŠKA: F. DESSAUERIS

Technika kaip pasaulio kūrimo aktas: Dessaueris

Nors Friedricho Dessauerio technikos filosofijoje yra nemažai ginčytinų dalykų, galima visiškai neabejoti, kad būtent jam priklauso didžiausi nuopelnai plėtojant technikos filosofiją Vokietijoje, net jei daug jo teiginių yra visaip kritikuojami.

Pagrindinis Dessauerio veikalas yra 1956 metais pasirodęs veikalas Ginčas dėl technikos (Streit um die Technik), kurį jis pats traktuoja kaip jo Technikos filosofijos (Philosophie der Technik: Das Problem der Realisierung), išleistos 1926-1927 metais, naują leidimą. Anot Dessauerio, technika nėra tik prekė ar priemonė troškimams ir poreikiams tenkinti. Ji yra netgi daugiau nei žmogaus įsikūnijimas kūrinyje; technikoje įgyja išraišką apskritai dvasia, kaip dieviškoji arba kaip pasaulio dvasia. Ši gamtos dvasia arba pasaulio dvasia Dessaueriui yra dieviškosios dvasios išraiška. Viename iš savo veikalų mąstytojas pateikia religiniu tikėjimu pagrįstą savąją technikos sampratą: „Apskritai technikos plėtotė negali kelti liūdesio optimistiškam žmogui, kuris tiki gyvenimo prasme ir imanentine[31] viso to, kas įvyksta, išmintimi. Iš esmės technika yra kūrimo tęsinys. Kūrėjas pasaulio neužbaigė, o davė žmogaus dvasiai, kurią sukūrė pagal savo pirmavaizdį, gebėjimą praturtinti žemę naujais pavidalais; jis nesukūrė nei rato, nei garvežio, nei laivo, nei telefono, bet jis apdovanojo žmogų gabumais ir gebėjimu vadovauti, pagal iš anksto sumanytą planą toliau tęsti neribotą kūrimo darbą“.

Tokia dvasios hierarchija aiškiai parodo Dessauerio mąstymo platoniškumą[32], nuosekliai atskleidžiantį, kaip iš dieviškosios dvasios pagal savo dėsnius atsiranda pasaulio dvasia ir gamtos dvasia ir kaip galiausiai per žmogaus dvasią ji tampa veiksmingai apipavidalinanti.

Dessauerio manymu, techninį kūrinį sudaro trijų momentų – gamtos dėsningumų, apdirbimo ir tikslų nustatymo – vienovė. Žmogus, atsižvelgdamas į gamtos dėsnius ir vadovaudamasis savo laisva tikslų nustatymo valia, gali pakeisti tikrovę ir laimėti naujas formas, vieningas su naująja tikrove. Be to, Dessaueris remiasi prielaida, kad žmogus iš naujo sukurti gali tik tai, kas kaip galimybė yra iš anksto Dievo suplanuota. Filosofo manymu, išradime aktualizuojasi iš anksto nustatytas sprendimas. Dessaueris rašo: „Mes nepadarome sprendimo, mes tik randame jį <…>. Techniškas žmogus potencialią iš anksto nustatytų pavidalų būtį paverčia patirtinio pasaulio tikrove“. Taigi filosofas technikoje įžvelgia tam tikrą savaiminę prasmę, kuri jai suteikiama ne kaip šalutinis atributas, o kaip vidinė duotybė.

Dessaueris remiasi išradimu, nes mano, kad technikos esmę iš tikrųjų pažinti galėtume pirmiausia arba galbūt netgi tik ten, kur technika atsiranda. Filosofo teigimu, technika tik todėl galima, kad yra struktūrinis panašumas tarp žmogaus siekių realizavimo ir galimybių, kurios duotos iš anksto nustatytų sprendimo pavidalų srityje. Iš to tiesiogiai išplaukia ir Dessauerio pateikiamas technikos apibrėžimas: „Technika yra realioji būtis, kilusi iš idėjų, galutinai apiforminant ir apdorojant tai, kas jau yra gamtoje“.

Dessaueris savąjį apibrėžimą aiškina taip: „Pirmoji eilutė“ – technika yra realioji būtis, kilusi iš idėjų – „teigia ontologinį (būtišką) apibrėžimą: realioji būtis ateina iš idėjų, iš žmogaus kūrybinių vaizdinių, kurie iš anksto per vaizduotės galią duoti erdvės ar laiko pavidalu (prietaisas arba veikimo būdas) savo kokybe (savo čia būtimi), taigi tai reiškia: essentia praecedit existentiam (esmė [kokybė] yra pirmesnė už realiąją būtį)“.

„Antroji eilutė“ – galutinai apiforminant ir apdorojant – „pateikia įkūnijimo būdą: žmogaus sąmonė dvasiškai bei su ranka ir įnagiais kryptingai formuoja apdorojimo elementus taip, kad jų sąryšis (visuma) įkūnija tikslą, kurio buvo sąmoningai siekiama“.

„Trečioji eilutė“ – tai, kas jau yra gamtoje – „nurodo technikos galimybės pagrindą: medžiaga, energija, gamtos dėsniai nubrėžia techninės kultūros ribas ir atsargas“.

Šiame technikos apibrėžime, pagal kurį visų techninių sprendimų idėjos yra sukauptos atskirame pasaulyje, neabejotinai aiški platonizmo[33] tendencija. Tikinčiųjų krikščionių – toks yra Dessauris – simpatijas platonizmui galbūt galima paaiškinti tuo, kad idėjų pasaulį[34], t. y. visa, kas techniškai įmanoma, galiausiai būtų galima pagrįsti Dievo dvasia.

Be šių Dessauerio pastangų aiškinti technikos sampratą, minėtinos jo pastangos ir kitais aspektais, kurie vis dar tebėra nepaprastai reikšmingi. Pavyzdžiui, filosofas mėgina parodyti, kad technika genetiškai atsirado anksčiau nei ekonomika ir yra nepriklausoma nuo jos. Tam įrodyti jis pasinaudoja Robinzono motyvu. Likimo valiai paliktas nepakeistos prigimties žmogus turi atrasti, išrasti, gaminti ir apipavidalinti. Jis turi artimiausiu laiku pakartoti tai, „ką seniau žmonės iš vargo ir noro atliko per dešimtis tūkstančių metų: išgalvoti ir išrasti prietaisus, veikimo būdus, įrankius, daiktus, kurie jam padėtų įveikti aplinkos priešiškumą ir leistų pasinaudoti tuo, kas naudinga. Robinzonados didvyriai tapo technikais“. Tik pagausėjus žmonių atsiranda visuomeniniai dariniai, kurie veda į darbo pasidalijimą ir per prekių ir paslaugų mainus – į elementarią rinką. Technika, anot Dessauerio, būdama susijusi su atskirais žmonėmis, atsiranda anksčiau, o „ekonomika atitinkamai vėliau, nes jos atsiradimo prielaida yra visuomenės egzistavimas“. Akivaizdu, kad šitoks genetinis aiškinimas, skiriant ekonomiką nuo technikos, kurios šiandien abi kompleksiškai bendradarbiauja, jau yra nepakankamas.

Tačiau Dessaueris nurodo dar vieną skyrimo aspektą, kurio reikšmė tebėra priimtina. Jis skiria ūkio ekonomiką ir daikto ekonomiką. Ūkio ekonomika rinkos ir pelno būtinumo sąlygomis lemia paklausą prekių, kurios bus gaminamos taupiai, mažiausiomis medžiagų, energijos ir darbo jėgos sąnaudomis. Daikto ekonomikoje tikslą turi atitikti techniniai pavidalai, sukurti taip tobulai, kaip tik įmanoma. Medžiagų ir pastangų turi būti panaudota ne per daug, bet, savaime suprantama, taip pat ir ne per mažai.

Tuo remdamasis Dessaueris sako ir ginamąją kalbą automatizacijai apginti. Žmogaus arba mašinos panaudojimo klausimas yra ne tik ekonominis arba finansinis klausimas. Žmogus kaip svarbiausias gamybos elementas turi būti panaudojamas kaip žmogus. Dessaueris rašo: „Jis turi perimti dvasines, vadovaujančias funkcijas, ir yra iš principo antitechniška primesti jam visiškai arba daugiausia fizinį darbą“.

Šie svarstymai susiję su tokiomis sritimis, kurios yra tarsi šalia technikos, bet, kaip sako Dessaueris, dėl išradimų „pati technika yra truputį susimaišiusi ir sudrumsta kitų žmogiškosios visuomenės veiksnių“. Dessaueris nurodo, kad daugelio išradimų priežastis buvo ekonominiai interesai, pelno arba galios siekiai. Tačiau „skurdas, pavojus, laisvės troškimas, siekimas išsivaduoti iš gyvūnų gyvenimo sąlygų, įveikti tolį, plotį, aukštį bei erdvę ir laiką, taip pat orientacija į šilumą ir šviesą, į žinojimą ir grožį skatina siekti išradimo ir yra veiksmingi mažų mažiausiai taip, kaip galios ir pelno siekiai“.

Pasak Dessauerio, techniniai sprendimai turėtų būti „išrasti“ iš uždavinių, kuriuos iškelia žmonių poreikiai ir troškimai. Filosofo manymu, būtini ieškojimai to, kas galima, yra daugiau nei išmokimas. Šiai nuomonei – net nekritikuojant metafizinio platoniškojo požiūrio – šiandien greičiausiai jau negalima taip lengvai pritarti, nes išradimas iš tikrųjų darosi vis labiau metodinio ir sistemingo pasirengimo dalyku ir tapo beveik sudedamąja konstravimo dalimi. Tai, kad Dessaueris ypač akcentuoja išradimą, turėtų būti iš dalies aiškinama technikų susižavėjimu savo pačių veikla, nes išradimas geriau išreiškia pirminę kūrybą negu konstravimas, kurį daugelis inžinierierių traktuoja tik kaip monotonišką brūkšnių braižymo rutina. Tačiau tai mato ir pats Dessaueris, nes jis skiria pirmuosius išradėjus nuo išradėjų tobulintojų. Itin išplėtotose technikos srityse pastarųjų, filosofo manymu, yra santykinai daug. Bet iš tikrųjų patobulinimai yra išradimai, nes jiems „būdingas naujos kokybės ir kūrybos momentas ir jie reiškia daugiau negu tik sujungimą“. Kai viso to nėra, turime „tiktai“ sukūrimą, o ne išradimus.

Dessaueris, kaip matyti iš jos teorijos, domisi technikos kilmės, esmės ir raidos problemos. Aiškinant technikos prigimtį, filosofo netenkina Ernsto Kappo nuoroda į gamtinę dvasią. Jis nelinkęs interpretuoti technikos tik kaip paprasto gamtos dėsnių pritaikymo. Dessauerio manymu, technika yra ne tik prekė ar priemonė žmogaus poreikiams tenkinti. Jos esmė nėra ir žmogaus įsikūnijimas savo kūriniuose. Dessaueris pripažįsta, kad technikos fenomenas yra susijęs su gamtos dėsniais, ir žmogus jų negali peržengti. Tačiau nuoroda į gamtos dėsnius neatskleidžia tikrosios technikos esmės. Joje, pasak filosofo, glūdi tam tikra autonominė prasmė. Ji realizuoja kitas nuostatas. Technikoje įsikūnija dvasia apskritai, arba pasaulio dvasia, kuri Dessaueriui yra dieviškosios dvasios išraiška. Dessaueris, kaip jau minėta, postuluoja tam tikrą techninių idėjų esatį, kuri negali gimti žmogaus prote, o yra tik jo „pagaunama“. „Technika yra realioji būtis, kilusi iš idėjų“, - teigia filosofas. Techninės idėjos yra ne kas kita, kaip šviesaus Dievo proto apraiškos. Technika – dieviškosios kūrybos tąsa, todėl technikos pažanga negali nekelti optimizmo žmogui, tikinčiam imanentine dieviškosios kūrinijos prasme. Kūrėjas pasaulio neužbaigė, kadangi jis nesukūrė jokio techninio įtaiso, tačiau davė žmogui dvasią ir gebą praturtinti žemę naujais pavidalais. Dessauerio koncepcijoje nesunku atpažinti platoniškai hėgelišką[35] dvasios hierarchijos struktūrą: iš dieviškosios dvasios pagal jos dėsnius kyla pasaulio ir gamtos dvasia, kuri per žmogaus dvasią tampa realiai įpavidalinta technikoje. Dessaueris technikos prigimtyje skiria tris momentus:

· gamtos dėsningumus;

· apdirbimą;

· tikslų nustatymą.

Žmogus, laisva valia pasirinkęs tikslą, remdamasis gamtos dėsniais, keičia gamtos medžiagas, kuria naujas formas. Bet žmogus gali sukurti tik tai, kas Dievo suplanuota kaip galimybė. Pažymėtina, kad Dessaueris interpretuoja techniką kaip nepriklausomą fenomeną, pasižymintį nekintančia specifika. Jo požiūriu, technikai kaip visumai būdinga kažkas pastovaus, kas, laikui bėgant, nekinta. Nagrinėdamas techninę išradybą, Dessaueris pabrėžia, kad joje aktualizuojasi iš anksto nustatytas sprendimas. Pažymėtina ir tai, kad Dessaueris akcentuoja išradybos svarbą techniniam konstravimui. Jis skiria technikus išradėjus ir technikus tobulintojus. Dessaueris sulaukia griežtos kritikos už ontologinės technikos prigimties mistifikavimą ir už tai, kad jo koncepcijoje technikos raida iš anksto nulemta ir tokiu būdu, pasak oponentų, neįvertinamas technikos istoriškumas. Pastarųjų manymu, atsakomybę už negatyvius technikos padarinius Dessaueris nukelia į mistinę technikos idėjų buveinę ir nuima atsakomybę nuo žmogaus ir visos visuomenės pečių.

Dessauerio technikos filosofiją taip pat smarkiai puola beveik visi ja besidomintys marksistiniai[36] autoriai. Svarbiausias argumentas yra neva nepakankamas žmogaus kaip gamybinės jėgos pripažinimas. Esą būtų žmogaus pažeminimas, jeigu į jį žvelgtume kaip į dieviškosios kūrybos galios įrankį; tokiu atveju žmogus vietoj technikos kūrėjo ir valdytojo galėtų būti tik jos tarnas, kuris įgyvendina jam skirtus Dievo kūrybos planus ir norus. Iš to būtinai išplaukia dar didesnis priekaištas, kad Dessauerio technikos filosofija atsakomybę už techniką ir jos padarinius nukreipianti tik į vaizduotėje esantį Dievą ir įteigianti techninei inteligentijai, kad ji už savo profesinę veiklą ir už jos darbo rezultatų pritaikymą nėra atsakinga visuomenei. Vienas iš mąstytojų pristato priešingą marksistinę technikos sampratą: „Nors Dessaueris labai stengiasi mistifikuoti technikos esmę, vaidmenį ir jos raidos dėsningumus, bet istoriniu materialistiniu požiūriu visuomeninėje žmogaus praktikoje technika yra ir pasilieka kaip gamtos dėsnių panaudojimas ir pritaikymas, ji visada yra žmonių fizinės ir psichinės veiklos produktas ir priemonė, liekanti pačiame gamtos medžiagų apykaitos procese“.

Šioje išsakytoje kritikoje tikriausiai yra pateisinama viskas, ką Dessauerio technikos filosofijoje paliečia mistifikuojantys elementai, ypač idėjų įkurdinimas tame nesuvokiamame atskirame pasaulyje. Bet lieka nenuginčijamas Dessauerio nuopelnas, kad jis technikos filosofiją glaudžiai susieja su inžinieriaus saviprata ir pastarojoje įžvelgia techninių veiksmų branduolį, kuris išreiškiamas sąvokomis išradimas, konstravimas ir tobulinimas, reikšmingomis visai vėlesnei technikos filosofijai ir skatinančiomis jos plėtrą.

Išradimas, konstravimas, tobulinimas

Pastaraisiais metais konstravimo srityje įvyko lemiamas posūkis. Šiandien konstruktoriaus intuiciniai sugebėjimai jau nebėra taip sureikšminami, kad konstavimas būtų prilyginamas kone išradybinei veiklai ar laikomas savotišku menu ar meistriškumu. Klausas Tuchelis, apmąstydamas Dessauerio technikos filosofiją, rašo: „Dalis to, kas anksčiau buvo priskiriama intuicijai, įsikišus psichologinei analizei jau tapo žinomų elementų deriniu ir mes dabar linkę didesnę konstravimo dalį laikyti išmokstamu ir vertu išmokti dalyku“.

Konstravimas kaip iš anksto apgalvotas daikto ar gamybos būdo projektavimas išsirutuliojo į pagrindinę veiklos sritį, prie kurios glaudžiasi išradybinė ir tobulinimo veikla. Išradimams būdingas didesnis naujumo laipsnis, tuo tarpu tobulinimui pakanka ir mažesnio kūrybiškumo, nes šiuo atveju tikslas jau iš anksto aiškiai apibrėžtas. Dessauerio teigimu, gamtos moksluose vydomi atradimai, o technologijos srityje – išradimai. Atrandama tai, kas jau egzistuoja, tačiau nebuvo pažinta. Išrandama tai, kas sukuriama, ko iki tol nėra. Jei elektra buvo atrasta, tai elektros variklis – išrastas, sukurtas. Taigi gamtos mokslai ir technologija yra skirtingi dalykai. Pirmasis priklauso gamtos paslapčių atradimo sričiai, o antrais – gamtos savybių pažinimo ir jų panaudojimo būdų, kuriuos žmogus taiko, kad galėtų gamintis reikalingas daiktines priemones, sričiai. Technologija – tai ne tik daiktai, bet ir procesai, kurie leidžia pasigaminti tai, ko gamta nepakankamai teikia žmogui.

Vis dėlto gamtos mokslų ir technologijos skyrimas remiantis atradimo ir išradimo sąvokomis yra santykiškas. Gamtos mokslų pažanga yra susijusi ne tik su naujų darinių ar reiškinių ir savybių atradimu, bet ir su naujais požiūriais ir naujomis seniau atrastų faktų interpretacijomis. Pastarasis aspektas yra net svarbesnis už pirmąjį. Naujo reiškinio atradimas visada yra naujo požiūrio į tai, kas buvo žinoma, pasekmė. Pavyzdžiui, naujas požiūris į šviesą, laikant, kad ji yra elektromagnetinis reiškinys, lėmė radijo bangų atsiradimą.

Tuo tarpu išradimas keičia požiūrį į senus dalykus. Kaip galimybių atradimas, jis galiausiai atveria nauja ten, kas yra jau yra žinoma.

Taigi atradimai ir išradimai yra glaudžiai susiję, jie sąveikauja ir pereina vieni į kitus. Išradimui būtinas atradimas, naujas požiūris, o atradimui reikia išrasti naujas technines priemones. Priemonės – tai ne tik instrumentai, aparatūra, prietaisai, bet ir naujos sąvokos, paradigmos, nauja mokslinė kalba.

Gana dažnai žodis tobulinimas suprantamas kaip platesnė sąvoka, apimanti ir konstravimą. Konstravimo srities sąvokų ir apibrėžimų rekomendacijose, kurias 1966 metais paskelbė specializuota inžinierių sąjungos konstravimo grupė, tobulinimo sąvoka vartojama būtent tokia prasme. Kadangi technikos filosofija pagal tyrimo objektą turi būti susijusi su technikos teorija ir praktika, todėl galima perimti iš minėtų Rekomendacijų perimti tam tikras sąvokas ir apibrėžimus: „Laisvais ar suplanuotais gamtos, inžineriniais ir humanitariniais tyrimais gaunamos žinios, kurias naudojant daugelyje tobulinimo sąvokos aprėpiamų procesų sudaromos prielaidos medžiagoje įkūnyti technines idėjas. Tobulinimo sąvoka apima ir teorinius bei praktinius tyrimus, tokius kaip specialūs skaičiavimai, laboratoriniai darbai, bandymai ir t. t. Tam tikrais atvejais tyrimo ir tobulinimo užduotys gali apimti ir gamybą ir tada jos paremia šią grupę“. Toliau Rekomendacijose tęsiama: „Konstravimas yra tobulinimo dalis. Tai tokia mintinė ar praktinė veikla, kuria parenkamos gamybos galimybės ir paruošiama dirva techninių idėjų įgyvendinimui. Konstruojant dažnai gimsta užduotys kitiems tobulinimo centrams ir naudojamasi jų rezultatais. Konstravimo darbe galima išskirti dvi pagrindines veiklos sritis – „projektavimą“ ir „parengimą“; žinoma, griežtos ribos tarp jų nėra“. Šiose Rekomendacijose tiksliau apibūdintos ir sąvokos konstravimas, projektavimas ir parengimas: „Konstravimas yra daugiausia kūrybinė, mokslo žiniomis ir patirtimi grindžiama veikla ieškant optimalaus sprendimo, apimanti techninės idėjos apmąstymą nuo jos funkcinės ir struktūrinės sandaros projektavimo iki pat gamybai paruošto pagrindo parengimo“. Projektavimas Rekomendacijose apibrėžiamas taip: „Projektavimas yra konstravimo dalis, apimanti kritišką užduoties išsiaiškinimą, nustatanti funkcinius, struktūrinius ir ekonominius sprendimus ir papildanti juos tolesniais duomenimis taip, kad paskui vienareikšmiškai įmanomas parengimas gamybai“. Toliau rašoma: „Parengimas yra konstravimo dalis, kuri papildo techninės idėjos projektą galutiniais nurodymais apie atskirų kuriamo objekto dalių išdėstymo tvarką, jų formą, matmenis, paviršiaus savybes, nustato visas reikalingas medžiagas, patikrina pagaminimo galimybes ir kainą bei paruošia reikalingus brėžinius ir kitas prielaidas jų medžiaginiam realizavimui“. Rekomendacijose taip pat akcentuojama: „Projektavimo rezultatas yra projektas (projektiniai brėžiniai). Parengimo rezultatas yra pilnas brėžinių ir specifikacijos komplektas“.

Prieš bandant pateikti filosofiškai nuodugnią konstrukcinės veiklos analizę, reikėtų apibūdinti konstravimo metodus remiantis Vokietijos inžinierių sąjungos 2222-tos direktyvos nurodymais. Ši veikla prasideda planavimu, po jo eina matmenų sudarymas, projektavimas ir parengimas.

Planuojant gerai išryškėja gamtos ir technikos mokslų žinių realizavimo galimybių ryšys su atskirų individų ar visuomenės grupių reikalavimais patenkinti jų poreikius ir norus. Planavimui keliami šie uždaviniai:

  • įvertinti klientų norus ir pageidavimus;
  • įvertinti rinkos poreikių analizę;
  • numatyti turimų gaminių tobulinimo galimybes ir plėsti jų asortimentą;
  • numatyti jau realizuotų „idėjų“ ar svetimų teisių (patentų, licenzijų) panaudojimo galimybes;
  • tobulinti realizuojamus savus ar svetimus tyrimų rezultatus, išradimus ar „idėjas“;
  • ieškoti iš esmės naujų uždavinių.

Planavimo tikslas – parengti tobulinimo projektus, dėl kurių būtina apsispręsti dar prieš matmenų sudarymo stadijos pradžią. Siekiant gerai išsiaiškinti užduotį, tobulinimo projekte nustatomi reikalavimai bendram veikimui su [duomenų] įvedimo ir išvedimo sąlygomis; ypač svarbu apibūdinti būtinas ir nepageidaujamas savybes. Vėliau galima sudaryti reikalavimų sąrašą, kurio duomenys – kaip norimo bendrojo veikimo įvedimo ar išvedimo sąlygos – būtini norint suprasti konkrečią užduotį, o paskui pasirinkti tinkamiausią sprendimą. Sudarinėti matmenis padeda ne tik bendrojo veikimo išskaidymas į atskiras dalis, bet ir abstrahavimas, galintis padėti įveikti išankstinį nusistatymą ir ignoruojant pavienius, atsitiktinius ir neesminius dalykus atverti kelią būtiniems ir esminiams dalykams. Bendrų uždavinių sprendimo principai yra itin abstraktūs ir leidžia egzistuoti daugybei galimų sprendimo variantų. Kai uždaviniai konkretesni, jų sprendimo principai formuluojami ne taip abstrakčiai.

Kaip rodo patirtis, mąstymas funkcijomis, o ne daiktais, skatina ieškoti naujų, geresnių sprendimų ir per anksti nesustoti prie kokio nors konkretaus sprendimo principo. Funkcijomis čia vadinamas įvedimo ir išvedimo būsenos priežastinis priskyrimas kuriai nors užduočiai vykdyti tam tikrame procese. Nustačius galimus sprendimo būdus visai funkcijai, galima rekomenduoti – atsižvelgiant į užduoties sudėtingumą – visą funkciją padalyti į dalines funkcijas, kurias galima sugrupuoti, suskirstyti į funkcijų struktūras.

Kitas žingsnis yra sprendimo principų paieška, kaip įvykdyti dalines funkcijas. Tie principai gali būti surasti kūrybiškai, tačiau dažniausiai jie gali būti perimti ir iš kitų sprendimų. Dalinių funkcijų sprendimo principai turi būti tokie, kad juos būtų galima panaudoti ir visos funkcijos sprendimui. Todėl rekomenduojama visose tarpinėse pakopose iš karto sudaryti principinio derinio matmenų variantus.

Skaičiavimuose, ypač skaičiuojant dinaminius procesus, dažnai naudojamasi modeliais-pakaitalais. Apsvarsčius ir įvertinus matmenų variantus, sprendimui pasirenkamas geriausias iš jų. Remiantis tuo sprendimo variantu, pradedama sudarinėti pirmąjį mastelinį projektą. Tolesnis etapas – visų kūrybinių zonų optimizavimas ir įvykdymo varianto pagrindo (brėžinių, specifikacijų ir kt.) parengimas.

Prototipai gali būti traktuojami kaip po modelio einanti kūrimo pakopa. jų ypač dažnai pasitaiko nedidelių prietaisų ir mašinų gamyboje prieš pradedant serijinę gamybą. Didesniuose projektuose bandymai atliekami ir su „daliniais prototipais“, t. y. atskirais gaminio mazgais ar dalimis, kad sumažėtų išlaidos, o kartais ir kad būtų galima jau pirmąjį gaminio egzempliorių panaudoti praktiškai.

Kaip tik konstravimo srityje išryškėja vis didesnis technikos moksliškumas. Mėginama konstravimą taip racionalizuoti ir susisteminti, kad didžiąją jo dalį galėtų atlikti skaičiavimo mašinos. Technikos pažanga informacijos apdorojimo srityje labai daug prisidėjo prie našumo ir gamybos didinimo kitose srityse. Vokietijoje ketinama sukurti visų galimų konstrukcijų sistemą, panašią į elementų sistemą, iš kurios, remiantis turimomis medžiagomis ir norimomis funkcijomis, būtų galima išvesti optimalią konstrukciją.

Konstruktyvų tobulinimo, remiantis tam tikru autoriumi, darbą reikėtų apibūdinti kaip „mintinių ir praktinių operacijų su atitinkamomis priemonėmis klasę <…>, kurioje žmonės mintyse įsivaizduoja ir paskui praktiškai sukuria naujus techninius darinius. Tokio darbo tikslais reikėtų laikyti konkrečios istorinės situacijos išraišką. Toje situacijoje atsiranda nauji norai ir poreikiai, kuriuos patenkinti galima tik tada, kai patys žmonės sukuria tam pakankamas sąlygas. Istorinėje situacijoje šalia gamtinių (klimatas, naudingosios iškasenos ir t. t.) ir visuomeninių (socialiniai ir politiniai santykiai ir t. t.) sąlygų reiškiasi pirmiausia ir intelektinės (mokslo ir kultūros lygis) žmonių veiklos sąlygos. Savaime suprantama, kad marksizmas visuomeninius santykius akcentuoja labiau, tuo tarpu Vakaruose per dažnai linkstama kone suabsoliutinti technikos išsivystymo lygį ir jos tolesnės pažangos galimybes.

Esamus poreikius galima patenkinti, jei, pasibaigus įvedimo dydžių perdirbimo procesams, gaunami pageidaujami dydžiai. Tačiau kartais susidaro nauja situacija, kurioje išryškėja nauji visuomeniniai poreikiai. Norint pasiekti išvedimo dydžius, esamoje situacijoje reikia pateikti tokius įvedimo dydžius, kurie turimomis galimybėmis leistų pasiekti ir pageidaujamus išvedimo dydžius. Todėl čia reikalinga konstruktyvus techninis tobulinimo darbas, padedantis spręsti problemas, nes esamoje istorinėje situacijoje perėjimas nuo įvedimo dydžių prie pageidaujamų išvedimo dydžių nėra visiškai patikimas. Norint užtikrinti, kad tame procese poreikiai būtų pakankamai patenkinami, reikia sukurti atitinkamą techninį būdą. Jo esmė ta, kad įvedimo dydžiai būtų veikiami perdirbimo proceso, kuriuo jie (reikalui esant, per tarpines pakopas ir daugkartinį transformavimą) būtų pervedami į pageidaujamus išvedimo dydžius. Techniniam būdui keliami ir netechniniai reikalavimai, išplaukiantys iš to, kad įtraukiama žmogaus darbo jėga, taip pat reikia atsižvelgti į ekonomines, darbo apsaugos ir gamtosaugos problemas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tikslas, kurio turi siekti daugybė operatorių, kuriančių techninį būdą, yra sudėtingas. Todėl inžinierius negali remtis vien tik gamtos ir technikos mokslų žiniomis, bet turi atsižvelgti ir į visuomenės mokslų samprotavimus, iš kurių marksistiniu požiūriu ypač svarbus „socialistinis sąmoningumas“. Tą reikalavimą galima būtų formuluoti ir neutraliau, t. y. kaip reikalavimą, kad techninę kūrybą reguliuotų aiškus vertės ir tikslų vaizdinys. Tas modelis tinka ne tik technikai siaurąja prasme, bet ir visoms sritims, „kuriose žmogaus praktinė veikla iš pradžių vyksta mintyse; galvoje pirmiausia gimsta planai, programos ir t. t.“

Toks požiūris, kurį galima pripažinti neatsižvelgiant į ideologines sistemas, tiesiogiai lemia Dessauerio pasiūlyto technikos apibrėžimo kritiką, kuri, ko gero, labiausiai išryškėja iš reikalavimo, esą sprendžiant problemas, būtina telkti dėmesį į konstruktyvų tobulinimo darbą. Pirmiausia reikia konstatuoti, kad kūrybos procesai nėra visiškai determinuoti, todėl jiems reikia aktyvumo. Tačiau tai netrukdo racionaliai sukurti algoritmą, net jei sutvarkytą operatorių sistemą būtų įmanoma galutinai suformuluoti tik užbaigus sprendimo procesą. Inžinieriaus darbo pagrindu tikslinga laikyti ne intuityvią išradybinę veiklą, o racionalų konstravimą: „Žmogaus kūrybinės veiklos, taigi ir intuicijos, fantazijos, išmonės ir išradimo mistifikuojantis interpretavimas yra nepagrįstas“.

Tačiau galima konstatuoti ir tai, kad daugiausia įmanomų racionaliai sudaryti operatorių ir algoritmų panaudojimu besiremiantis kūrybinis mąstymas taip pat gali būti išmokstamas ir organizuojamas.

Konstravimas ir planavimas

Kaip matyti iš pateiktų apibrėžimų, planavimas yra glaudžiai susijęs su konstravimu. Tuchelis, konstravimą laikydamas kokio nors daikto ar gamybos būdo suprojektavimu mintys, ne itin nutolsta nuo kito mąstytojo siūlymo planavimą apibūdinti kaip „būsimųjų veiksmų išankstinį apsvarstymą mintyse. Tiek technikai apskritai, tiek ir ją apimančiam, bet kartu ir jos ribas peržengiančiam planavimui galioja teiginys, kad galima, o dažnai ir reikia, įtraukti žmones kaip subjektus ir objektus. Planavimas vyksta kaip tikslų ir kaip veiksmų ar priemonių planavimas, siūlantis alternatyvas tikslams pasiekti. Veiksmų planas perauga į vadinamąjį „strateginį“ planavimą, jei toje pačioje srityje tuo pačiu metu aktyviai reiškiasi ar gali reikštis konkuruojantys potencialūs veikiantieji. Veikimo objektas visada yra ir planavimo objektas, tuo tarpu planavimo subjektas nebūtinai yra būsimosios veiklos subjektas; pastarasis veikiau priklauso planavimo objekto sričiai. Planavimo subjektas su planavimo objektu, kurie atitinkamai apima veiklos subjektą ir veiklos objektą, kartu sudaro planavimo sistemą kaip dinaminę sąveikos sistemą. Planavimas sukuria tikslo ir veiksmų vaizdinius apie planavimo sritį. Tikslo vaizdiniai kyla iš dalykinės informacijos apie planavimo ir veiklos sritį derinių su planavimo subjekto motyvais. Žinoma, tie motyvai dažnai yra tik netiesioginiai paties planavimo subjekto motyvai. Jie neturi būti veikiančiojo motyvai, o gali būti perimti trečiosios šalies, taigi jie gali apimti ne tik atskirų individų, bet ir visuomenės grupių norus ir poreikius.

Kai iš tikslo vaizdinių išvedamas veiksmų planavimas, reikia atlikti dvi įvedimo ir išvedimo transformacijas. Iš pradžių, įvedus dalykinę informaciją ir motyvus, išvedami tikslų vaizdiniai, kurie, juos įvedus, transformuojasi į išvedamus veiklos planus, ir tik paskui tie planai gali būti realizuoti gaminių ar procesų pavidalu.

Kibernetinės apytakos ratas užsidaro, jei planingai pakeista aplinka vėl pateikia įvedimo duomenis, kuriuos galima panaudoti kaip kontrolės ar informacijos instrumentus ir transformuoti į reguliavimo dydžius, arba jie gali būti išeities taškas naujiems planavimams. Panašus akstinas naujam planavimui ir veiklai būna ir tada, kai, pakitus situacijai, pakinta motyvai ir tikslų vaizdinyje. Technikoje, sprendžiant konstravimo uždavinius, dažnai pasitaiko atvejis, kad reikia vykdyti proceso pavidalo nuosekliai tikslinamą planavimą. Prieš keletą dešimtmečių formuoti tikslus būdavo kur kas lengviau negu ieškoti sprendimų kaip tuos tikslus pasiekti, o dabar, visuomenei neturint aiškių tikslų ir vertybių įvaizdžių, vis dažniau įvedamos dalykinės informacijos bei poreikių ir norų formuluočių transformavimas į operacionalizuotus tikslo duomenis.

Tiek konstravimo, tiek ir planavimo eigai yra būdinga analizės ir sintezės sąveika. Taisyklinguose, vienas kitą reguliuojančiuose procesuose analizė ir sintezė pasikartojančiais ciklais eina viena po kitos, kol tampa įmanomas sprendimas, o paskui ir realizavimas. Sudėtingesniais atvejais verta procesų reguliavimą apskaičiuoti skaičiavimo mašina, kuri gali pasirinktame modelyje sisteminės analizės būdu patikrinti įvairius sistemos pokyčius, susijusius su tam tikrais nustatytais tikslais.

Didelių sunkumų kelia sistemos, kuriose reikia atsižvelgti į žmones kaip į veiksnius, nes į jas gali būti įtraukta ir subjektyvi mąstymo ir norų laisvės dalis, kurią reikia prognostikai aprėpti itin plačiai, kad ją galėtų apimti planavimo rėmai. Tačiau instrumentų tokiam prognozavimui dar labai trūksta ir, matyt, jų niekada nebus pakankamai, nes čia susiduriame su laisvės erdve ir nuolat besikeičiančia subjektų motyvacija.

Konstravimas ir modelis

Modeliu laikomas „objektyvios realybės arba mokslo tam tikros srities objektų, savybių ar sąveikų atvaizdavimas“ – neišskiriant nė būsimos objektyvios realybės – „paprastesnių materialių jos ar kitos srities struktūrų pavidalu“. Dirbti su modeliu prasminga tik tada, kai modelis gali aiškiau ir vaizdžiau parodyti modeliuojamos srities faktus ir ryšius. Tik tokios prielaidos leidžia iš modelio analizės gauti žinių apie jį atitinkančią sritį. Tokie modeliai duoda galimybę eksperimentuojant su tokiu pat objektu optimizuoti vieną po kito įvairius parametrus, kad būtų įmanoma optimizuoti parametrų derinius. Optimumas kiekvieną kartą priklausys nuo skirtingų interesų, todėl tokiame sudėtingame optimume pagal aplinkybes bus absoliučiai optimizuotas ne koks nors vienas parametras. Reikia tam tikrai sistemos funkcijai nustatyti reikšmes, kurios leistų optimizuoti sistemą. Taigi iš anksto nustatytas tikslo racionalumas nustato sistemos optimizavimo būdą.

Sistemą galima laikyti daugiafunkcine ir daugiavalente, dėl to atsiveria įvairios galimybės tikslingai optimizacijai. Tuo taip pat būtų galima išvengti ir tendencijos pageidaujamąjį optimumą laikyti idealu platoniškąja prasme, kaip atsitiko Dessaueriui. Beje, nėra lengva techniškai planuojant gaminius iš anksto tiksliai pasakyti, ko norima ir kokias reikšmes ar kokią prasmę reikia priskirti atskiriems parametrams ir pageidavimams. Sakykime, norint optimizuoti degalų sunaudojimą variklyje, santykines optimizavimo galimybes veiks ir tokios variklio charakteristikos, kaip ūžesys ir šilumos išsiskyrimas. Modelis gali pasitarnauti tam, kad, patikrinus visas galimybes, būtų galima nustatyti būdą, kaip optimaliai įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.

Modelį priderinti prie „originalo“ galima pagal struktūriškai santykines arba materialiai kokybines savybes. Maksimalaus struktūrinio priderinimo atveju turime vadinamąjį „izomorfinį“ modelį, o esant absoliučiam materialiajam vienodumui – vadinamąjį „izohilinį“ modelį. Turint galvoje kompiuterio panaudojimą, ypač įdomus atvejis, kai grynai struktūrinis atvaizdavimas be jokio materialiojo priderinimo duoda galimybę modeliuoti atskirų parametrų pakeitimų poveikius. Originalo modelis, kuriame visos originalo savybės išreikštos visai medžiaga ar kita kalba, vadinamas analoginiu modeliu. Tarp abiejų kraštutinių atvejų – izohilinio ir analoginio modelio – yra laipsniški perėjimai arba įvairios dalinio analogizavimo pakopos.

Kaip atskirą specialų izohilinio modelio kraštutinį atvejį reikėtų paminėti gamybinės serijos prototipą, kuriame daromi ir eksperimentavimo keliu išbandomi tolesni pakeitimai. Tai techniškai materializuotas modeliavimas. Bet kadangi brangiuose projektuose toks materializavimas labai padidina išlaidas, tai tokiais atvejais jo vis dažniau atsisakoma arba jis smarkiai sumažinamas ir pakeičiamas kompiuteriniu modeliavimu. Jei modelis patenkina keturis – panašumo, tikslumo, paprastumo ir naudingumo – parametrus prognostinio išbandymo metu, tai jis gali tapti svarbiu techninio išradinėjimo, konstravimo ir tobulinimo, o kartu gaminių ir procesų techninės inovacijos elementu.

Gamtamoksliniam pažinimui reikia eksperimentinio patvirtinimo, t. y. aktyvaus daiktinio poveikio į natūralią tikrovę. Pažintinis vaizdas nėra paprasta tikrovės reprodukcija. Gamtamoksliniai vaizdiniai veikiau panašūs į sukurtą modelį negu į atvaizdą. Pažintinis vaizdas yra imanentiškas mintinis modelis, be to – sukonstruotas modelis.

Tokie modeliai dažnai pateikiami brėžinių pavidalu, kaip kompiuterių programos arba dar „realesnės“ materialios struktūros. Šios materialios struktūros turi iliustruoti matematinius teorinius modelius, kurių nėra gamtinėje tikrovėje. Taigi gaminimas yra svarbus ne tik išorinis produkavimas, bet jis turi savo atitikmenį pačiame pažinime, nes čia taip pat „gaminami“, konstruojami pažintiniai modeliai.

Gamtos mokslus nesunkiai galima atskirti nuo technologijos, nes gamtos mokslas yra imanentinis mintinis pažinimas, o technologija – išoriškas gaminimas (jų esmę atitinkamai nusako atradimas ir išradimas), tačiau abi šios žmogiškosios veiklos sritys glaudžiai tarpusavyje susijusios. Pažinimas persmelkia ir apima gamybą, o gamyba implikuoja pažinimą. Atradimams būtina sudaryti modelius, o naujų techninių konstrukcijų sukūrimas atveria naujas pažinimo galimybes. Ši pažinimo ir gaminimo sąveika vis dėlto nereiškia, kad nėra jokio skirtumo tarp gamtos mokslų ir technologijos, nes neįmanoma eliminuoti skirtumo tarp pažinimo imanentiškumo ir gaminimo išoriškumo.

Gamtos mokslai nukreipti į pažinimą, jais dvasiniu būdu įsavinama tai, kas vadinama gamta. Technologija siekia taip sutvarkyti duomenis apie gamtą, kad tai padidintų praktinę žmogaus valdžią materijai ir kuo visapusiškiau būtų patenkinami žmogaus poreikiai ir norai.

Atskira inžinieriaus kūrybiškumo sritis, susijusi su išradimu, konstravimu ir tobulinimu, yra techninių gaminių formavimas ir jų estetinė kokybė. Šis aspektas nėra vien tik estetikos, meno ir techninio apipavidalinimo objektas; planuojant reikia atsižvelgti tiek į atskirų individų, tiek ir į visos visuomenės tikslus, todėl jis įeina į modelį kaip vienas iš kintamųjų parametrų.

TECHNIKOS PROBLEMA DABARTINIAME ETINIAME, POLITINIAME IR KULTŪRINIAME KONTEKSTE: K. TUCHELIS

Technikos vieta socialiniame-ekonominiame kontekste: Tuchelis

Nors Klausas Tuchelis – ne inžinierius, tačiau jis su savo technikos filosofija turėtų būti priskirtas filosofuojančių inžinierių grupei, nes savuosius apmąstymus apie techniką pagrindžia įvairiapusėmis diskusijomis su tais inžinieriais, su kuriais palaikė glaudžius ryšius dirbdamas dešimt metų Vokietijos inžinierių sąjungoje.

Iš Tuchelio darbų pirmiausia paminėtini du veikalai: 1964 metais išleista disertacija apie Friedrichą Dessauerį ir jo knyga Technikos provokavimas: Technikos raidos visuomeninės prielaidos ir padariniai (Herausforderung der Technik: Gesellschaftliche Voraussetzungen und Wirkungen der technischen Entwicklung), pasirodžiusi 1967 metais Bremene. O jo mažesnių mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų apie technikos ir techninės pažangos problemas tiek daug, kad jų beveik neįmanoma apžvelgti.

Tuchelis yra sumanęs šiek tiek prisidėti prie to, ką jis pažymi kaip vieną iš svarbiausių dabartinio mąstymo uždavinių, būtent prie technikos sudvasinimo ir jos teorinės aptarties, prie jos kaip kultūros sudedamosios dalies nušvietimo. Jis yra įsitikinęs – priešingai, negu mano Herbertas Marcuse, - kad, mūsų kultūrai technizuojantis, kritinė žmogaus potencija ne sunyks, o bus praturtinta naujomis išraiškos formomis. Tuchelis rašo: „Labai neteisinga, kad technika dažnai suprantama kaip galimybių ją apskaičiuoti išraiška, ir nepastebima, kad ji tiek tada, kai atsirado, tiek ir dabar gyvena daugiausia iš gamtotyrininkų ir inžinierių projektų, konstruktyvumo ir kūrybinės fantazijos. Šiuos technikos raidos laisvę skelbiančius komponentus galima surinkti į didelę sistemą ir pamėginti susieti, bet būtent šitokia sistema negalės gyvuoti ir dar mažiau pažengs į priekį be kūrybinės fantazijos globos ir pagalbos. Taip pat ten, kur technikos raida suprantama kaip itin racionalus ir susistemintas sąryšis, galima neatmesti šio veiksnio, kuris yra ne tik tinkamas esamybei išlaikyti, bet kartu reiškia kritines potencijas tai esamybei pakeisti“.

Iš šios citatos aiškiai matyti, kad Tuchelis savo filosofiniuose svarstymuose mažiau kalba vien apie techniką, o kur kas daugiau apie technikos socialines-ekonomines sąsajas. Jis bando suprasti konstravimą kaip projektuojantį racionalumą, vedantį mūsų techniniam amžiui tinkamų dorovinių nuostatų atsiradimo link. Kritiniame racionalizme Tuchelis mato galimybę pritaikyti „projektuojančio racionalumo principą, iš kurio yra kilusi mūsų dabartinė kultūra, būtent šitos kultūros dvasinei refleksijai, reguliavimui ir valdymui“.

Tuchelis yra įsitikinęs, kad turėtų būti racionaliai svarstomas tikslų nustatymas ne tik techninėms sistemoms, bet ir socialinėms-ekonominėms ir techninėms sąsajoms, kad taip pat racionaliai būtų galima sudaryti tikslų ir vertybių sistemas.

Remdamasis Dessauerio koncepcija, Tuchelis bando paaiškinti išradimo, konstravimo ir patobulinimo technikoje sampratas. Daug dėmesio jis skiria konstravimui. Pasak Tuchelio, konstravimo požymiai yra šie:

  • patyrimo panaudojimas (o ne paprastas jo pritaikymas);
  • preliminarus mąstymas – pavyzdžio neturėjimas, kūrybingumas, intuicija, arba tai, kas galėtų būti įvardijama kaip likusi neišspręsta dalis;
  • apibrėžtas tikslas, kuris kyla iš žmogaus poreikio arba bent yra susijęs su juo ir dėl to ilgainiui gali keistis, t. y. istoriškai riboto kiekio dydis;
  • prototipas, kuris įrodytų ir pateisintų funkcionavimą.

Remdamasis šiais požymiais, jis pateikia konstravimo apibrėžimą. Konstravimas, Tuchelio teigimu, „yra mokslo išvadomis ir patyrimu pagrįsta veikla, apimanti išankstinį kompleksinio sąryšio apmąstymą siekiant apibrėžtų tikslų ir siekiant sukurti prototipą, kuris įrodytų ir pateisintų funkcionavimą“.

Iš to fakto, kad konstruktyvūs elementai technikos pasauliui gali būti konstitutyviai svarbūs, pasak Tuchelio, išplaukia uždaviniai ir galimybės šį techninį pasaulį ir mūsų dabartinę kultūrą padaryti iš principo atvirą: „Techniškas pasaulis, kuris tiek daug priklauso nuo atlikimo, sutvirtinimo ir saugumo, turėtų per kritiką ir abejones tapti vis labiau atviru pasauliu, kuriame būtų galima žmogaus ateitis kaip jo laisvės įgyvendinimas“.

Dabartinėje technikoje Tuchelis mato kvietimą apmąstyti jos socialines ir politines dimensijas. Bet jeigu tai daroma, reikėtų atsisakyti vadinamojo technikos vertybinio neutralumo. Viename savo pranešime apie techninę pažangą ir žmogaus ateitį mąstytojas rašo: „Žinoma, būtų banalu sakyti, kad nė vienas technikos produktas pats savaime nėra susijęs su vertybe. Natūralu, kad plaktuką galima panaudoti vinims kalti arba žmogui nužudyti, o branduolinę energiją taikiems arba karo tikslams. Bet šitaip kalbėti apie techniką reikštų neleistiną, visai neistorišką abstrahavimą. Kiekvienas techninis produktas turi tenkinti konkrečius poreikius, atlikti apibrėžtas funkcijas ir padėti įgyvendinti aiškius ketinimus. Bet kas turi šiuos poreikius, kas apibrėžia funkcijas, kas formuluoja ketinimus? Žmogus kaip individas ir kartu kaip visuomeninė būtybė sukuria ir panaudoja visus techninius pavidalus pagal jiems iškeltus tikslus, ir negalima kalbėti apie techniką nekalbant apie šias sąsajas. Kas teigtų, kad „technika savaime“ yra vertybiškai neutrali, turėtų sau iškelti kontraklausimą, ar mes „techniką savaime“ apskritai išmanome. Tokią ją mes pažįstame tiek pat mažai kaip žmogų savaime arba meną savaime. Visi technikai priklausantys daiktai yra sukurti vartojimui, ir jų vartojimas niekada nebūna abstraktus, neistoriškas, o visuomet susijęs su konkrečiais tikslais ir galimu aprašyti individualiu ir visuomeniniu sąryšiu“.

Šis sąryšis aktualizuoja ekonomiškumo apmąstymus apskritai, nes kelia kaip problemą ypač technikos ir ekonomikos santykį, kuris svarbus tiek tuo, ką techninė kūryba pati padaro, tiek ir tuo, ką lemia technikos vieta poreikių ir tikslų susidarymo sistemoje. Anot Tuchelio, pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad technika ir ekonomika sudaro neatskiriamą vienovę. Technikos iš principo negalima svarstyti neatsižvelgus į ekonomiką. Tokiu atveju politiniai, kariniai arba moksliniai tikslai bent iš dalies gali išstumti ekonominius. Be to, techniniuose sprendimuose yra ne tik ekonominės sprendimų sąlygos, bet ir priešingai – techninės galimybės gali tapti ekonominių sprendimų sąlygomis. Remiantis šiais paaiškinimais turėtų būti suprantamas Tuchelio pateikiamas technikos apibrėžimas: „Technikos sąvoka pažymi visus objektus ir veikimo būdus, kurie buvo sukurti kūrybinio konstravimo pagrindu individualių ar visuomeninių poreikių tenkinimui (pastaruosius apibrėžiant tikslų funkcijomis) ir apskritai daro poveikį pasaulio apipavidalinimui.

Tuchelio tyrinėjimai reikšmingi dviem aspektais: pirma, jis išnagrinėjo imanentiškai[37] būdingus technikos bruožus, ypač nuodugniai atskleidė kūrybišką konstruktyvų jos elementą; antra, atskleidė socialines-ekonomines sąsajas, dėl to, svarstant technikos klausimus, reikėtų analizuoti poreikių ir tikslų susidarymo schemą.

Iš to aiškėja, kad technikos filosofija ne tik tampa kur kas labiau poleminė, bet net priartėja marksizmo[38] įtvirtinto prie dialektinio materializmo[39]. Tiksliau tariant, Tuchelio technikos filosofija įsilieja į etinius, politinius ir kultūros filosofijos svarstymus.

Technika ir ekonomika

Ekonominį ir politinį pripažinimą ir galią šiais laikais valstybės vis dar įgyja ir išlaiko remdamosi techninio potencialo panaudojimu. Todėl labai svarbu atsižvelgti į ekonominius aspektus technikos srityje ir į techninius aspektus, pirmiausia į techninio tobulinimo galimybes ekonomikos srityje. Dera pripažinti, kad technika ir ekonomika glaudžiai susijusios tarpusavyje. Tačiau nelengva konkrečiai nustatyti, nuo kokių ekonominių veiksnių priklauso technikos pažanga, kas ją spartina ar lėtina, kodėl ji tam tikrais laikotarpiais daugiausia reiškiasi tam tikrose ekonomikos šakose. Lygiai taip pat dažnai sunku tiksliai nustatyti, kokie ekonominiai veiksniai tiesiogiai ar netiesiogiai veikia technikos pažangą.

Jei aišku, kad ekonomikos augimas daug priklauso nuo technikos pažangos, tai į augimą besiorientuojanti ekonomika turėtų būti suinteresuota skatinti tą pažangą. Ekonominių rodiklių sąlygojama ar nuo ekonominių interesų priklausoma pažanga vadinama „indikuotąja“ technikos pažanga, tuo tarpu iš grynai techninio tyrimo ir tobulinimo pašalinės įtakos išsirutuliojusi pažanga vadinama „autonomine“ pažanga.

Technikos pažanga, viena vertus, gali padidinti ir pakeisti pagamintą produkciją, kuria mes disponuojame, tačiau ji taip pat reikalui esant gali ir užtikrinti tokių gamybos veiksnių kaip gamtos ištekliai, kapitalas ir darbas ekonomiją. Todėl nenuostabu, kad suinteresuotose sferose remiantis tokiais samprotavimais prieita iki tokių formuluočių, kurios techniką traktuoja tik kaip ekonomikos dalį ar jos priemonę, instrumentą, ir teigiama, kad ją galima apibūdinti kaip „pailgintą“ arba kaip „valdomą stipriausiąją ekonomikos ranką“.

Pasinaudodama technika ir jos pažanga, ekonomika stengiasi kuo labiau sumažinti sąnaudas produkcijos vienetui ar paslaugai, todėl, be grynosios gaminių inovacijos, pažanga priklauso ir nuo laiko, medžiagos ir žmogaus darbo ekonomijos veiksnių. Jei technika taip vienpusiškai laikoma ekonomikos instrumentu, tai toks požiūris gali stabdyti net išradybines galias ir gaminių inovaciją. Tokiu atveju techninio darbo procesai veikiausiai gali persimesti į kokybę keičiančią gaminių inovacijos dalį ir į procesų inovaciją. Kaip tik dėl tokio vienpusiško požiūrio nuolat pasigirsta pareiškimų, prieš kuriuos neišvengiamai turėtų protestuoti kiekvienas save gerbiantis inžinierius. Kaip kitaip galima reaguoti, kai atvirai sakoma, kad „komerciniai interesai, įmonės pelnas yra svarbiausia visų techninių priemonių gairė. Tačiau ir atskiros įmonės pajamos priklauso nuo viso šalies ūkio ir pasaulinės ekonomikos padėties ir todėl turi paklusti visos šalies ir viso pasaulio ekonomikos taupymo principams“.

Inžinieriai, apskritai veikdami ekonominių ir visuomeninių veiksnių nustatytomis sąlygomis, yra linkę, o dažnai ir tiesiog nori techniškai įmanomus dalykus realizuoti nekreipdami dėmesio į tokius požiūrius paprasčiausiai tik dėl to, kad tai techniškai įmanoma padaryti. Tačiau inžinieriai, kurie, neatsižvelgdami į finansinius klausimus, ryžtųsi pasišvęsti išradybai, tyrimams, tobulinimui ir kūrybiniam konstravimui, jau ir ankstesniais laikais būdavo tik išimtys. Kiekvienos techninės inovacijos pradžia, be abejonės, susijusi su techniniu laimėjimu, o mokslinės teorinės idėjos perkėlimas į gamybos praktiką niekada nedaromas be preliminarių ekonominių skaičiavimų. Mūsų laikų gamybos sąlygomis tokie ekonominiai skaičiavimai jau nebesitenkina bendra nuovoka ar tik sveiko proto reikalavimais. Stengiamasi juos atlikti pagal griežtas metodikas. Tokie samprotavimai padėjo suformuluoti vertės analizę, kurią reikėtų traktuoti kaip tam tikrą pelno ir sąnaudų analizės forma.

Pavyzdžiui, Vokietijos inžinierių sąjungos 2801-os direktyvos projekte vertės analizė apibrėžiama kaip “metodas, kurio tikslas – pageidaujamas funkcijas atlikti minimaliomis sąnaudomis. Tam tikslui pasiekti turimos ar planuojamos priemonės funkcijoms atlikti yra teisingai pateikiamos ir išbandomos kaip galimos alternatyvos, o paskui atrenkamos tos, kurios labiausiai priartėja prie užsibrėžto tikslo <…>. Svarbi vertės analizės sudedamoji dalis yra norimo pasiekti sąnaudų lygio nustatymas; idealiu atveju tos sąnaudos priartėja prie sąnaudų minimumo“.

Didėjant viešosios nuomonės kritiniam nusiteikimui ir geriau suvokiant sistemai būdingas ir ją apimančias priklausomybes, neišvengiamai turi būti prieita prie to vertės analizės svarbiausiojo požymio, kurio tikslas – iki minimumo sumažinti sąnaudas. Kai tik, be tiesioginių sąnaudų, panorėta į vertės analizę įtraukti ir padarinių naštą, paaiškėjo, kad šalia techninių ir ekonominių reikia įtraukti ir ekologinius ir visuomeninius politinius tikslus. Ši problema nuskamba daugelyje publikacijų apie vertės analizę, kai reikalaujama, kad tiriamojo gaminio funkcijų kokybė būtų tokia, kokios pageidauja vartotojas. Vokietijos inžinierių sąjungos 2801-os direktyvos pabaigoje rašoma: „Vertės analizė yra metodas įmonės sėkmei padidinti; jį galima atitinkamai panaudoti našumui didinti, kaštams mažinti, kliento naudai didinti, kokybei gerinti ir pardavimo vertei didinti“. Jei, atliekant vertės analizę, tai taip pat vyksta pirmiausia siekiant maksimaliai padidinti gamintojo pelną, tai jau vien tai atveria galimybę į įmonių planus įtraukti visuomenines politines vertybes. Tuos visuomeninius politinius tikslus gali padėti pripažinti rinkos mechanizmai, taip pat politinis spaudimas ir įstatymų nustatyti įpareigojimai.

Iš Vokietijos sąjungos direktyvų išsirutuliojo Vokietijos standartas DIN 69910, kuriame ypač akcentuojamas visuomeninis politinis momentas, o taip pat ir netechninių tikslų reikšmė socioekonomiškai techniniame planavimo procese. Šis standartas reikalauja atsižvelgti ir į žmogiškuosius aspektus, kuriems priklauso nekenksmingumas aplinkai, humaniška gamyba ir naudojimas.

Taikant vertės analizę, nustatomos planuojamo ar jau pagaminto gaminio funkcijos, jos analizuojamos, surandami ir ištiriami visi jų techniniam įgyvendinimui tam tikru metu įmanomi sprendimai. Paskui atrenkamas ir rengiamas iki pat įvedimo į gamybą tas sprendimas, kurio sąnaudos labiausiai priartėja prie to tikslo pasiekimui užsibrėžtų sąnaudų ir kurio ekonomiškumas yra garantuotas. Vertės analizės objektu gali būti žaliava, techninio prietaiso dalis ar visas prietaisas. Tokia analizė ypač naudojama vykdant tobulinimo darbus, tačiau ir jau gaminamas prekes reikia, pasikeitus sąlygoms, vėl iš naujo analizuoti. Analizuojamos pagrindinės, šalutinės ir papildomos funkcijos, kurios kartu yra ir vartojimo arba reikšmingumo pripažinimo funkcijos. Ekonominiu požiūriu kartais gali itin reikšmingomis tapti ir vartojimui ne itin reikalingos papildomos funkcijos, nes nuo jų daug priklauso, kaip tą gaminį vertina pirkėjai.

Kalbant apie vertės analizę, paprastai geriausiais buvo laikomi tie sprendimai, kuriais remiantis funkcijos atliekamos mažiausiomis sąnaudomis ir kurie labiausiai priartėja prie visuomeninių politinių tikslų. Tačiau kaip tik tie tikslai gali būti ir turi būti nustatomi neekonominio pobūdžio jėgų, pirmenybę teikiančių ne pelnui, o politiniams, ekologiniams ir socialiniams interesams.

Nukreipiant techniką į norų ir poreikių vykdymą, kone kiekviename techniniame darbe susijungia ekonominiai ir visuomeniniai politiniai aspektai, nes būtent jau serijinėje gamyboje rinkos ar ūkio norai ir poreikiai turi lemiamą reikšmę.

Tačiau yra ir tik technikai būdingų imanentinių aspektų; nors į juos beveik niekur neatsižvelgiama, tačiau tik labai retai pavyksta pripažinti jų svarbą, iš dalies gal ir dėl to, kad, deja, per mažai inžinierių tuos interesus propaguoja ir jiems atstovauja.

Tačiau – net ir pabrėžiant techninius aspektus – vien dėl jų pačių reikia atsižvelgti ir į kitus aspektus, netiesiogiai įsibraunančius į ekonomikos sritį. Pavyzdžiui, kai gaminys susideda iš daugelio santykinai savarankiškų dalių ar mazgų, reikia stengtis, kad bendras gaminio vertingumas ir atskirų jo dalių vertingumas būtų vienodo lygio. Tačiau kartu kyla pavojus, kad gaminio vertingumas, sakykime, jo ilgaamžiškumo požiūriu priklauso nuo to produkto silpniausiosios dalies. Tačiau tai techniškai pateisinama tik tada, jei ta dalis yra labai brangi; visai kitas reikalas, jei ji pigi ir lengvai pakeičiama.

Vertės analizė savo įprastiniu pavidalu pirmiausia orientuota į ekonomiką; šiam pagrindiniam tikslui pajungti visi kiti aspektai. Pavyzdžiu gali būti ir Vokietijos inžinierių sąjungos 2225-a direktyva Techninis-ekonominis konstravimas. Nors joje kalbama apie konstravimą, tačiau rašoma: „Verte reikėtų laikyti mastą, kuriuo pavyksta priartėti prie nustatyto tikslo, kai tas tikslas techninio-ekonominio konstravimo plotmėje yra „naudos optimizacija“. Priešingai racionalizavimui tradicine prasme, kai pirmiausia stengiamasi mažinti gamybos išlaidas, naudos optimizaciją galima pasiekti ir per papildomus techninius, į prestižą orientuotus ar estetinius pranašumus, kai pagal aplinkybes gali padidėti ir sąnaudos. Taigi gaminys įmonės požiūriu tuo vertingesnis, kuo didesnė jo naudingoji vertė pirkėjo požiūriu ir kuo mažesnės jo pagaminimo išlaidos“.

Nors techninės veiklos pagrindą sudarantys norai, poreikiai, motyvai ir tikslai dažnai yra ekonominio ar su politika susijusio pobūdžio, tačiau toks teiginys galioja tik su tam tikromis išlygomis. Išradybos, konstravimo ar tobulinimo pagrindą dažnai sudaro paprasčiausias inžinieriaus siekimas pasižiūrėti, ar kažkas „eina“, „veikia“. Ne veltui Tuchelis klausia, „ar, pavyzdžiui, kalbant apie norą skraidyti išradėjams kur kas svarbiau buvo realizuoti seniausią žmonių svajonę, negu rūpėjo padidinti transporto ekonominį efektyvumą. Be to, reikėtų paklausti, ar daugelio konstrukcijų ir išradimų išeities taškas yra ne jų kūrėjų pažinimo siekimas ar žaidybinis azartas, kai jie iš pradžių gal net visai ir negalvojo apie kokių nors poreikių patenkinimą, išskyrus nebent žmogaus poreikį siekti pažinimo, kurio šiuo atveju jokiu būdu negalima vadinti ekonominiu“.

Be ekonominių ir tik pačiai technikai būdingų ar inžinierinio mąstymo padiktuotų interesų, galima nurodyti dar ir daugiau tikslų, nuo kurių priklauso technika ir jos tobulėjimas. Pirmiausia gali iškilti politiniai, kariniai ar moksliniai interesai. Be to, ne tik ekonominiai sprendimai yra techninių sprendimų prielaida, bet gali būti ir atvirkščiai – techninės galimybės gali būti ekonominių sprendimų sąlyga ar prielaida. Taigi technikos ir ekonomikos santykis nėra vienos srities principinis pajungimas kitai sričiai, o sudėtingas abipusio sąlygojimo procesas.

Technika nėra – bent jau absoliučiai nėra – priemonė, kurią būtų galima naudoti bet kaip, kurią ekonomika ir politika naudotų ar net piktnaudžiautų ja, sakykime, kad ir militaristiniais tikslais. Technika turi ir savų interesų arba interesų tų, kurie ją kuria ir tobulina, ir tie interesai ir tendencijos daugiausia nukreipti į jos optimalų funkcionavimą.

Štai šio technikos atribojimo nuo ekonomikos aspekto pirmiausia nereikėtų išleisti iš akių emancipacijos požymio – inžinierius nėra arba bent jau neprivalo būti klusnus svetimų interesų vykdytojas; jis atstovauja savo paties tikslams visuomenėje, kurios gyvenimą ir aplinką jis ryžtingai formuoja. Be to, technikos ir ekonomikos santykio klausimas turi ir pasaulėžiūrinį aspektą. Juk kyla klausimas, ar vystimąsi lemia tik ekonominiai santykiai, ar svarbiausia varomoji jo jėga yra gamtos mokslų ir technikos pažanga? Tas klausimas ypač svarbus marksizmui, nes galbūt mokslo pažanga irgi lemia revoliucijų būtinumą ar jų nereikalingumą, arba galbūt kaip tik nuo jos priklauso atsakymas į klausimą, ar prieštaravimai tarp mokslo ir technikos lygio bei socialinių ir ekonominių santykių sukelia revoliucinius pokyčius. Juk kuo labiau mokslo ir technikos pažangą galima laikyti vystimosi varikliu, tuo labiau nereikalinga darosi klasių kova revoliucijų pavidalu. Žinoma, tai nereiškia, kad apskritai baigiasi kovos dėl produkcijos pasidalijimo, tačiau revoliucija įgyja kitą veidą, kai pasikeičia „visuomenės turtą“ kuriančių veiksnių svorio centras.

Technika ir politika: technokratijos[40] problema

Egzistuoja ne tik technikos ir ekonomikos, bet taip pat technikos ir politikos tarpusavio sąveika. Tačiau technikos ir ekonomikos santykiuose technikai gresia pavojus būti užgožtai ekonomikos, o technikos ir politikos santykiuose tas pavojus nukrypsta priešinga linkme – kad technika absorbuos politiką su visais jos ypatumais ir pavers ją tik techninės veiklos dalimi. Kitaip tariant, iškyla technokratijos problema.

Ši opi problema tapo akivaizdi ne šiandien, įvairiais pavidalais ji buvo iškilusi įvairiose istorinėse epochose. Net Platono idėją apie karaliaus filosofo viešpatavimą galima interpretuoti kaip „bendrųjų reikalų specialistų „ekspertokratiją“, nors, žinoma, tai netelpa į technokratijos ar specialistų viešpatavimo koncepcijos siaurąja prasme rėmus.

1921 metais pasirodo amerikiečių ekonomisto ir sociologo Thorsteino Vebleno knyga Inžinieriai ir kainų sistema. Joje jis reikalauja visą pramonės sistemą laikyti didžiuliu koncernu ir jai vadovauti kaip tokiam koncernui. Jame mokslinė-techninė inteligentija ir vadybininkai turėtų sulaukti daug didesnio visuomenės pripažinimo ir įgyti didesnę politinę galią. Tą „technikų viešpatavimą“ kartu su Hansu Lenku būtų galima pavadinti „klasikine technokratijos programa“.

Ypač svarbų vadybininkų vaidmenį toje sistemoje po dvidešimties metų išnagrinėjo Jamesas Burnhamas savo veikale Valdymo revoliucija. Čia jis, kaip ir Veblenas, laikosi siauresnės interpretacijos, pagal kurią technokratija reiškia technikų ir inžinierių viešpatavimą, o visi vadybininkai tam tikru atžvilgiu laikomi „technikais“. Išeities taškas čia toks, kad tik jie kaip techninių sistemų konstruktoriai ir organizatoriai yra pakankamai dalykiški, objektyvūs ir kompetentingi „didžiulei socialinei valstybės mašinai organizuoti be klasinių ar pelno interesų, kad visuomeninis socialinis gyvenimas be konfliktų pasiektų kuo didesnį efektyvumą. Nūdienėje diskusijoje tokia samprata iškyla įvairiais pavidalais. Technokratija suprantama ne tik kaip ekspertokratija ar kaip scientokratija (mokslininkų viešpatavimas), kaip techniškai organizuotas viešpatavimas, kaip aparato dalykinės prielaidos dominavimas ir viešpatavimas, bet ir kaip technicistinis elgsenos formavimas ir pagaliau – labai miglota ir plačiąja prasme – kaip šių laikų visuomenės bendroji padėtis. Pasak tokios sampratos, politika yra socialinėmis-fizikinėmis žiniomis besiremianti socialinė technika, metalygiu atitinkanti socialinės technologijos teoriją. Tokia visuomenės kaip moksliškai valdomos mašinos samprata politiką kaip savarankišką žmonių veiklą daro nereikalingą, nes tikslas aiškus – tenkinti žmonių poreikius ir atskleisti gabumus, o to tikslo pasiekimas tėra „tik“ mokslinė organizacinė problema. Viešpatavimas tokioje sistemoje pasireikštų kaip nekompetentingųjų paklusnumas įvairaus pobūdžio dalykinei kompetencijai. Technokratija čia reiškia mokslinį metodą, turintį užtikrinti socialinio mechanizmo veikimą kontinentiniu ar globaliniu mastu. Panašiai kaip ir studijoje apie Augimo ribas amerikiečių technokratai dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje atkreipė dėmesį į tai, kad žaliavų šaltiniai nėra neišsemiami ir kad būtinas optimalus planavimas ir kontrolė. Ir Vokietijoje pirmiausia inžinierių ir mokslininkų gamtininkų sąjunga ėmė skelbti technokratijos idėjas – bent jau tiek, kiek ji tyrinėjo visuomenines ir politines problemas.

Dar ir šiandien aktualią diskusiją Vokietijoje pradėjo Helmutas Schelsky‘s pranešimu Žmogus mokslinėje civilizacijoje, kuriame jis pateikia „techninės valstybės“ modelį. Schelsky‘s iškelia teiginį, kad vis labiau įsigalint mūsų gyvenime mokslui ir technikai, keičiasi ir žmogaus santykis su pasauliu. Klausimą, ar dalykų prievarta nulemia žmonių bendrabūvį ir ar lieka erdvės politiniams sprendimams, jis peradresuoja didiesiems politiniams ir ekonominiams sprendimams – jie iš principo atsakingi už tai – ir dėl to „reikiami sprendimai vis daugiau tampa išvadomis iš technikos paruoštų duomenų“. Schelsky‘s išskiria tris dideles technikos panaudojimo sritis:

  • gamybos techniką, daiktinių prekių gaminimą;
  • organizavimo techniką, socialinių santykių reguliavimo metodus;
  • humanitarinę techniką, kurios tikslas yra keisti, apvaldyti ir formuoti žmogaus dvasinį pasaulį.

Visa dabartinė technika remiasi analizės ir sintezės metodais. Analitiškai suskaidžius daiktus ir veiksmus, gauti elementai vėl sudedami didžiausio efektyvumo principu. Ši analizė pažengė taip toli, kad ji apima jau ne tik gamtoje pasitaikančius elementus. Savo dabartiniu pavidalu technika jau nėra vien žmogaus organų pailginimas ar sustiprinimas, bet aplinkiniu keliu, t. y. žmogaus mąstymo pastangomis sukurta nauja realybė.

Schelsky‘s techninį pasaulį iš esmės laiko paties žmogaus konstrukcija, kurioje pats žmogus galiausiai tampa ne tik savo konstravimo subjektu, bet ir jo objektu. Kokiu dideliu mastu žmogus pats tapo konstravimo objektu, matyti iš to, kad kiekvienas naujas technikos objektas sukuria naujus psichinius ir socialinius faktus, kuriuos turi apvaldyti organizavimo ir humanitarinės technikos. Techninis gaminys, anksčiau buvęs tik priemone, dabar primeta naujus tikslus, todėl vis sunkiau valdyti nuolat universalėjančios technikos visumą. Po šių preliminarių sampratovimų Schelsky‘s prieina prie pagrindiniės tezės, kuria remdamasis jis pavaizduoja grynai „techninės valstybės“ modelį: „Dabar mes teigiame, kad sukūrus mokslinę-techninę civilizaciją, sukurtas ir iš esmės naujas žmonių tarpusavio santykis; jame viešpatavimo santykis praranda savo senąją galią, kurią turėdamas žmogus valdė žmogų; politines normas ir įstatymus pakeičia mokslinės-techninės civilizacijos dalykiniai dėsningumai, kurie pasireiškia nepolitinių sprendimų pavidalu ir kurių negalima suprasti kaip įsitikinimų ar pasaulėžiūros normų. Kartu ir demokratijos idėja praranda savo, taip sakant, klasikinį turinį: liaudies politinę valią pakeičia dalykiniai dėsningumai, kuriuos sukuria pats žmogus mokslo ir darbo pavidalu“. Šiam teiginiui paaiškinti Schelsky‘s nurodo tai, kad „dėl techninių, socialinių ir politinių priežasčių dabartinė labai išvystyta technika yra vis labiau valstybinė“, o „valstybė savo ruožtu tampa vis labiau „technine valstybe“. Tai lemia trys priežastys:

  • norėdama išsaugoti valdžios monopolį, valstybė priversta sukoncentruoti savo rankose naująsias technines galios priemones ar bent jau jas kontroliuoti;
  • finansinės išlaidos dabartinei technikai tobulinti viršija privataus kapitalo galimybes;
  • visuomenės techninių galimybių planavimą ir koordinavimą būtina perleisti valstybei, nes be to planavimo ir koordinavimo „negalėtų veikti į visas gyvenimo sritis giliai įsiskverbiančios dabartinės technikos formos“.

Šitaip valstybė taps „universaliu techniniu kūnu“, įrodančiu „savo valstybinį efektyvumą ypač visuomenės techninių galimybių tobulinimu“. Schelsky‘s gerai supranta, kad jo pateiktas grynai „techninės valstybės“ modelis neadekvačiai atspindi mūsų dabartinės valstybės tikrovę, tačiau mano, kad jis rodo jos struktūras ir raidos tendencijas. Tokia valstybė turi užtikrinti didžiausią turimų techninių priemonių efektyvumą ir kartu visaip stengtis užsitikrinti disponavimą tomis priemonėmis. Aukščiausieji tokios valstybės pareigūnai ir politikai stengiasi kuo efektyviau organizuoti tas technines priemones, kad jos duotų didžiausią naudą. Tačiau toks „aukščiausiasis pareigūnas“ visiškai nėra „sprendžiantysis“ ar „viešpataujantysis“, o analitikas, konstruktorius, planuotojas, realizuotojas. Politikai kaip normų kūrėjai iš principo nepatenka į jų tarpą, jie nusmunka iki pagalbininkų, reikalingų tik dėl „techninės valstybės“ netobulumo, lygio. Tokioje valstybėje jau niekas neviešpatauja, joje tik profesionaliai aptarnaujama aparatūra. Valstybė netenka politinio pobūdžio, politikams lieka tik sprendimų priėmimo veiklos fikcija.

Kuo labiau techninis-mokslinis dalykiškumas lemia valstybės funkcionavimą, tuo labiau, Schelsky‘o teigimu, tampa iliuzija klasikinė demokratijos, kaip bendrabūvio, kurio politika priklauso nuo liaudies valios, samprata. Techninė valstybė atima iš demokratijos pačią jos esmę, nes techninės-mokslinės išvados negali priklausyti nuo jokio demokratinio valios išreiškimo. Be to, dažnai reikalo esmei išspręsti visiškai nebepakanka sveiko proto padiktuotų išvadų ar iš normalios gyvenimo patirties išplaukiančių intelektinių pastangų – reikia vis daugiau informacijos ir žinių, kurias dabar reikia veikiau apdoroti moksliškai, negu jomis remiantis priiminėti politinius sprendimus. Tokia įžvalga grindžiama Schelsky‘o siūloma konvergencijos teorijos atmaina – nuomonė, kad skirtingomis ideologijomis besiremiančios sistemos vis labiau supanašėja. Jis įsitikinęs, kad, jei mokslas ir technika bus naudojami neatsižvelgiant į pasaulėžiūrą, atsiras vienodos techninės valstybės, kuriose nebebus viešpatavimo, bet tik daiktų valdymas ir sudėtingų socioekonominių-techninių procesų organizavimas.

Schelsky‘s perspėja, kad žmonės turėtų stengtis nepasimesti savo pačių konstrukcijose, nes tada jie neteks galimybės formuoti savo gyvenimo. Jis mato dvi pagrindines galimybes, kaip išvengti techninės valstybės arba užtikrinti individų laisvę ir laisvai politiškai formuoti visuomenę. Yra galimybė demokratiją traktuoti radikaliau, kad visi konkretūs veiksmai būtų liaudies valios išraiška. Blogai tik, kad dabartinė organizavimo ir manipuliavimo technika duoda neregėtas galimybes bet kokią demokratizaciją paversti fikcija ir farsu, todėl po tariamosios laisvės skraiste tik dar labiau padidės laisvės praradimo pavojus. Kitas didesnės demokratizacijos pavojus, anot Schelsky‘o, yra tas, kad dėl jos sumažės sprendimų racionalumas. Demokratizacijos didėjimą jis sieja su didėjančiu visų sričių politizavimu, kuris galiausiai atveda prie centralizuoto totalitarinio valdymo. Schelsky‘s agituoja už antrąjį galimą problemos sprendimą – pasidalyti viešpatavimą tarp palyginti nepriklausomų institucijų, kurios kontroliuotų viena kitą ir šitaip apsaugotų individus nuo to, kad visos valdžios nesuimtų į rankas kuri nors viena institucija.

Joks normaliai funkcionuojantis bendrabūvis mūsų iš esmės mokslo ir technikos suformuotame pasaulyje negali išsiversti be diferencijuotos kompetencijos, tik nereikia ja piktnaudžiauti valdžios įgijimo ar savo interesų tenkinimo tikslais, o žiūrėti, kad ji turėtų vien tik informacinę, bet ne sprendžiamąją vertę. Turėtų būti instituciškai užtikrintas ir skatinamas demokratinis dalyvavimas sprendimų procesuose remiantis kuo platesne informacijos baze. Pakankama informacija turėtų sutrukdyti savavališkų ar ideologizuotų sprendimų priėmimą ir padėti sudaryti dalykiškus realizavimo planus remiantis sprendimais, pagrįstais alternatyvas užtikrinančiu potencialu, kuriuo disponuoja techninė veikla. Tačiau norint demokratiškai dalyvauti atskirų institucijų ir visos valstybės nuomonės formavimo ir sprendimų priėmimo procesuose, reikia informacijos ne tik apie mokslo ir technikos galimybes, bet ir apie socialines, etines ir psichines problemas. Todėl itin aktualus tampa Lenko reikalavimas, kad sudarant politinius planus ir priimant sprendimus, turėtų dalyvauti filosofai, sociologai, mokslininkai humanitarai, elgsenos tyrėjai ir psichologai.

Technika ir politika, kaip pabrėžia Tuchelis, jau negali būti traktuojama kaip priešingybės. Bet kokia praktinė veikla yra susijusi su politika. Po Antrojo pasaulinio karo tokio požiūrio vis labiau laikosi ne tik atskiri inžinieriai, bet ir ištisos profesinės grupės. Vienas iš svarbiausių mūsų laikų siekių yra įsisąmoninti, kad techniniam-instrumentiniam protui būtina antropologinė visuomeninė kritika, kad visuomenė savo istorinį identiškumą pasiekia tik nugalėdama savo techninių sugebėjimų potencialą, taigi technikos, ekonomikos ir visuomenės pažangą užtikrina veikiančių ir tarpusavyje bendraujančių piliečių sutarimas.

Technika ir etika

Technikos ir etikos santykis reiškiasi dviem būdais: pirmasis iš jų kelia klausimą, kas yra dora, moralus elgesys, atsakomybė tų, kurie technika kuria ir ja naudojasi, mokslininkų ir inžinierių atsakomybė už techniką, kurios kūrėjai jie yra, nes be jų tos technikos apskritai nebūtų. Ta atsakomybė yra dvejopa; pirmiausia tai dalykiška atsakomybė už „gerą“, patikimą technikos gaminimą ir naudojimą, o paskui ir pilietinė, visuomeninė atsakomybė už technikos, už kurią jie atsako, poveikį. Antroji technikos ir etikos problema – tai bendras klausimas, kas yra dora, moralu mūsų technizuotame amžiuje. Čia reikia ieškoti mokslininkų ir inžinierių etiško elgesio kriterijų. Pagrindiniai technikos ir etikos santykio aspektai:

  • inžinierius, kaip ir visi kiti, kurie tiesiogiai dalyvauja technikos gamyboje, pirmiausia atsako už jos optimalų, patikimą ir saugų veikimą. Tai – besąlyginė atsakomybė;
  • kadangi technika nėra pavaldi vien tik objektyviems gamtos dėsniams, tai inžinierius, būdamas technikos ir mokslo suformuoto pasaulio, kuriame gyvename, bendraautorius, atsako už savo veiksmus ir tų veiksmų rezultatus. Jei sprendimus priima ne jis, o kiti asmenys ar asmenų grupės, tai žinovai atsako už tai, kad priimantieji sprendimus būtų aprūpinti pakankama informacija;
  • inžinierius privalo visą be išimties techniką nukreipti gyvenimo humanizavimo ir taikaus sugyvenimo pasaulyje užtikrinimo linkme. Todėl jis turi atsižvelgti ne tik į techninius, bet ir į bendruosius visuomeninius aspektus ir sudaryti sąlygas jiems efektyviai reikštis. Jis taip pat atsako už pakankamos techninės dalykinės informacijos pateikimą ir jos kritišką įvertinimą;
  • tiesioginė atsakomybė siekia tiek, kiek ir veikimo įgaliojimai;
  • atsakomybėn patraukiančios instancijos yra specialistų bendrijos, ginančios profesinį „kokybiškumą“, ir visuomeninės instancijos, sprendžiančios apie kokybę žmogiškuoju aspektu;
  • technikos gamintojai, o ypač tie, kurie kaip mokslininkai ar inžinieriai sukuria prielaidas technikos gaminimui, turi susiorganizuoti, kad galėtų kaip visuomeninė jėga atstovauti profesinių grupių interesams. Šiai sričiai priklauso ir elgesio normų formavimas, reikalavimas teisiškai pagrįsto sureguliavimo ir saugumo.

Tačiau technikos ir etikos problematika pramonės įsigalėjimo amžiuje gerokai peržengia etikos ir visuomeninės padėties etikos klausimų ribas; ji kelia klausimus, kokios yra etikos galimybės, sąlygos ir reikalavimai jai keliami gamtos mokslų ir technikos suformuotame pasaulyje. Kadangi mūsų aplinka suformuota technikos, tai ir žmonių elgsena neįmanoma be technikos reiškinių integravimo ir įvaldymo, nes, norint pažinti ir realizuoti tikrąją žmogaus būtį, visada reikia žinoti, kad žmogiškasis bendrabūvis, viena vertus, egzistuoja nuo paties žmogaus nepriklausančiame, o kita vertus, jo paties suformuotame pasaulyje. Viduramžių filosofijoje kalbama apie tai, kad žmogus gamtoje turi ieškoti Dievo valios apraiškų ir stengtis jas suprasti, nes jose atsispindi kūrybinė Dievo išmintis, o dabar tokios ištaros laikomos beprasmėmis vien todėl, kad tos Dievo „sukurtos“ gamtos apskritai beveik neliko, o tai, kas išliko, kaskart vis mažiau tėra vien gamta – jau pats žmogus jau nėra tik gamtos kūrinys. Tai, kuo žmogus tapo, veikiau jau yra jo paties darbo rezultatas.

Kokios etikos mes laikomės, daug priklauso nuo to, kokį žmogaus įvaizdį esame susikūrę. Etiką grindžiant tokia antropologija, kuri tiesiogiai remiasi tikėjimu į Dievą ir apreiškimu, yra visai kitokia negu etika, besiremianti tokia antropologija, kuri žmogų traktuoja kaip jo paties kūrinį. Kaip tik tokia ir yra šiandienė situacija, nes egzistuoja didžiulės techninės galimybės manipuliuoti žmonėmis, kurias teikia dabartinis mokslas. Be materialiosios gamybos technikos, mūsų laikais vis didėja organizavimo technikos ir humanitarinės technikos reikšmė.

Po Antrojo pasaulinio karo vis didėja skaudžia patirtimi grindžiama ir vėlesnių karų Afrikoje ir Azijoje dar labiau sustiprinta karo technikos baimė; ji verčia susirūpinti, kad mokslinė-techninė pažanga galiausiai gali sukelti pavojų žmonijos egzistavimui. Šių dienų visuomeniniai politiniai reikalavimai – kelio užkirtimas aplinkos teršimui, aplinkos planavimas, socialinis saugumas – ir politinės filosofijos teorijos, o taip pat diskusijos apie technokratiją rezultatai sukelia naują kultūros krizę, kuri žadina nepasitenkinimą technika ir verčia žvelgti į ateitį su nerimu. Tuo pat metu konstatuojama, kad nėra jokio apibendrinto pasaulėvaizdžio, galinčio sujungti bendrus aksiologinius (vertybinius) vaizdinius. Todėl negalima teigti, kad techninė pažanga skatina optimizmą. Atvirkščiai – ji gali kelti net pesimizmą kultūros atžvilgiu, jei nėra vieningos nuomonės apie jos mastus ir tikslus. Tačiau tikslų klausimas jau yra susijęs su žmogaus laisvėmis ir proto veikimo erdve, individo ir visuomenės atsakomybe, gyvenimo galimybėmis bendruomenėje šiuo metu, o taip pat gamtos mokslų ir technikos pažangos etinių vertybių klausimas.

Šiandienės visuomenės privalo sukurti sistemą, labiausiai atitinkančią dabartinės gamtamokslinės-techninės pasaulio kultūros pagrindus. Mūsų dabartinės kultūros atsiradimą daugiausia lėmė planuojantis racionalumo principas. Tos kultūros fone istorijos tėkmėje kitusias vertybes ir bertybių hierarchiją reikia suprasti kaip konstrukcijas, iš esmės prieinamas gamtamokslinams-techniniams metodams. Faktiškai taip pat, pradedant Masačūsetso technologijos instituto darbais ir Harvardo technologijos ir visuomenės programa, visame pasaulyje socioekonominių kompleksų dinamikos diagnozei ir terapijai pradėta naudoti kibertinė sistemų analizė. Į socioekonominių vertybių sistemą įeina įvairios vertybės, darančios poveikį viena kitai: religiniai ar pasaulėžiūriniai vertybių vaizdiniai veikia moralines ir etines vertybes, šios savo ruožtu atsispindi visuomeninėje vertybių hierarchijoje, kuri paveikia ir ekonomines vertybes, o nuo jų priklauso, kokiu mastu veikiamos techninės vertybės – prekių kiekiai ar savybės. Kiekybiškai išreikšti ar formuluoti kibernetinės sistemos elementus, kuriais remiantis nustatomi vertybių hierarchijos pokyčiai, sunku pirmiausia dėl to, kad nėra vienareikšmių požymių esamiems vertybių vaizdiniams apibūdinti. Taigi jei norima į kibernetinę sisteminę analizę įtraukti teiginius apie žmonių vertybines nuostatas, tai tie teiginiai turėtų būti apie faktus, o ne apie pažiūras ar nuomones; tik tokia sąlyga duoda galimybę gauti nešališkus teiginius, kuriuos būtų galima apdoroti skaičiavimo mašinomis.

Su kokiais dideliais sunkumais susiduria tokia sistemų analizė ir prie jos besišliejančios vertybių skalės, akivaizdžiai pamatysime apžvelgę ryšius, kurie būdingi vertybių sričiai, apibūdinamai sąvoka švietimas. Šio sektoriaus negalima nagrinėti izoliuotai; priklausomybės ryšiai jį sieja su gamybos ir technikos sektoriais, su socialinių ryšių, laisvės ir tolerancijos sektoriais, taip pat su sveikatos sektoriumi, ryšių sektoriumi ir ypač su pasaulėžiūros ir tikėjimo sektoriumi. Kiekvienas iš tų sektorių apima skirtingą skaičių elementų. Tokia sisteminė analizė remiasi prielaida, kad žmonija turi pagrindinius tikslus, kurie yra nekintami ir todėl etiškai nediskutuotini. Tiek operacionalizmas, tiek ir sisteminė analizė bando kuo labiau sumažinti galutinių tikslų skaičių ir jų tarpusavio prieštaravimų pavojų. Metodiškas pagrindinių vertybių skaičiaus sumažinimas taip pat turėtų pašalinti neatitikimą, kuris dar ir dabar dažnai egzistuoja taip kritiškai patikrintos būdų ir priemonių sferos bei vertybių ir tikslų nustatymo sferos.

Jungtinių Tautų 1945 metų chartijoje išvardytos tokios vertybės kaip socialinė pažanga, aukštas gyvenimo lygis, laisvė, pakanta, taika ir pagarba, o bendrojoje žmogaus teisių deklaracijoje ir švietimas priskiriamas prie tokių pagrindinių vertybių, į kurias gali pretenduoti kiekvienas žmogus. Prie šių sąvokų formulavimo ir jų turinio pildymo prisideda ir technikos pažanga. Tas procesas vyksta jas sukonkretinant iš dalies tik per gamtos mokslų ir technikos pažangą, įgalinančią jas įgyvendinti. Prie galimybių suvienodinimo ir sulyginimo švietimo srityje leidžia priartėti techninės informacijos ir ryšių priemonės. Techninių priemonių integravimas turėtų skatinti didesnę nepriklausomybę nuo subjektyvių vertinimo kriterijų, švietimo pasiūlos demokratizavimą ir intensyvinimą.

Kaip matyti, Tuchelio mąstymo perspektyvoje technika itin glaudžiai susijusi su etika, politika, ekonomika ir su visuomene apskritai, o todėl visų šių sričių santykiai yra abipusiai. Tokia Tuchelio pozicija yra ypač aktuali dabartinėmis socialinėmis aplinkybėmis, kai minėtų sričių jau nebegalima nagrinėti kaip nepriklausomų viena nuo kitos, bet neišvengiamai veikiančias viena kitą.

TECHNIKA KAIP ŽMOGAUS CHARAKTERISTIKA: H. SACHSSE, H. STORKAS

Žmogaus ir technikos santykio problema etinio mąstymo perspektyvoje: Sachsse, Storkas

Filosofuojančių technikų gretose galima nurodyti Hansą Sachsse‘ę ir Heinrichą Storką, kaip vienus iš garsiausių vokiečių technikos filosofijos atstovų. Sachsse kaip chemikas vadovavo įvairioms garsioms įmonėms, paskui studijavo gamtos mokslų filosofiją ir mokslo teoriją Maince (Vokietija). Storkas, daugelį metų dirbęs technikos pramonėje, dabar yra chemijos ir chemijos didaktikos profesorius Eseno universitete.

Pasak Sachsse‘s, technika pirmiausia yra žmogaus charakteristika: „Technika tapo mūsų egzistencijos dalimi“. Toliau mąstytojas rašo: „Ne mes techniką turime, o ja mes patys esame“. Sachsse technikoje įžvelgia aplinkkelį, kuriuo galima greičiau ir visiškai pasiekti tikslą. Filosofas tvirtina: „Žmogui duota sąmonė, refleksijos galimybė, gebėjimas įsivaizduoti, kurie nėra tiesiogiai susiję su vienalaikiu suvokimu. Jis gali nuo situacijos nutolti ir įjungti apmąstymą tarp sudirginimo ir reakcijos, reprezentuoti, peržiūrėti ir patikrinti įvairias galimybes. Tokiam nutolimui reikia grįžtamųjų impulsų, kurie tiesiogiai skubintų poreikių tenkinimo galimybę. Žemdirbiui reikia ne tik sočiai pavalgyti, bet jis turi įdirbti žemę, kad užderėtų derlius. Kuo aukštesnis technikos lygis, tuo platesni, erdvesni, ilgalaikiai ir neaiškesni aplinkkeliai ir didesnė pagalbinių priemonių gamyba“.

Aplinkkelių potencialo didėjimas reiškia ne tik našumo padidinimo galimybę. Čia taip pat slypi pavojus, kad šis potencialas gali atitrūkti nuo pirminių savo tikslų ir tapti vis sunkiau įžvelgiamas ir įvaldomas. Sachsse‘s pozicija iš esmės yra antropologinė. Žmogus turi surasti technikos pasaulyje naujus namus. Kartu kyla poreikis geriau suprasti švietimą ir lavinimąsi, kad galėtume pagrįsti mūsų laikams naują etiką. Mes turime įsitikinti, kad galėsime valdyti mūsų techninės sistemos kontrolę. Be to, kadangi individualus žmogus mažiau pajėgia tai atlikti, turime pereiti prie antindividualių sistemų, kuriose žmogus kaip socialinė būtybė lemia tikslus ir priemones.

Remdamasis Sachsse, savajame Technikos filosofijos įvade (Einfiuhrung in die Philosophie der Technik) Storkas kalba apie kosmosui draugišką etiką. Aplinkos krizė itin aiškiai parodė, kad žmogui ji yra nepalanki ir su gamta negalima elgtis bet kaip. Storkas leidžia suprasti, kad čia galėtų padėti Jėzaus Kristaus mokymas, pasak kurio, žmogus yra ne tik Dievo kūrybos vainikas ir gyvas atvaizdas; jam taip pat perduotas žinojimas, išradimo jutimas ir gebėjimas būti kuriančia būtybe.

Be abejonės, Sachsse ir Storkas nėra vieninteliai, filosofiškai apmąstę tiesioginius savo ryšius su technika. 1956 metais Vokietijos inžinierių sąjungos įkurtoje grupėje Žmogus ir technika visada kartu dirbdavo filosofai ir inžinieriai; toje grupėje iš skirtingų ir priešingų technikos interpretacijų norėta suprasti, kas yra technika ir kuo ji gali būti. Vėliau dėmesys buvo sutelktas į teorines technikos problemas, o nuo 1973 metų visų garsiausių mąstytojų akys nukrypo į visuomeninę technikos vertinimo ir vertybių apibūdinimų problematiką.

Žmogaus ir technikos santykio problema dabartinės kultūros sąlygomis

Neužtenka tarti, kad tam tikrose kultūros srityse (pirmiausia menuose) pasirodę vadinamieji dabartiniai ar, kitaip tariant, postmodernistiniai fenomenai – teigdami, kad yra daug tikrovių ir daug tiesų – žymi XX amžiaus moderno visuotinumui būdingos prievartos ir priverstinės vienovės pabaigą. Techninis gamtamokslinis racionalumas yra tvirtas mūsų kultūros pamatas. Dar daugiau: kultūra (ne tik medžiaginė) neretai sutapatinama su mokslu ir technologijomis, vienokiu ar kitokiu jo išsivystymo laipsniu. Kaip pastebi Sachsse, dabartinė technika ir technologijos toliau užtikrintai formuoja ir vienodina mūsų gyvenamąją tikrovę. Plintanti technosfera vis labiau įtvirtina “mokslinį techninį (inžinerinį) mąstymą” ir ”technišką” sprendimų priėmimą. Negana to – mokslo ir technikos plėtros palaikomas progreso mitas, ekonominis techninis pirmumas, mokslinės ideologijos religinė dogma išlieka esminės mūsų dienų kultūros ideologinės srovės.

Dėl įvairių aplinkybių ir savo padarinių sąvoka progresas tapo itin prieštaringa. Vieni jo pažadai išsipildė[41], kiti – ne. Tačiau, be jokios abejonės, ir šiandien jis yra vienokia ar kitokia tikrovė, o sykiu – vis dar stipri ideologija. Užuot teigę neišvengiamą linijinį visapusiškos gerovės kilimą, vis vien samprotaujame apie vis didesnį išsilaisvinimą (arba vis mažesnę priklausomybę) gamtos ir socialinių negerovių atžvilgiu. Antra vertus, esame priversti pripažinti ryškias progreso nesėkmes. Priešingai nei trokšta ar įsivaizduoja radikalūs meliorizmo[42] sampratos šalininkai, žmogaus orumo pažeidimų, ekonominių vargšų pasaulyje vis daugėja, o bendra gamtos būklė vis blogėja. Išteklių išeikvojimas ar techninių priemonių “nepaklusnumas” netgi gresia susinaikinimu. Vis dėlto bendros nuostatos progreso atžvilgiu nesikeičia arba jos, kaip ir dera kolektyvinio mentaliteto vaizdiniams, kinta itin pamažu. Pozityvi laikysena pažangos atžvilgiu (dažniausiai kaip nebūtinai sąmoningos gairės) daugumos modernių visuomenių gyventojų yra sėkmingai pasisavinta. Vienintelė rimta išlyga būtų dabartiniame pasaulyje itin paplitęs aiškinimas, esą “pažangos idėja” tėra vienas iš nesusisekusių, XX amžiaus kartaus patyrimo atmestų “metapasakojimų”; didžiųjų, kultūrą kaip visumą aprėpiančių pasakojimų pabaiga, pasak dabartinio prancūzų filosofo Jeano Francois Lyotard’o, yra ir modernizmo epochos pabaiga. Kad ir kaip būtų, masinėje arba “populiariojoje” kultūroje, kurią labai menkai įtakoja intelektualai humanitarai, “progreso” turinys kinta kuo mažiausiai. Progreso nesustabdysi arba ko nežinome (= negalime) šiandien, žinosime (= galėsime) rytoj – bemaž visų kultūros sričių neatmesti, paprasti ir visų suprantami ir priimami posakiai yra puiki nekintančių bendrų nuostatų iliustracija. Plačiai suvokiamą pažangą (savo neišmanymu) gali tik pristabdyti ar sulėtinti ar dar kaip nors kitaip (negerai) įtakoti, bet jokiu būdu jos nepakeisi, nesustabdysi. Neatšauksi to, ką išsilaisvinęs žmogaus protas užsibrėžė. O užsibrėžė jis iš esmės pakeisti požiūrį į save ir jį supantį pasaulį. Per tai pakito gyvenimo sąlygos ir pats gyvenimo būdas. Iš tikrųjų, išlaisvėjusi ir sumokslinta techninė veikla, orientuota į išorinio, gamtinio pasaulio pertvarkymą, pasiekė puikių rezultatų ir iš esmės pakeitė ir kaskart vis naujai keičia mūsų gyvenimo sąlygas. Techninis tobulėjimas, vis platesnis gamtos įvaldymas, auganti dirbtinė tikrovė yra tokios pažangos (arba pokyčių) dalis, todėl, oponuojant Lyotard’ui, galima drąsiai teigti, kad daugelį moderniųjų didžiųjų pasakojimų pakeitė dabartinis “metadidysis” pasakojimas.

Kita vertus, tokie visuotino progreso vaizdinių dvasia prisipumpavę kultūriniai priesakai kaip reikia augti, judėti, vystystis, kiekvienas privalo progresuoti, keistis ir tobulėti, prancūzų mąstytojo Francois Brune žodžiais tariant, perteikia tikrą masinės kultūros “apsėdimą”. Pastarasis reiškinys reiškia, kad augti ir keistis privalo visi ir visur be jokios išimties. Net jei kur nors kokybės prasme yra pakankamai gerai ar kiekybės požiūriu – pakankamai gausiai, vis tiek privalu galvoti apie tai, kaip šią sritį artimiausiu metu patobulinti, praplėsti ar kitaip modifikuoti. Šitaip atsiskleidžia giliai įsišaknijusi mitinė progreso pusė. Sąvokai progresas artimos kitos sąvokos evoliucija (su kai kuriomis dabartinėmis išlygomis), pokytis, kaip teigia Brune, jau aprioriškai turi pozityvų turinį. Jei evoliucija šiandien iš dalies nuvainikuota, tai pokytis užtikrintai demonstruoja savo galią. Suprantama, pasikeitimai arba pokyčiai vėlgi yra realybė. Tačiau tuo pat metu ir ideologinis mitas. Pokytis nūnai yra laikomas bene didžiausia kultūros vertybe. Bet koks pasikeitimas ar judėjimas dažniausiai jau traktuojams kaip esamos padėties pagerinimas, neišvengiamas žingsnis pirmyn (tačiau kur link?). Augti, plėstis, keistis – be šių judėjimą reiškiančių vaizdinių, atrodytų, net nėra ir negali būti adekvataus dabartinės kultūros reiškinių ir formų suvokimo. Reikia, kad viskas būtų apimta nuolatinio judėjimo – visuomenė progresuotų, kultūra keistųsi. XX amžius neretai apibūdinamas kaip judėjimo visomis prasmėmis amžius[43]. Jei nejudėsi ir nesikeisi, pasensi (nebūtinai fiziškai), atsiliksi ir būsi niekam nebereikalingas. Taip judėjimo šalininkai antrina progresui. “Tas, kuris juda lėčiau, turi patirti pralaimėjimą”, - teigia jau XIX amžiaus ekonomistai. Žinoma, remiantis Sachsse’s nuostatomis, judėjimas yra sveikintinas reiškinys. Tačiau jo sumitinimas – toli gražu ne.
Kaip pabėgti nuo “judėjimo diktatūros”?, - klausia prancūzų filosofas Paulis Virilio. Atsakytume: tik teigiant sustojimą arba sulėtėjimą, taigi diskvalifikuojant progresą. Tuoj pat seka klausimas – kaip ir kiek, kokiu mastu dabartinėje ekonominio techninio pirmumo kultūroje tai yra įmanoma?

Diskvalifikuoti progresą mažų mažiausiai reikštų suabejoti ekonomikos primatu kultūroje. O jį šiandien, kaip ir anksčiau, lemia tai, kad bandoma racionaliai tvarkyti visas gyvenimo sritis. Ar kalbama apie Švietimo projektą, ar apie racionalų visuomenės vystymosi planą, ar apie techninę pažangą ir patogų gyvenimą, ar apie alternatyvių gyvenimo būdų paieškas ir t. t. – visur susiduriama su racionalių doktrinų svarba ir jų teisingumu. Ūkio racionalizavimas (racionalizaciją čia reikėtų suprasti kaip patobulinimą, vykdomus pokyčius) iškėlė techniką į pirmą planą. Todėl Sachsse’s išsakoma viltis, kad žmogus besąlygiškai pajėgus suvaldyti techniką, dabartiniame postindustrinio kapitalizmo sąlygomis vargu ar lemta išsipildyti. Technikai “besidauginant”, išplito ja besiremianti ir mūsų gerovę kurianti ekonomika. Ekonomikos augimas ir jos sėkmė yra bendros gerovės didėjimas. To nepripažinti negalima. Todėl ar šiandien, tarkime, net rimtai imant domėn pasitaikančius kontrakultūrinius išpuolius ir ekologų įspėjimus, - įmanoma būtų mąstyti apie kokį nors nustatytą ar atsitiktinį, bet tolydų ekonomikos atsitraukimą, jos produkcijos sumažėjimą? Juk tai būtų tolygu gamybos ar vartojimo sumažėjimui. O tai savo ruožtu reikštų gyvenimo lygio smukimą, taigi (bent jau medžiaginės) kultūros regresą. Suprastėjus materialioms gyvenimo sąlygoms, atsirastų poreikis dar intensyviau negu iki šiol skatinti gamybą ir vartojimą. Atrodo, kad ekonomika, iš kurios visi kol kas gyvename, kol kas gali klestėti tik tokiu ekspansyviu augimo būdu. Kito pasirinkimo dabartyje, regis, nesama. Technikos dėka inžinieriai ekonomistai užima pirmaujančias pozicijas visuomenėse. Pats daugumos žmonių geidžiamas visuomenės civilizuotumas dažniausiai yra prilyginamas techniniam ekonominiam šalies išsivystymui. Praeitis su savo kitokiais variantais tarsi ištirpsta nuolatinėje informacinių technologijų kuriamoje ir skleidžiamoje dabartyje (geras pavyzdys – televizinis popuri įvairių istorinių epochų tematika). Kaip buvo gyventa praeityje, mus apskritai nelabai domina. Mūsų kultūra nusikreipusi, tiesiog “užsiprogramavusi” į ateitį, į technikos ir technologijų tobulėjimą. “Pirmumas” veda pirmyn, tačiau vėlgi – kur link? Praeitis mums svarbi tiek, kiek yra susijusi su šiandien svarbiais dalykais (pavyzdžiui, kompiuterį praėjusiame amžiuje atstojo tas daiktas, o štai aname dešimtmetyje jis buvo štai toks, turėjo šias galimybes ir pan.). Kartais toji praeitis net pavadinama ikimodernu, tuo pasakant, kad ji svarbi tiek, kiek paruošė dirvą modernui su savo galinga ekonomine ekspansija gamtos atžvilgiu ir nesibaigiančia konkurencija ūkio subjektų požiūriu. Meninis postmodernas, jungdamas įvairius, kartais tarpusavyje nesuderinamus stilius, reikšmes ir principus, žaisdamas tuo, kas praėję, lyg ir plačiau atkelia vartus praeičiai. Tačiau tai yra tik meninė veikla. Tuo tarpu ekonominėje sferoje greta “judėjimo diktatūros” dar turime “vėlavimo šantažą” (Brune). Tiek paskiro profesinio asmens, tiek ir bet kurios valstybės baimė atsilikti ekonominėse technologinėse varžybose, kažkur pavėluoti ar nespėti, baimė netekti kažko – jau įgyto ar dar tik puoselėjamo – yra tie dalykai, kurie moderno ideologų sėkmingai įdiegti žmonių sąmonėse. Baisu, o gal net ir pražūtinga pavėluoti gamybos, vartojimo nuošimčių ar technologinių išradimų plotmėje. Konstatavus, kad Lietuva atsilikusi nuo Europos, Europa – nuo Amerikos, kyla natūralus klausimas, kas visa tai orkestruoja, arba – kas tie naujieji, taip sėkmingai iki šiol veikiantys ideologai? Didžiosios transatlantinės multinacionalinės korporacijos – tokios kaip IBM, Xerox, Microsoft, Coca Cola ir t. t.? Pavieniai magnatai ir politikai? Aktyvūs, kultūros raidą formuojantys žmonės, vienaip ar kitaip pasinaudojantys tos pačios kultūros institucine galia (pavyzdžiui, valdžia ir žiniasklaida), visais laikais buvo visuomenės mažuma. Tačiau jau kuris laikas galime kalbėti apie ypatingą veikėją – dabartinę valstybę, o kartu ir apie mokslinę ideologiją.

Valstybės ir mokslo nedaloma simbiozė yra mokslinės ideologijos viešpatavimo pagrindas. Pastaroji yra kertinis ir sunkiausiai pajudinamas moderno akmuo. Mokslas apima progresą ir ekonomiką, išlaisvindamas techniką iš instinktų valdžios. Būtent mokslas suteikė galimybę plačiai suprantamo verslo žmonėms susikrauti kapitalą, o šis ekonomiką – vieną iš visuomenės gyvavimo segmentų – pavertė prioritetiniu ar net vieninteliu būtinu kultūros dalyku. Pripažįstama, kad mokslas kaip niekas kitas gerai sprendžia einamas visuomenės problemas ir tarnauja kintamiems jos tikslams. Po šių permainų kiekviena kultūros sritis tarsi prašosi būti sumokslinta. Taip, pavyzdžiui, teisei ar medicinai, jau nekalbant apie ūkį ar finansus, reikia mokslu grįstos koncepcijos, kuri numatytų tolesnę raidą ar tinkamai reglamentuotų esamą padėtį. Kadangi mokslas, ryškiausiai įtakodamas ekonominį bet kurios šalies potencialą, dabartinei valstybei yra itin naudingas, tai pastaroji darosi jam lyg ir skolinga. Užtat valstybė suteikia mokslui visišką laivę. Dar daugiau: savo institucine visuotinio lavinimosi, įvairių mokslo adeptų ir apologetų organizacine ir propagandine veikla ji užtikrina skleidžiamos mokslinės ideologijos viešpatavimą.

Mokslo teoretikas Paulis Fyerabendas nedviprasmiškai teigia, kad “valstybės ir nekontroliuojamo mokslo simbiozė yra grėsmė laisvei ir demokratijai”, dviem esminiams liberaliosios kultūros produktams. Jo požiūriu, laisvė veidmainiškai garantuojama tik tiems, kurie įsikūrė griežtai racionalistinės, taigi mokslinės ideologijos pusėje, o bet kuri kita viešai besiskleidžianti laisvės forma tampa grėsme ir konkurentu vyraujančiai mokslinei ideologijai. Kalbėti apie mokslo pasiektus rezultatus ir laimėjimus kaip apie neginčijamus argumentus, bylojančius jo naudai ir pateisinančius jo išskirtinumą ir privalomumą, Feyrabendo manymu, nėra pakankamai pagrįsta. Jo kontrateiginys yra maždaug toks: mes paprasčiausiai nežinome, kokių rezultatų ir laimėjimų būtų pasiekusios kitos, mokslui alternatyvios tradicijos, pasaulėžiūros ir praktikos, jei joms būtų leista laisvai vystytis. Kitaip tariant, kas būtų buvę, jei visų galimybės būtų buvę lygios? Tuo tarpu mokslas, užsitikrinęs besąlygišką valstybės paramą, įvairiomis priemonėmis ir akcijomis užsitikrino visišką visuomenės palankumą ir bemaž sunaikino ar bent jau išstūmė savo konkurentus iš viešojo gyvenimo sferos. Mokslas užėmė Bažnyčios vietą. Jau minėta, kad kultūra šiandien kone sutapatinama su mokslu. Jei esi išsilavinęs, tai esi kultūringas. Kita vertus, jei esi išsilavinęs, tai esi modernus; toliau, jau pereinant į religijos plotmę: jei esi modernus, tai esi laisvas, o jei esi laisvas, tai turi atmesti religinį, tavo laisvę ribojantį tikėjimą ir (jau visiškai nelaisvai) išpažinti mokslinį, mokslo ir technikos pažangą deklaruojantį tikėjimą ir jokiu būdu nedrįsti jo kritikuoti. Turi elgtis taip, kaip elgiasi visi kiti. Tikėk protu ir technika ir būsi laimingas! Kitaip tariant, reikalingas absoliutus, dar Renesansą siekiantis tikėjimas žmogaus racionaliais sugebėjimais. Pamatinis ir jungiantis, iš bendro tikėjimo kažkuo kylantis pasitikėjimas tam tikrais pamatiniais kultūros dalykais yra būtina visuomenės ir kultūros koegzistavimo prielaida. Anksčiau visi buvome krikščioniški, dabar visi esame išsilavinę ir kai kurie vis dar krikščioniški. Mūsų šiandienė situacija yra paradoksali. Tai, ką mes jaučiame ir išgyvename, dėl ko pergyvename ir dėl ko mąstydami ginčijamės, ateina iš mūsų krikščioniškosios praeities. Esame tuo, kuo nebetikime. Šios keistos laikysenos spragas bandome užkišti išpažindami savo proto religiją[44]. Vyraujančios mokslinės ideologijos religiškumą puikiai iliustruoja ir magiškas modernumo siekis. Bet kuris individas turi nusilenkti, paklusti modernumui bei kaip nors viešai jį išpažinti. Antraip būsi pajuoktas, apšauktas kvailu anarchistu, atmestas ir tam tikra prasme sunaikintas, t. y. išstumtas iš viešojo gyvenimo sferos. Mokslinio progreso šaukliai, kompetetingi savo sričių specialistai vienu balsu tebetraukia mokslo religijos litaniją: reikia prisitaikyti prie pokyčių, reikia būti šių laikų / savosios epochos žmogumi. Žinoma, klausimai, kas gi sprendžia apie tai, kas yra toji epocha? arba klausimas, kas / kokie įvykiai ar veiksniai ją geriausiai nusako ar apibrėžia?, - dažniausiai yra patogiai nutylimi. Kadangi rezultatai, užtikrinantys mūsų ekonominę-kultūrinę gerovę, akivaizdūs, geriausiu atveju vėlgi apeliuojama mokslinio progreso ir technikos primato savaiminį suprantamumą ir priimtinumą. Kaip matome, esminės šių dienų ideologinės srovės puikiai antrina ir papildo viena kitą, toliau esmingai veikdamos kolektyvinius mentalitetus ir sudarydamos monolitinę tarpusavio vienovę. Todėl, tenka pripažinti, kad dabartinėje technoepochoje žmogaus kaip individo ir technikos santykis tampa itin problemiškas, kurį apibrėžti, remiantis Sachsse’es antropologine pozicija, vargu ar apskritai įmanoma.

Kas šiandien gali tapti naująja Bažnyčia ir ar mums jos apskritai reikia? Postmodernistinis kalbų, modelių ir veiklos būdų pliuralizmas? Kažkas, kas būtų pakankamai racionalu, bet nebūtų mokslas? Kažkas, kas leistų kiek įmanoma bešališkiau įvertinti šį dominuojančias pozicijas turintį fenomeną? Tačiau kas juo galėtų tapti? Sėkmingai veikiančios įmonės vaizdinys pernelyg giliai į mus įaugęs. Be to, juk antimokslinės nuostatos dar labiau negu antiekonominės jau savaime traktuojamos kaip kultūros regresą ir socialines blogybes sukeliantys dalykai. Juo labiau kad visi kultūriniai mokslo konkurentai, norėdami išsaugoti bent minimumą savo matomumo, bent kelių pastarųjų šimtmečių laikotarpiu buvo priversti taip keistis, modifikuotis ar kitaip prisitaikyti prie mokslo keliamų reikalavimų, jo įtvirtintų racionalių kriterijų, kad iš jų tarsi išgaravo pati jų esmė – kitoniškumas. Tuo tarpu istorija liudija, kad bet kokia tradicija – ar tai būtų mitas, magija ar religija – savo laiku vykusiai sprendė iškilusias problemas ir davė norimų rezultatų. Ar tai nebūtų pakankamas argumentas ir šiandien leisti joms visoms prieiti prie pamatinių visuomenės gyvavimo pozicijų?, - klausia Feyrabendas. Keliais aspektais trumpai išeksponuota dabartinė kultūra parodo, kad dabartiniai pokyčiai kultūroje kol kas įneša ne tiek jau daug esminių pokyčių visumos požiūriu. Masinėje kultūroje jie apskritai menkai juntami. Kai kurie iš jų iš dalies gali būti traktuojami kaip pokyčiai dėl pokyčių, t. y. dėl mados kaip, pavyzdžiui, mene. Didesnių permainų, kurių dabartinėje kultūroje siekiama, bet kartu ir bijoma, galima tikėtis atsisakant mąstymo absoliutaus racionalumo pretenzijų. Tai reikštų pažinimo ir gyvenimo būdo prielaidų peržiūrėjimą, taigi drauge tikrąją laisvę alternatyvioms pažintinėms ir gyvensenos koncepcijoms, atsisakant privilegijuoto mokslo statuso dabartinėje visuomenėje. Aišku ir tai, kad gyventi be technikos, kaip ir be mokslo, mes ne(be)galime, ką nuolat pabrėžia Sachsse. Proto sutemos ar inkvizicijų laužai, atmetus racionalaus tyrinėjimo dvasią, mūsų nebevilioja. Veikiau šioje srityje jau nedera tik mąstyti apie pažangą, bet kur kas svarbiau rūpintis išsaugojimu to, kas jau iškovota, t. y. pastovių santykių ir ribų, už kurių iš esmės nekontroliuojamos mokslo ir technikos priemonės atneša daugiau žalos nei naudos. Perfrazuojant Friedrichą Rappą, galima sakyti, kad gamtos ir inžineriniai mokslai visada atskleidžia tik tam tikras galimybes, bet jie nieko aiškaus nepasako apie tai, kaip ir kur tas galimybes dera taikyti ir, ar apskritai galime jomis naudotis. Vis labiau į sąvokinę vartoseną patenkantis, nors ir miglotas naujadaras subalansuota / darni plėtra rodo, kad apie tai tikrai mąstoma. Visgi, nepaisant konstatuoto sąlygiško pamatinio kultūros stabilumo ir veikiami vis plačiau skleidžiamų vadinamųjų postmodernistinių nuotaikų, intelektinėje erdvėje kalbame apie tai, kad baigiasi moderno epocha. Lyotard’o požiūriu, postmodernumas jau yra ir yra veikiau kaip dvasios būsena, nepaisanti priverstinės vienovės įsivaizdavimo ir atsižvelgianti į kalbėjimo, mąstymo ir gyvenimo formų įvairovę. Tokia postmoderno samprata iš esmės atmesta chronologinę mąstymo schemą. Galima sakyti, kad tokia situacija iš tikrųjų jau yra buvusi ir anksčiau, bet – kaip ir kiti dalykai – nuslopinta vyraujančios moderno ideologijos ir racionalaus mokslo. Tokių didžiulių kultūrinių permainų laikotarpį (koks būtų moderno perėjimas į kažką kitą) visada sunku adekvačiai suprasti ir įvertinti, ypač kai jame gyveni. Naujos, kultūrą intensyviai maitinti pasišovusios ideologinės srovės iškart nesusiformuoja. Moderno kultūra tam tikra prasme susiformavo kaip reakcija į krikščioniškąją. Laikiškai suprantamas postmodernas savo ištakomis siekia ir dabartine būsena lieka modernumo kontekste. Todėl jis dar tik bando formuoti visą kultūrą apimančią idoelogiją, kuri būtų atsvaras arba reakcija tiek į moderno, tiek, greičiausiai, ir į krikščionišką ideologijas. Tad esminių ideologinių moderno srovių vaidmuo dabartinėje kultūroje išlieka vyraujantis. Pagaliau mes dar tinkamai “nesuvirškinome” visų moderniosios kultūros formų, kad galėtume sąmoningai kalbėti apie postmoderniuosius jos reiškinius.

Krikščioniškoji antropologija: Sachsse, Storkas

Kadangi žmonės yra kūniški asmenys, todėl yra labai svarbu teisingai suprasti žmogaus lytiškumą. Galima išskirti dvi žmogaus lytiškumo sampratas.

ŽMOGAUS LYTIŠKUMO SAMPRATOS

Separatistinė samprata

Dabartinėje visuomenėje tai itin paplitusi klaidinga žmogiškojo lytiškumo samprata. Ji kelia egzistencinę ir psichologinę grėsmę žmogaus lytiškumui, kurį sudaro šie elementai:

  • prokreacinis, t. y. perduodantis gyvybę;
  • tarpasmeninis, t. y. perduodantis meilę.

Remiantis šia samprata, prokreacinis elementas priskiriamas tik biologinei lytiškumo funkcijai. Nuvertinant tarpasmeninį elementą, iškyla tam tikri pavojai santuokos atžvilgiu, kai tampa nebūtina:

  • santuoka;
  • skirtingos lytys.

Integralistinė samprata

Tai teisinga žmogiškojo lytiškumo samprata, teigianti, kad žmogus nėra belytė būtybė. Lytiškumas yra sudėtinė žmogaus dalis, todėl prokreacinis elementas yra asmeniui atitenkantis gėris, o ne tik biologinė funkcija. Prokreacinis ir tarpasmeninis žmogaus lytiškumo elementai, remiantis šia samprata, yra neatskiriama. Todėl lytinis aktas yra ne tik dviejų kūnų, bet ir dviejų asmenų susijungimas. Santuokinio lytinio santykio atveju susijungia du lygiaverčiai asmenys, steigdami abipusio savidovanojimo aktą.

Bioetikos samprata

Terminą bioetika 1970 m. pirmą kartą pavartoja JAV onkologas van Rensselaeras Potteris. Sukurdamas šį terminą, autorius pabrėžia, kad bioetika turi tapti nauja disciplina, sujungiančia biologijos žinias su žmogaus vertybių sistema. Iš čia ir kilo sudurtinis terminas, kurio bio- dalis atspindi gyvybės mokslų žinias, o etika – žmogaus vertybių sistemos pažinimą. Šių dviejų mokslų bendrabūvį Potteris laiko prielaida žmonijos ir apskritai gyvybės išlikimui Žemėje. Todėl bioetiką jis pavadina išgyvenimo ir išlikimo mokslu. Bioetika, pagal Potterį, negali susikoncentruoti tik į žmogų, bet privalo apimti ir visą biosferą, būtent žmogaus mokslinį įsikišimą į gyvybę kaip tokią. Todėl bioetika yra platesnė sąvoka už tradicinę medicininę etiką. Ji nagrinėja ne tik pacientų priežiūros moralės problemas, bet ir moralės klausimus, susijusius su gyvybės mokslų ir technologijų vystymusi. Siaurąja prasme bioetika gali būti apibrėžiama kaip nagrinėjimas etinių problemų, iškylančių produkuojant, naudojant, biotechnologijų pagalba modifikuojant mikroorganizmus, augalus ir gyvūnus žemės ūkyje, farmacijos pramonėje ar maisto gamyboje. Biotechnologijos čia suprantamos kaip technologijos, kurios naudoja gyvus organizmus produktų gamybai ar modifikavimui, augalų ir gyvūnų savybių pagerinimui, pritaiko mikroorganizmus specifiniams žmonių poreikiams patenkinti. Biotechnologijos naudojamos vaistų ir vakcinų gamyboje, maisto pramonėje, jos pritaiko mikroorganizmus toksinių atliekų naikinimui, pagerina produktyvumą žemės ūkyje. Taigi bioetika siaurąja prasme gali būti suprantama kaip biotechnologijų etika, tačiau plačiąja prasme – kaip gyvybės mokslų etika, talpinanti savyje medicininę etiką. Warrenas Reichas, vyriausiasis Bioetikos Enciklopedijos (Encyclopedia of Bioethics) redaktorius, naujausiame 1995 m. leidime pateikia tokį bioetikos apibrėžimą: „sistemiškas gyvybės mokslų ir sveikatos priežiūros moralinių aspektų – iš jų moralės vizijos, sprendimų, elgesio, krypties ir kita – nagrinėjimas, taikant įvairias etikos metodologijas tarpdisciplininėje aplinkoje“.

Olandų kilmės gydytojas akušeris Hellegersas bioetiką traktuoja kaip akademinę discipliną.  Dėl specifinių problemų nagrinėjimo bioetika yra skirstoma į:

· Bendrąją bioetiką, kuri, remdamasi etiniais pagrindais, nagrinėja medicininės etikos principus ir rašytinius bioetikos šaltinius, tokius kaip tarptautinė teisė, profesinė etika, įstatymdavystė. Praktiškai ji yra susijusi su moralės filosofija;

· specialiąją bioetiką, kuri analizuoja pagrindines problemas medicinoje ir biologijoje, įskaitant genų inžineriją, abortus, eutanaziją, organų ir audinių donorystę, eksperimentus su žmonėmis ir daugelį kitų problemų, kurios sudaro sistematinę bioetiką. Šių problemų sprendimas turi remtis bendrosios bioetikos išvadomis, kuriose atsispindi pagrįsti etiniai samprotavimai;

· klinikinę bioetiką arba sprendimų bioetiką, kuri analizuoja konkrečius atvejus gydytojo klinikinėje praktikoje, kada svarbu surasti tokius sprendimo būdus, kad nebūtų pažeidžiamos vertybės (pavyzdžiui, žmogaus gyvybė). Kadangi atskirais atvejais sprendimus nulemia tam tikrų principų ir kriterijų pasirinkimas, iš esmės negalima atskirti klinikinę bioetiką nuo bendrosios bioetikos. Nors visada konkrečiu atveju iškyla daug specifinių aspektų, į kuriuos būtina atsižvelgti apsisprendžiant, tačiau svarbu nenuklysti į situacinę etiką, kuri pateisina bet kokį sprendimą, pamindama pamatines vertybes.

Kadangi gyvybės mokslai apima mediciną ir biologiją, o taip pat medicinines ir biologines praktikas, todėl bioetika yra medicinos, teisės, ekonomikos, sociologijos, antropologijos, socialinės politikos ir filosofijos sankirtoje. Tokia bioetikos padėtis kelia daug svarbių klausimų dėl jos metodologinio statuso. Minėtos atskiros disciplinos neabejotinai daro įtaką bendrai medicinos praktikai, moksliniams tyrimams ir sprendimams sveikatos politikos srityje. Ypatingai svarbūs bioetikos aspektai, siejami su teisiniu kišimusi į šią sritį. Šiuo atžvilgiu įstatymai, reglamentuojantys sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir mokslinių tyrimų sritis, turi svarbią reikšmę. Tačiau iš to kyla pašalinės įstatyminės veiklos pasekmės. Pirmoji jų – teisinių normų taikymas moraliniam gyvenimui. Kas yra įteisinta, tai tampa elgesio norma, tuo tarpu moralinio elgesio aspekto atsisakoma. Skirtumai tarp teisinių ir moralinių aspektų visuomet išsprendžiami teisinių aspektų naudai. Todėl teisiškai reglamentuojamos srities plėtimas gali sukelti priešingas pasekmes, kai vertybė, kurią įstatymas turėtų ginti, iš esmės tampa jo diskriminuojama. Šiandienos pliuralistinėje visuomenėje nėra bendrai priimtinos moralės elgesio teorijos ir vyraujančiu bruožu tapo moralės pliuralizmas. Buvo siūloma šioje situacijoje terminą bioetika laikyti pliuralistiniu pavadinimu, apimančiu gausybę moralinių įsitikinimų. Tačiau toks pliuralizmas ir besivaržantys požiūriai bei siūlomi skirtingi problemų sprendimo būdai apsunkina kasdienę praktiką bioetikos srityje. Siekiant sutaikyti skirtingas nuomones, Beauchampas ir Childressas sukūrė keturių principų požiūrį. Vadovaujantis šiuo požiūriu, siūloma atidėti į šalį pagrindinius prieštaravimus ir laikytis keturių moraline prasme daugiau ar mažiau neutralių principų, kurie būtų priimtini beveik visoms bioetikos kategorijoms. Du principai geradarybės ir žalos nedarymo buvo perimti iš Hipokrato tradicijos, o likę du – autonomijos ir teisingumo siejami su skirtingomis politinės filosofijos tradicijomis – liberaliąja ir socialistine. Nepaisant vidinės įtampos tarp šių keturių principų, kylančios dėl skirtingos jų interpretacijos įvairiose etikos teorijose, šis metodas tapo praktinės ir edukacinės veiklos bioetikoje standartu. Tačiau tai būtų per daug paprastas problemų bioetikoje sprendimo būdas, nes biomedicinos mokslų ir etikos ryšys apima juridinę, antropologinę ir teologinę sritis. Įvairių mokslų integracija neturi būti painiojama su integralizmu. Integracija gerbia visų mokslų indėlį, kaip būtiną visumos pažinimui, tuo tarpu integralizmas pripažįsta kokios nors vienos disciplinos prioritetą ir laiko ją pakankama visumos supratimui, tokiu būdu iš tikrųjų sumažindamas visumos supratimą ir krypdamas į redukcionizmą. Pavyzdžiui, kai kalbama apie žmogaus embrioną ir jo ontologinį statusą, kai kurie mokslininkai nueina integralizmo ir redukcionizmo keliu ir apsiriboja tik biologiniais faktais, atmesdami kaip nereikšmingus filosofinius ir teologinius aspektus. Kaip turėtų būti suprantama mokslo autonomija ir kaip ji yra susijusi su atsakomybe? Be abejo, kiekvienas mokslas yra autonomiškas, ir tai atsispindi skirtingame objekte, savitoje metodologijoje, skirtinguose rezultatų vertinimo kriterijuose. Tai galime pavadinti pirmuoju autonomijos lygmeniu. Antrasis mokslo autonomijos lygmuo yra suprantamas kaip laisvė nuo vertybių, nuo išorinės kontrolės, kaip nepriklausomas tyrinėjimas ir gautų rezultatų laisvas panaudojimas. Atominės bombos sukūrimas, nepaisant moralės, yra tokios mokslo autonomijos pavyzdys. Pagaliau mokslininkai, kurių tyrimus finansuoja valstybė ar kokie nors fondai, rizikuoja prarasti savo autonomiškumą, nes negali kontroliuoti savo atradimų praktinio pritaikymo. Pavyzdžiui, atradimai genetikos srityje, ypatingai genomo atskleidimas, genų inžinerijos technikos išvystymas gali būti panaudojami ir blogiems tikslams. Taigi, norint surasti harmoniją tarp mokslo autonomijos ir mokslininko atsakomybės yra būtina atsižvelgti į filosofinius antropologijos principus, kurių šviesoje žmogaus fizinė gyvybė, santuokinė meilė, vaikų gimdymas, skausmas ir kančia, ligos ir mirtis, laisvės ir atsakomybės, individo ir visuomenės, individo ir gamtos santykis, pasak Sachsse’s, įgyja savo tikrą prasmę ir vietą bei tinkamą etinį įvertinimą. Kiekvienas eksperimentinis mokslas ir naujos technologijos, būdami žmogaus sukurti, turi ir privalo tarnauti kiekvieno ir visų žmonių gėriui. Todėl mokslo autonomija ir atsakomybė etiška tik tada, jei remiamasi teisingu antropologiniu ir personalistiniu pagrindu, kuris yra utilitarizmo[45] priešprieša. Pagal personalizmo[46] principus visi žmonės yra lygūs savo verte ir orumu, ir niekada žmogus žmogui negali tapti priemone. Asmuo yra toks gėris, su kuriuo nesiderina vartojimas, todėl jis negali būti vertinamas kaip vartojimo objektas ir šia prasme tapti priemone į kokį nors tikslą. Todėl, norėdami spręsti problemas, iškylančias dėl spartaus biotechnologijų vystymosi ir esamų sunkumų sveikatos apsaugos srityje bei teisinių įtampų, pirmiausia turime atsakyti į klausimus, koks yra žmogaus orumas ir vertingumas, kokie yra žmogaus tikslai, tam, kad išvengtume žmogaus panaudojimo. Bioetikos išeities tašku turi tapti tiesos apie neprilygstamą žmogaus gyvybės vertę, asmens transcendentališkumą, asmens fizinį, psichologinį ir dvasinį integralumą, teisingą asmens ir visuomenės tarpusavio santykį, santuokinę meilę. Šios vertybės, pasak Sachsse’s ir Storko, turi tapti orientyru tiems, kurie trokšta išspręsti problemas, kaip tik kylančias dėl neapdairaus technologijų taikymo ir ekologinės sistemos eksploatavimo. Akivaizdu, kad mokslas ir įvairios technologijos yra didelis gėris ir daug pasitarnavo žmonijai, tačiau jie, kaip teigia Storkas, nėra aukščiausiasis žmogaus gėris, todėl vardan mokslo ir technologijų pats žmogus neturi atsidurti pavojuje. Jei mokslinis tyrimas yra susijęs su žmogumi, absoliuti mokslo autonomija būtų absurdiška. Todėl mokslas, kaip rašo Storkas, negali būti atsiejamas nuo moralės, nes priešingu atveju jis tampa pavojingas. Ieškant tinkamo bioetikos kaip mokslo metodo, remiantis minėtu personalizmo principu, aiškėja, kad bioetikos metodas negali būti indukcinis (kada elgesio normos suformuluojamos, remiantis tik biologiniais ir sociologiniais faktais) arba dedukcinis metodas (kada iš principų betarpiškai išvedama elgesio norma). Todėl Elio Sgreccia ir Victoras Tambone pasiūlo metodą, kurį pavadina “trikampiu” ir kuris yra trijų tarpusavyje susijusių koordinačių analizė. “Trikampio” taškas A yra biomedicininių faktų mokslinis pateikimas (biologija). Taškas B yra filosofinio pobūdžio ir apima analizuojamo reiškinio antropologinę svarbą, būtent analizuojama kokią įtaką turės žmogaus gyvybei, jo integralumui ir orumui – (antropologija). Iš šios analizės galima nustatyti, kokias vertybes reikia saugoti ir ginti, kokios normos yra pagrindinės tam tikroje veikloje ir kaip gali paveikti asmenis kaip atskirus individus ir socialiniu lygmeniu. Elgesio principai ir normos turi išplaukti iš centro, kuris yra pats asmuo kaip vertybė ir to asmens gėriai (pavyzdžiui, gyvybė, sveikata, asmeninė atsakomybė). Trečiasis taškas C yra susijęs su sprendimų pateisinimu, atsižvelgiant į įvairias teorijas ir sroves (etika). Antropologija tampa kriterijumi to, kas techniškai bei moksliškai įmanoma ir to, kas etiškai leidžiama.

Žmogaus gyvybės problema etinio mąstymo perspektyvoje

Bioetikoje iškylantys sunkumai susiję su klaidingomis žmogaus gyvybės atsiradimo sampratomis. Deja, akivaizdūs mokslo faktai yra interpretuojami taip, kad būtų lengviau manipuliuoti su žmogaus gyvybe. Tačiau akivaizdi tiesa yra ta, kad, jei paprastas žmogus nepripažįsta žmogaus atsiradimo fakto nuo jo prasidėjimo momento, jis gali to ir nesuprasti, bet, jei tai teigia gydytojas – jis meluoja ir deja, tai daro suinteresuotai. Todėl svarbu ieškoti argumentų, padedančių įrodyti ir įsitikinti tiesa, kad asmuo atsiranda nuo prasidėjimo momento. Panagrinėsime keletą teorijų ir pasistengsime jas kritiškai įvertinti.

· Asmuo – tai statusas, suteiktas kitų asmenų. Šią teoriją palaiko Pierre’as de Lochtas. Jis teigia, kad žmogaus vaisių galima laikyti asmeniu tik tada, kai jo tėvai suteikia jam tą asmens statusą ir patys pripažįsta vaisių kaip asmenį. Tai, žinoma, yra absurdiška, nes vaisius gali būti pripažįstamas asmeniu tik tėvo arba motinos, taigi tada kaip jį vadinti? Išeitų, kad asmenį sudaro kažkas, kas yra duota žmogaus. Nors Lochtas ir teisus sakydamas, kad asmenys yra būtybės, kurios egzistuoja tik tarpasmeninėje bendruomenėje, tačiau vaisius tampa asmeniu ne dėl tėvų suteikiamo asmens statuso. Mary Warnock taip pat palaiko šią teoriją, teigdama, kad terminas asmuo nėra biologinis terminas. Tai labiau juridinis terminas, todėl turi būti tam tikri kriterijai, kurie padėtų vieną ar kitą būtybę vadinti asmeniu;

· Asmuo – tai bruožas, kurio pagrindą sudaro vystymasis. Michaelas Tooley’s sako, kad būti žmogumi dar nereiškia būti asmeniu, nes ne visi atitinka asmeniui būdingus kriterijus. Tačiau Germainas Grisezas tvirtina, kad asmens statusas nėra įsigyjamas ar kieno nors kito suteikiamas. Jis čia pasinaudoja kasdiene kalba, kurioje paprastai sakoma “žmonės”. Tačiau taip sakoma ir apie vyrą, moterį ar vaiką. Tarptautiniuose žodynuose (pavyzdžiui, Webster’s Third International Dictionary, Oxford English Dictionary) terminas asmuo yra naudojamas apibrėžti gyvą žmogišką individą. Kai kalbama apie suaugusį žmogų, šis terminas yra taikomas tiesiog spontaniškai, nes tai yra jo būties bruožas. Suaugusieji, kalbėdami apie save, niekada nekalba apie tam tikrą laikotarpį, kai jie dar nebuvo asmenys;

· Asmuo – tik sąmoninga būtybė. Tai itin populiari dualistinė pažiūra. Ją pateikia Tooley’s ir Fletcheris. Pasak jų, asmuo yra tik sąmoningas subjektas, kuris suvokia save ir sugeba bendrauti su kitais. Tokiu atveju kūnas ir kūno gyvybė yra kažkas subpersonalaus, tik biologiška ir tik kaip instrumentas asmeniui. Ši teorija negali atsakyti į klausimą kas aš esu?: remiantis šia teorija, žmogus yra arba “bekūnis asmuo”, arba “beasmenis kūnas”, tačiau jis nėra nei viena, nei kita (jis yra “kūniškas asmuo”). Žmogus kaip asmuo atsiranda, atsiradus jo asmeniniam kūnui ir nustoja būti žmogumi kaip asmeniu, kai jo asmeninis kūnas miršta;

· Asmuo priklauso nuo jutimo organų ir smegenų išvystymo. Šios teorijos šalininkai atmeta dualizmą, bet teigia, kad žmogaus embrionas savo pradinėse stadijose negali būti vadinamas asmeniu, nes tai priklauso nuo jutimo organų ir smegenų išsivystymo. Jie pripažįsta, kad tai yra esminė savybė (jau esanti), o ne įsigyjama savybė (iš šalies). Pasak jų, embrionas esmiškai pasikeičia nuo “prieš-asmeninės būtybės” iki “asmens”. Tačiau yra moksliškai įrodyta, kad kiekvienas embrionas turi individualią specifinę vystymosi tendenciją, kad jame jau yra visų organų užuomazgos (tame tarpe ir smegenų). Tačiau šiandien traktuojama, kad žmogus yra miręs, kai visų galvos smegenų funkcijos išnyksta, tai kodėl, gali kas nors klausti, yra klaidinga sakyti, kad “asmuo” atsiranda tada, kada išsivysto smegenys? Grisezas atsako, kad tai neteisinga – tik faktų iškraipymas. Kai visos galvos smegenys žūsta, organizme nebelieka kas galėtų integruoti (ir valdyti) organizmo funkcijas; o tuo tarpu dar prieš išsivystant smegenims gyvame, gyvenančiame žmogaus organizme, t. y. zigotoje (ankstyvojoje embriono fazėje) egzistuoja integruojantys ir valdantys organizmą elementai, ir niekas negali pasakyti, kad organizmas (biologiškai identifikuojamas žmogiškas individas) yra miręs. Taip pat negalime teigti, kad ankstyvosiose stadijose embrionas “nėra panašus į žmogų”. Lyginamoji anatomija aiškiai įrodė, kad žmogaus embrionas yra unikalus ir būdingas tik žmogui;

· Asmenys susiformuoja tik po 2-iejų savaičių po apvaisinimo. Ši teorija yra paplitusi dėl dvynių atsiradimo fenomeno. Ją gina Norbertas Fordas Ši teorija teigia, kad ankstyvojoje vystymosi stadijoje embriono ar, kitaip tariant, pre-embriono dar prieš implantaciją ląstelės yra potencialios, t. y. kiekviena ląstelė gali tapti atskiru individu. Pagal Fordą, zigota yra genetiškai ir biologiškai žmogiška, visiškai skiriasi nuo tėvų, bet dar nėra ontologiškai atskiras žmogiškas individas, bet greičiau individų kolonija, kur kiekviena ląstelė yra pajėgi išsivystyti į atskirą žmogišką individą, kadangi yra galimybė, kad dvyniai gali išsivystyti iš vieno embriono dar prieš implantaciją (paprastai 14 dienų po apvaisinimo). Tačiau yra įrodyta, kad 35% monozigotinių dvynių atsiranda dalijantis blastomeroms anksčiau nei 14 dienų. Individas tokiu atveju atsiranda anksčiau. Monozigotiniai dvyniai atsiranda 1: 270. Kas apsprendžia dalijimąsi, nėra žinoma. Siamo dvyniai, vaisius-vaisiuje atsiranda, kai dalijimasis vyksta po dviejų savaičių.Grizesas sako, kad žmogiška zigota nėra potencialus asmuo, kuris gali išsivystyti į tikrą asmenį. Zigota yra tikras asmuo, kuris turi žmogišką potencialą ir visada išlieka tas pats individualus asmuo. Biologiniai faktai patvirtina, kad apvaisinimo metu mes jau turime žmogų. Tai nereiškia, kad ji(s) kada nors taps žmogumi – ji(s) jau yra žmogus. Tačiau išlieka filosofinis klausimas, ar tas žmogus savo pradinėse užuomazgose yra asmuo? Tai yra 2 filosofiniai skirtingi klausimai. Tačiau mes negalime daryti skirtumo tarp žmogaus ir asmens. Toks skirstymas yra dirbtinis ir sąmoningas, nes patogu sakyti, kad negimęs žmogus dar nėra asmuo, taigi jo nužudymas nebus nusikaltimas, nes tik asmenys turi teises; lygiai taip pat patogu sakyti, kad žmogus komos būsenoje jau nėra asmuo, ir todėl jo nužudymas nėra nusikaltimas. Bet: ar galima turėti asmenį, neturint žmogaus? Ir atvirkščiai, ar gali būti žmogus, nebūdamas asmuo? Pagal Ashley’į ir Moraczewski’į yra įrodymas, kad egzistuoja žmogiškas organizmas nuo pat pradžių, t. y. funkcionuoja centrinės kontrolės organas, kuris padeda palaikyti homeostazę ir užtikrinti tolesnį embriono vystymąsi. Žinome, kad smegenys yra tas centrinės kontrolės organas suaugusiame (subrendusiame) organizme, bet kol jų dar nėra, reiškia kažkas atlieka jų funkcijas ir tai yra zigotos branduolys kaip naujas derinys, kuris atsiranda susiliejus spermatozoidui ir kiaušinėliui.

Dabartinės biomedicininės technologijos krikščioniškosios moralės filosofijos perspektyvoje

Dirbtinis apvaisinimas

Tai pagalba nevaisingoms šeimoms. Dirbtinis apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas, nes po dirbtinio apvaisinimo, net ir gimus vaikui, nevaisingumo problema išlieka (vaikas negali tapti nevaisingumo gydymo priemone). Nevaisingumas turi būti gydomas medikamentais, atliekant kiaušintakių rekonstrukcines operacijas. Nepavykus atstatyti vaisingumo, iškyla dirbtinio apvaisinimo klausimas. Yra įvairūs dirbtinio apvaisinimo būdai, kurių moralumas yra skirtingas. Kad dirbtinis apvaisinimas būtų moralus ir etiškas, jis turi būti tik pagalba santuokiniam lytiniam aktui. Taigi:

· apvaisinime turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės;

· gyvybės atsiradimas neturi būti atskirtas nuo santuokinio lytinio akto;

· apvaisinimas turi įvykti in vivo.

Tokio dirbtinio apvaisinimo atveju nebus pažeistos vaiko prigimtinės teisės, nes vaikas gims santuokoje ir turės abu tėvus. Pagal tai, kieno lytinės ląstelės naudojamos apvaisinimui, skiriamos šios dirbtinio apvaisinimo rūšys:

· homologinis (sutuoktinių lytinės ląstelės);

· heterologinis (donorinių ląstelių panaudojimas).

Pagal tai, kur įvyksta apvaisinimas, skiriamos šio dirbtinio apvaisinimo rūšys:

· dirbtinis apvaisinimas in vivo (motinos organizme);

· dirbtinis apvaisinimas in vitro (mėgintuvėlyje).

Kai yra labai mažas kiekis spermatozoidų ir apvaisinimas neįvyksta nei in vivo, nei in vitro, taikomas intracitoplazminis dirbtinis apvaisinimas, t. y. spermatozoidas įšvirkščiamas į kiaušialąstę, pradūrus jos membraną.

Dirbtinio (net ir homologinio) apvaisinimo in vitro nemoralumas išplaukia iš šių kriterijų:

· atskiriami santuokinio akto elementai;

· vaikas traktuojamas kaip objektas;

· pažeidžiama “kūno kalba” (atstoja santuokinį lytinį aktą).

Problemos, kylančios dėl dirbtinio apvaisinimo technologijų:

  • perteklinių embrionų sukūrimas;
  • perteklinių embrionų sunaikinimas;
  • perteklinių embrionų užšaldymas (atšildant pusė embrionų žūsta);
  • perteklinių embrionų naudojimas kamieninių ląstelių išgavimui (embrionai žūsta);
  • donorinių lytinių ląstelių panaudojimas;
  • surogatinė[47] motinystė;
  • eugenika[48] (atrenkami tik geriausi embrionai, parenkamos būsimo vaiko savybės);
  • rizikingi daugiavaisiai nėštumai (vaisiaus redukcija – sunaikinimas kelių embrionų gimdoje, siekiant išvengti daugybinio nėštumo komplikacijų);
  • medicininės komplikacijos dėl kiaušidžių stimuliacijos hormonais (kad subręstų daugiau kiaušialąsčių) ir kiaušialąsčių paėmimo (invaziniu būdu).

Klonavimas

Dauguma gyvų organizmų dauginasi lytiniu būdu, kai nauja gyvybė užsimezga, susiliejus priešingų lyčių individų lytinėms ląstelėms (gametoms[49]). Tačiau yra ir kiti dauginimosi būdai, kurie vadinami agametiniais:

· nelytinis dauginimosi būdas (būdingas kai kuriems gyvūnams ir augalams);

· klonavimas (terapinis ir reprodukcinis).

Reprodukcinis klonavimas yra dauginimosi būdas, kai nereikalinga vyriška lytinė ląstelė. Dauginimui paimama kiaušialąstė, iš kurios išimamas branduolys ir į jo vietą perkeliamas somatinės ląstelės branduolys su visa norimo klonuoti individo genetine informacija. Taip gimsta individas, identiškas norimam klonuoti individui.

Skirtumai tarp klonuotų individų ir monozigotinių dvynių skirtumai:

  • monozigotiniai dvyniai atsiranda iš vieno kiaušinėlio ir vienu metu, o klonavimo atveju turi būti daug kiaušialąsčių, į kurias būtų perkelti somatinių ląstelių branduoliai ir individų atsiradimo laikas gali skirtis;
  • monozigotiniai dvyniai turi didesnį identiškumą negu klonuoti individai, nes pirmuoju atveju ir citoplazma yra identiška (šiandien manoma, kad citoplazmoje yra faktorių, kurie gali įtakoti individo vystymąsi);
  • kadangi individų vystymuisi įtakos turi ne tik genotipas, bet ir fenotipas (aplinkos įtaka), tai monozigotinių dvynių atveju fenotipas yra artimesnis nei skirtingu laiku klonuotų individų;
  • monozigotinių dvynių atveju yra aišku, kad jie yra broliai arba seserys ir turi tėvą ir motiną. Klonuotų individų atveju sunku nustatyti giminystės ryšį.

Techniškai įmanoma klonuoti individo kūną, bet klonuoti individo kaip asmens neįmanoma, nes asmuo nėra vien tik kūnas, bet ir dvasinė būtybė. Būdami identiški savo kūno sandara, klonuoti individai būtų visiškai skirtingi asmenys. Dėl žmogaus reprodukcinio klonavimo nepriimtinumo sutariama beveik vieningai visame pasaulyje. Tik pavieniai mokslininkai privačiose laboratorijose skelbiasi klonuosią žmogų.
Terapinis klonavimas yra susijęs su tokia pačia klonavimo technika kaip ir reprodukcinis klonavimas.

Zigotai[50] pradėjus augti, jau pirmomis valandomis susidaro keletas ląstelių, kurios yra vadinamos totipotencialiomis (lot. totus – visas). Kiekviena iš šių ląstelių gali išsivystyti į atskirą individą. Vėlesniame augimo etape 6 – 7 parą susiformuoja blastocista, kuri sudaryta iš išorinio ląstelių sluoksnio, iš kurio vėliau susiformuoja placenta, ir vidinio sluoksnio, iš kurio išsivysto visos kūno ląstelės ir sudaro vaisių[51]. Blastocistos vidinio sluoksnio ląstelės yra vadinamos pliuripotencialiomis (lot. plures – daug). Šios ląstelės jau negali išaugti į atskirą individą, tačiau iš jų įmanoma išgauti įvairius ląstelių tipus. Tokiu būdu išgaunamos multipotentinės kamieninės ląstelės, kurios yra daugiau diferencijuotos, pavyzdžiui, kraujo kamieninės ląstelės (iš jų susidaro įvairūs kraujo kūneliai), kamieninės raumenų ląstelės (iš jų išsivysto visi kūno raumenys, tiek skersaruožiai, tiek ir lygiaruožiai), kamieninės nervų ląstelės ( iš jų susidaro nerviniai audiniai ir smegenys). Taip išgautos kamieninės ląstelės, manoma, gali pakeisti arba išgydyti kokios nors ligos pažeistas ar mirštančias ląsteles. Dėl kamieninių ląstelių tikimybės panaudoti jas gydymo tikslais ir kilo terapinio klonavimo pavadinimas. Tačiau embrionui terapinis klonavimas yra mirtinas, nes, paėmus iš blastocistos vidinio sluoksnio kamienines ląsteles, embrionas žūsta. Dėl šios priežasties terapinis klonavimas yra moraliai nepriimtinas, nes sukuriama gyvybė ir ji sunaikinama. Geri tikslai gydyti ligonius nepateisina priemonių – embrionų žudymo. Sąvoka terapinis paslepia tikrąją “terapinio” klonavimo esmę, taip pat, kaip ir “terapinio aborto” atveju. Embrionų kamieninės ląstelės išgaunamos ne tik iš klonuotų embrionų, bet ir iš aborto metu paimamų embrionų bei iš “atliekamų” embrionų po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje. Visais šiais atvejais embrioninių kamieninių ląstelių išgavimas yra susijęs su embrionų sunaikinimu. Netgi tie, kurie skatina tokius eksperimentus ir tyrimus, pripažįsta, kad žmogiška gyvybė yra sunaikinama dėl potencialios naudos kitiems. Šiandien niekur pasaulyje nėra gydomi žmonės embrionų kamieninėmis ląstelėmis, tai vyksta tik tyrimų fazėje.
Kamieninės ląstelės jau dabar yra naudojamos klinikinėje praktikoje ir yra puikūs rezultatai, tačiau šios kamieninės ląstelės yra paimamos iš suaugusių individų arba virkštelės ir tai nėra susiję su kamieninių ląstelių donorų mirtimi. Pavyzdžiui, kraujo kamieninių ląstelių panaudojimas, persodinant kaulų čiulpus, yra viena iš efektyviausių priemonių, gydant piktybinėmis kraujo ligomis sergančius asmenis. Moksliniai tyrimai ir klinikinė praktika rodo, kad kamieninės ląstelės iš suaugusių individų jau dabar patenkina tikslus, kurių tik tikimasi pasiekti iš embrionų kamieninių ląstelių, gautų nepateisinamai sunaikinus žmogaus embrionus.

Genų inžinerija

Viena iš naujausių mokslo sričių – genų inžinerija. Iššifruotas genetinis kodas sudaro galimybę surasti atskirus genus, kurie atsakingi už tam tikros ligos išsivystymą. Išrastos technologijos, leidžiančios “iškirpti” genų gabalėlį, t. y. skaldyti DNR. Tai atveria didžiules technines ir medicinines galimybes, bet etinis vertinimas yra probleminis. Kai kalbame apie įsikišimą į žmogaus DNR, tai vienintelė etiška intervencija yra siekiant terapinių tikslų, aptikus patologinį geną. Genetiškai rekonstruoti žmogaus DNR selekcijos keliu yra neetiška, nes užkertamas kelias genetinei įvairovei, pažeidžiamas žmogaus orumas, jo neliečiamumas ir identitetas. Nei socialinė, nei mokslinė nauda, nei ideologinės priežastys negali įsikišimo į žmogaus genomą padaryti teisėto, ir tik gydomoji nauda jį įteisina. Vienintelis tokių intervencijų tikslas gali būti padėti negimusiam vaikui natūraliai vystytis.

Genetinių tyrimų su žmogaus DNR rūšys ir jų moralinis įvertinimas:

· prenatalinis genetinis tyrimas (kūdikiui dar negimus);

· postnatalinis genetinis tyrimas (kūdikiui jau gimus).

Kad būtų galima atlikti prenatalinį genetinį tyrimą, reikalinga amniocentezė (invazinis ir rizikingas vaikui tyrimas, kada per gimdos sienelę punktuojami vaisiaus vandenys).

Priežastys, dėl kurių atliekamas prenetalinis genetinis tyrimas:

  • mokslinės žinios, kad suprasti ir valdyti žmogaus paveldėjimo bruožus;
  • padėti  tėvams išvengti defektinių genų perdavimo vaikams;
  • pradėti ankstyvą gydymą,  kol defektiniai genai nesukėlė negrįžtamų pakitimų;
  • suteikti informaciją tėvams apie esamus sklaidos trūkumus ir prognozes (kas dažnai panaudojama aborto tikslais).

Šis tyrimas pateisinamas tuo atveju, kai norima vaiką pagydyti arba apsaugoti nuo defektinių genų sukeliamų pasekmių. Tikslai, dėl kurių prašoma atlikti prenatalinę diagnostiką ir dėl kurių ji praktikuojama, turi visuomet būti palankūs vaikui ir jo motinai, nes jų kryptis yra leisti terapiškai įsikišti ir nuraminti nėščias motinas, kankinamas abejonių dėl vaisiaus deformacijų ir gundomas nutraukti nėštumą bei parengti jas priimti gyvybę, paženklintą negalia. Prenatalinė diagnostika aiškiai prieštarautų moralės nuostatoms, kai, priklausomai nuo jos rezultatų, numatomas abortas: diagnozė, patvirtinanti paveldimą ligą, neturi prilygti mirties nuosprendžiui. Medikai, kurie, vadovaudamiesi tyrimo rezultatais, skatintų susieti prenatalinę diagnostiką ir abortą, nusikalstų bendradarbiavimu neleistinu veiksmu.

Tėvų, besilaukiančių kūdikio, nuostata turi būti:

  • trokšti vaiko kaip abipusės meilės išbaigimo;
  • būti pajėgūs vaiku rūpintis;
  • nebijoti, kad vaikas gali turėti tam tikrų trūkumų (rizika pagimdyti  vaiką su sklaidos trūkumais yra absoliučiai visiems nėštumams).

Išvengti apsigimimų neįmanoma, netgi ir labai dažnai atliekant abortus. Tėvai turi būti pasiruošę auginti potencialiai apsigimusį vaiką. Genetinės manipuliacijos su gyvūnų ir augalų ląstelėmis, siekiant farmacijos vystymo, moralinių prieštarų nekelia.

Nėštumo nutraukimas

Deja, abortas[52] vis dar yra tiesiog šeimos planavimo priemonė. Abortas yra nėštumo nutraukimas arba nutrūkimas per pirmąsias 28 nėštumo savaites. Abortas būna:

· savaiminis;

· dirbtinis.

Savaiminis abortas (persileidimas) įvyksta prieš moters norą. Persileidimas būna ankstyvasis (nėštumas iki 15 savaičių) ir vėlyvasis (15 – 28 savaičių nėštumas). Persileidimas įvyksta dėl įvairių priežasčių: kai pats embrionas nesivysto ir žūsta, kai motina suserga kai kuriomis infekcinėmis ligomis, dėl fizinių ir psichologinių traumų ir kt. Motina dėl savaiminio persileidimo nėra moraliai atsakinga.

Savaiminis abortas įvyksta nevalingai. Jei įvyksta daugiau nei du kartus, vadinamas įprastiniu. Moterys, kurioms gresia savaiminis abortas, anksti guldomos į ligoninę, joms skiriamas specialus režimas. Savaiminio aborto (persileidimo) rūšys:

  • gresiantis;
  • prasidedantįs;
  • progresuojantįs;
  • dalinįs;
  • visiškąs;
  • neįvykęs.

Galimos savaiminio aborto priežastys:

  • ligos (infekcinės, lytinių organų, kitų svarbių organų ar organų sistemų);
  • neohormoniniai sutrikimai;
  • apsinuodijimas (švinu, nikotinu, gyvsidabriu ir kitomis medžiagomis);
  • traumos (fizinės ar/ir psichologinės);
  • badavimas;
  • vitaminų trūkumas;
  • anomalijos (genų ar chromosomų).

Dirbtinis abortas – sąmoningas nėštumo nutraukimas pagal medicinines, socialines arba asmenines indikacijas. Tai gyvybės, esančios moters gimdoje (priklausomai nuo vystymosi stadijos, gemalo arba vaisiaus), sunaikinimas chirurginiu būdu ar kitomis priemonėmis. Legalus abortas atliekamas tik medicinos įstaigoje ir gydytojo; kitur atlikus abortą (taip vadinamas kriminalinis abortas), gali iškilti daug papildomų pavojų nėščiajai. Daugelyje šalių nėštumą leidžiama nutraukti tik iki 12-tos nėštumo savaitės, o neteisėtas nutraukimas laikomas nusikaltimu.

DIRBTINIO ABORTO RŪŠYS

Tiesioginis

· į gimdą patenkama per gimdos kaklelį:

- ankstyvasis išsiurbimas (dar net prieš nustatant nėštumą);

- gimdos kaklelio išplėtimas ir vaisiaus suskaldymas (atliekamas po 12-tos savaitės);

· į gimdą patenkama operacijos būdu (atliekama ankstyva Cezario pjūvio operacija, išimant dar nepilnai išsivysčiusį vaisių, kuris nužudomas);

· negimęs kūdikis nužudomas cheminiais preparatais:

- druskos tirpalu (po 16-tos savaitės, kai į vaisiaus vandenis sušvirkščiamas druskos tirpalas, vaisius žūsta daugiau kaip per 1-ą valandą, o po paros prasideda sąrėmiai ir pagimdomas negyvas kūdikis);

- hormoninėmis priemonėmis (sukeliamas priešlaikinis gimdymas ir neretai vaisius būna gyvas, kurį nužudo);

- RU-486 (mifepristonas) – abortą sukelianti piliulė (blokuoja progesterono patekimą į gimdoje įsitvirtinusį gemalą, kuris dėl to suvysta ant virkštelės ir miršta).

Netiesioginis

· persileidimas;

· negimdinis nėštumas (vaisiaus žūtis pateisinama pagal dvigubos pasekmės principą);

· dėl gimdos vėžio ar gimdos traumos, kai būtina pašalinti gimdą (vaisiaus žūtis pateisinama pagal dvigubos pasekmės principą).

Dirbtinio aborto priežastys:

  • medicininės indikacijos: žymus moters ligos pasunkėjimas dėl nėštumo (širdies, kepenų, inkstų, akių sutrikimai, tuberkuliozė, vėžys ir kt.) ar gimdymas, galintis sukelti pavojų moters ar vaiko sveikatai ar / ir gyvybei;
  • socialinės indikacijos: moters socialinis ir fiziologinis nebrandumas (nepilnametė), amžius (daugiau kaip 45 metų), moters buvimas įkalinimo įstaigoje, skyrybos, nėštumas po išprievartavimo ir kt.;
  • asmeninės indikacijos: nenoras gimdyti, auginti vaiką, prarasti asmeninę laisvę, priverstinai susieti gyvenimą su vaiko tėvu ir kt.

Dirbtinis abortas iš esmės visada yra pavojingas tiek fizinei, tiek ir dvasinei nėščiosios sveikatai. Apvaisintos kiaušialąstės pašalinimas iš gimdos didina riziką, kad įvyks stiprus kraujavimas, gimdos infekcija ir uždegimas, kiaušintakių nepraeinamumas (antrinis nevaisingumas) ir kt. Gali sutrikti mėnesinės ir jų ciklas, susilpnėti lytinis potraukis, padidėti nervingumas, atsirasti irzlumas, nuovargis, nemiga. Jeigu moteris, patyrusi abortą, vėliau pastoja ir nusprendžia gimdyti, didėja komplikacijų rizika: nelaiku nubėga vandenys, pernelyg ankstyvas gimdymas, sunkus ir pasyvus gimdymas, kraujavimai. Be to, moteris dėl aborto gali jausti kaltę, dėl ko galimi nerviniai ir psichikos sutrikimai, depresija. Ypač pavojingas abortas pirmojo nėštumo metu, kadangi visų minėtų komplikacijų rizika yra didžiausia; dažniau pažeidžiami audiniai (ypač gimdos kaklelio), vėlesnių nėštumų metu galimi persileidimai. Juo vėlesnėje nėštumo stadijoje atliekamas abortas, juo didesnė komplikacijų rizika. Atlikus abortą svarbiausia užduotis – užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias infekcijai. Iki artimiausių mėnesinių moteris turi laikytis ypatingos lytinės higienos, neturėti lytinių santykių (kad nepatektų infekcijos, neatsirastų uždegimai ar kraujavimai). Pagrindinė aborto išvengimo priemonė – racionalus lytinis gyvenimas: lytinis susilaikymas arba derama kontracepcija. Pastaroji ne tik užkerta kelią nepageidaujamam nėštumui, bet ir neretai padidina lytinį potraukį ir pasitenkinimą. Lietuvoje, kaip ir ankstesnėje TSRS, iki 1955 metų abortai buvo draudžiami (išskyrus būtinus atvejus), vėliau nustatyta griežta tvarka. Šiuo metu abortų tvarką reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Katalikų bažnyčia iš esmės nepritaria abortui, išskyrus pagal griežtas medicinines indikacijas.

RU-486 moralinis vertinimas:

· nužudomas vaisius su jau plakančia širdimi (širdis ima plakti, kai moters mėnesinės vėluoja  apie 4 dienas, nes tada embrionas yra 21 dienos);

· dažnai sukelia gausų kraujavimą (1 iš 100 moterų reikalingas kraujo perpylimas);

· stipriai pakenkia išliekančiam vaisiui (atima vaisiui gyvybiškai svarbų hormoną progesteroną pačioje organizmo formavimosi stadijoje ir galimi genetiniai sutrikimai, kurie pasireiškia vėliau, nes RU-486 sukelia cheminę reakciją,  dėl kurios atsiradę laisvieji radikalai gali jungtis su DNR).

Tiesioginis dirbtinis abortas yra moraliai nepateisinamas, nes vaiko mirtis yra siekiama kaip tikslas arba kaip priemonė į tikslą.

Netiesioginis abortas yra moraliai pateisinamas pagal dvigubos pasekmės principą.

Betarpiškos abortų komplikacijos:

  • infekcija;
  • kraujavimai;
  • gimdos sužalojimai.

Tolimesnės abortų komplikacijos:

  • nevaisingumas;
  • negimdiniai nėštumai;
  • persileidimai;
  • gimdos plyšimai kito gimdymo metu;
  • daugėja priešlaikinių gimdymų.

Vaisingumo pažinimas

Žmogaus lytiškumas skleidžiasi visose žmogiškosios veiklos srityse. Tačiau tik prokreacijoje lytiškumo skirtumai yra labiausiai akivaizdūs. Skirtingas vyro ir moters vaisingumas ne tik sąlygoja išorinius (fizinius) skirtumus, bet ir apsprendžia skirtingą prokreacinį ir socialinį vaidmenį. Vaisingumas – prigimtinis asmens gėris, kurio dėka skirtingų lyčių asmenys, veikdami kartu, dovanoja trečiam asmeniui gyvybę ir gyvenimą, ir tuo pačiu realizuoja save tėvystėje ir motinystėje. Duoti gyvybę kitam žmogui, pažadinti jį gyvenimui yra ypač didelės atsakomybės reikalaujantis veiksmas. Vaisingumas nėra išimtinai asmeninė biologinė organizmo funkcija, kaip, pavyzdžiui, virškinimo sistema, nes jo realizavimui reikalingas kitos lyties asmuo. Žmogaus vaisingumas betarpiškai susijęs su trimis asmenimis: kūdikis išvysta dienos šviesą tik todėl, kad jo abu  tėvai yra vaisingi. Taigi vaisingumas peržengia biologinės žmogaus organizmo funkcijos ribas ir skleidžiasi trijose pagrindinėse asmens gyvenimo srityse: socialinėje, kultūrinėje ir dvasinėje. Žmogus išsiskiria iš visos gyvosios gamtos, nes yra laisvas ir protingas. Jo protingumą sąlygoja gebėjimas mąstyti, pažinti save. Gali atrodyti, kad nuodugniai pažinti savo vaisingumą nėra būtina, kad tai išimtinai sveikatos priežiūros specialistų pažinimo ir tyrimo objektas. Tačiau vaisingumas yra kito asmens, kuris gali ateiti per dviejų skirtingos lyties asmenų jungtį, galimybė gimti ir gyventi. Atsakinga lytinė elgsena neįmanoma be sąmoningos savo lytinio elgesio kontrolės. Norint valdyti savo lytinius impulsus – būtina pažinti, kokie fiziologiniai kūno pokyčiai juos sąlygoja. Lytinė elgsena, kaip ir bet kokia kita yra auklėjimo dalykas – jos išmokstama. Tačiau vaisingumas yra įgimta savybė, kuri žmogų įgalina turėti palikuonių. Vadinasi, vaisingumo pažinimas yra neatsiejama sugebėjimo kontroliuoti lytinius impulsus ugdymo dalis. Žmogaus gyvenimo kokybė tiesiogiai priklauso ne tik nuo sugebėjimo pažinti aplinkinį pasaulį, bet ir sugebėjimo pažinti save. Vaisingumopažinimas, kaip  ir bet koks kitas pažinimas pirmausiai praplečia asmens pasirinkimo ir laisvės ribas, padeda naujai pažvelgti į save ir kitą, pajausti savo ir kito žmogiškąją vertę ir orumą. Vaisingumo pažinimas taip pat neatsiejamas nuo pagarbos savo kūnui.

Vaisingumo pažinimas (VP) – sutuoktinių gebėjimas nuolat stebėti ir pažinti natūralius kūno pokyčius ir juos interpretuojant nustatyti vaisingą laikotarpį, t. y. moters mėnesinių ciklo vaisingas fazės ribas –pradžią ir pabaigą.

Natūralus šeimos planavimas (NŠP) – sutuoktinių samoninga lytinės elgsenos kontrolė, kai vaisingumo pažinimo žinios ir įgūdžiai naudojami nėštumams planuoti, tiek siekiant susilaukti kūdikio, tiek norint atidėti nėštumą, tiek ir planuojant daugiau nebepastoti.

Eksperimentai su žmonėmis

Medicina yra iš esmės eksperimentinis mokslas. Pirmasis dokumentas, reglamentavęs eksperimentų su žmonėmis normas, buvo Niurnbergo Kodeksas 1946 m. Kiti svarbūs dokumentai – Ženevos Žmogaus Teisių Deklaracija 1948 metais ir Helsinkio Deklaracija 1964 metais.
Eksperimentų su žmonėmis atveju atsiranda įtampa tarp dviejų vertybių:

  • mokslinių tyrinėjimų metu gaunamų mokslinių žinių;
  • žmogaus asmens nepažeidžiamumo ir orumo.

Eksperimentų su žmonėmis rūšys:

· moksliniai-tiriamieji eksperimentai (vykdomi dėl mokslinių žinių ir, nors tiriamajam tiesioginės naudos neatneša, bet pasitarnauja ateities kartoms);

· klinikiniai-terapiniai (vykdomi konkrečia liga sergančiųjų gydymui ir tiesiogiai pasitarnauja tiriamajam).

Priklausomai nuo to, kokios žmonių grupės yra įtraukiamos į eksperimentą,  skiriamos šios kategorijos:

  • sveiki suaugusieji asmenys;
  • sergantys tam tikra liga suaugusieji asmenys;
  • vaikai;
  • kaliniai, kariai, studentai;
  • protiškai nekompetentingi asmenys;
  • senyvo amžiaus asmenys.

Eksperimentų su žmonėmis etinės normos išplaukia iš šių pagrindinių etinių principų:

· visumos ir integralumo principas (asmens integralumas gali būti pažeistas, jei tai reikalinga asmens išgyvenamumui, pavyzdžiui, gangrenavusios galūnės amputacija arba donorystės atveju su sąlyga, kad nebus pažeistas funkcinis integralumas);

· atskiro žmogaus vertingumo visuomenėje principas (joks atskiras asmuo negali būti paaukotas dėl visuomenės ar dėl mokslinių interesų);

· laisvo informuoto sutikimo (LIS) principas.

Eksperimente gali dalyvauti asmenys, kurie:

  • gauna visą informaciją;
  • informaciją visiškai gerai supranta;
  • yra laisvi apsispręsti.

Iš šių pagrindinių etinių principų išplaukia eksperimentų su žmonėmis etinės normos:

  • siekiamas sužinoti dalykas privalo būti itin svarbus ir kitomis priemonėmis nepasiekiamas;
  • eksperimentą gali atlikti tik specialistai;
  • pirma turi būti atlikti eksperimentai su gyvūnais ir lavonais;
  • kančios ir sužeidimo pavojus eksperimento dalyviui turi būti proporcingas eksperimentu siekiamam gėriui;
  • bandymui dalyviai turi būti parenkami taip, kad pavojai ir gėriai tarp visų visuomenės sluoksnių pasiskirstytų vienodai;
  • privalo būti gautas laisvas informuotas sutikimas (LIS), kad būtų apsaugotas asmens integralumas;
  • bet kuriame eksperimento etape dalyvis turi teisę nutraukti savo dalyvavimą.

Kiekvienas eksperimentas su žmonėmis turi tam tikrą riziką. Ji yra pateisinama pagal dvigubos pasekmės principą. Tačiau rizikos laipsnis skiriasi dalyvaujant moksliniame-tiriamajame eksperimente, kur jis turi būti pats minimaliausias, ir klinikiniame-terapiniame eksperimente, kur galima didelė rizika netgi iki mirties. Vaikai gali dalyvauti tik klinikiniame-terapiniame eksperimente, kai tiesiogiai tikimasi naudos pačiam dalyviui. Kitaip vaikų dalyvavimas būtų nepateisinamas, nes vaikai negali duoti LIS ir, jei už juos tai padaro kiti asmenys, tai tokie vaikai būtų traktuojami kaip priemonės tam tikram tikslui pasiekti.
Už vaiką sutikimą dalyvauti eksperimente duoda tėvai arba globėjai ir toks sutikimas vadinamas įgaliotu (vikariniu) sutikimu. Jei asmuo yra nesąmoningas ir nėra globėjo, tai pasinaudojama numanomu sutikimu (suponuojama, kad, jei asmuo būtų kompetentingas,  tai jis duotų sutikimą tokiam gydymui, kuris yra įprastinis tokiu atveju).

Atskiras bioetines problemas sukelia eksperimentai su žmonių embrionais. Eksperimentams embrionai yra gaunami:

  • aborto keliu;
  • specialiai eksperimentui sukuriami laboratorijoje.

Etiniu požiūriu neetiški eksperimentai su embrionu,  jei jie atliekami ne embriono gydymo tikslais.
Nemoralu naudoti embrionus, gaunamus darant abortus ir specialiai tam tikslui sukurtus embrionus laboratorijoje. Yra stebimas ryšys tarp abortų klinikų ir centrų, kurie naudoja vaisiaus audinius eksperimentams, atsiranda komercija.

Lyties keitimas

Kosmetinės operacijos yra pateisinamos, kai jų tikslas yra kompensuoti tai, ko trūksta pagal įprastą bendrą normą. Kai tai daroma tik dėl kosmetinių sumetimų, pavyzdžiui, norint nuslėpti amžių, yra nepateisinama dėl rizikos ir išlaidų. Organizmo vientisumą galima pažeisti tik norint išgelbėti gyvybę.

Lyties keitimas yra chirurginė intervencija, kuri yra derinama su hormonų terapija, siekiant vyro lytinį fenotipą pakeisti į moters fenotipą arba atvirkščiai. Lyties pakeitimo operacijų prašo transseksualūs asmenys, nes jie nepatenkinti savo lytimi ir jaučiasi esą “ne tame kūne”. Transseksualizmas mediciniškai apibūdinamas pagal tokius kriterijus:

  • jaučiamas diskomfortas dėl savo anatominės lyties;
  • yra noras atsikratyti savo lytinių organų ir gyventi kaip priešingos lyties asmuo;
  • šie reiškiniai tęsiasi mažiausiai 2 metus;
  • nėra genetinių anomalijų;
  • tai nėra priežastis kokios nors psichinės negalios (pavyzdžiui, šizofrenija).

Transseksualizmas skiriasi nuo homoseksualizmo, transvesticizmo, hermafroditizmo (pseudo ir tikro).
Transseksualizmo esmė glūdi klaidingame dualistiniame asmens suvokime, kai į žmogų žiūrime ne kaip į vientisą kūno ir sielos vienį. Pakeičiant išorinius lytinius organus, pakeisti lyties neįmanoma. Taigi, tokios operacijos yra nemoralios, nes:

  • tai nėra gydymas, o radikalus žmogaus suluošinimas (vaisingas vyras padaromas nevaisinga “moterimi”, o vaisinga moteris padaroma nevaisingu “vyru”);
  • elgiamasi su žmogiška gyvybe ir asmens integralumu tarsi su nuosavybe ar daiktu.

Kadangi transseksualizmo esmė glūdi klaidingame dualistiniame asmens suvokime ir yra tokio mąstymo išdava, todėl pagalba turi būti psichoterapinė. JAV buvo daromos lyties keitimo operacijos. Tačiau nuo 1970 metų jų atsisakė, nes tyrimai parodė, kad chirurginis gydymas ir hormonoterapija neturi pranašumo psichoterapijos atžvilgiu. Pseudohermafroditizmo atveju gimsta kūdikis su aiškiais išoriniais vyriškais požymiais, bet genetiškai yra moteris.Tikrojo hermafroditizmo atveju gimsta kūdikis,  turėdamas ir vyriškas ir moteriškas lytines liaukas,  kurios nei viena, nei kita yra neišsivysčiusios ir yra sunku nustatyti lytį. Ji nustatoma genetiškai. Tokių vaikų auklėjimas turi būti atitinkamai pagal genetinę lytį ir jiems moralu chirurginiu būdu koreguoti išorinius lytinius organus taip, kad atitiktų vaiko genetinę lytį.

Donorystė

Donorystės (lot. žodžio donare – dovanoti, dono – dovanoju) idėja yra labai sena, tačiau tik praėjusiame šimtmetyje ji buvo pradėta įgyvendinti. Donorystės įdiegimui į klinikinę praktiką pasitarnavo daug naujų atradimų medicinoje: kraujo grupių atradimas ir kraujo konservavimas, imuninės sistemos vaidmens persodintų organų ir audinių atmetime įminimas, atmetimo reakcijas slopinančių medikamentų sukūrimas, smulkių kraujagyslių susiuvimo technikos ištobulinimas ir daugelis kitų. Organų ir audinių persodinimo rūšys:

  • autoplastika – organo arba audinių persodinimas tame pačiame organizme;
  • homoplastika – organo arba audinių persodinimas tos pačios rūšies individui;
  • heteroplastika arba ksenotransplantacija (lot. xenos – svetimas) – organo arba audinių persodinimas tarp skirtingų rūšių individų;
  • izoplastika - organo arba audinių persodinimas tarp genetiškai identiškų individų;
  • aloplastika – kada persodinami dirbtiniai organai arba audiniai.

Organų persodinimo rūšys pagal donorą:

  • inter vivos (donoras yra gyvas);
  • organai ir audiniai paimami iš mirusių donorų.

Kai organai ir audiniai paimami iš mirusių donorų,  iš esmės neturėtų kilti ypatingų moralinių klausimų. Kartais šios problemos atsiranda dėl religinių įsitikinimų (Jehovos išpažinėjai) arba dėl kitų motyvų (jei iškyla abejonė dėl donoro mirties tikrumo). Galvos smegenų mirties kriterijai yra pagrindiniai konstatuojant žmogaus mirtį. Kai donoras yra gyvas, iškyla daug etinių problemų. Kai kurie teigia, kad visumos ir integralumo principas pateisintų donoro kūno sužalojimą (paimant organus arba audinius) tik tuo atveju, jeigu tai būtų daroma to paties žmogaus sveikatai arba gyvybei palaikyti. Anot jų,  vieno žmogaus kūno integralumas negali būti aukojamas dėl kito. Praktiškai tai užkirstų kelią donorystei. Didžioji dalis etikos specialistų sutaria, kad organo arba audinio paėmimas iš gyvo donoro yra pateisinamas, remiantis broliškos meilės principu. Taigi meilė artimui yra vienintelė pagrindinė sąlyga ir donorystės varomoji jėga. Niekas nėra įpareigotas tapti donoru. Organo arba audinių paėmimas iš gyvo donoro yra apsprendžiamas pagal šiuos kriterijus:

  • anatominį integralumą (fizinį žmogaus vientisumą);
  • funkcinį integralumą (viso organizmo funkcijų integralumą).

Pavyzdžiui, jei donoras dovanoja vieną inkstą, tai likęs inkstas atlieka abiejų inkstų funkcijas ir žmogus nepatiria jokių funkcinių negalių. Taigi yra pažeidžiamas anatominis integralumas, bet nenukenčia funkcinis integralumas. Tačiau, jei donoras dovanoja savo rageną, tokiu atveju sutrinka regėjimo funkcija. Taigi pažeidžiamas ne tik anatominis, bet ir funkcinis integralumas. Sprendžiant apie organo arba audinių paėmimo iš gyvo donoro etiškumą,  pagrindinis kriterijus yra funkcinis integralumas. Rizika, kurią prisiima donoras, dovanodamas organą ar audinius, pateisinama tuo, kad donoras iš meilės dalijasi bendruoju gėriu. Pakanka, kad donoras duoda LIS. Apskritai, kad organų ar audinių persodinimas inter vivos būtų etiškas, reikia paisyti šių kriterijų:

  • kai jau jokios kitos priemonės negali padėti ir yra būtinybė persodinti organą ar audinius;
  • funkcinis donoro integralumas negali būti pažeidžiamas nors anatominis integralumas ir gali nukentėti;
  • donoro rizika turi būti proporcinga recipiento gaunamam gėriui;
  • donoras turi pateikti LIS.

Labai svarbu skatinti donorystę ir ieškoti būdų kaip padėti organo persodinimo laukiantiems žmonėms. Tam reikalinga sustiprinti pasitikėjimą gydytojais, ypač konstatavus galvos smegenų mirtį, kad artimieji nebijotų duoti sutikimo dėl organų paėmimo. Taip pat,  kaip rodo užsienių šalių praktika,  yra efektyvūs metodai, tokie kaip anatominio dovanojimo akto pasirašymai ir kt. Kaip alternatyva žmogaus organų persodinimui yra siūlomas gyvūnų organų persodinimas (ksenotransplantacija). Mokslininkai tikisi, kad kiaulės organus bus įmanoma persodinti žmogui. Kardiochirurgijoje paršelių širdies vožtuvai jau buvo vartojami seniau. Tai susiję su genetiniu kiaulių modifikavimu, gyvūnams būdingomis ligomis ir kitomis problemomis. Dirbtinių organų panaudojimas nesukelia moralinių problemų – pakanka psichologinio paruošimo.

Eutanazija

Pavadinimas yra kilęs iš dviejų graikiškų žodžių eu ir thanatos, kurie reiškia “laiminga mirtis”. Šiandien girdime įvairių eutanazijos sinonimų: “gailestinga mirtis”, “ori mirtis”, “staigi neskausminga mirtis” ir panašiai. Vatikano dokumentas Deklaracija apie eutanaziją (1980 m.) pateikia tokį eutanazijos apibrėžimą: tai yra gydytojo veiksmas arba veiksmo nebuvimas, kuris pats savyje arba turint intenciją sukelia mirtį norint išvaduoti pacientą iš kančių. Eutanazija yra tai arba tada, kada gydytojas nužudo savo ligonį. Ši tiesa neretai yra slepiama, prisidengiant įvairiais terminais. Yra išskiriama daug eutanazijos rūšių, kurios atrodo tarsi skirtingos ir tampa daugeliui priimtinos kaip gėris kenčiančiam žmogui. Pagrindinės eutanazijos rūšys:

  • aktyvi eutanazija, kai atliekami tam tikri veiksmai, kad ligonis numirtų (sušvirkščiama mirtina medikamentų dozė);
  • pasyvi eutanazija, kai neatliekami tam tikri veiksmai tam, kad ligonis numirtų (neskiriama gyvybę palaikanti priemonė ar nutraukiama, pavyzdžiui, kvėpavimo aparato atjungimas);
  • valinga (norima) eutanazija, kai ligonis prašo, kad jį numarintų;
  • nevalinga (nenorima) eutanazija, kai įvykdoma be ligonio prašymo (slapta įvykdyta eutanazija vadinama kriptanazija);
  • prievartinė eutanazija, kai eutanazija įvykdoma prieš ligonio valią.

Moralinio skirtumo tarp aktyvios ir pasyvios eutanazijos arba kitų jos rūšių nėra. Žmogų galima nužudyti kažką jam padarant arba nedarant kažko, kas galėtų jo gyvybę išsaugoti. Bet kuriuo atveju kalbame apie žmogžudystę. Ne bet kokia žmogžudystė gali būti vadinama eutanazija. Eutanazijos kriterijai:

  • žmogus serga nepagydoma liga;
  • gydytojas įsitikinęs, kad tam žmogui geriau mirti negu gyventi;
  • gydytojas, (ne)atlikdamas tam tikrus veiksmus, numarina pacientą.

Labai dažnai pasyvi eutanazija yra painiojama su užsispyrėliško gydymo netaikymu, kai ligoniui leidžiama numirti natūralia mirtimi dėl nepagydomos ligos. Ir vienu, ir kitu atveju teigiama, kad rezultatas yra tas pats. Eutanazijos šalininkai, siūlydami įteisinti eutanaziją, pavaizduoja žmogų,  prikaustytą prie lovos, prijungtą prie gyvybę palaikančių aparatų. Jų nuomone, tai yra žmogaus kankinimas ir jie pasiūlo pasyvią eutanaziją. Tačiau pasyvi eutanazija iš esmės skiriasi nuo užsispyrėliško gydymo netaikymo. Pasyvios eutanazijos atveju yra netaikoma priemonė, kuri galėtų palaikyti gyvybę,  galvojant, kad tokio žmogaus gyvybė yra jam našta  ir kad tokiam žmogui geriau mirti negu gyventi. Nebus pasyvi eutanazija, jei yra netaikomas gydymas ne todėl, kad ligonis mirtų, o todėl, kad:

  • tam tikra gydymo priemonė yra neefektyvi;
  • tam tikra gydymo priemonė pacientui yra nepakeliama (fiziškai arba psichologiškai).

Taigi šiuo atveju žmogus miršta ne todėl, kad buvo netaikyta tam tikra gydymo priemonė, bet dėl pagrindinio susirgimo. Kai kurios gydymo priemonės turi pašalinį poveikį, dėl kurio ligonio gyvenimo trukmė gali sutrumpėti ar net ligonis gali mirti. Pavyzdžiui, morfijaus pagrindinė savybė yra skausmo malšinimas, bet taip pat jis gali sutrumpinti gyvenimą. Jo skyrimas ligoniams, kuriems nepadeda jokie nuskausminantys vaistai, yra pateisinamas pagal dvigubos pasekmės principą (tiesioginė pasekmė, kuri norima yra skausmo numalšinimas, o netiesioginė pašalinė pasekmė – gyvenimo sutrumpinimas yra nenorima, bet neišvengiama pasekmė). Eutanazija neretai painiojama su savižudybe su gydytojo pagalba. Savižudybė su gydytojo pagalba yra tuomet, kada pats ligonis nusižudo, o gydytojas jam sudaro sąlygas. Tai yra savižudybės veiksmas. Eutanazijos atveju ligonį numarina gydytojas.

Biomedicinos technologija krikščioniškosios etikos požiūriu

Vargu ar rasime bent vieną dabartinės biologijos ir medicinos technologijos sritį, kuri nekeltų svarbių moralinių dilemų. Štai keletas pavyzdžių. Bandymas atlikti abortus naudojant RU-486 piliulę ir pirmieji mėginimai klonuoti embrionus sukėlė didelę etinių debatų audrą visoje Amerikoje. Genetikos inžinerijos prospektas, į kurį žiūrima ne tik kaip į galimybę pašalinti genetinius defektus, bet ir kaip į bandymą perkurti žmones į visai naujas būtybes, taip pat kūdikio lyties atranka ir kitos naujovės, realizuojamos naujosios technologijos priemonėmis, kelia daugybę reikšmingų etinių klausimų. Kontracepcijos technologija įgalina reguliuoti vaikų skaičių ir kokybę. Kūno organų persodinimas verčia klausti, kada laikyti žmogų mirusiu ir kada galima pašalinti jo organus. Kitaip tariant, iškyla būtinas reikalas apibrėžti mirtį. Karen An Quinland atvejis paskatino koncentruoti dėmesį ne tik į mirties apibrėžimą, bet ir į šią itin opią problemą: ką daryti su asmeniu, patekusiu į negrįžtamąją komą (angl. irreversible coma)?  Ar tokiu atveju moralu pailginti žmogaus biologinę egzistenciją herojiškomis priemonėmis? Anot Danielio Callahano, pagrindinis medicinos klausimas yra toks: kas yra jos tikslas – mirties atitolinimas ar išvadavimas iš kentėjimo, ar ir viena, ir kita? Tarp pažiūros į mediciną kaip į mirties priešą ir pažiūros į ją kaip kančios priešą yra didelis skirtumas. Po kelių dešimčių metų medicinos technologija suras būdų žymiai pailginti natūralų žmogaus amžiaus vidurkį. Bet tai verčia klausti: ar visuomenė beįstengs skirti didelę dalį savo ribotų išteklių milijonams senų nedarbingų žmonių, sulaukusių prieštvaninio patriarchų amžiaus? Kaip nuspręsti, kada yra gana? Kiek tautos išteklių skirti amžiaus pailginimui, kiek – auklėjimui ir bendrai visų gerovei?

Biotechnologijos sritis, paprastai vadinama „genetikos inžinerija“, remiasi genetika, kuri tiria genus ir jų tarpusavio sąveiką. Genai perteikia ir nulemia mūsų paveldimas savybes. Genetikos inžinerija turi du tikslus:

  • nustatyti ir pašalinti genus, kurie yra genetinių ligų priežastis;
  • dirbtiniu būdu sukurti naujas gyvybės formas.

Daugeliu atvejų ši technologija pakeis šiandienį medicinos pamatą, lygiai kaip antibiotikai ją pakeitė praeityje. Nenuostabu, kad žmogaus paveldo genetinio pagrindo atradimas daugeliui kelia baimę ir susirūpinimą. Kodėl? Todėl, kad dauguma mokslininkų, gindami mokslinių tyrinėjimų laisvę, remiantis Storku, yra visiškai abejingi dorovinėms vertybėms ir vadovaujasi vadinamąja „velnio doktrina“: ką galima padaryti, turi būti daroma, nes dabar galima modifikuoti pačią genetinę žmogaus sandarą ir ja manipuliuoti. Ankstesnės energijos, maisto gamybos, transporto ir komunikacijos technologijos žymiai pakeitė tik priemones žmogaus gyvenimo būviui pagerinti. Genetikos technologija, priešingai, siekia pakeisti patį tų priemonių naudotoją. Genetikos inžinerija, kurią vieni džiugiai sveikina, o kiti sutinka su baime, pirmą kartą istorijoje įgalina žmogų perkurti save patį. Mokymas ir dorovinis auklėjimas yra vadinamosios „visuomenės inžinerijos“ formos, kurias viena karta naudoja kitai kartai formuoti. Jos operuoja žodžiu ir simboliniais veiksmais; jų padariniai grįžtami (angl. reversible). Kiekvienas turi didesnę ar mažesnę galią jas priimti ar atmesti. Bet genetikos inžinerija kokybiškai skiriasi tuo, kad, apeidama žmogaus kalbos ir pasirinkimo laisvę, ji eina tiesiai prie pačios žmogaus biologinės sąrangos pakeitimo. Be to, jos daromi pakeitimai negrįžtami. Aiškinama, kad šie genetinės manipuliacijos metodai leis žmogui ištrūkti iš „paveldo tironijos“, šalinant genetines ligas. Bet daugelis klausia: kokia kaina? Kokia bus visuomenė, kuri laboratorijoje nenatūraliu būdu gamins vaikus, kontroliuojamus mokslininkų? 1978 metais pasaulį nustebino britės Louise Joy Brown gimimas. Ji buvo pirmas kūdikis, pradėtas in vitro, t. y. laboratorijos mėgintuvėlyje[53]. Kiek vėliau dr. Mukherjicas iš Kalkutos (JAV) “pagamino” kūdikį iš įšaldytų spermos ir kiaušinėlių bankų. Vienos Čikagos (JAV) laboratorijos specialistai, atskyrę spermos X ir Y chromosomas, sėkmingai leido gimti septyniems berniukams ir trims mergaitėms. Ši technologija įgalina pasirinkti būsimo vaiko lytį. Šiandien dirbtinė inseminacija[54] - spermos įvedimas – prieinama kiekvienai moteriai, kuri įstengia susimokėti už apvaisinimą.

Remiantis krikščioniškąja doktrina, tokia dauginimosi technologija veda į santuokos ir šeimos silpninimą. Netekėjusios moterys dabar gali pasinaudoti reprodukcijos klinikų paslaugomis ir turėti vaikų be santuokos. Aišku, kad tai tradicinės šeimos – krikščionišku požiūriu Dievo įsteigtos santuokinės jungties – užpuolimas. Neabejotina, kad ir homoseksualistai galės “pasigaminti” vaikų be normalios santuokos. Manoma, kad netolimoje ateityje genetikos inžinerija pasieks paskutinį reprodukcinės manipuliacijos tarpsnį, vadinamą ektogeneze – auginimą specialiai paruoštame inkubatoriuje, kuris pakeis auginimą motinos įsčiose (lot. in vivo).

Dar vienas reprodukcijos tipas, sukėlęs daug diskusijų, yra vadinamasis klonavimas[55], t. y. nelytinis dauginimas. Klonas[56] yra individas, išaugintas be lytinių santykių iš kokio nors gyvio ląstelės. Kadangi kiekviena ląstelė turi pilną chromosomų rinkinį, tai iš jos kilę klonai yra visiškai tokie pat kaip ir gyvūnas, iš kurio buvo paimta ląstelė. Klonavimas atliekamas tokiu būdu: ląstelės branduolys įleidžiamas į vidų kiaušinėlio, iš kurio pašalintas jo branduolys. Taip išsivysto naujas gyvūnas (pavyzdžiui, varlė, bulius ar koks kitas gyvas organizmas), turintis tokias pat ypatybes kaip tas, iš kurio paimta ląstelė. Kitas klonavimo metodas, neseniai dviejų Vašingtono universiteto biogenetikų, dr. Roberto Stillmano ir dr. Jerrio Hallo pritaikytas žmogaus embrionui, yra jo skaldymas (angl. embryofission). Jie paėmė nesveiką kiaušinėlį ir jį apvaisino vyro sperma Petri lėkštelėje. Viena ląstelė vystydamasi pasidalijo į dvi. Paskui nuo jų buvo pašalintas apvalkalas, vadinamas “skaidriuoju apvalkalu”.[57] Abi ląstelės buvo perskirtos. Pasinaudodami naująja technologija, mokslininkai kiekvieną iš jų apvilko dirbtiniu „skaidriuoju apvalkalu“, formuodami genetiškai tapačius embrionus. Po šešių dienų vystymasis baigėsi, jų manymu, dėl nenormalaus gemalo, kurį jie buvo pasirinkę eksperimentui. Tokiu būdu be lytinių santykių, už santuokos ribų, galima pagaminti didelį skaičių vaikų, turinčių visiškai vienodas savybes. Spėjama, kad nepraeis daug laiko, kol bus pradėta klonuoti žmones. Jei visuomenė ir valstybė toleruos tokią technologiją, mokslininkai galės genetiškai dauginti žmones, apdovanotus ypatingais genais. Daržovių ir gyvulių klonavimas jau seniai vyksta. Tačiau kritikai prikiša, kad ir gyvulių klonavimas nėra naudingas ir neturėtų būti visuotinai praktikuojamas, nes jis sustabdys normalią geresnės kokybės gyvulių auginimo pažangą, pasiekiamą vis nauju įvairių veislių kryžminimu.

Krikščioniškoji etika ir reprodukcinės intervencijos

Taigi kaip krikščioniškoji etika žiūri į anksčiau paminėtas reprodukcines intervencijas? Jos visos – dirbtinė inseminacija, embriono persodinimas, apvaisinimas in vitro, klonavimas – pakeičia natūralius procesus. Kaip dirbtinė inseminacija pakeičia lytinius santykius, taip apvaisinimas in vitro daro tą patį ir dar daugiau. Jis pakeičia natūralų spermos patekimą ir ateityje gali pakeisti visą natūralų kūdikio nešiojimą įsčiose. Vertinant reikia atsižvelgti į tai, koks yra kurios nors intervencijos tikslas: ar terapinis, t. y. gydomojo pobūdžio, ar pozityviosios eugenikos, t. y. užmojis dirbtiniu būdu sukurti aukštesnės klasės individų luomą. Etiškai vertinant turi būti daromas skirtumas tarp dirbtinio žmonos įsėklinimo jos vyro sėkla ir tokio įsėklinimo svetimo vyro sėkla.

Katalikų ir protestantų etinis požiūris į genetikos inžineriją apskritai sutampa, nors vadinamoji „situacijos etika“ protestantų stovykloje daugelyje klausimų nukrypsta nuo pagrindinės linijos. Katalikų etikos požiūriu, dirbtinė inseminacija iš svetimo davėjo pažeidžia santuokos sandorą, kur vienas partneris turi išimtinę, neperleidžiamą ir neatimamą teisę į kito kūną. Dirbtinė inseminacija svetima sėkla atskiria gimdymą, kaip santuokinės vienybės įkūnijimą, nuo intymumo sferos. Tokia procedūra ugdo „žirgų veisimo“ mentalitetą. Be to, spermos davėjas atsisako atsakomybės už savo taip pradėtą kūdikį. Dirbtinė inseminacija iš bevardžio davėjo kuria dvi rases: technologiškai įvestą supergrupę ir paprastą, neatrinktą grupę, pagimdytą natūraliai. Protestantų etikoje yra ir kitokių požiūrių. Josefas Fletcheris, pavyzdžiui, argumentuoja, kad dirbtinė inseminacija kito asmens sperma nėra santuokinio ryšio pažeidimas dėl to, kad vyras su tuo sutinka ir kad davėjo santykis su žmona neasmeninis. Priešingai, Helmutas Thielicke tvirtina, kad čia trečias asmuo įžengia į psichofizinius santykius jungties, kuri yra vieno vyro ir vienos moters išskirtinė vienybė, pagrįsta tarpusavio meile ir siekimu pratęsti giminę. Paulas Ramsey’s visiškai atmeta dirbtinę inseminaciją iš svetimo davėjo, remdamasis tuo, kad ji atskiria giminės pratęsimo sferą nuo asmeninės meilės sferos. Abi sferos, jo nuomone, turi būti susietos, kad sutuoktinių elgesys atspindėtų Dievo kūrybinę meilę.

Dalykas yra visai kitoks, kai kalbama apie inseminaciją naudojant sutuoktinio spermą. Nors Pijus XII yra pasisakęs prieš šitą inseminacijos formą, nemažai katalikų teologų įrodinėja, kad tai yra ne lytinių santykių pakaitalas, bet papildymas. Evangelikų teologai Thielicke ir Ramsey’s šią inseminacijos formą pateisinama intervencija, tarnaujančia nevaisingumui pašalinti. Čia nėra trečiojo asmens įsikišimo, pažeidžiančio santuokos vienybę. O kaip vertinti apvaisinimą in vitro ir embriono persodinimą? Embrionu čia vadinamas sperma apvaisintas kiaušinėlis jo pradinėse stadijose, t. y. jo vystymąsis nuo zigotos iki blastocistos tarpsnio. Apvaisinimas daromas Petri lėkštelėje, paskui embrionas įsodinamas į moters gimdą, kur jis įsiskverbia į jos sienelę. Iki šiol apvaisinimas in vitro ir embriono persodinimas buvo atliekami bevaikėms poroms, norinčioms turėti vaikų. Kai moters kiaušinėlis negali praeiti pro užakusius kiaušintakius, jis išimamas iš jos kiaušidės, apvaisinamas lėkštelėje jos vyro sperma ir paskui įsodinamas į jos gimdą. Šita procedūra išlaiko santuokos sandorą, tačiau atveria duris daugeliui kombinacijų, kai asmenys be santuokos gali dalyvauti vaikų gimdyme. Reikia skirti laboratorinį apvaisinimą in vitro nuo klinikinio:

  • laboratorinis apvaisinimas in vitro tiria ankstyvuosius, dirbtiniu būdu pagamintus embrionus;
  • klinikinis apvaisinimas yra bandymas dirbtiniu apvaisinimu ir embriono persodinimu pradėti nėštumą. Šis apvaisimas yra gydomojo pobūdžio.

Ir viena, ir kita procedūra yra susijusi su didelio embrionų skaičiaus sunaikinimu. Andrew Hellegersas ir Richardas McCormickas pastebi, kad, prieš sukuriant Louise Joy Brown niekais nuėjo apie 200 įsodintų embrionų. Jie klausia: „Ar tai nėra miniabortai?“ Tie, kurie pripažįsta, kad embrionai yra tikri, nors ir neišsivystę žmonės, negali pritarti ir embrionų kūrimui laboratorinio tyrinėjimo tikslams, nes tai daroma žinant, kad jų dauguma bus sunaikinta. Pagrindinė etinė problema yra embriono ontologinis[58] statusas. Paulas Ramsey’s ir kiti protestantų bei katalikų teologai gina pažiūrą, kad embrionas yra žmogiška būtybė ir kaip tokia turi būti apsaugota. Individualus žmogaus gyvenimas prasideda pastojimu, todėl visi apvaisinimo in vitro metodai, kai vieni embrionai atrenkami, o kiti atmetami ir sunaikinami, yra humaniškumui priešingi veiksmai. Leonas Kassas, pavyzdžiui, pabrėžia tą dalyką, kad negalima atskirti vienos embriono fazės nuo kitos, kad nėra vėlesnės be ankstesnės, kad jos visos neatskiriamai priklauso viena nuo kitos ir kad embrionai, nenusisekę ir atmetami klinikoje, nėra pateisinamas nesėkmingos reprodukcijos padarinys, kaip natūraliame, in vivo apvaisinime. Priešingai, jie yra apgalvotai sukuriami ir sunaikinami. Tik Fletcheris ir besilaikantieji pasaulietiškos etikos nepripažįsta embriono ontologinio statuso. Jie tai daro, norėdami pateisinti abortus ir eksperimetus su embrionais klinikose ir laboratorijose. Tiesa, visi protestantų ir katalikų teologai pripažįsta, kad negimusysis dar nėra asmuo tikra šio žodžio prasme, bet jie tvirtina, kad jis yra potencialus asmuo nuo pat savo prasidėjimo dienos. Joks žmogus negali tapti asmeniu, nepraėjęs visų vystymosi tarpsnių. Šie teologai prikiša, kad Fletcheris ir kiti abortų gynėjai žmogaus asmenį apibrėžia per daug siaurai ir taip išstumia negimusiuosius iš egzistencijos. Remiantis krikščioniškuoju požiūriu, kuriam atstovauja ir Storkas, žmogaus būtis neprasideda vien tik pastojimu ir nesibaigia mirtimi. Ji prasideda maloninga Dievo valia, kuri nuo amžių numato ir tam tikram laikui dovanoja mums būtį, ir tos būties paskirtis – ne mirtis, bet amžinas gyvenimas. Be to, žmogaus gyvavimo vertė priklauso ne nuo jo išsivystymo tarpsnio, ne nuo jo savybių, ne nuo jo naudingumo visuomenei, bet nuo to, kad žmogus yra Dievo meilės objektas, kad už jį, kaip tikime, yra numiręs Kristus. Todėl kiekvienas bandymas eksperimentuoti su embrionais lyg kokiais daiktais, kuriais galima laisvai manipuliuoti ir kuriuos galima naikinti, remiantis krikščioniškąja etika, pažeidžia žmogaus gyvybės šventumą.

Žmogus kaip aukščiausioji vertybė krikščioniškosios etikos perspektyvoje

Nuo teisingo ar klaidingo žmogaus asmens suvokimo priklauso ir bioetinių problemų sprendimas. Deja, šiandien dar labai gaji klaidinga dualistinė antropologija, pagal kurią į žmogų žiūrima tik kaip į sąmoningą subjektą, kurio orumas priklauso nuo sugebėjimo mąstyti ir apsispręsti, kitaip sakant nuo sąmoningumo laipsnio, bei nuo sugebėjimo savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą.  Pats kūnas ir kūno gyvybė pagal šį mąstymą yra tik būtina priemonė asmeniui, nes be jo negali egzistuoti sąmoningas juslinis subjektas. Iš to seka, kad kūnas ir kūniška gyvybė yra kažkas, kas yra skirtinga nuo asmens, ir tokiu būdu yra tik instrumentinis gėris, gėris asmeniui, o ne asmens gėris. Šitaip mąstant, gali atsitikti taip, kad ligos ar nelaimės atveju kūniška gyvybė gali tapti nenaudinga ar net našta,  ir tuomet asmuo, t.y. sąmoningas  subjektas, yra laisvas nuo savęs tokią naštą nusimesti. Prisidengiant gailestingumu, yra teigiama, kad toks asmuo gali pagreitinti mirtį (savižudybė) arba  jam kas nors gali padėti, įvykdydami eutanaziją[59], ir abiem šiais atvejais ne tik, kad neįžiūrima nusikaltimo, betgi norima įvardinti kilniu ir moraliu veiksmu.

Nuvertinant kūno gyvybę ir išaukštinant tik sąmoningumą, sugebėjimą savarankiškai mąstyti kaip vienintelius žmogaus orumo kriterijus, daugeliu atvejų išgirsime terminą daržovė, kuriuo yra įvardijami žmonės, netekę sąmonės dėl smegenų pažeidimo, gimę kūdikiai su neišsivysčiusiais galvos smegenų pusrutuliais, dėl įvairių ligų praradę sugebėjimą mąstyti ir bendrauti. Mąstant, kad žmogus ir protas yra svarbiau už gyvybę, yra teigiama, kad išlikti žmogumi yra svarbiau negu išlikti gyvu. Tai veda prie daugeliui pražūtingos išvados, kad ne visi gyvi žmonės yra asmenys. Tokiu atveju kyla vienas iš pagrindinių eutanazijos ir abortų šalininkų teiginių, kad ne visų žmonių gyvybė yra vienodai vertinga, bet tik vertinga tam tikrą “kokybę” turinti gyvybė. Į tokios žmogiškosios gyvybės sunaikinimą jie žiūri kaip į gėrį tiems, kurių gyvenimas tapo našta, arba gali tapti našta kitiems, todėl vadina tokį nužudymą gailestingumo aktu. Krikščioniškosios antropologijos požiūris į žmogų iš esmės skiriasi. Žmogus yra neatsiejama sielos ir kūno vienybė. Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad “sielą galima laikyti kūno “forma”, vadinasi, iš medžiagos sudarytas kūnas, veikiant dvasinei sielai, tampa žmogiškas ir gyvas kūnas; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį”, būtent žmogiškąją prigimtį. Todėl kūno gyvybė nėra kažkas, kas būtų “mažiau” už asmenį, būtų subasmeniniame lygmenyje ir priklausytų gamtos sferai, kuriai žmogus kaip asmuo, turi viešpatavimo galią. Žmogaus kūnas ir kūno gyvybė yra neatsiejama integrali žmogaus asmens dalis, ir yra asmens gėriai, o ne tik gėriai asmeniui. Asmuo atsiranda, atsirandus gyvam žmogaus kūnui  ir egzistuoja tol, kol išlieka gyvas jo kūnas. Todėl kūnas negali būti traktuojamas tik kaip audinių, organų ir funkcijų derinys, o taip pat negali būti vertinamas lygia greta su gyvūnų kūnu: jis yra sudedamoji dalis asmens, kuris per jį reiškiasi ir veikia. Tik kūne ir per kūną apčiuopiame konkretų, realų asmenį. Todėl bet kuri intervencija paliečia ne tik audinius, organus ir jų funkcijas, bet ir patį asmenį. Asmens neliečiamumas pirmiausia pasireiškia žmogaus gyvybės neliečiamumu. Kiekviena neteisėta intervencija į kūną yra asmens orumo pažeidimas. Žmogus nėra savo gyvybės šeimininkas, jis tik gauna teisę laikinai ja naudotis. Krikščionybė teigia besąlygišką žmogaus gyvybės vertę – pastaroji yra Kūrėjo dovana, todėl kiekvieno žmogaus gyvybė reikalauja besąlygiškos pagarbos. Ji yra vertinga ir prasminga, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Priklausomybė Dievui suteikia žmogiškąjai gyvybei šventumo bruožą, ir ji tampa nedisponuotina, neliečiama, t. y. šventa. Ji yra šventa iš prigimties, ir kiekvienas sveikas protas gali tai pripažinti, netgi nepriklausomai nuo religinio tikėjimo. Todėl negalima kalbėti apie “gyvybės kokybę”, nes bet kokia žmogaus gyvybė yra besąlygiška vertybė; negalima kalbėti, kad kai kurių žmonių “gyvybės kokybė” yra tokia bloga ir, kad reikia ją sunaikinti.
Dažnai yra painiojami terminai gyvybės kokybė ir gyvenimo kokybė. Jie iš esmės yra skirtingi. Gyvybės kokybė negali būti svarstoma, nes gyvybė turi begalinę vertę. Gyvybė yra pagrindinis, pirminis ir neliečiamas gėris, kuris yra visų kitų žmogaus gėrių ir teisių šaltinis. Žmogaus gyvybė yra vidinis, esminis jo gėris ir todėl negali būti laikoma mažiau ar daugiau vertinga, priklausomai nuo jo fizinių ar protinių galimybių. Tuo tarpu apie gyvenimo kokybę turime kalbėti ir ieškoti būdų jai pagerinti. Gyvenimo kokybė gali pablogėti, žmogui susergus, tapus neįgaliam, prarandus gebėjimus savimi pasirūpinti. Suprantama, kad jų gyvenimo kokybė pagerėtų, jei jie nekęstų fizinio skausmo, jiems būtų sudaromos sąlygos judėti  ir tokiu būdu jie pasidarys mažiau priklausomi nuo kitų. Pagaliau kiekvienas žmogus skirtingai supranta savo gyvenimo kokybę ir tas kokybės apibrėžimas yra labai skirtingas. Vienas skundžiasi bloga gyvenimo kokybe, stokodamas darbo ir pinigų, kito gyvenimo kokybė laikoma bloga, jei ji(s) bus apleistas ar nemylimas ir t. t. Taigi norėti mirti ar ką nors nužudyti dėl blogos gyvenimo kokybės yra nusikaltimas ir moralinis blogis. Svarbu pabrėžti, kad, nors fizinė gyvybė yra pagrindinis ir neliečiamas gėris, visų kitų žmogaus gėrių šaltinis, be kurio neįmanomas žmogaus gyvenimas, tačiau ji nėra absoliutusis gėris, ir todėl egzistuoja šventa pareiga leisti žmogui numirti natūralia mirtimi. Krikščioniui kūno gyvybė nėra absoliuti vertybė, bet aukščiausia vertybė – tarnystė Dievui ir artimui, Dievo pažinimas ir gyvenimas su Juo. Gyvybės išsaugojimas bet kokia kaina, taikant nemoralias priemones, yra nepateisinamas. Išlikti moraliu yra svarbiau nei išlikti gyvu (ryškiausiai tai liudija krikščionys kankiniai). Žmogus, skirtingai nuo visų kitų gyvų kūrinių, yra vienintelis atsakingas už savo veiksmus. Jis vienintelis yra moralinė būtybė, nes tik jis yra protingas, t. y. suvokia savo veiksmų tikslą ir supranta ką daro ir tik jis yra laisvas, t. y. nėra uždarytas instinktų būtinybėje, bet gali pasielgti vienaip ar kitaip. Tokius veiksmus, kurie kyla iš savo veiklos pobūdžio ir tikslo supratimo ir iš laisvos valios sutikimo, vadiname žmogiškaisiais veiksmais (lot. actus humani). Žmogiškuosius veiksmus reikia skirti nuo žmogaus veiksmų (lot. actus hominis), kurie atliekami be intelekto ir laisvos valios įsikišimo. Žmogus yra moraliai atsakingas už tuos veiksmus, kuriuos jis daro, suvokdamas jų esmę ir būdamas laisvas pasirinkti, t. y. galėdamas kažką daryti ar nedaryti, rinktis vieną priemonę ar kitą. Laisvai pasirenkami veiksmai yra labai svarbūs, nes jie apibūdina patį veikiantį asmenį. Žmogus, kuris vagia yra vadinamas vagimi, kuris gydo yra vadinamas gydytoju, kuris žudo yra vadinamas žudiku ir t. t. Pavyzdžiui, eutanazijos atveju, kai gydytojas pasirenka priemones pagreitinti mirtį ar nužudyti pacientą, nors tai darytų ir norėdamas panaikinti kentėjimus, jis tampa žudiku; kai gydytojas pasirenka priemones, kad palengvintų kentėjimus, bet nenorėdamas pagreitinti mirties ir juo labiau nenorėdamas nužudyti, jis išlieka gydytoju. Deja, yra manančių, kad veiksmo moralumas kur kas priklauso nuo pasekmių, gaunamo rezultato, gerų norų ar susiklosčiusių aplinkybių, o ne nuo to, ką žmogus, būdamas laisvas ir protingas daro čia ir dabar (kitaip tariant, ne  nuo veiksmo objekto, kuris iš tiesų laikomas pirminiu sprendimo apie veiksmo moralumą šaltiniu ir gali apspręsti veiksmo moralumą, nepriklausomai nuo veikėjo intencijos ir papildomų aplinkybių). Tada ima galioti taisyklė, kad tikslas pateisina priemones, tačiau viena iš pamatinių moralės taisyklių sako, kad tikslas nepateisina priemonių. Geras tikslas turi būti pasiekiamas moraliomis priemonėmis. Tam, kad pasirinktume moralias priemones, mūsų laisvi pasirinkimai turi gimti iš moralinės tiesos. Jau prigimtinis įstatymas sako, kad mes turime mylėti savo artimą, ir tai yra viena iš pamatinių moralinių tiesų. Prigimtinis įstatymas yra universalus ir saisto visus protingus ir laisvus asmenis, nepriklausomai nuo tautybės, religijos ar kultūros. Mes mylime savo artimą tik tada, kai gerbiame, saugojame ir puoselėjame to artimo asmens gėrius. Kaip jau buvo minėta, vienas iš didžiausių asmens gėrių yra gyvybė. Viskas, kas tiesiogiai yra nukreipta prieš žmogaus gyvybę, visuomet yra moralinis blogis ir negali būti pavadinamas meile ar gailestingumu artimo atžvilgiu. Tiesioginis artimo nužudymas yra nesuderinamas  su meile ir gailestingumu. Tokie žmogiškieji veiksmai, kurių objektai  prieštarauja asmens gėriui, moralinėje tradicijoje vadinami “vidujai blogais” veiksmais (lot. intrinsece malum): jie yra tokie visada ir patys savaime, t. y. dėl paties jų objekto, nepriklausomai nuo veikiančiojo paskesnių intencijų ir aplinkybių,  ir todėl griežtai neleistini. Tarp tokių veiksmų, kuriuos išvardina Vatikano II susirinkimas, yra paminimi: žmogžudystės, genocidas, abortas, eutanazija ir laisva savižudybė ir dar daug kitų. Jei veiksmai yra vidujai blogi, tai gera intencija arba konkrečios aplinkybės gali švelninti jų blogumą, bet to blogumo pašalinti negali. Kitaip tariant, aplinkybės arba intencijos niekada negali objekto požiūriu vidujai nedoro veiksmo paversti subjektyviai doru arba tokiu, kurio pasirinkimą galima būtų kada nors pateisinti.
Vertinant veiksmo moralumą, yra labai svarbios sąvokos tiesioginis ir netiesioginis sąvokos. Padarinys yra tiesiogiai savanoriškas, jei jis numatytas kaip tikslas, pavyzdžiui, sterilizacijos atveju perrišami kiaušintakiai ar sėkliniai latakėliai, siekiant asmenį padaryti nevaisingu. Tokiais atvejais tiesioginis veiksmas visada yra nemoralus, nes veiksmas tiesiogiai yra nukreiptas prieš vieną iš didžiausių asmens gėrių, būtent vaisingumą.  Tokio veiksmo moralumo, remiantis krikščioniškosios etikos normomis, negali pakeisti net ir patys geriausi tikslai, pavyzdžiui, noras apsaugoti moterį, sergančią širdies yda ar inkstų nepakankamumu nuo pastojimo, kuris galėtų sukelti grėsmių jos gyvybei. Sterilizacija šiuo atveju būtų priemonė į gerą tikslą, tačiau vis tiek tiesioginė ir moraliai nepateisinama.

Padarinys yra netiesiogiai savanoriškas, jei jis nėra norėtas, o tik leistas kaip neišvengiamas tiesiogiai norėto objekto rezultatas. Taip, pavyzdžiui, embriono mirtis, pašalinus gimdą dėl vėžio, nėra norėta nei kaip priemonė, nei kaip tikslas, o tik leista kaip netiesiogiai savanoriškas padarinys. Kitaip tariant, tai yra nenorėta, bet neišvengiama bloga pasekmė, atliekant gerą veiksmą, t. y. gydymo tikslu pašalinant suvėžėjusią gimdą. Tokiu būdu matome, kad gydytojas neatlieka blogo moralinio veiksmo, nes, nepaisant to, kad nors embrionas ir  žuvo, jo atliekamas veiksmas yra gydymo veiksmas ir todėl moralus. Panašiai būtų ir netiesioginės sterilizacijos atveju, kai nevaisingumas nėra nei operacijos tikslas, nei priemonė į tikslą, bet neišvengiama kokios nors chirurginės operacijos (pavyzdžiui, gimdos vėžio, negimdinio nėštumo atvejais)  nepageidaujama pasekmė. Veiksmo moralumui svarbią reikšmę turi intencija, t. y. tikslas arba priežastis, dėl kurios asmuo imasi konkretaus veiksmo. Veikiantis asmuo imasi veiksmo dėl tikslo, kurio jis tikisi kaip savo veiksmo rezultato. Taigi tikslą galima apibrėžti ir kaip rezultatą, kurio veikiantis asmuo subjektyviai siekia savo veiksmu. Vietoj žodžio tikslas dažniau vartojama sąvoka intencija – planas ar valios ryžtas pasiekti tam tikrą rezultatą. Tikslas yra tikras rezultatas, kurio siekia valia. Sąvoka intencija žymi tikslą, kurį valia nusistačiusi įgyvendinti, t. y. intencija žymi tikslą kaip veikimo šaltinį. Tuo tarpu sąvoka tikslas nusako tik paties rezultato realybę, nepriklausomą nuo skatinančių jėgų, kurios daro įtaką veikiančiam asmeniui. Priklausomai nuo tikslo, dėl kurio yra atliekamas veiksmas, su kokia intencija, gali įtakoti veiksmo moralumą. Geras tikslas gali paversti geresniu veiksmą, kurio objektas yra geras (pavyzdžiui, dalijimas išmaldos yra geras veiksmas, ir jei tai daroma iš meilės, veiksmas tampa dar geresnis) ir gali sumažinti blogį veiksmo, kurio objektas blogas (pavyzdžiui, vogimas yra blogas veiksmas, bet jei tikslas yra pamaitinti mirštančius iš bado vaikus, veiksmo blogumas sumažėja).  Blogas tikslas gali pabloginti veiksmą, kurio objektas yra blogas (pavyzdžiui, vagiama, kad būtų galima nusipirkti narkotikų pasilinksminimui) ir gali sumažinti gėrį arba paversti blogu veiksmą, kurio objektas yra geras(pavyzdžiui, išmaldos dalijimas, jei jis daromas siekiant pasityčioti). Tačiau kokiu atveju veiksmo objektas yra blogas savaime, net ir geriausia intencija to blogio nepakeičia, pavyzdžiui, nekalto  žmogaus tiesioginio nužudymo jokia intencija negali pateisinti. Tarkime, pasyvios eutanazijos atveju ir užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo (nustatyti, kokia iš tikrųjų yra veikiančio asmens intencija iš šalies niekas negali, nes tai žino tik pats veikiantis asmuo), kad intencija yra vienodai gera – kad žmogus nekęstų kančių. Tačiau vien geros intencijos akivaizdžiai nepakanka, kad veiksmas būtų geras, ir pati geriausia intencija negali pateisinti bet kokių priemonių. Neišvengiamai turime pripažinti, kad šis tikslas yra pasiekiamas skirtingai: pasyvios eutanazijos atveju žmogus bus išvaduotas iš kentėjimų, pagreitinant ar sukeliant mirtį, t. y. mirtis įvyks dėl kokios nors gyvybę palaikančios priemonės netaikymo, o ne dėl susirgimo. Tokiu būdu sukelta mirtis yra priemonė kančioms panaikinti. Akivaizdu, kad geras tikslas pasiektas nužudant, o tai visada yra nepateisinama. Užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju žmogus mirs dėl susirgimo natūralia mirtimi, o ne todėl, kad nebuvo taikomos gyvybę palaikančios priemonės. Kaip matyti, yra esminis skirtumas tarp mirties sukėlimo ir sutikimo mirti; pirmuoju atveju yra gyvybę žudantis veiksmas, o antruoju – gyvybė priimama iki galo. Veiksmo moralumui įtakos turi ir tam tikros konkrečios aplinkybės. Aplinkybės yra moraliai svarbios, jei didina ar mažina gerą arba blogą rezultatą, arba sukelia papildomų blogų padarinių, arba duoda progą tokiems padariniams. Teisinėje kalboje aplinkybės taip pat yra svarbios, ir nusikaltimai yra padaromi sunkinančiomis ar lengvinančiomis aplinkybėmis. Tam tikras žmogaus atliktas veiksmas dėl tam tikrų aplinkybių gali būti skirtingai vertinamas. Tačiau, jei veiksmas yra blogas savaime, tokio veiksmo moralumui aplinkybės iš esmės neturi įtakos. Galbūt psichologiškai kitaip žiūrėsime į motiną, kuri nužudo vaiką, jo nemaitindama, tiesiog nenorėdama jo auginti arba į motiną, kuri nužudo sergantį vaiką, kad jis nebekentėtų, tačiau tai yra tiesioginis nekalto žmogaus nužudymas, todėl visada nepateisinamas. Tik aplinkybės pirmu atveju bus sunkinančios, o antruoju lengvinančios, tačiau esmė ta pati – žmogžudystė. Kaip matyti, nėra paprasta pateikti konkretaus veiksmo moralumą, kartais net ir neįmanoma, jei mums nėra žinomas veikiančio asmens “vidus”. Veiksmo moralumas gali būti įvertinamas tik iš veikiančio asmens pozicijų. Dar daugiau, moralinis gėris ir moralinis blogis nėra tik žmogaus veiksmų vidinė savybė, bet joms būdinga ir tai, kad žmogus, būtent asmuo, šiais moraliai gerais arba blogais veiksmais pats tampa geras arba blogas. Todėl, jei pasyvi eutanazija ir užsispyrėliško gydymo netaikymas yra iš esmės skirtingi moraliniu požiūriu veiksmai, tai juos atlikdami asmenys padaro blogą ar gerą moralinį veiksmą ir patys tampa (ne)moraliais arba asmenimis.
Sveikatos apsaugos priežiūroje veiksmo etiškumas buvo ir dažnai dabar yra vertinamas pagal kitokias metodologijas, kurios pateisina tam tikrus veiksmus, tiesiogiai nukreiptus prieš žmogaus gyvybę ir juos atliekančius asmenis.

  • Deontologinis metodas (gr. deon – pareiga). Apsisprendžiant pirmiausia atsižvelgiama į tai, “kokios yra mano pareigos?”, “ką aš privalau padaryti?”. Pagal šį metodą teisingas apsisprendimas yra tada, kai vykdomi tam tikri reikalavimai, nesvarbu, kokios būtų to veiksmo pasekmės. Šiuo atveju, vykdant savo pareigas, laikomasi priimtų taisyklių ir įstatymų. Pavyzdžiui, aborto atveju žiūrima, ar yra taisyklės ar koks draudimas daryti abortą. Jei nėra draudimo, tokiu atveju abortas nėra traktuojamas kaip blogas veiksmas. Jei abortai legalūs Lietuvoje, tai yra normalu. Jei įvyktų taisyklių konfliktas, deontologas ieškotų kitos taisyklės, kad išspręstų konfliktą arba pasirinks tą, kuri matytų mažesnį blogį;
  • Konsekvencialistinis – proporcionalistinis metodas. Šiuo atveju konkretus elgesys vertinamas kaip teisingas ar neteisingas priklausomai nuo to, kokios iš yra jo pasekmės; elgesys tuo labiau teisingas, kuo daugiau gėrio ir kuo mažiau blogio jis atneša. Taigi konsekvencializmas bando suformuoti konkretaus elgesio vertinimo kriterijus, remiantis vien tik tam tikro pasirinkimo numatomų padarinių (iš čia kilęs ir pats metodo pavadinimas) analize. Proporcionalizmas, lyginant veiksmų vertę ir pasiektą gėrį, gilinamasi į gerų ir blogų padarinių proporcijas (iš čia kilęs ir pats metodo pavadinimas), atsižvelgiant į “didesnį gėrį” arba “mažesnį blogį”, įmanomą konkrečioje situacijoje. Remiantis šį metodu, žmogus turi numatyti, kas atsitiktų, jei jis atliktų tam tikrus veiksmus ir lygintų padarinius. Pagal konsekvencializmą ir proporcionalizmą atliekamas veiksmas, kurį tradicinė moralė laiko neleistinu (pavyzdžiui, nekalto žmogaus nužudymas), nėra moralinis blogis, jei siekiama gero tikslo ar atneša daugiau gėrio nei blogio. Pavyzdžiui, pateisinamas kontracepcijos naudojimas, siekiant ateityje  išvengti aborto. Arba – pateisinamas tiesioginis abortas, siekiant apsaugoti moters sveikatą ir gyvybę, jei nėštumas gali pabloginti bendrą būklę moters, sergančios inkstų nepakankamumu ar turinčios širdies ydą. Taigi konsekvencializmas ir proporcionalizmas pateisina kaip morališkai gerą laisvai pasirenkamą elgesį, prieštaraujantį prigimtiniam įstatymui. Paneigiama taisyklė, kad negalima daryti bloga, kad išeitų į gera.

Abi šios metodologijos nėra teisingos. Tik, remiantis anksčiau minėta personalistine metodologija (angl. prudential personalism) aprėpiamos ne tik visos galimos pasekmės, bet jos įvertinamos, atsižvelgiant į savęs  realizavimą (kokį poveikį turi veikiančiam asmeniui, kuris savo veiksmais privalo siekti žmogiško tobulumo). Čia svarbu apibrėžti, kada užsimezga gyvybė, panaudojant visus galimus mokslinius ir antropologinius duomenis, taip pat tai, ką teologija ir filosofija gali pasakyti apie asmenį apibūdinančius kriterijus. Personalistas aborto pasekmes įvertins iš motinos ir vaiko pozicijų kaip dviejų unikalių individų ir kaip dalį visos žmonių bendruomenės. Pagaliau tai turi pasekmes ne tik motinai ar vaikui, bet ir visai bendruomenei. Todėl keliami ne utilitariniai klausimai, bet tokie kaip: kokiu tikslu aš turiu lytiškumo dovaną?, ar negimęs kūdikis yra Dievo dovana ir kokiu tikslu jis sukurtas?, kokiu tikslu mes esame socialinės būtybės, kurios jaučia potraukį rūpintis kitais, o taip pat ir moterimis, turinčiomis sunkumų nėštumo metu?, kokiu tikslu esame apdovanoti protu ir pasiekimais medicinoje – tam, kad išsaugotume gyvybę ar kad ją sunaikintume?, kokią įtaką mano sprendimas turi šiandienos kultūrai ir būsimoms kartoms? Šios teorijos atstovas pagal tikslus ir poreikius, nustatytus nežiūrint asmeninio pirmumo, ne pagal abstrakčius įstatymus, bet pagal įgimtą asmens orumą kaip individo ir kaip visuomenės nario įvertina visus veiksmus ir jų padarinius, kaip tai gali paveikti asmens gėrius ir visuomenę.

TECHNIKA KAIP GALIA IR RACIONALUMO IŠRAIŠKA: M. SCHELERIS, P. WUSTAS, K. JASPERSAS

Racionalusis mąstymas ir galia viešpatauti kaip šiuolaikinės technoepochos prielaidos

Savo veikalo Žinojimo formos ir visuomenė pirmojo leidimo įžangoje Maxas Scheleris 1925 metais aiškina, kad jis nori parodyti, kaip istoriniame visuomenės gyvenime sąveikauja dvasiškai idėjinės ir realiai instinktyvios determinacijos ir poveikio veiksniai. Pasak Schelerio, techniką labiausiai lemia vitaliniai žmogaus instinktai, skatinantys jį siekti galios ir viešpatavimo. Knygoje Žinojimo sociologijos problemos jis rašo, kad iš pradžių pasaulyje atsitiktinai susiklosto poelgiams ir darbui tinkamas patyrimas.

Veiksmingi galios ir viešpatavimo siekiai technikoje taip pat turi tvirtą pagrindą – tai pirmykštis betikslis konstravimas, žaidimas, meistravimas ir eksperimentavimas, kuriuose slypi visų pozityvių mokslų, kaip ir visų technikos sandų, šaknys. Scheleris bando paaiškinti, kad praktinis techninis intelektas yra glaudžiai susijęs su viešpatavimo ir galios instinktais. Tą praktinį techninį intelektą jis traktuoja tik kaip gyvūnų galimybių laipsnišku tobulinimu. Galima numanyti, kad inžinierius vargu ar galėtų nudžiuginti tokia Schelerio antropologija: „Tarp išmaningos šimpanzės ir Edisono, traktuojant jį tik kaip techniką, tėra vienas – žinoma, labai didelis – laipsnio skirtumas“.

Pasak Schelerio, svarbiausias troškimas, nukreipiantis naujųjų amžių technikos raidą, yra žmogaus siekimas laisvės ir galios prieš gamtą. Technikoje dominuoja galios instinktas, kuris daugiausia, žinoma, yra nukreiptas į daiktus, o ne į žmones. Be to, technikas nesutinka būti tik iš anksto nustatytų užduočių vykdytoju. Tiksliau sakant, „technika pati savaime sukelia, pažadina ir išvysto pramoninius poreikius ir nukreipia juos ieškoti naujų gamybos priemonių ir būdų, kaip, pavyzdžiui, aiškiai atskleidė šiuolaikinė elektros pramonė“.

Anot Schelerio, atskiras technikos raidos fazes atitinka mokslinio pasaulėvaizdžio pakitimai. Jis išskiria keturias mokslo stadijas:

  1. maginis primatų požiūris į gamtą;
  2. racionalusis biomorfinis požiūris (įrankių technikos pakopa);
  3. racionalusis mechaninis požiūris;
  4. elektromagnetinis požiūris.

Kartu pastebima vis didėjanti noro viešpatauti orientacija į viešpatavimą daiktams. Bet Scheleris liepia atsižvelgti dar ir į tokią pastabą: „Žmonių noras viešpatauti žmonėms, kaip rodo kiekvienas atidus stebėjimas, visai nėra tik priemonė pasiekti viešpatavimą daiktams, o kažkas, kas žmogui – kaip teisingai moko Kantas savo Antropologijoje – yra iš prigimties būdinga ir net esant idealiai gamybos technikai neturėtų visai išnykti“.

Greta galios ir viešpatavimo instinktų Scheleris nurodo kitą technikos raidos šaltinį – glaudžią mokslo ir techninės mašininės gamybos kokybės sąjungą. Visų pozityviųjų mokslų, indukcijos ir eksperimentų pagrindą sudaro darbas, o ne kontempliacija[60].

Pasak Schelerio, Vakarų šalys siekė tik viešpatauti išoriniam pasauliui, tuo tarpu Azijos tautos kaupė taip pat dvasinio išgelbėjimo ir psichosomatinio reguliavimo žinias. Vakarai dėl neigiamų padarinių beveik išimtinai pretenzijas reiškė anam žinojimo būdui, kuris, pasak Schelerio, „tėra laipsniškas praktinio techninio intelekto gyvuliškų galimybių tobulinimas“.

Bet šis praktinis techninis intelektas yra orientuotas į malonumo ir naudingumo vertybes, kurios vertybių hierarchijoje užima žemutinę pakopą. Plačiai žinomas Schelerio apibrėžimas: „Visos vertybės (netgi „gėrio“ ir „blogio“ vertybės) yra daiktiškos kokybės, kurios išsirikiuoja tam tikra tvarka, „aukščiau“ arba „žemiau“ viena kitos atžvilgiu“. Techninės vertybės laikomos vertybėmis, turinčiomis malonumo ir naudingumo padarinio prasmę. Virš šio žemutinio laiptelio iškyla vitalinės pojūčių vertybės, o virš jų – dvasinės estetiškumo ir teisėtumo vertybės, atitinkamai neteisumo, ir galiausiai viršuje – šventumo vertybė.

Tokiai Schelerio pažiūrai į techniką pirmiausia didelę įtaką daro daugelis teologų; beveik tokio paties požiūrio laikosi ir krikščioniškojo egzistencializmo filosofas Peteris Wustas, kuriam techninis intelektas reiškia tik biologinį protingo gyvenimo būdą. Tiesa, Wustas, remdamasis Schelerio pateiktu Edisono ir šimpanzės palyginimu, klausia, argi Scheleris nemato, „kad įrankio kaip ir kalbos prielaidos jau slypi dvasiniame akte“.

Wustas taip pat supranta, kad per gamtos mokslus ir techniką yra perduodama į žmogaus rankas visa gamta, nes čia slypi imanentinė[61] šių žinojimo metodų tendencija – be atvangos judėti į priekį, į visas tamsiąsias kūrybos sritis. Bet žmogus, savo vitalinio praktinio intelekto padedamas, sugebėjo bent iš dalies nuo gamtos atsipalaiduoti, tiesiog priversdamas ją praktiškai ir techniškai sau tarnauti. Tik žmogus, kuris savo dvasią įkūnija gaminyje, gali būti įvardytas kaip gaminius kurianti būtybė tikrąja šio žodžio prasme. Dvilypė žmogaus prigimtis – vidinis dvasinis gyvenimas ir gamtiškai sąlygota išraiškos forma – taip pat pasireiškia žmogaus kūrinyje. Galimybė sukurti gaminį išskiria dvasią iš visos gamtos. Remdamasis Scheleriu, Wustas rašo: „Būtent gaminys apima dvasinio veiksmo kūrybinį naujumą, ir šitas dvasios kūrybiškumas, priklausantis nuo asmeninės dvasios laisvės ir jos tobulumo laipsnio, taip pat yra nevienodas. Mes norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienas laisvos valios dvasinis veiksmas iš esmės visada siekia įsikūnyti kūrinyje. Bet kūrinys savo vidine esme stovi gamtos ir dvasios sandūroje. Jis yra objektyvuotas dvasiškumas, nes apima jį sukūrusios dvasinės valios motyvacines tendencijas. Bet jis yra objektyvi dvasia, kurią gaminio kūrėjas, įkūnydamas dvasiškumą, išlaisvino iš subjektyvios motyvacijų srities. Objektyvi dvasia asmeninių veiksmų yra pakeista ir nukreipta į materiją. Bet objektyvi dvasia dabar tam tikru atžvilgiu iš asmeninės laisvės sferos sugrąžinama į daiktų būtinumo sferą, ir tokiu būdu kuriantis žmogus gaminyje ir per gaminį apriboja savo laisvę. Taigi jis gali gaminyje iš dalies išsilaisvinti ir gali būti savo nuosavo gaminio pavergtas“.

Kurianti žmogaus valia, kuri apipavidalina ir kišasi į jo pasaulį, yra, anot Wusto, būdingiausias žmogaus kaip istorinės būtybės požymis, priešingas gyvūnų neistoriškumui. Filosofas rašo: „Žmogus, nuolat tobulindamasis kaip homo faber[62], įgijo gebėjimą suprasti instrumentiškai civilizuotą savo aplinką“.

Wustas kartu su Scheleriu turi bendrą rūpestį, kad technika kaip pasaulio užvaldymas nesugriautų žmogaus iškilumo ir didybės, „nes baisią įtaką visuotinei nepagarbai ir nepamaldumui daro ne tik šiuolaikinis mokslas, bet ir šiuolaikinė kultūra apskritai. Pastebima aiški nepagarba ne tik tam, kas antgamtiška, bet taip pat gamtai ir pačiam žmogui“. Toliau Wustas tęsia: „Taigi nepagarba žemesnėse pakopose iš dalies pagrindžia nepagarbą aukštesnėse pakopose, ir pagarba gamtai vėlgi yra tik pagarbos žmonėms tarp žmonių pradžia“.

Žinoma, yra tokių minčių, kurios kaip perspėjimas prieš būties nuskurdinimą, nepaisant užsispyrimo, ir mūsų laikais turėtų būti išgirstos bent tiek, kad būtų perspėta žmonija, raginant atsisakyti didžiausios nepagarbos, klestėjusios ne tik nacionalsocializmo laikais, bet ir dabar, ypač turint galvoje tam tikrus eksperimentus su žmonėmis. Galbūt iš Wusto perimtoje Schelerio vertybių hierarchijoje vis dėlto slypi antropologijos esmė, kurios pripažinimas galbūt palieka mums vienintelę galimybę užkirsti kelią kitoms alternatyvoms, kad vieną dieną žmonės iš tikrųjų nepadarytų visko, kas techniškai yra įmanoma.

Karlas Jaspersas techninio amžiaus ir technikos problematiką pirmiausia išdėsto savo veikaluose Dvasinė amžiaus situacija ir Apie istorijos ištakas ir tikslą. Pasak Jasperso, techninis žinojimas yra tikslo žinojimas. Bet reikalingumo ir pritaikomumo žinojimas įpareigoja žmogų kaip paskutinė instancija, o tada atsiranda pavojus, kad žmogus neprarastų paties savęs. Technika yra kaip čia-būties įveikos priemonė, bet turėtų būti apibrėžiama kaip šitos čia-būties prasmė. Jaspersas apibūdina techniką „kaip išmančio žmogaus veikimo būdą siekiant viešpatauti gamtai, turint tikslą suteikti čia-būčiai apipavidalinimą, kuris leistų žmogui nusimesti vargo naštą ir suteiktų aplinkai jam reikalingą formą“.

Jaspersas technikos apmąstymus sieja su žmogumi. Jo tokiu būdu keliama problema yra orientuota antropologiškai[63]. Išradimo nuostatose, gamtotyroje ir darbo organizacijoje vyrauja racionalumas. Todėl šis racionalumas, žinoma, gali tapti pavojingas, nes kyla grėsmė technikos racionalumą supainioti su ekonomika ir techniką suprasti tik kaip masinę gamybą. Iš šių minčių darosi suprantamas taip pat Jasperso perspėjimas dėl griaunamosios galios, kurią, palyginus su gamta ir žmogumi, turi technika. Tai jam netrukdo teigti, kad technika iš principo esanti neutrali. Žmogus tikslą nustato remdamasis kitokiais pradais, kurie kartu suteikia technikai atitinkamą prasmę. Yra dar pozityvesnių Jasperso aiškinimų kartu su Rossmanu paskelbtame rašinyje Universiteto idėja; pavyzdžiui, ten teigiama: „Visų techninių veiksmų pagrindas yra turininga valia, siekianti sukurti žmogaus čia-būtį pasaulyje“. Tačiau nuodugnesnė technikos analizė pateikiama Jasperso veikale Dvasinė amžiaus situacija; tai pirmiausia apmąstymai apie „įtampą, kuri susidaro tarp visuotinės techninės tvarkos ir žmogiškojo čia-būties pasaulio“. Anot Jasperso, veiksmų racionalizavimas pažaboja tokią raidą ir įgalina daugelį darbų atlikti remiantis žinojimu ir mechanizuotu apskaičiavimu, todėl dirbančiajam kyla pavojus tapti mašinerijos dalimi.

Remiantis Jaspersu, technikos analizė rodo, kad, plėtojantis technikai, turėtų neišvengiamai išnykti tradicinės bendrijų formos, kad atsirastų vietos masinei visuomenei. Funkcionuojanti didžiulė techninės čia-būties sanklodos mašinerija orientuojasi į didžiulius darbo jėgos poreikius bei realizaciją ir vartojimą dideliais kiekiais.

Technikos raida, pasak Jasperso, iš esmės veda prie antropologinės ir kultūrinės dilemos: „Visuomeninė santvarka sukuria universalią čia-būties įstaigų sistemą, kuri sugriauna pirminį žmonių čia-būties pasaulį. Tokia situacija technikos amžiuje formuoja žmonių sąmonę: „Technikos padarinys yra patikimas apsirūpinimas visu tuo, ko gyvybiškai reikia kasdieniam gyvenimui, bet tai vyksta tokia forma, kuri sumažina džiaugsmą, nes patiriama, kad tas apsirūpinimas nėra toks pozityvus, kaip, savaime suprantama, buvo laukiama <…>. Masiškai gaminami kasdienio vartojimo reikmenys susidėvės ir bus išmesti; jie yra greitai keičiami. Technikoje ieškoma nedaug kainuojančios vienkartės kokybės <…>“.

Jasperso veikale randame tolesnių apmąstymų vertą žmogaus elgesio technizuotame pasaulyje analizę, tačiau, jo požiūriu, šis amžiaus paženklintas dalykiškumas, traktuojant jį kaip dorybę, negalėtų būti svarstomas tik kaip dorybė, nes tas racionalus dalykiškumas turi tendenciją viską reguliuoti, schematizuoti ir sunorminti. Kaip pastebi Jaspersas, „individas yra ištirpdomas funkcijoje“. Bet dėl to pasaulis suvidutinėja, žmonės paklūsta iš anksto suplanuotam beveik nuasmenintam likimui, jie praranda, pasak filosofo, savo tikrąjį žmogiškumą. Tačiau Jaspersas supranta, kad kartu su technizacija einama keliu, kuris turėtų vesti į tolesnę raidą. Žmogaus būtis turėtų įsikūnyti nauju būdu, keičiančiu santykį su daiktais. Tai ir yra uždavinys filosofui pasistengti priminti žmonėms juos pačius, rašo filosofas.

Taigi, priešingai nei Friedrichas Dessaueris, Jaspersas neįžvelgia technikoje jokios prasmės, kuri būtų jai savaime būdinga; ta prasmė turi būti jai suteikiama iš šalies. Jo technikos filosofija įgalina mus mažiau gilintis į pačią techniką, bet duoda impulsą pažinti ir suvaldyti jos poveikį atskiriems žmonėms ir visuomenei. Tokiam aiškinimui, žinoma, stinga nuodugnaus įsigilinimo į techninės veiklos būdo ir įvykdymo realybę.

Veikale Istorijos prasmė ir paskirtis Jaspersas netradiciniu būdu interpretuoja žmogų istorijoje. Jo požiūriu, šiuolaikinė technika yra naujas mūsų epochos veiksnys, kuris per pastaruosius du šimtmečius radikaliai pakeitė istoriją. Su mašinų pasirodymu iš esmės keičiasi žmogaus egzistencijos sąlygos. Ypač paspartėja socialinė dinamika, nes mašininė technika visiškai pakeičia žmogaus darbą. Tas pokytis susijęs su trimis aplinkybėmis:

  • technika mažina fizines darbo sąnaudas, bet didina darbo intensyvumą. Todėl mažiau reikia fizinių žmogaus pastangų, bet atsiranda naujų darbo rūšių;
  • keičiasi darbo pobūdis. Mechanizuotame ir automatizuotame darbe didėja rutininės mašinų priežiūros dalis. Mašininė technologija kelia didesnius darbo disciplinos reikalavimus, didėja alinanti psichinė įtampa konvejerinėje gamyboje;
  • technikai reikia darbo organizacijos stambinimo. Tik didelėse įmonėse gali būti pasiektas techninis tikslas. Tačiau čia kyla problema: iki kokio masto gali plėtotis didelės organizacijos, nevirsdamos monopolijomis?

Mašininėje gamyboje, pasak Jasperso, nėra individualios kūrybos džiaugsmo, asmeninės įrankių nuosavybės, individualaus užsakymo gaminiui. Išnyksta turiningo darbo perspektyva, tikslas ir prasmė. Procesai viršija žmogaus suvokimo galimybes. Jis tampa tarsi mašinos dalimi. Išradėjai ir organizatoriai yra reta išimtis. Jaspersas rašo, kad technizacija reiškia jau ne gamtos pajungimą žmogui, bet viso žmogaus gyvenimo biurokratinį pajungimą gamybiniam procesui. Jis pabrėžia istorinį šiuolaikinės technikos vaidmenį. Ankstesnis istorijos vaizdas buvo nuoseklus ir tolygus – tai linijinės laiko ašies vaizdas. Šiuolaikinė technika dinamizuoja istorinį procesą. Technika įgyja didžiulę reikšmę ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Ji globalizuoja žmonijos istoriją ir pakeičia viską, ką žmogus pasiekė per tūkstantmečius darbo, gyvenimo, mąstymo ir simbolikos (kultūros) srityse. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo bendra pasaulinė istorija. Technizuotame pasaulyje visos esminės problemos tapo visuotinėmis. Pasaulis užsidarė: iškyla naujos galimybės ir naujo pavojai, visos problemos tapo pasaulinėmis, situacijos – visos žmonijos situacijomis.

Jaspersas parodo, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenimas ėmė priklausyti nuo techninių aparatų. Jei technikos darbas sutrinka, komfortabilus žmogaus gyvenimas akimirksniu sugriūva. Jis jaučiasi paliktas likimo valiai daug labiau negu ankstesnėse epochose gyvenęs valstietis, kurio gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su gamta.

Žmogus jau nebegali išsivaduoti nuo savo paties sukurtos technikos poveikio, nors akivaizdu, kad technikoje glūdi ne tik begalinės galimybės, bet ir neriboti pavojai. Technika tapo susvetimėjusia, nepavaldžia žmogui jėga. Čia, remiantis Jaspersu, glūdi technikos demonizmas. Šis technikos demonizmas gali būti įveiktas tik „įsismelkus“ į ją pačią. Tačiau kas gali tvirtinti tai įvykdęs?

Manyti, kad technika gali būti techniškai įveikta, - klaida. Tokia nuostata gali sukelti tik naujas nesėkmes. Todėl neišvengiamai kyla klausimas – kaip žmogus, pajungtas technikai, gali įgyti valdžią jai? Visos žmonijos ateitis priklauso nuo to būdo, kuriuo žmogus sugebės pajungti savo valiai techninio vystymosi padarinius. Tai lemtingas, neatidėliotinas uždavinys, pabrėžia Jaspersas. Tačiau mūsų gyvenamosios technoepochos situacija, kaip matysime, ne imasi vykdyti filosofo nurodytos užduoties, bet informacinio racionalumo pagalba stengiasi užvaldyti ne tik gamtą, bet ir virtualias informacines erdves.

Racionalumas ir galia viešpatauti naujųjų medijų[64] ir dabartinių informacinių technologijų (IT) sąlygomis

Informacinis racionalumas sietinas su žinojimo informacine problematika teoriškai grindžiamu transinformatiškumu ir jo pamatu besiformuojančiu informaciniu superdiskursu. Transinformatiškasis diskursas reikštų racionalumo sampratą, kurią būtų galima pavadinti informaciniu arba komunikaciniu racionalumu, skiriant nuo gamtotyrinio ir pramoninio racionalumo. Kitaip tariant, informacinė tikrovė turi savo specifiką ir per žinojimo informacinę problematiką suklosto savitus racionalumo konstruktus, kurie galbūt iš pirmo žvilgsnio nėra aiškiai skiriami ar „sveiko proto“ požiūriu atrodo kaip iracionalūs (galima sakyti, kad, pavyzdžiui, per ryšių su visuomene (PR) metodikas mes kuriame informacinę tikrovę). Tai nėra vien tik profesijos ar probleminio lauko apibrėžimas, tai – tam tikros gyvensenos atsiradimas, tam tikras mąstymo būdas ir net pasaulio jausena. Pirmiausia todėl, kad mes prieš akis turime santykį tikrovė-fikcija, kitaip tariant, turime išsiaiškinti, kas yra tikrovė ir koks jos santykis su naujųjų medijų kuriama fikcija, kuri dažnai tapatinama su PR. Kita vertus, kyla klausimas, kiek PR veikia tikrovę ir patys yra tikrovė. Tai reiškia, kad bendriausia prasme PR galėtume apibrėžti kaip tikrovės perkūrimo vadybą, kuri tapatumo aspektu glaudžiai sietina su Corporate Identity (ir net Competence Identity) koncepcija ir komunikacine savimone. PR nesuprantama paviršutiniškai kaip kokia nors iliuzinė veikla, o kaip įvaizdžio formavimas, kurio pagrindinė funkcija – kurianti tikrovę fikcija. O tai savo ruožtu sietina su naujosiomis medijomis ir viešosios nuomonės konceptais, kurių pamatu šis perkuriantis tikrovę įvaizdis konstruojamas. Per PR atsiskleidžia dabartinei epochai būdinga dichotomija: tikra / netikra, tikrovė / melas, objektyvu / subjektyvu, kai vien tik priežastingumo ryšiais tikrovė nėra pakankamai paaiškinama. Subjektyvūs tikrovės konstravimo projektai remiasi „objektyviąja tikrove“ ir objektyviais informacijos procesais, pritaikydami tikrovės įsivaizdavimą savo interesams ir tikslų siekimui. Komunikacija yra PR konstravimo pamatas, ant kurio kuriami dabartiniai gyvenimo būdai, kuri tiesiog negali būti tradiciškai racionali, pavyzdžiui, argumentai pakeičiami tam tikrais reikšminiais žodžiais ar lozungais, kurie akcentuojami, sakykime, pasąmoningai, arba natūralios eigos komentavimas – įvykių inscenizavimu arba politinės programos simbolių diegimu ir jų keitimu ir pan. Juo gyvenimas tampa „informaciškesnis“, tuo prasmingesnė informacinė teorija, ne vien tik pačios informacijos, o viso žinojimo teorija. Būtent informacinė metateorija tampa informacinio pasaulio aiškinimo būdu, įkūnijančiu informacinį racionalumą.

Informacinio racionalizavimo protrūkis kelia naują visybės ir socialinio organiškumo nostalgijos bangą, atsigręžiant į viduramžių universalizmo harmoniją. Vis dažniau ir sentimentaliau kalbama apie viešojo gyvenimo suirimą ir pabaigą, tiksliau – vientiso gyvenimo, bendros gamtinės, fizinės, buitinės, bendruomeninės, ekonominės, ideologinės, kultūrinės ir pan. erdvės suirimą (tipiškas pavyzdys yra vieno iš populiariausių šių dienų sociologo Richardo Sennetto koncepcijos, grindžiamos viduramžiškosios asmeniškumo ir viešumo, žmogaus ir miesto pusiausvyros idealizavimu. Nuo viduramžių visi žmogaus ryšiai vis labiau privatizuojami, kartu griaudami visuomeniškumą. Viešojo diskurso redukavimas į vidinius komunikacinius ryšius mūsų narcisistiniame amžiuje (plg. Charleso Tayloro „narcisistinė kultūra“) kartu su didėjančiu privatumu sukuria tam tikrą teroro rūšį – intymumo tironiją. Miestas tampa makroaplinka, kuri disonuoja su asmenybe, ir joks išorinis pasaulio pavidalas jau neatitinka vidinio gyvenimo. Tiek mikroaplinkos, tiek ir makroaplinkos leitmotyvas atsispindi ir Gernoto Wersigo apibendrinimuose, paremtuose Alaino Minco „naujųjų viduramžių“ metafora. Ne mažiau įdomūs ir Aarono Gurevičiaus tyrimai apie „susvetimėjimo“ raidą viduramžiais, kai konstatuojama visuotinio žmonių ryšio, dominuojamo tarpasmeniškumo erozija, sudaiktinimas, fetišizavimas (Karlo Marxo[65] terminas), prasidėjęs fizinės sferos privatizavimu ir intymizavimu. Tai, kas viduramžiais kaip vienovė nebuvo nuosekliai skiriama į vieša ir asmeniška, tapo civilizuota ir orientuota į žmogaus asmenybę, pradedant emocine, gamtine sfera ir baigiant ekonominiais santykiais. Remiantis minėtais autoriais, galima teigti, kad, racionalizavus ir gamtinę, ir fizinę, ir galiausiai ekonominę aplinką, socialinis visuotinumas ir viešumas šiandien „persikelia“ į „išgrynintus“ komunikacinius pavidalus. Mes atsiduriame narcisistiniame („narcisistinė kultūra“), t. y. egocentriškame ir egoistiškame pasaulyje, kuriame jau nėra prieglobsčio viešosioms vertybėms ir natūraliems saitams, kurių pakaitu vis labiau tampa bedvasės naujosios medijos, atstojančios makropasaulį ir simbolizuojančios socialumą, t.y. tai, kas „svetima“, „išoriška“ (neatsitiktinai šiandienėse socialinėse koncepcijose vis labiau plinta tiek mikrointegracijos, tiek ir makrointegracijos mada, nors ir neatveriant iki galo šio fenomeno komunikacinio mechanizmo). Sutechnologintos naujosios medijos tampa dabartinės technoepochos globaliojo universalizmo karkasu. Be globaliojo komunikacinio skydo, dengiančio visuomeninius informacijos išteklius, šiame pasaulyje jau privatizuota viskas – gamtinė, fizinė, ekonominė erdvė. Kiekvienas atsiriekia savo gamtinės / ekonominės egzistencijos dalį, atsitveria savo buitinio ir socialinio intymumo rėžius. Kitaip tariant, gamtinis / ekonominis gyvenimas jau superracionalus, jame žmogui nėra vietos, modernusis racionalumas tampa tuščias, bejėgis ir beprasmis. Žmogus žengia link informacinių erdvių užkariavimo, tik jose dar gali atgauti bei išlaikyti viltį ir prasmę. Tai informacinio racionalumo plotai, kuriuos dar įmanoma užvaldyti. Baigiasi moderniojo racionalizavimo reikmių informacinio aptarnavimo laikas, kai informacijai teko tik instrumentinė funkcija, prasideda pačios informacijos racionalizavimas – ir teorinis, ir kasdienis. Tai lyg antro laipsnio racionalizavimas, kai atpažįstamas pats žinojimas, kai pažinimą jau stelbia žinijos vartotojiškumas. Ezoterika, mistika, ufonautika, apokaliptika, sektantiškumas, bioenergetika, psichoenergetika, etc. – tai tik buitiniai informacinės egzistencijos „suvaldymo“ pavidalai. Žmogus pradeda kurti informacinio intymumo lauką, suponuojantį individualią kultūrinę, socialinę ir politinę egzistenciją.

Dabartinė epocha skiriasi nuo moderniosios informacinio ir formaliojo racionalumo priešprieša. Tai ypač akivaizdu dabartinėse vadybos koncepcijose, kuriose ieškoma formaliojo ir informacinio organizavimo dermės. Modernybėje racionalumas suprantamas kaip institucinis, veikimo, abstrakčių socialinių sistemų (vertybių, pasitikėjimo, profesinių, institucinių), t. y. tų, kurios išreiškia pramoninį istorijos tarpsnį, racionalizavimas. Kitaip tariant, tai – industrinis arba empirinis racionalumas (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet tai – tik lygiagretūs procesai, vienas iš jų – objektyvus gamtos „užkariavimas“, kitas – to užkariavimo ideologijos paradigma, diskursas, logika ir pan.). Dabartinės epochos skiriamasis bruožas – informacinis racionalumas ir jo paieškos. Mūsų gyvenamojo pasaulio „suvaldyti“ jau neįmanoma sekinančiomis racionalumo siekiamybėmis. Jis, anot Anthony‘o Giddenso, pasižymi nežabota, griaunančia, nenuspėjama jėga.

Diskusijos apie modernumo pabaigą yra ne tik klausimas, ar jau baigėsi visi racionalumo ištekliai. Net jei ir taip, tai kuo gi jį galima pakeisti, jei – vėlgi – ne racionalumu? Be abejo, tai – aksioma, kad pati žmogaus prigimtis suponuoja ir realizuoja racionalumą, tačiau dabartinė technoepocha, matyt, nuo ankstesniųjų ir skiriasi tuo, kad jos racionalumas – tai informacinis racionalumas, ne tiesioginis paties materialiojo pasaulio „tramdymas“, o jo informacinio veikimo paieškos ir eksplikacijos socialinei sferai. Įspūdingas pavyzdys yra globalizavimo fenomenas, kuris iš esmės aiškintinas komunikacinių struktūrų ir informacijos apykaitos plėtra. Informacinė egzistencija suponuoja ir „sulipdo“ gamtinę / industrinę egzistenciją ir jos specializuotas sritis (pavyzdžiui, ekonomikos, kultūros, politikos, technologijų, demokratijos, militarinės sferos, etc. globalizavimas pagrįstas komunikacijos procesais daugiausia įgyvendinamas informacijos ir komunikacijos technologijų pamatu). Neatsitiktinai Giddensas traktuoja high/late modernity kaip refleksyvų veikimą per socialinę žiniją arba reflektuojamo visuomeninio gyvenimo organizavimą. Į modernybę tenka žiūrėti kaip į „priartėjimo“ prie informacinio racionalumo laikotarpį, nuo Marxo iki poststruktūralistų, kurie tolydžio vis labiau išryškino žinijos ir žinojimo vaidmenį arba, kitaip tariant, socialinės komunikacijos reikšmę dabartinės visuomenės sąrangos charakteristikai.

Formaliojo racionalumo (teisine, etine vertybine ir instrumentine prasme) augimas, pasireiškiantis institucionalizavimu ir biurokratizavimu, dabartinėje epochoje transformuojasi į informacinį racionalumą kaip tąsą hiperracionalumo, suprantamo kaip modernybės formalaus, substancinio, intelektinio ir praktinio racionalumo sąsaja. Hiperracionalumas faktiškai rodo industriškojo empiriškumo ir racionalumo suartėjimą bei konvergenciją, kai empiriškumas įgauna substancinį, praktinį racionalumo pavidalą, kuris yra neatsiejamas nuo intelektinio racionalumo. Kaip vienis toks hiperracionalumas sunkiai paaiškinamas mechanišku „skirtingų“ racionalumo pusių ar komponentų sudėjimu. Tik, grindžiant šį junginį informacinės problematikos sklaida, galima paaiškinti tokio darinio organiškumą. Ir, be abejo, tik platesniame dabartinio žinojimo kontekste. Faktiškai tai reiškiasi vis didėjančiu šiandienio pasaulio „vadybiškumu“ ir „paslaugiškumu“, o tiksliau – informacijos vadybos globalizacija, kurią atskleisti jau būtų atskira tema.

Racionalizavimo pamato komunikacinis virsmas vaizdžiausiai pasirodo politikos ir kultūros komunikacijos vaidmens didėjimu. U. Beckas kalba apie įsivyravimą „subpolitikų“ ir „subpolitikos“ (koncernai, mokslininkų kolektyvai, nevyriausybinės organizacijos, draugijos ir etc., o šiuo metu vis garsiau prabylama apie self-governments ir business communities maniją), kurie paveržia politinę jėgą ir valdžią iš tradicinių politikų. Bet subpolitiką atitinka ir subkultūra, tiksliau – aibė įvairaus lygmens kultūros posluoksnių, kurie yra santykinai autonomiški ir į kultūros visumą sietini labiau komunikaciškai, formaliai, net mechaniškai. Komunikacinis kultūrinio globalizavimo skėtis tarsi dengia tūkstančius savarankiškų kultūrinių organizmų ir sistemų, kurie yra pamatas tiek socialinei mikrointegracijai, tiek ir socialinei makrointegracijai.

Jei dabartinė epocha, priešpriešinant ją moderniajai kultūrai ir moderniajam racionalumui, esmiškai apibūdinama kaip įvairovė, tiksliau, kaip milžiniškas kultūrinės skaidos šuolis ir metadiskurso ar metanaratyvo diferenciacijos bei vertybių ir elgesio pasirinkimo, taip pat raiškų eklektiškumo prasme ir meninio urbanistinio „nelaikiškumo“, aistoriškumo požiūriu, tai neprieštarauja informacinio metanaratyvo universaliajam farvateriui, nes pati informacija – tai įvairovės substancionalumas ir komunikacinė sklaida nelaikiškas, neerdviškas, nedaiktiškas, suprantamas kaip fikcija, kaip virtualumas, ir šia prasme dabartinėje epochoje vyksta „kultūros tragedija“, trykštanti žiniasklaidos priemonėmis, ypač per TV – „ksenos“, „herakliai“, „sinbadai“, „viliaiteliai“, „robinhudai“, „kenonai“ – visi kartu vienu metu neaprėpiamoje Pasaulio erdvėje nuo šambalų ir atlantidų iki kosminių karų, nuo barbarybės iki neįtikėtinos visų laikų kultūrų ir civilizacijų, net menamųjų, samplaikos – tai tas šiurpusis meniu, baisioji mišrainė, ruošiama besočiam dabartinės kultūros rajumui, verčiančiam suvartotų atliekų krūvas į drastiškai atsivėrusią kultūros tradicijos nuoseklumo prarają ir protu sunkiai suvokiamai išsiverčiančiam kita istorijos racionalumo puse, kraupinančia klasikinės kultūros metrus, besiginančius nuo globaliosios marginalizacijos lavinos vieninteliu arogantiškojo cinizmo skepsiu. Tuo tarpu „kompiuterių vaikai“ (plg. „gamtos vaikai“, „gėlių vaikai“) nejaučia jokio kultūrinio diskomforto ir nemato jokio egzistencinio iracionalumo, net priešingai – internetas tampa vienintele tikrumo ir pasitikėjimo institucija. Tačiau šis menamumas yra santykinis – jis pagrįstas labai tikroviškomis informacijos ir komunikacijos technologijomis, kurių atžvilgiu net tobulėjančios ir greitėjančios transporto technologijos kaskart vis labiau įgauna vadinamąją „pridėtinę informacinę vertę“, kitaip tariant, įgyja informacinių reiškinių rangą ir vis didesnę priklausomybę nuo informacinės visuomenės technologijų (IVT). Būtent IVT plačiąja prasme (apie technologijų suinformacinimo procesus tektų kalbėti atskirai) neįtikėtinai padidina žmogaus komunikacines galimybes ir mobilumą: tai tinka ir fizinio, ir socialinio, ir kultūrinio, ir politinio, ir finansinio (piniginių santykių virtualizavimas), ir vadybinio (sprendimų priėmimo virtualizavimas) mobilumo globalizavimui, kai pasikeičia įprasti, „normalūs“ laiko ir erdvės masteliai ir IVT pagrindu žmogus iš tiesų beveik be apribojimų „keliauja“ erdvėje ir laike, o jo fizinio laiko struktūros ir veiklos pobūdžio santykis visiškai kitoks nei moderniajame pasaulyje. „Kur gyvenimo prasmė? Neturi gyvenimas prasmės. Tai – kaip filmas, kurį žiūri ir kažką patiri. Taip ir gyvenimas – gyveni, džiaugiesi arba ne, kažko išmoksti arba ne. Bet niekas nuo to, kad tu gyvenai, nepasikeis”, - taip Asta Stašaitytė formuluoja pamatines lietuviškosios šiandienos egzistencines nuostatas.

Hiperįvairovė suponuoja hiperrealybę – kai medijos tampa tikroviškesnės už patį realųjį pasaulį, kaip simuliacijos pasaulį, menamąjį pasaulį (hiperrealybės terminas priklauso Jeanui Baudrillard‘ui, labai tiksliai diagnozuojančiam kontrastą tarp industrinio kapitalizmo ir jį keičiančio postindustrinio gyvenimo, kurio simbolių apykaita koduoja patį gamybos procesą). Tačiau konstatuoti komunikacijos/informacijos pasaulio ir pramoninio pasaulio skirtybes bei simuliakrus jau nebepakanka, reikia kalbėti apie informacinio racionalizavimo būdus ir kelius, kuriuos siūlo informacinė žinojimo metateorija. Ši metateorija kartu yra ir informacijos teorija, kuri tolydžio virsta informacine socialine teorija. Kapitalizmą marksistiniu supratimu keičia ne klasinė, o informacinė revoliucija, kuri reiškiasi radikaliais kultūros ir gyvenimo būdo pokyčiais. Tai yra apskritai „kitokia“ kultūra, kuri pražūtinga klasikinės kultūros adeptui. Dabartinės kultūros menamumas suponuoja du lygiagrečius socialinės įvairovės lygmenis: pirmasis – klasikinis socialinių skirtybių supratimas, antrasis – informacinės įvairovės vartojimas ir jos komunikacinė sklaida. Dabartinė kultūros revoliucija visai nėra maištinga, nes tai natūrali ir savaiminė „antrosios“ – informacinės – visuomenės egzistencinės terpės nepaprastai sparčios plėtotės pasekmė, kitaip tariant, virtualioji revoliucija, kuri, be abejo, vyksta dabar, bet tarsi kažkur kitur ir lyg ne su mumis, hipnotiškai slėpdama nuo paties žmogaus didžiulius jo vidinius pokyčius, nors išoriškai gyvenimas lieka kaip ir nepakitęs. Tam tikra prasme – tai tikrai „pasaulio pabaiga“, nes radikalus gyvenimo aplinkos ir kultūros keitimas kelia fatalumo, baigtinumo, katastrofos, vertybių griuvimo, negrįžtamumo ir nusivylimo nuotaikas. Neatsitiktinai šiandienės kultūrinės realijos daug kam primena tai „kvailių laivą“, groteskišką juokdarių ir pajacų karnavalą ar „puotą maro metu“ – tai ne tik tūkstantmečio, bet ir epochų, net kitokio žmogaus nei homo sapiens[66] raidos ženklai.

Iš dalies galima net kalbėti apie dabartinį ar informacinį pirmykštumą, kuriame žmogus susiliejęs ne su gamtine, o informacine aplinka, kai informacinės hiperįvairovės sklaidoje asmenybės tapatumas virtualizuojamas, vis mažiau priklauso nuo formaliųjų institucijų ir taisyklių bei vis labiau ideologizuojamas medijų tvarkaraščių ir pavyzdžių pamatu. Kitaip tariant, informacinė hiperįvairovė suponuoja socialinę hiperįvairovę, o ši savo ruožtu užprogramuoja potencialius socialinius, kultūrinius ir net tarpkontinentinius konfliktus, kurie neutralizuojami tik IVT pamatu realizuojamomis pasitikėjimo priemonėmis, pradedant viešųjų interesų raiškomis per naująsias medijas (nenuostabu, kad tokioje „jaunoje“ valstybėje kaip Lietuva, kurios istorijoje vyko dažni kultūrinės tradicijos lūžiai ir pertrūkiai, labai sparčiai ryškėja būdingiausios nūdienos visuomeninės raidos tendencijos – žiniasklaidos autoritetas yra triuškinamai didelis) ir baigiant informaciniais socialinės kontrolės mechanizmais. Galima sakyti, kad racionaliąsias institucijas ir teisinę tvarką vėl keičia ideologinis technologinio precedento primatas ir nežabota „elektroninės tvarkos“ jėga. Šis naujųjų medijų kultas yra tarsi antibiurokratinis maištas arba individualizacijos emancipacija, nukreipta prieš formaliųjų institucijų viešpatavimą ir racionalių sprendimų priėmimo būdą. Sprendimų iškalkuliavimas, paremtas algoritmais, statistika, faktais, ekspertinėmis išvadomis, prognostiniais metodais, rangavimu, matematiniais veiksmais ir etc. paliekamas „mašinoms“ ir disponuojamai programinei įrangai, o pats sprendimas priimamas arba aklai pasitikint IVT, arba emociniu intuityviu pamatu, t. y. nepaisant galingo racionalizavimo instrumentarijaus, paremto IVT, sprendėjas išlaiko asmeninį tapatumą ir jo „iracionalų“ pavidalą. Galima sakyti, kad IVT ir naujųjų medijų įtaka atitinkamai didina ir asmenybės hipertrofiją. Žmogaus socialinis saitas – komunikacinis saitas, kaip siūliukai rišantys jį prie komunikacinių struktūrų, kaip kažkada pirmykštį žmogų prie gamtos galybių ir sąlygų.

Sprendimų „iracionalumą“, tiksliau „kitokį“, dabartinį racionalumą, vis labiau palaiko ir demokratinė struktūra, vietoj kažkada ideologinės vertybinės įkrovos sparčiai įgaunanti komunikacijos struktūrų reguliacinio mechanizmo pobūdį ir visuomenės informacinio racionalizavimo priemonės statusą. Norma tampa pavyzdžiai, mados, ritualai, mitai, prietarai, dogmos ir etc., kurie kaskart vis labiau veikia teisės sistemą ir įtraukiami į demokratijos apyvartą kaip komunikacijos struktūrų vadybos mechanizmai. Tai nėra įprasta mintis, nes tradiciškai sunku suvokti demokratiją tik kaip formalųjį komunikacinių struktūrų vadybos aspektą, kaip socialinės komunikacijos „kiautą“, kuris nepraranda politinės funkcijos, tačiau transformuojasi iš valdžios formos į politikos vadybos instrumentą, tenkinantį politinės veiklos poreikius stiprėjančio asmeniškumo ir autonomiškumo sąlygomis.

Galima konstatuoti tiesioginę priklausomybę tarp gilėjančios tradicinių vertybių erozijos ir vis labiau ryškėjančio tolerantiškumo hipertrofavimo. Hiperrealybė reikalauja hipertolerancijos, kadangi kultūrinės tradicijos vis mažiau saisto visuomenės narius, kuriančius vis unikalesnį asmeninį ar grupinį tapatumą. Tai, kas konkrečioje tradicijoje suprantama kaip juoda-balta ar gera-bloga, visiškai pasikeičia įsigalint dabartinei hiperdiferenciacijai (nenuostabu, kad daugelyje šalių atsisakoma mirties bausmės). Tolerantiškumas, kaip socialinė norma, atlieka vis svarbesnį stabilizuojantį vaidmenį apsaugant visuomeninį būvį nuo kultūrinio ir politinio fragmentizavimo bei atomizavimo destrukcijos. Vienintelės taisyklės, išryškinančios visuomeninių santykių struktūrą, tampa tolerancijos taisyklės plačiąja šio žodžio prasme. Šiuo atveju tai reiškia, kad tai yra taisyklės, kurios atskleidžia komunikacinius socialiai autonomizuotų individų ir grupių subkultūrinių ir subpolitinių sistemų santykius. Paprastai sakant, tai – komunikacinio sambūvio taisyklės ir normos, nesvarbu, ar tarpasmenino bendravimo, ar tarpininkaujamos naujųjų medijų, pavyzdžiui, interneto.

Galima suprasti Giddenso, Wersigo ir ypač Becko nuogąstavimus ir rizikos veiksnių absoliutinimą visuomenėje, kurioje nėra arba beveik nebelieka institucijų ir vertybių sistemų, išlaikančių stabilumą ir pasitikėjimą tradicinėmis socialinio racionalizavimo priemonėmis. Šiuo požiūriu pastarieji įvykiai – Osamos bin Ladeno teroristinė JAV ataka ir Šveicarijos Zugo kantono parlamentarų sušaudymas – yra tos pačios prigimties – tai individualiųjų vertybių primatas, palyginti su tradicine teise, morale ir gyvenimo būdu (Richardas J. Krickusas cituoja JAV Virdžinijos valstijos dvasininką Jerry‘į Fawellą, kuris tiesiog susieja religinius ar civilizacijų konfliktus su vis didesniu vadinamojo alternatyvaus gyvenimo stiliaus įsigalėjimu: „Esu tvirtai įsitikinęs, kad prie šių įvykių prisidėjo pagonys, abortų įteisinimo šalininkai, feministės, gėjai ir lesbietės, aktyviai mėginantys įtvirtinti alternatyvų gyvenimo stilių. Tai sakydamas aš rodau į juos pirštu“. Tačiau etinio kodo erozija ne mažiau iškalbinga provincialioje Lietuvoje, kuri, gal ir pati to nesuvokdama, noromis nenoromis atliepia pasaulinių tendencijų vėjus. Aptardama bendravimo populiarioje TV laidoje įspūdžius pokalbių šou vedėja Edita Mildažytė teigia: „Lietuvoje dabar nelikę patriotizmo, apskritai jokių idealų ir tikėjimo kuo nors, todėl griebiamasi bet kokios idėjos. Žmonės susiskaldę į grupeles, kurių kiekviena turi savo stabą“. Ir, deja, reikia prognozuoti, kad panašių drastiškų išpuolių, vertybinio potencialo spaudimas nepaliaujamai didės. Hiperindividualizavimas, debiurokratizavimas ir tik per naująsias medijas besiklostančių public interests įsivyravimas išmuša iš po kojų bet kokį pamatą. Vienintelis gyvenimo kokybės rodiklis ir tikslas – komunikacinė prieiga ir informacinis pasirinkimas. Čia, kaip šiandieniuose filmuose, kur vis gausėja keistų, ekstravagantiškų, net pamišusių ir ginkluotų (asmeninės nepriklausomybės atributas) personažų, neturinčių jokio supratimo apie kokias nors taisykles, emocinę ar elgesio kultūrą, apimtų idee fix[67], maniakiškų priepuolių (sero Flemmingo superherojaus Jameso Bondo priešai) ar iliuzinio mesianizmo etc., kurie jau gyvena nuosavame, nesvarbu, tikrame ar menamame, pasaulyje (betmenai ir kitos komiksinės kultūros formos), tai savos žmonių grupės (subkultūros ir jų polimorfiškumas), kurias sieja interesai, profesijos ar net gyvenamojo kvartalo tradicijos; autonomiški socialinio organizmo atomai, kurie žaidžia žūtbūtines gyvenimo slėpynes, kurias galima pavadinti būtent taip: pasiek naująsias medijas ir būsi išgelbėtas. Tūkstančiai šiandienių herojų kovoja su „blogiu“, pasaulio ar bendruomenės priešais, ateiviais ar gamtos teršėjais, siekdami išviešinimo per naująsias medijas, naudodami savo tikslui tonas fantastinės kompiuterinės technikos ir kt. IVT, nesvarbu, ar tai būtų antiglobalistai, ar islamo fundamentalistai. Tai tampa vieninteliu dabartinės epochos racionalizavimo būdu, vienintele panacėja, socialiai siejančia autonomišką, virtualizuotą ir iracionalią egzistenciją. Kultūros marginalizavimo cunamio purslai jau taško šiandieninio pasaulio veidą. Pabėgti atgal į seną gerą pasaulį galima nebent su multimilijonieriaus užmoju nusiperkant negyvenamą salą su supermoderniai įtvirtinta ir apginkluota pilimi ar užsidarant komunitarinių bendruomenių rezervatuose. Ar turi komunikacinės struktūros pakankamai jėgos išlaikyti pasaulį saugų ir stabilų, ar naujųjų medijų trauka yra pakankama išgyventi įvairovės sprogimą? Toks pasaulis negali būti nedemokratiškas, nes jis savo begaline skaida ir atsiribojimu negali būti nepliuralistinis (prisiminkime dogmą demokratija ir pliuralizmas!), kur didžiosios istorijos leitmotyvu tampa erdviškas milijonų asmeninių „mažųjų istorijų“ (Wersigas, plg. Jeano Francois Lyotard‘o „didžiojo pasakojimo“) sampynų holistiškumas, atsispindintis interneto pilve kaip krištoliniame rutulyje.

O kaip gi racionaliosios institucijos ir biurokratinės struktūros? Jų racionalumas darosi vis formalesnis ir tuštesnis, jos tampa įpročio paminklais, gyvena savo gyvenimą, tokį patį autonomizuotą kaip jų klientų, nors iš inercijos dar vadinamos „visuomeninėmis“. Tai dvarai su savomis taisyklėmis ir savomis prasmėmis. Moderniojo racionalumo kiautas sukelia biurokratinio marazmo sindromus, kur rutiniškumas yra pats sau norma ir vertybė. Šie epitetai nereiškia, kad socialinis instituciškumas praranda prasmę. Paprasčiausiai, pasak Zygmunto Baumano, vyksta moderniųjų viešojo adminstravimo institucijų erozija. Kokios gi transformacijos įteisina jas dabartinėje epochoje? Čia galioja tie patys dėsningumai. Institucionalizavimas prasmingas tiek, kiek organiškai įsilieja į komunikacines struktūras (globaliu ir lokaliu mastu), kiek pastarosios tampa naujųjų medijų centrais su informacine, reguliacine, konsultacine ir PR funkcijomis, išreiškiančiomis šiandienės vadybos stilių ir madas. Naujajam biurokratiniam būviui įvardyti vis dažniau vartojamas terminas networking ar tinkliškumas, įtinklinimas, įskaitmeninimas (Mariaus Povilo Šaulausko lietuviškieji neologizmai), atskleidžiantys komunikacinį racionalizavimo būdą, priešingą formaliajam, kai kuriami sąlygiškai autonomiški administraciniai laukai (net globalūs), jų tarpusavio bendravimo taisyklės ir ritualai. Tai lyg aukštasis biurokratinės komunikacijos pilotažas. Institucijų tarpusavio ryšiai ir jų sąveikos būdai grindžiami tinklišku pasikeitimu informacija ir konsultacijomis, kaip ta informacija naudotis. Tokį pavidalą įgauna ir įvairios metodinės formos – seminarai, konferencijos, websites, elektroninis paštas, standartai, formuliarai, laiškai, tiesioginis bendravimas, etc. Atsiranda tinklinė administravimo struktūra, kurioje dominuoja informacinė sąveika. Tinklai turi savo ženklus, tradicijas, prasmes, tinklų centrai gamina ir platina savo specifinės organizacijos kultūros ir tapatumo pavyzdžius. Kitaip tariant, modernusis/institucinis formalumas persikelia į komunikacijos centrus ir jų informacinės veiklos reglamentavimą, o ne „kontorų“ darbo, elgesio reglamentavimą, t. y. gyvenimas suvaldomas tiek, kiek racionalizuojamos komunikacinės struktūros ir pati informacija.

Hiperrealybė remiasi hipertekstu ir hipermedija, reiškiama daugialypėje terpėje. Tai jau technologinių įtakų analizė. Jau pats hiperteksto, kaip postmoderniojo gyvenimo konteksto (gyvenimas „kaip bibliotekoje“), žaibiškas plėtimasis yra metateorinio mąstymo kryptingumo pamatas. Nenuostabu, kad dabartiškumas tiesiog tapatinamas su metateoriniu pavidalu, kitaip tariant, dabartiškumas pasižymi metateorine forme. Tačiau kyla pačios metateorijos supratimo klausimas. Jei metateoriją suprastume kaip filosofinio ir sociologinio mąstymo liberalizavimą, multidiscipliniškumo įtakas ar atsivėrimą postpozityviajam teoriniam mąstymui, būtų galima pripažinti, kad metateoriškumas yra tik griaunamoji, „nekonstruktyvioji“ (plg. Jacques‘ą Derrida) modernybės pusė. Šia prasme metateoriškumas – tik antiracionalumo ir grandnaratyvo skilimo išraiška, kuri gali būti dabartiškai „graži“, tačiau „tuščia“ ir nekonstruktyvi, net matuojant dabartinės epochos masteliais. Tai jokiu būdu ne prieštaravimas tarp dekonstruktyvizmo ir konstruktyvizmo galimybės mūsų gyvenamojoje epochoje. Dekonstruktyvumas kaip reakcija į modernybę, neprieštarauja dabartinės epochos „iracionaliajam konstruktyvumui“. Tačiau čia vėl tektų kalbėti apie informacinį ir komunikacinį pasaulio racionalizavimo būdą, kurį šiandieniame pasaulyje raiškiausiai teigia public relations kaip tam tikras dabartinio gyvenimo būdo simbolis. PR apskritai labai entuziastingai ir energingai teigia konstruktyvizmą kaip „objektyvaus“ pasaulio aplinkybių pritaikymą ir pajungimą subjektyviems tikrovės pertvarkymų tikslams, realizuojamiems komunikacinėmis ir informacinėmis priemonėmis. Kaip matyti iš šio pavyzdžio, dabartinis metateoriškumas nėra toks paprastas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia jis reikalauja teorijos apie teoriją, kokia ir turėtų būti paraidinė metateorijos prasmė. Kiekviena epocha turėjo savo metateorijos idealą, kuris vienaip ar kitaip išreikšdavo to laikotarpio žinijos ir žinojimo būdo idealą. Sakykime, viduramžiais mokslo idealas buvo filosofinis akmuo, aplink kurį sukosi visa to meto mokslo problematika ir, galima drąsiai teigti, visi be išimties viduramžiškojo mokslo laimėjimai bet kurioje srityje (ne tik alchemijoje, kaip tiesmukai bandoma interpretuoti iš šių dienų pozicijų) buvo pajungti šiam savojo laikmečio metateoriniam mąstymo kryptingumui.

Koks gi „filosofinis akmuo“ atiteko postindustrinei epochai? Netenka abejoti, kad tai – ekonomika ir ekonomikos teorijos. Visi gamtos, technikos ir tikslieji mokslai buvo pajungti pramoniniam gamtos „užkariavimui“, visi socialiniai mokslai – to užkariavimo ideologiniam pagrindimui ir racionalizavimui. Neatsitiktinai empirizmas atstovavo tikrovės „objektyvavimui“, o lygiagrečiai plėtojosi racionalizmas kaip vidinis šio proceso logikos atitikmuo. Pramoninės ekonomikos simbolis – marksizmas – tarsi tapo visos industrinės epochos metateoriniu keliaženkliu. Galima net teigti, jog pastarieji pusantro amžiaus dešimtmečiai praėjo „po Marxo ženklu“. Vengiant ypač opių, dažnai davatkiškų reakcijų į šiuos klausimus, reikėtų pažodžiui pacituoti itin autoritetingus šio klausimo žinovus iš JAV: „Apibendrinant galima tvirtai sakyti, kad Marxas buvo plačiąja prasme metateoretikas, matyt, labiausiai metateoriškas iš visų klasikinės sociologijos teoretikų“.

Apie dabartinės epochos žinojimo simbolį galima tik užsiminti, nes plačiau tektų aiškintis atskirai. Tai dirbtinis intelektas, integruojantis visą šiandienį mokslą į visumą. Esmė ta, kad dirbtinis intelektas – tai informacinio (ir kartu dabartinio) mokslo kvintesencija, sutelkianti nūdienio žinojimo informacinės problematikos universalumo ir integralumo galią. Vadinasi, metateorijos kelias – informacijos teorijos, kaip viso žinojimo teorijos, sklaida. Informacijos teorija šiuo požiūriu aiškintų visas kitas mokslo teorijas ir kartu atstovautų dabartinių mąstytojų (ypač poststruktūralistų) „pamestai“ metanaratyvo idėjai.

Apskritai tam tikros epochos metateorija (ne metateoriniai tyrimai ir ieškojimai) iš esmės ir gali būti tik viena. Informacinės visuomenės metateorija irgi yra informacinė, ir tik tokia tegali būti dėl kelių priežasčių:

· pirma, pati informacija yra būdinga tikrovei apskritai, t. y. gyvajai, neorganinei gamtai, žmogui, sociumui, technikai ir pačiam žinojimui. Tai yra tas pamatas, kuris galėtų teoriškai subendravardiklinti tikrovę;

· antra, informacinė metateorija tikrai yra fundamentinė, įveikianti gamtotyrinio ir visuomenės mokslų modelio prieštaravimus, todėl galima teigti, kad vietoje gamtamokslinio klostosi informacinis pažinimo modelis. Per informacinį žinojimo racionalizavimą kuriamas dabartinis fundamentalumo supratimas;

· trečia, informacinė metateorija vienodai aiškina gamtos, technikos ir sociohumanitarinių sričių reiškinius ir šia prasme yra virš specifinių mokslo sričių teorijų, kurių plėtotės pamatines paradigmas formuoja ir atskleidžia. Apie tai, kad metateorija turi multi / inter / transdisciplininį pobūdį, net neverta plačiau diskutuoti;

· ketvirta, informacinė metateorija atlieka žinojimo ideologijos vaidmenį, kuris industriniame moksle teko humanitariniams ir socialiniams mokslams, ypač filosofijai, sociologijai ir istorijai. Jos pamatu formuojamas bendras filosofijos ir mokslinio pažinimo diskursas (tiksliau, transinformacinis dinaminis žinojimo diskursas) kaip metanaratyvas. Taip pat informacinė metateorija yra socialinių teorijų ir politikos filosofijos pradžios taškas, paprastai sakant, filosofija, sociologija ir politikos filosofija vienu metu;

· penkta, informacinė metateorija atskleidžia visuomenės technologinės raidos ir paties žinojimo technologinio realizavimo logiką;

· šešta, bet kurios metateorijos klostymasis visada yra nukreiptas į metodologinį metadiskurso formavimą viso mokslo ar atskirų jo sričių atžvilgiu.

Čia būtų galima baigti dar vieną ratą, artinantis prie transinformatiškojo diskurso pamato ir – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų – informacinės filosofijos teorinio modelio, grindžiamo dabartinio žinojimo struktūros analize.

TECHNIKA KAIP GAMTOS IŠSLAPTINIMO BŪDAS: M. HEIDEGGERIS

Technika ir gamtos išslaptinimas: Heideggeris

Martinas Heideggeris ne kartą rašė apie žmogaus siekį išslaptinti gamtos paslaptis. Techniškas realizavimas yra toks pat išslaptinimo būdas kaip ir paremtas gamtotyra racionalus supratimas. Technikos tobulumas jam yra visai toks pat išslaptinimas kaip daikto pagaminimas arba moksliškai stropus abstrakcijų kūrimas.

Technika išslaptina ir įgyvendina tai, kas jau buvo gamtoje kaip reali galimybė. Tai yra tik nuo Platono nutolęs Friedricho Dessauerio išradimo formuluotės aiškinimas: išrasti – vadinasi, semtis idėjų iš ketvirtojo būties pasaulio.

Su raidos pažanga, kurioje pasiekia savo tikslą šiuolaikinė technika, į pirmą vietą iškyla naujas elementas, kurį Heideggeris vadina iššūkiu. Tai yra žmonių iššūkis, o kartu ir – iššūkis žmonėms. Gamtos objektus žmogus savo aktyvumu paverčia atsargomis, kurios gali būti pradėtos leisti serijiniu būdu, o taip pat gali būti likviduotos; jomis disponuoja žmogus. Šį žmonių aktyvumu paremtą išslaptinimą Heideggeris vadina po-stata (vok. das Gestell). Po-statoje išryškėja technikai būdinga tendencija nugalėti pasaulį ir palenkti jį žmogaus dispozicijai. Bet šioje tendencijoje slypi pavojus, kad ne tik pats žmogus, bet ir kiti žmonės gali būti suprantami kaip tokios pat atsargos, kurios yra kiekybiškai išmatuojamos ir panaudotinos. Šio pavojaus žinojimas leidžia suprasti technikos esmę ir darosi aišku, kad žmogus išslaptinimo procesą gali valdyti. Gamta nuo žmogaus slepiasi visų pirma todėl, kad jo egzistencija skleidžiasi gamtos viduje, kuriame jis susiduria su įvairiausiais daiktais, jam pasirodančiais reikmeniškumo, t. y. instrumentinio vartojimo, horizonte.

Žmogus kaip būties sergėtojas yra atsakingas už būties apreiškimą technikoje.

Pasaulinė techninė mobilizacija ir nihilizmas[68]

Heideggeriui technika, kaip totalinės pasaulio mobilizacijos ir darbo formos yra esminė figūra, kuri atsiskleidžia kaip pačios būties likimą išreiškianti figūra. Čia platonizmas ir nihilizmas yra tarsi dvi kraštutinės pozicijos tos pačios paradigmos, kurią galime įvardyti metafizine mąstymo paradigma, viduje; abi jos laikomos homogeniškomis technikos esmės atžvilgiu. Štai kodėl Heideggeris gali klausti:

ar tokia forma kaip „darbininkas“ ir Platono idea, jeigu bandome jas mąstyti jų esmingosios kilmės požiūriu, t. y. pirmapradiškai, nekyla iš tos pačios pirmapradės techninės, t. y. metafizinės, konsteliacijos srities, kurią jis vadina Gestell? Kitame tekste, atsiradusiame iš polemikos su Ernstu Jüngeriu, Heideggeris dar labiau išryškina nihilistinę šiuolaikinio pasaulio technikos esmę. „Technikos esmė visai nėra techninė“, – sako Heideggeris, kalbėdamas apie moderniąją techniką kaip „statantį išslaptinimą“. „O dabar tą provokuojantį iššūkį, kuris sutelkia išslaptinantį dalyką nustatyti kaip štai-stovėseną, mes pavadinkime po-stata“. Ge-stell Heideggeriui reprezentuoja techninio dėti/statyti totalumą, totalumą techninio interpoliuoti (klausti), sukelti/sužadinti (provokuoti), tvarkyti, kuris sudaro istorinę likimišką technikos pasaulio esmę. Ši esmė ne kokia kita nei metafizikos, tačiau pati metafizika, kaip pažymi šiuolaikinis italų filosofas Gianni‘s Vattimo, iš to (jos) tampa išsipildžiusi. „Technika savo globaliu projektu tendencingai sujungti/susieti visus esinius numatomais ir dominuojančiais priežastiniais ryšiais reprezentuoja maksimalų metafizikos paaiškinimą“. Vattimo nuomone, čia ir glūdi negalimybės technikos triumfo klaidų priešinti metafizikai pagrindas. Tai to paties vieno proceso skirtingi dalykai. Koks turi būti šiuolaikinio pasaulio žmogaus santykis su technika išryškėjus, kad jis pats yra redukuotas iki gamybos instrumento, – aklas pasidavimas ar aršus protestas? Akivaizdu, kad Heideggeris, technikos esmę svarstydamas ontologinėje plotmėje, neskelbia technikai nuosprendžio, bet atskleidžia pirmaprades sąlygas, kuriomis kažkas gali konstituotis kaip technika. Ge-stell interpretacija parodo, kad Heideggeris santykį su technika traktuoja analogiškai santykiui su metafizika, pastarąjį įvardydamas kaip įveikos reikalavimą. Tačiau pati „įveika“ čia turi būti traktuojama Verwindung prasme. Verwindung reiškia peržengimą, įveiką. Vattimo, išplėtodamas šią Heideggerio mąstymo nuostatą, išryškina Verwindung prasmę, nukreipdamas į vokiškąją šio žodžio vartoseną: eine Krankheit verwinden reiškia „įveikti ligą“, o tai lygu ja „persirgti“ – „išgyti“, „pasveikti“, „atsikratyti“ ligos. Bet esama ir kito „persirgimo“ aspekto – pasidavimo, nusilenkimo ligai. Todėl, anot Vattimo, metafizika nepriimama kaip tai, kas mus paprasčiausiai paaukoja, lygiai taip pat kaip ir Ge-stell: metafiziką ir Gestell galima išgyventi kaip chance, kaip pasikeitimo galimybę, kuria remiantis jos (tiek metafizika, tiek technika) juda kryptimi, nekylančia iš jų pačių esmės ir vis dėlto su ja susijusia. Atrodo, kad Jüngeris atliepia tokią Heideggerio nuostatą: „Vis intensyviau juntame, kad paprasta technikos galia ir tai, kaip mes ją panaudojame, mūsų nepatenkina. Jaučiame stygių to, kas anksčiau buvo angelai ir angelų dovanoti dievai. Taigi nemanau, technika prieštarauja šiam didžiam posūkiui. Ji mus atves prie laiko sienos ir bus transformuota į savo esmę“. Toks moderniosios technikos ir santykio su ja traktavimas leidžia atskleisti, jog dviprasmiška technikos esmė reiškia dviprasmišką nihilistinį žmogaus santykį su būtimi, – šis santykis atsiskleidžia ir kaip būties užmarštis, ir kaip „pavojus“, išauginantis savyje „gelbstintį“ pradą – galimybę atsiverti būties tiesai.

Šiuolaikinės epochos ir technikos santykio problema

Dabartinė situacija, kurią daug kas vadina technikos laikais, kurią smerkia daugelis filosofų, veda į tokį mąstymą, kai žmogus išmoks būti atviras paslapčiai. Kai jis išmoks daugiau klausti ir klausytis, negu skaičiuoti ir atsakinėti. Techninėmis yra laikomos tik atskiros veiklos sritys, likusios sritys yra vadinamoji kultūra – menas, literatūra, publicistika, masinė kultūra, filosofija, net religija priskiriama kultūrai, ir panašūs dalykai. Šios gyvenimo sferos, dažnai sakoma, yra nuo techniškumo apsaugotos. Heideggeris su tuo nesutinka: anot jo, technika nėra vienas reiškinys tarp daugybės kitų reiškinių, technika yra buvimo (viso ko buvimo) pavidalas. Buvimas pats yra tapęs technika. Todėl Heideggeris technikos nelaiko tik maloniu arba nemaloniu, arba labai sveikintinu, arba pražūtingu, bet abiem atvejais nereikšmingu priedu prie amžino, nekintančius matmenis turinčio žmogiškumo, kuriam pačiam nieks negresia, tiesiog jis kartais pakliūna į svetimą aplinką. Anaiptol, technika nėra aplinka, nėra tik išorybės charakteristika, nėra atitinkamų daiktų ar net metodikų rūšis, ji nėra priedas prie žmogaus, ji yra pats pakitęs žmogiškumas: pakitusi žmogaus laikysena, pakitusios jo pasaulio pagavos. Kyla klausimas, kaip technika keičia pačius buvimo žmogumi matmenis?

Ar toks žmogaus santykis su pasauliu, kai pasaulis yra namai, – ar tik šitoks santykis yra iš tikrųjų, prigimtinai žmogiškas? Kokią turime teisę techninį, skaičiuojantį ir įvaizdinantį pasaulio mąstymą vadinti nebe-žmogišku, nebe-giliai-žmogišku? Kaip galime galvoti, kad toks pasaulis yra žmonijos klystkelis, akligatvis, kuris niekur nebeveda? Ir pagaliau, kaip galima sakyti apie vieną ar kitą laikmetį, kad jis yra klaida, kad jo neturi būti? Ar žmogus pats teikia sau laikmečius, kuriuose jis gyvena? Ar jis pats ir tiktai pats juos susikuria ir tik pats yra už juos atsakingas? Heideggeris į tai atsako: “kol mes neišmoksime mąstyti to, kas yra, mes niekada patys netapsime būnančiais”. Ekologinis humanistinis filosofavimas, būtent tokia filosofija, kuri tikisi kokiu nors būdu grąžinti pasauliui namų dimensiją, arba (kaip kitaip Heideggeris tai vadina) paprastumą, t. y. das Einfache – nedalomybę, mąsto ne tai, kas yra, bet veikiau tai, kas labai norėtųsi, kad būtų.

Technika yra pirmiausia techninis mąstymas, techninė mūsų gyvensena, pati techninė laikysena technikos atžvilgiu. Apie techniką kalbama dažniausiai trimis būdais. Arba ji suprantama kaip žmonijos pragaištis, naikinanti “aukštąją kultūrą”, arba kaip žmogaus proto triumfas, arba – ji nei viena, nei kita, šiuo trečiuoju atveju sakoma, kad žmogus turįs išlikti abejingas jos gausėjimui ir tobulėjimui (nei bijoti to, nei tuo džiaugtis), ir tiesiog ja naudotis. Visus šiuos technikos apmąstymus Heideggeris vadina “techniniais”. Jie, pabrėžia jis, nėra nei smerktini, nei kritikuotini – jie yra istoriškai būtini, ar Heideggerio terminais – istoriškai lemtingi. Bet technikos esmė nė vienu iš šių būdų nėra prieinama.

Tačiau nereikėtų viso to suprasti taip, kad technikos viešpatavimas, techninio mąstymo, techninių pasaulio aiškinimų įsigalėjimas yra visiškai neproblemiškas dalykas, kad neverta apie tai ir kalbėti, kad verta ir toliau mąstyti vaizdiniais, žinoti reikalingus atsakymus į iškylančius klausimus, o iš tų žinomų atsakymų konstruoti atsakymus į vis naujai iškylančius klausimus. Anaiptol. Tai, ką anksčiau vadinome tokios žmogaus laikysenos, kuri nuo Naujųjų amžių prasidėjusi vis labiau įsibėgėja, kulminacija, sako Heideggeris, pasireiškia šiems laikams kaip grėsmė. Grėsmę kelia ne technika, bet žmogiškas buvimas; grėsmė turi rodyti kelią iš techninės pasaulėjautos. Jeigu technika mąstoma ne kaip žmonijos klaida arba triumfas, jei ji mąstoma jos vertybiškai nenuspalvinant, bet – atvirume, pagaunant kiekvieną savo skubotą atsakymą apie ją kaip jos pačios pasireiškimą, tada maksimaliai prisiartinama prie grėsmės. Mąstymas vaizdiniais, arba namų praradimas yra būtinybė, jis tiesiog – yra. Tačiau svarbus čia dar vienas momentas: kai mąstymas vaizdiniais mums pasidaro nebe būdas, bet tema; tema ne ta prasme, kad norisi ją įtraukti į pasaulio vaizdinį kaip dalį, bet ta prasme, kad mes žiūrėdami į šią temą, imame matyti jos be galo daug potemių, apimančių visas dalis ir patį dalijimo veiksmą, ir tada klausiame: kaip čia yra, kad šitaip turi būti? Tai, apie ką klausiame, yra mūsų pačių buvimas, ir jis yra mūsų regos lauke.

Kas iš viso to seka? Apie amžiaus baisumą filosofuojama pakankamai daug, apie pasaulio subyrėjimą, suvokimo matų krizę – taip pat nemažai: skaičiuodami kilometrus tikrai prarandame tolumą, nustatę amžių ir metus, prarandame senovę ir t. t. – tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. O kas paskui – dėti tašką? Heideggeris moko, kad, dejuodami dėl viso to, prarandame savo pačių pasaulį.

Toks mąstymas, kurį Heideggeris propaguoja ir pats praktikuoja, nėra mąstymas-kultūros gydytojas; jis negydo neva objektyviai akligatvyje atsidūrusios kultūros. Epochos iššūkiai įveikiami juos priimant.

Žmogus, būties užmarštis ir technika

Esminiu šiuolaikinio teorizavimo lauko bruožu laikomas „besivaržančių epistemologijų“ įsivyravimas, rodantis, kad sunyko didieji metafiziniai legitimizuojantys pasakojimai, laidavę pasaulio vaizdo, kitaip tariant, tikrovės, struktūrinį stabilumą ir apibrėžtumą, taip pat civilizacinių tikslų ir tiesos nuovoką. Todėl ir teorizuojama tikrovė įsivaizduojama fragmentiška, kaiti, pavaldi jau ne deterministinei, o nenuspėjamumo logikai. Epistemologijų įvairovė savaip teigia šiuolaikinio būvio ar šiuolaikiškumo nusakymą esant neįmanomą, juolab kad daromas problemišku pats pažangos supratimu pagrįsto istorinio aiškinimo schematizmas. Todėl kyla klausimas, ar, neigiant galimybę aptikti bendresnį šiuolaikinę epochą kildinantį ontologinį pamatą verta aiškintis tuos šiuolaikiškumo bruožus, kuriuos laikome esminiais, kaip tik ir kreipiančiais į bendresnį pamatą? Galima pažymėti vieną paradoksalų dalyką – net ir sutikę, kad neverta ieškoti tokio pamato, įvairių pakraipų filosofai vis dėlto bando išskirti ir nusakyti esminius dabartinio būvio (antroji modernybė, postmodernybė, postindustrinis, žinijos ar posthuman visuomenė) bruožus. Šiuolaikinis teorizavimas, neigdamas pagrindiškumu pagrįstą metafizinį mąstymą, savo ruožtu įvairias regionines ontologijas sieja į bendresnį tikrovės tinklą. Kita vertus, vienu dabarties ontologijos bruožų tampa skirties nuo modernybės tvirtinimas, kurio atžvilgiu apmąstomi esminiai modernybės bruožai. O dėl modernybės realumo ar tikroviškumo visuotinai sutariama. Todėl galime sakyti, kad modernybė įgauna apibrėžtumą tik neįmanomos teoriškai suvaldyti šiuolaikinės epochos atžvilgiu, o pastaroji nusakoma kaip nepaliaujama grynoji „skirtis nuo“ modernybės, veikianti jau pačioje modernybėje. Praėjusio amžiaus pabaigoje stebėjome sparčią vyraujančių diskursų kaitą – šiuolaikinį diskursą netrukus pakeitė globalizacijos, šį – komunikacijos diskursas, o dabar įsivyrauja genetikos ir biotechnologijų diskursas. Todėl šiuo atžvilgiu vėlgi galime svarstyti, ar šiuolaikinis diskursas nebuvo vien laikinas diskursų konglomerato susiejimas madinga ir nedaug ką sakančia sąvoka, rodančia reliacinį jos pobūdį – turinys reikalauja modernybės apibrėžties ir sykiu ją paneigia, atverdamas diskursinio užpildo reikalaujančią tuštumą. Kita vertus, galime manyti, kad šiuolaikinė epocha, reikalaudama modernybės turinio, verčia mus suvokti esant būtinos, tačiau neįmanomos apibrėžties plyšį, kaip tik ir kildinantį „besivaržančias epistemologijas“. Tačiau kildinimas jau būtų nuoroda į, sakytume, jungiančio plyšio ontologiją. Tad kaip vis dėlto šiuolaikinė epocha siejama su modernybe, jei pripažįstamas esminis pirmosios kitoniškumas? Kitoniškumas rodo susiklosčius naują kapitalistinės sistemos būvį. Modernybė yra kapitalizmo sistemos produktas (nors tikriausiai nesuklystume teigdami atvirkščiai), tačiau net aršiausi šiuolaikinės epochos naujumo, radikalaus skirtingumo nuo modernybės šalininkai pripažįsta, kad šiuolaikinė epocha nėra kapitalizmo sistemos įveika. Jei ir kalbama apie esminį kapitalizmo sistemos virsmą, tai turimas omenyje tos sistemos perėjimas į savo užbaigos stadiją, o užbaiga, prisimenant Heideggerį, gali trukti ilgiau už visas ankstesnes stadijas. Todėl galime teigti šiuolaikinę epochą žymint kapitalizmo stadiją, kuriai būdinga ir epistemologijų įvairovė bei globalios vartotojų ir perteklinio vartojimo visuomenės iškilimas, ir tiesos nuovokos sunykimas, įsivyraujant objektyvumui, ir daugelis kitų dalykų, kuriuos iškelia ir nusako įvairias šiuolaikinės minties laukui priskirtinos teorijos. Heideggeris iškelia būties raidos (užmiršimo) logiką, kuri įtvirtino mokslo, technikos ir gamybos vienybę apskaičiuojančio projektavimo vyksme, žmogaus gyvenamą pasaulį ir jį patį paverčiančiame žaliava ir ištekliais. Todėl drįstame teigti, kad žmogaus suprekinimas ir suišteklinimas – tai du vienas kitą palaikantys ir vienas kitą skatinantys procesai, visuotiniu (globaliu) būdu pasireiškiantys kaip tik šiuolaikinėje epochoje, kurios diskursas linksta nuslėpti visuotinį suprekinimo pobūdį, neigdamas galimybę aptikti visuotinius principus ar susikurti bendresnę dabarties būvio ontologiją. Galėtume sakyti, kad šiuolaikinėje epochoje kapitalizmo galia ir modernybės projektas visapusiškai ir neatšaukiamai įtvirtina save, o tas visapusiškas, vadinasi, galutinis įtvirtinimas ir išskleidimas nurodo pabaigos ir „peržengimo“ metą, kartu teikdamas galimybę suvokti peržengtą kapitalizmo stadiją, kuri nusakoma modernybės vardu. Šių dviejų mąstytojų gretinimas leidžia iškelti vieną esminį šiuolaikinės epochos ir modernybės skirties bruožą – suprekinimas pereina į žmogaus kūno ir jo „vidinio“ gyvenimo sritį, aptikus žmogaus kūne ir dvasioje neišsenkamų išteklių klodus, laiduojančius naują kapitalo kaupimo viją. Tų atsargų įsisavinimą, kartu naujo žmogaus vaizdinio susiklostymą pažymi bei rodo genetikos ir biotechnologijų diskurso iškilimas. Heideggerio aiškinimai suvoktini kaip kapitalistinio, ar modernybės, būvio analizės „rėmai“, kuriuose socioekonominė (ir mūsų negvildenama politinė) plotmė susisieja su metafizine. Abi plotmės tartum komentuoja ir papildo viena kitą, nurodydamos tam tikras socioekonominės būtiškos slinkties apraiškas ir teikdamos galimybę geriau įsivaizduoti kapitalizmo raidos stadijų pobūdį ir bruožus.

Visuotinio naudingumo sistemą išskleidžia Heideggerio svarstymai, kokie yra esminiai naujųjų moderniųjų laikų, taip pat žmogaus ir jo gyvenamojo pasaulio bruožai. Visuotinio naudingumo sistema įsivyrauja suišteklinant gamtą ir žmogaus gyvenamąjį pasaulį, o suišteklinimą skatina ir laiduoja vieningu mokslo–technikos–gamybos vyksmu pasireiškiantis būtiškasis apskaičiuojantis projektavimas. Kitais žodžiais tariant, modernybės projektas. Naujuosius laikus žymi subjekto, mokslo ir matematinę gamtotyrą pajungiančios mašininės technikos iškilimas. Todėl galime sakyti, kad šis vokiečių mąstytojas kalba apie kapitalizmo susiklostymo tarpsnį, kurio esminiai bruožai atsiskleidžia svarstant mokslo ir jį grindžiančio esinio bei tiesos santykio klausimą. Aptardamas šiuolaikinį mokslo supratimą, jis išryškina esminį jo skirtingumą nuo tiek viduramžių doctrina ir scientia, tiek ir nuo graikų episteme, todėl jau pati mokslo raida žymi būties raidos stadijas, o dabartinis mokslas tampa esminiu moderniųjų laikų būvio bruožu. Mokslas esmingai susijęs su tyrinėjimu, kuris atveria ir nustato tam tikrą tyrinėjimų sritį, projektuodamas į ją vyksmų ir įvykių planą. Tam planui tampa pavaldūs visi įvykiai, o pavaldumą laiduoja projektavimo matematiškumas. Todėl visi gamtos tyrinėjimai įgyvendinami skaičiavimu pagrįstais matavimais. Iš mokslinio tyrinėjimo matematiškumo kyla jo eksperimentiškumas, todėl daroma apibendrinamoji išvada, kad naujųjų laikų tyrinėjantis eksperimentas išsiskleidžia jam matą teikiančio „tikslaus gamtos projekto rėmuose ir (yra) šiam projektui pavaldus“. Mokslo tikslas yra paversti tiriamą dalyką objektu. Mokslas per tiriamąją veiklą išskiria vis naujas tyrinėjimo sritis (suobjektina vis daugiau pasaulio), todėl neišvengiamai specializuojasi – randasi pagal daugybę metodų išskleisto pamatinio gamtos projekto atmainų. Kaip pamatinį vyksmą, nuo kurio priklauso mokslas ir kuris skatina mokslo raidą, Heideggeris išskiria gamybą ir teigia mokslą tampant gamybiniu. Kaip tai vyksta? Per mokslo institucionalėjimą. Mokslas plėtojasi kaip institucija dėl to, kad jam reikia nepaliaujamai kaupti ir tikrinti gautus duomenis ir, remiantis jais, numatyti naujus tyrinėjimus, taip pat planuoti ir telkti tyrinėtojų pajėgas. Įsitvirtinant instituciniam mokslo pobūdžiui metodas nustelbia esiniją – gamtą ir istoriją, o esinija virsta tyrinėjimo objektu. Moksline veikla gali užsiimti tik tinkami tam darbui žmonės. Todėl mokslinė veikla kuria ir sau reikalingą žmogaus tipą – tyrinėjimo užduotis vykdantį ir tyrinėjimo klausimus keliantį ir sprendžiantį tyrėją. Jo veiklą ima nulemti gamybos tikslai, nes pažintiniu tyrinėjimu esiniai paverčiami galimais disponuoti objektais. Kita vertus, tik tokie objektai ir laikomi esančiais, tik jie kildina tą tikrovę, kurią mes laikome realia. Esminis naujųjų laikų žmogaus, kaip subjekto, prieštaringumas – subjektyvumo ir obbjektyvumo sąveika. Išlaisvintas iš viduramžių žmogus tampa subjektyviu individualistu, tačiau tuo pat metu jis palenkiamas kolektyvizmui, kurį tvirtina gamybinis mokslo pobūdis. Atkreiptinas dėmesys, kad Karlas Marxas taip pat kalba apie išsilaisvinimą iš feodalinės priespaudos ir religijos pančių bei nepaprastą naujų dvasinių galių ir gebų proveržį, išsiskleidžiantį žmonių masių pajungimo gamybai ir vartotojo gaminimo sąlygomis. Žmogui tapus subjektu, pasikeičia jo esmė – jis ima grįsti visą esiniją jos būties ir tiesos atžvilgiu. Pasaulis virsta priešais stovinčiu vaizdu, kuriuo jau pagal savo poreikius disponuoja žmogus. Ką reiškia vaizdas? Pasak Heideggerio, jis yra „priešstatančiojo pagaminimo darinys“. Subjektas prieš save stato tokį pasaulio vaizdą, kuriuo pasaulis suobjektinamas taip, kad jis jau galimas pulti ir užimti. Pažintinis tiriamasis santykis yra antpuolis, pasaulio puolimas ir užgrobimas, pats tikriausias užgrobtų sričių nusiaubimas. Toks žmogaus ir gamtos bei pasaulio santykis, pasaulio išsislaptinimas subjektui objektyviai – tai būtiškasis vyksmas, nepriklausomas nuo žmogaus valios. Todėl mokslo, technikos ir gamybos jungtis yra ne atsitiktinė, o likiminė, plaukianti iš būties išsislaptinimo būdo – per mokslinę techninę objektyvią gamybą. Mokslas realybę stato taip, kad ji visą laiką išsislaptina kaip objektyvus padarinys, o atsižvelgiant į mokslo gamybiškumą – kaip gaminys. Tokiame išsislaptinimo „režime“ žmogus taip pat neišvengiamai egzistuoja kaip gaminys ne tik Marxo suprantamo vartojimo požiūriu, bet ir metafiziškai. Heidegeris naujųjų laikų būvį svarsto gilindamasis į mokslo fenomeną, nes kaip tik moksle ryškėja esminis apskaičiuojantis projektuojantis čia-būties pobūdis, jame skleidžiasi subjekto ir objekto priešstova, jis įtvirtina plėšikišką žmogaus santykį su jo gyvenamu pasauliu ir pačiu savimi, taip pat skatina lemtingą to pasaulio suišteklinimą, įsiviešpataujant grynosios valios valiai valdžiai. Jo nurodytoje modernybės raidoje išskirtinas ypatingas slinkties metas, kurį pažymi po-statos pobūdžio aptarimas. Nesileisdami į ilgus šios svarbios ir sudėtingos sąvokos aiškinimus, atkreipsime dėmesį tik į vieną dalyką. Po-stata rodo tokį subjekto ir objekto santykio pasikeitimą, kad tas santykis iš akivaizdžios priešstovos eina į ją per grindžiantį pagrindą, kurio jau nebeįmanoma „pagauti“ mąstymu. Kitaip tariant, jis nuslepiamas kasdienybės įprastumo ir tikrumo. Objektiškumo ir objektyvumo sritis taip išsiplečia, kad sunyksta jai oponavusi subjektiškumo sritis. Manytume, kad ši slinktis žymi perėjimą į žmogaus visokeriopo suišteklinimo tarpsnį. Suprantama, žmogaus subjektyvumas nėra sunaikinamas ar paneigiamas, tačiau jis jau veikia, sakytume, subjektyvių tapatumų gamybos ir vartojimo sąlygomis. Heideggeris šio tarpsnio detaliau neaptaria, tik pateikia nepaprastai iškalbingus jo apibūdinimus, žadinančius žūties ir pabaigos nuojautą. Tačiau pasaulio žūtis, žemės nuniokojimas ir žmogaus niokojimas yra ne kokie globalūs katastrofiniai įvykiai, o metafizikos užbaigos vyksmas, kuris gali trukti labai ilgai – mes juk gyvename pasaulinių karų epochoje, tačiau nei kreipiame į juos dėmesio, nei apie juos mąstome, o nepaliaujamai siekiame vis geresnio gyvenimo, vis demokratiškesnės demokratijos, vis didesnės pilietinės visuomenės brandos, kartu kurdami vis naujesnius ir galingesnius ginklus. Pasak Heideggerio, „žūties ir nuniokojimo tiksliausia išraiška yra ta, kad metafizinis žmogus, kaip animal rationale, įtvirtinamas kaip darbinis gyvulys“. Būties apleistas metafizikos pabaigos žmogus „jau nebeslepia savo pobūdžio – būti svarbiausia žaliava“. Žmogaus „žaliaviškumo“ eksponavimas suvokiamas ne kaip žmogaus esybės pažeminimas, o kaip naujų galimybių panaudoti žmogų ir naudingai pritaikyti save laukas. Šiuo metu išgyvename tokį būvį, kai pagrindinis visokių projektinių skaičiavimų (beje, akademinė visuomenė visas savo išgales skyrė projektų rengimui, o humanitarinių mokslų srityje įsivyravo projektinis mąstymas), bendruomeninių santalkų, politinių bei ekonominių gairių nustatymas remiamas „žmonių išteklių“ (angl. human resources) supratimu. Tokiu supratimu remiasi, o sykiu „išteklinį“ mąstymą skatina, skleidžia bei instituciškai įdiegia (likimo, o gal būties ironija) visi Europos Sąjungos mokslo plėtros ir mokslinių tyrinėjimų projektų rengimo dokumentai. Heideggerio svarstymai veda į tam tikrą „tašką“ – naujųjų modernybės laikų slinktį, nusakomą visuotinio kapitalo, kaip valios valiai, įsiviešpatavimo ir žmogaus suišteklinimo sampratomis. Tą slinktį rodo ir savaip nusako ir įvairios šiuolaikinės filosofinės teorijos, o ypač dekonstrukcija, paskelbusi metafizikos ir metafizinio žmogaus įveikos „programą“. Ji įtvirtino nuostatą išardyti binarinėmis opozicijomis grindžiamą mąstymą, kitaip tariant, arba pakeisti nesibaigiančių ir serija. Todėl dekonstrukciją galime manyti esant filosofiniu postmodernaus būvio ženklu. Mums yra svarbus dekonstrukcijos paskatintas vidaus ir išorės opozicijos išardymas, naikinantis žmogaus vidinio pasaulio ir jo socialinės terpės priešstatos nuovoką. Nors individas marksistinėje tradicijoje laikomas socialinių santykių produktu bei gamybos gaminiu, tačiau tokį žmogaus vaizdinį papildo ir kitas vaizdinys, iškeliantis dvasines kūrybines individo galias, kurių išlaisvinimą iš kapitalo valdžios savo tikslu ir skelbė marksistinė ideologija.

Šiuolaikinė technika ir žmogaus kūnas

Dekonstruojant vidaus gyvenimo ir išorinės socialinės terpės opoziciją iškyla tą opoziciją „suimančio“ ir jos vyksmo sritį nužyminčio žmogaus kūno svarba – kūnas tampa viena iš svarbiausių filosofijos temų. Naują požiūrį į žmogaus kūną ir jo reikšmę filosofijai pažymėjo Michelis Foucault, aiškindamas, kad kūnas yra įrašytų įvykių paviršius (užfiksuotas ir nužymėtas kalbos, o idėjų ištirpintas), o kartu išskaidytos, tačiau substancinės vienybės iliuziją teigiančios savasties raiškos vieta. Dvasinė gelmė, taip pat fiziologiniai procesai (jau seniau sukultūrinti ir sumeninti, o pastaruoju metu sugamybinti, vadinasi, suprekinti) ištraukiami į kūno paviršių, į „tiesioginio“ daiktiško sąlyčio su socialine ir kitokia aplinka sritį, kurios žemėlapį nustato ir nepaliaujamai peržymi socialinių ir rinkos galių kova, o tiksliau – kapitalo metamorfozės. Netekęs dvasinės gelmės, kūnas įgauna kitą – neišsemiamų genetinių ir biologinių išteklių – gelmę, kuriai būdingas vienas esminis ypatumas, skiriantis ją nuo gamtos pasaulio. Koks tas ypatumas? Genetiniai ir jais grindžiami ištekliai atiduodami į privačią nuosavybės valdžią. Skirtumą geriau įsisąmonintume įsivaizduodami, kad Mendelejevo elementų lentelėje pažymėti elementai yra tokia pat privati nuosavybė, kaip ir genomo sudedamosios dalys. Naujų kūno išteklių užgrobimas ir eksploatavimas vyksta plėtojant ir įtvirtinant genetinį diskursą. Drįstume manyti, kad šių išteklių nusavinimas ir suprekinimas yra postmodernioji žmogaus suprekinimo apraiška. Tačiau suprekinimo procesas vyksta nuslepiant jį pagrindine XIX ir XX amžių idėja – žmonijos išlaisvinimu, nes, pasak Jeano Francois Lyotard’o, „laisvės pažadas kiekvienam yra pažangos horizontas ir jo legitimavimas“. Nesiimdami išsamiai gvildenti žmogaus kūno ir genetinių išteklių suprekinimo vyksmo, aptarsime tik kai kuriuos šio vyksmo bruožus, kurie, manytume, patvirtina aptartus dviejų vokiečių mąstytojų koncepcinius aiškinimo „rėmus“. Genų inžinerijos ir biotechnologijų pramonės plėtra ir tos plėtros teikiamos galimybės paskatino aukso karštligę, kurią pažymi įvairūs tos srities tyrinėtojai. Naujoji aukso karštligė kreipia mokslines pajėgas ir investicijas į kūno teritoriją, o pastarosios suprekinimas, kad ir koks neteisėtas atrodytų tradicinės jurisprudencijos požiūriu, peržengia mus, kitaip tariant, tampa nevaldomas, šitaip parodydamas esminę kapitalo ir kapitalizmo sistemos galią peržengti visokias ribas, trukdančias kapitalo savidaugai. Kūnas tampa tarytum sritis, kurioje savo „sklypelius“ stengiasi įteisinti ir nusavinti aukso karštligės apimtos mokslo bei verslo korporacijos, taip pat valstybinės agentūros. Tą karštligę būtų pagrįsta vadinti „kūno karštlige“, masinančia pasakiškais pelnais, o kartu naujais visuomenės priežiūros ir valdymo būdais bei technologijomis. Aukso karštligės įvaizdis savaip paryškina kapitalizmo sistemos tęstinumą, kolonijinį jos pobūdį ir kartu kolonializmo virsmą – geografinė ekspansija per globalizacijos „metą“ ima skleistis kūno išteklių eksploatavimo pavidalu. Kapitalizmas, įtvirtinęs savo viešpatavimą geografinėje plotmėje – kolonijinis industrinis kapitalizmas – ir tapęs globalizaciniu kapitalizmu, aptinka naują ekspansijos sritį – gyvybę ir žmogaus kūną. Pažymėtina, kad tyrinėtojai, gvildenantys genetikos ir biotechnologijų tyrinėjimų keliamas filosofines, socialines, kultūrologines, etines ir kitokias problemas, dažniausiai neminėdami nei Marxo, nei Heideggerio šį kolonizavimo vyksmą nusako nuosavybės (angl. ownership) išplėtimo ir suprekinimo (angl. commodification) sąvokomis, susiejančiomis jų darbus su Marxo įžvalgų pagrindu susiklosčiusia kapitalizmo sistemos kritinės analizės tradicija. Įvairių korporacijų, mokslinių bendrovių ir valstybinių agentūrų nuosavybe, kuri rinkon pateikiama kaip įvairiausios prekės, tampa žmogaus kūno „medžiagos“ ir gyvosios materijos elementai – genai bei proteinai, taip pat jų sąveikos procesai. Dabartinis kolonizavimo procesas vyksta nuosavybės ir prekinius santykius įteisinant patentavimu. Leslie M. Bowen, patvirtindama daugelio tyrinėtojų nuomonę, pažymi, kad jau senokai žmogaus kūnas imtas laikyti tam tikra visuomeninių išteklių atmaina, kurią verslas ne tik gali, bet ir privalo perdirbti ir pateikti rinkai kaip paklausias prekes: visas kūnas (gyvas, negyvas ar šaldytas), kūno dalys (gyvybiniai organai, atsigaminantys skysčiai, audiniai, visos medžiagos) ir kūno organų komponentai (ląstelės, DNR grandinėlės) jau tapo vertingomis rinkos prekėmis“. Ji iškelia esminę Jungtinių Amerikos Valstijų teisės nuostatą suteikti nuosavybės teises manipuliuojantiems biologine medžiaga (vadinamiems išradėjams) ir nepripažinti reikalavimų, kuriuos reiškia tų medžiagų šaltiniai – konkretūs žmonės. Ši nuostata, nepaisant kai kurių išlygų ir stiprėjančios visuomeninių organizacijų kovos dėl galimybių dalytis su korporacijomis genų nuosavybės teisėmis, įsivyrauja šiuolaikiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos 1998 metais patvirtinta Biotechnologijų direktyva (EUD 1998) draudžia patentuoti žmogaus klonus, embrionų panaudojimo technologijas, tačiau leidžia patentuoti pavienius kūno elementus, taip pat genus, jei nustatoma galimybė juos panaudoti industriniu būdu. Žmogaus kūno „ištekliai“ ir gyvybės formos suprekinamos išplečiant intelektinės nuosavybės supratimą ir tos nuosavybės apsaugos teises taip, kad jos apima genus, proteinus ir biotechnologijas. Patentuojami ir genetiškai modifikuoti gyvi organizmai – 1988 metais buvo užpatentuota vadinamoji Harvardo onkopelė. Pastaruoju metu ryškėja tendencija patentavimą naudoti kaip patikimą būdą išplėsti ir nusavinti tam tikrą rinką naujoms technologijoms. Šios tendencijos pavyzdys yra korporacijos Human Genome Sciences užpatentuotas proteinas, kurio funkcijos anuomet nebuvo žinomos. Vėliau paaiškėjo, kad kaip tik pro šį proteiną į ląstelę įsiskverbia AIDS virusas, tad dabar savininkai gaus atskaitymus nuo visų naujų vaistų, kurie trukdys ar neleis virusui praeiti pro proteino „vartus“. Patentas įteisino ne tik proteino, bet ir gydymo rinkos dalies nuosavybę. Gyvybės ir kūno suprekinimą ir suišteklinimą lydi savas, pretenduojantis tapti visuotiniu diskursas, iškeliantis genus kaip pagrindinę žmogaus tapatumą, elgseną, sveikatą, taip pat žmonių santykius lemiančią priežastį, kuria susiejamos esminės filosofijos, kultūros, kūrybos ir politikos temos. Tas diskursas tampa nauju pasaulėvaizdžiu, teikiančiu žmogaus gyvenamo pasaulio aiškinimo principus, ir ima pajungti kitus šiuolaikinę epochą nusakančius diskursus, ypač informacijos. Genetinis diskursas teigia aiškią, visiems suprantamą ir mokslo laimėjimais grindžiamą idėją, kuri apima, taip pat pateisina suprekinimo ir suišteklinimo vyksmą, – žmogus yra genai, o genai yra ištekliai ir prekės.

INSTRUMENTINIO PROTO PROBLEMA INDUSTRINĖS KULTŪROS AMŽIUJE:

M. HORKHEIMERIS

Technika ir instrumentinis protas: Horkheimeris

Veikale Apie proto sampratą Maxas Horkheimeris vaizdžiai parodo, kad šiuolaikinis žmogus vis labiau suvokiamas tik kaip protingas žmogus, „kurio naudingumą galima įrodyti“. Protas yra taikomojo pobūdžio priemonė siekiant bet kokių nustatytų tikslų. Horkheimeris mato iš esmės filosofinį uždavinį – ištyrinėti racionalumo sampratą, „sudarančią visos šiuolaikinės industrinės kultūros pagrindą“. Toks kritiškas instrumentinio techninio proto tyrinėjimas yra ypač būtinas, nes vis labiau aiškėja, kad su techninėmis priemonėmis susijusi pažanga yra lydima nužmoginimo proceso. „Pažanga grasina paversti niekais tikslą, kurį ji privalo įgyvendinti, - žmogaus idėją“.

Horkheimeris atkreipia dėmesį į tai, kad istoriškai proto idėją Sokratas ir Platonas traktuoja kaip instrumentą, kuris privalo apibrėžti, suprasti ir išaiškinti tikslus, užuot ieškojęs tik priemonių iš anksto duotiems tikslams ir reguliavęs priemonių ir tikslų santykį, kaip esti mūsų mokslinėje-techninėje kultūroje.

Visą šią instrumentinio proto dilemą atskleidžia ta aplinkybė, kad disponuojamos priemonės pranoksta racionaliai apibrėžtus tikslus. Turėtų būti klausiama, ar tai, kas duota kaip tikslas, yra suinteresuoto subjekto projekcija, kurią būtų galima nustatyti rinkos tyrimais ir viešosios nuomonės apklausa, arba jis yra objektyvus troškimas, o gal net visai žmonijai skirta pareiga norėti aiškios ateities, ar visi poreikiai yra tik subjektyvūs arba duoti taip pat kaip objektyvūs ir „tikri“ poreikiai.

Horkheimeris kalba apie vientiso proto atgavimą išsivaduojant iš vienišumo ir izoliacijos. Atgauti vientisą protą turėtų pavykti pasinaudojus gamtos mokslais ir technika. Tik platus kritiškas švietimas gali padėti žmogui praktiškai techninį protą priversti tarnauti visumai.

Instrumentinis protas kaip profesionalumas šiuolaikinių informacinių technologijų (IT) sąlygomis

Visais laikais profesionalumas atspindėdavo visuomenės pažangos tendencijas, kurios išreiškiamos kaip tam tikra kompetencija, t. y. žinojimo ir jo taikymo būdas. Keičiantis socialinei struktūrai, faktiškai kartu keisdavosi žinojimo turinys, jo sandara ir taikymo ypatumai. Galima teigti, kad profesionalumo paradigmos pasikeitimas visada lydi esminius socialinius pokyčius. Šiuo metu dar tebevyrauja industrinis profesionalumo tipas, susiformavęs XX amžiuje. Jo vidinė logika pirmiausia remiasi sistemine pasaulio samprata ir objektyviųjų realijų dominavimu. Industrinio profesionalumo praktinė realizacija pritaikyta dar palyginti stabiliai ir ne itin greitai kintančiai aplinkai. Šiuolaikinė visuomenė vadinama žinių arba kompetencijos visuomene. Tai rodo, kad profesionalumo klausimas, t. y. kaip formuojamas pats žinojimas, žinojimo struktūros ir žinojimo panaudojimo galimybės, yra pagrindinis šios visuomenės praktinis klausimas. Nuo šio klausimo sprendimo labai priklauso šiuolaikinių visuomenės raidos tendencijų kokybė ir socialinių lūkesčių realizacija.

Žinoma, pasaulis šiandien - itin sparčiai besikeičianti globali terpė - yra „pasaulio ir istorijos pabaiga“ ta prasme, kad niekas nežino ir nenumato, kas bus jau rytoj. Iš to, ką turime šiandien, visiškai nematyti, kad tai bus panaudota ateityje būtent dabartiniais pavidalais. Apskritai į šiuolaikinės gyvensenos apyvartą kartu su informacija vienu metu įtraukiama visų epochų patirtis ir metodai, kurie įgauna naujas prasmes, traktuotes ir interpretacijas. Tai pradeda keisti ne tik žinojimo ir žinių taikymo būdą, bet ir profesinio užimtumo rinkas. Iš to, kas pasakyta, galima teigti, kad profesionalumas yra gana sudėtinga socialinė, ekonominė ir kultūrinė kategorija, kurios samprata susiformuoja per ilgesnį ar trumpesnį istorinį laikotarpį. Profesionalumo archetipas įsitvirtina kaip gana stabili vertybių sankloda, turinti savo specifinius ypatumus, principus ir vidinę logiką. Profesionalumo kismas yra evoliucinio pobūdžio, kadangi atitinka laiko ribojamą socializacijos procesą – jis atskleidžia savaiminį kartų perimamumą. Staigūs šuoliai ir sukrėtimai galimi tik ypatingais socialinės raidos atvejais, nes profesionalumas susietas su mokymo plėtote, o ši turi natūralių biosocialinių apribojimų, kartų kaitos ypatumų ir pan. Šia prasme per žinojimo struktūras profesionalumas susieja visuomenėje vyraujančius edukacinius modelius su ekonominės raidos sąlygomis konkrečiame kultūros kontekste. Todėl profesionalumo tendencijų konceptualizavimas turi gana didelę praktinę įtaką socialinei raidai. Nuo jo pirmiausia priklauso švietimo sistemos orientacijos, socialinės, ekonominės ir technologinės pažangos gairės, pagaliau, kaip rezultatas, sprendimo priėmimo būdas ir kokybė. Tai tiesiogiai lemia šalių pažangą, socialinę gerovę ir konkurencines galimybes.

Informacijos visuomenės specifinio profesionalumo modelio formavimasis – kol kas mažai nagrinėtas klausimas. Jis nekeliamas dėl visuomeninės inercijos, ypač stiprios dėl prigimtinio profesionalizacijos procesų konservatyvumo. Iki šiol tradicinis profesionalumo modelis ir jo šiuolaikiniai visuomeniniai atitikmenys nėra kvestionuojami. Kitaip tariant, kol kas galima kalbėti apie latentinį profesionalumo diskurso kismo laikotarpį, kuris dar neišryškina kokybinių skirtumų, „kitokios“ struktūros, paremtos nauja paradigma.

Antra vertus, iki šiol dominuoja technokratinis modelis, pabrėžiantis technologijų įtaką profesionalumo pavidalui ir žinių turiniui bei reprezentavimui, bet išleidžiantis iš akių svarbiausią dalyką – žinojimo sandaros pokyčius, kurie žymi naujo diskurso radimąsi. Kaip pavyzdį galima paminėti technologiškąją profesionalumo revoliuciją, atskleidžiamą kaip ilgalaikio (angl. distance learning) arba mokymosi visą gyvenimą (angl. life long learning) koncepcijos. Tačiau nekalbama apie pačią šiuolaikinės kvalifikacijos sandarą, reikalavimus ir kriterijus, parodančius informacijos visuomenės profesionalumo ypatumus. Tai anaiptol nereiškia, kad nevyksta vidinės profesionalumo logikos transformacijos. Tačiau šie procesai, kaip jau minėta, vyksta evoliuciškai, t. y. ganėtinai lėtai – šiuolaikinio profesionalumo elementai pamažu įsiterpia į tradicinę kvalifikacinių reikalavimų, principų ir vertybių sistemą bei sukuria joje įvairias „mišrias“ formas, kurios vadinamos „naujomis“ mokymo programomis ar „naujais“mokymo metodais.

Kur link krypsta šios tendencijos ir kaip galėtume jau dabar pabandyti sudėlioti maždaug vienalytį informacijos visuomenės profesionalumo modelį, kurį galbūt jau dabar galima praktiškai realizuoti? Tai pagelbėtų spartinant mūsų visuomenės tinklinio gyvavimo raidą, visuomenės, kurios idealu tampa ta pati informacijos visuomenė ar žinojimo / žinių visuomenė (angl. knowledge-based society / economy) su simbolinio kapitalo vyravimu?

Instrumentalėjimas ir / ar vadybiškėjimas?

Naujojo profesionalumo diskurso „burtažodžiai“ galėtų būti keletas požymių, apskritai būdingų pačiai informacijos visuomenei – tai vadybiškumas, kompleksiškumas, paslaugiškumas ir viešybė. Galima kalbėti apie informacijos visuomenės vadybiškumą apskritai. Nors tai skamba nepakankamai įtikinamai, tačiau visos šiuolaikinės veiklos dabar darosi daugiau ar mažiau vadybiškos. Galima net ironiškai klausti, ar tokie banalūs darbai, kaip, sakykime, gyvulių šėrimas ar šlavimas, įgauna vadybiškumo elementų? Tačiau atsakymas, kad ir kaip būtų keista, teigiamas: mes vartojame atitinkamus profesionalumo atributus ir charakteristikas, tokius kaip „gyvulių šėrimo vadybininkas“ ar „švaros vadybininkas“. Žiūrint tradiciškai, tai atrodo mažų mažiausia komiška. Tačiau po šia retorika nesislepia ironiškosios termino vadybininkas konotacijos. Priešingai, profesinė charakteristika vadybininkas tiksliai diagnozuoja „vadybiškėjančio“ pasaulio tendencijas.

Klausimas, kokios to nepaliaujamai augančio šiandienio gyvenimo vadybiškumo priežastys? Atsakymas galėtų būti labai paprastas. Informacijos visuomenėje viskas, panašiai kaip Mido auksas, virsta vadyba, nes visa socialinė aplinka vis labiau suprantama kaip informacijos laikmenos, ištekliai ir informacijos bei komunikacijos raiškos. Kitaip tariant, pasaulis griežtai nedalijamas į materialųjį ir idealųjį, jis tampa ambivalentiškas: daiktai ir objektai – jau ne vien tik objektai ir daiktai, bet ir informacija. Savo ruožtu informacija vis labiau objektyvuojama arba sudaiktinama. Šios dichotomijos pripažinimas sykiu reiškia, kad suinformatyvintas pasaulis suteikia vadybinį santykį net žmogaus kultivuojamai daiktiškajai aplinkai. Galima sakyti, kad vadybiškumas yra šiandienio pasaulio transinformatyvumo funkcija. Bet koks žmogaus santykis ar elgesys gamtos, daiktų ar ekonominių duotybių atžvilgiu implikuoja informacinį santykį. Kartu ši informacinė difuzija suponuoja vadybą kaip žmogiškųjų santykių išraišką. Kitaip tariant, informacinis daiktų, gamtos ir ekonominių duotybių supratimas leidžia juos traktuoti kaip tiesioginę žmogiškųjų santykių vadybą, t. y. per suinformatyvintus daiktus tarsi vadybinami žmonių ryšiai. Taigi, informacijos visuomenėje tarsi susilieja žmonių santykiai ir daiktų pasaulis, priešingai nei marksistinė gamybinių santykių ir gamybinių jėgų formulė – dviejų skirtingų, nors ir viena kitą veikiančių sričių dialektika. Informacijos ir „daiktų“ santykis (angl. information and things) tampa vienu iš pagrindinių metodologinių šiuolaikinio praktinio veikimo principų, kur informacija visada atlieka kompleksinės integracijos „klijų“ vaidmenį.

Įdomu tai, kad informacijos visuomenė ne tik visuotinai vadybiška, bet ir pati turi būti „vadybinama“. Pati ištara informacijos visuomenės vadyba, matuojant tradiciniais masteliais, panaši į nonsensą. Juk pati visuomenė tarsi negali būti vadybinama – tik valdoma. Informacijos visuomenės vadybos pamatas – šiuolaikinės diferenciacijos, kitaip tariant, didėjančios įvairovės, įtampa, įtinklinimo visuotinumas ir kompleksinės sąsajos, nepaliekančios erdvės tradicinių specializuotų sričių autonomijai. Tai globalumo raiškos ir, žinoma, makro-mikro-integracijos rezultatas – privačios, autonominės, specializuotos sritys valdomos kaip makroekonominės, makrokultūrinės ir makropolitinės, ir atvirkščiai. Būtent šiuolaikinio pasaulio komunikacinių sąveikų plėtotės mastas ir leidžia kalbėti apie tokį fenomeną kaip informacijos visuomenės vadyba. O tai jau iš esmės keičia ir pačią profesionalumo sampratą.

Visa tai būtų neįmanoma be neregėtai sparčiai didėjančio technologinio gyvensenos įtinklinimo. Jį profesinės karjeros ir profesinio idealo požiūriu atspindi įvairios „kibertaisyklės“ ir e-verslo principai.

Nuo moderniojo instrumentalumo link šiuolaikinio vadybiškumo: viešumo problema

Vadybiškumas – naujojo profesionalumo pamatas – ne tik visuotinis: jis amorfiškas, nežymintis profesinės specializacijos. Tai vėlgi nėra įprastas teiginys, nes, istoriškai žiūrint, vadyba tarsi nėra susieta nei su pačia informacijos visuomene, nei juo labiau su šiuolaikinio profesionalumo atributiškumu. Tačiau tuoj pat reikėtų prisiminti vadybos, kaip žmogus veiklos srities, ištakas: vadyba, kaip ir informacija, šiuolaikiniu supratimu susiklostė tuo pačiu metu – XX amžiaus pradžioje. Ir ši sąsaja, matyt, nėra atsitiktinė: būtent informacinių santykių išryškėjimas ir lėmė pačios vadybos galimybes. Ypač akivaizdžiai valdymo ir informacijos sąsają išryškino kibernetinės valdymo koncepcijos.

Tačiau socialine prasme vadybininkas visada disponavo galios santykiais. Iki šiol žodis vadybininkas daugeliui kelia asociaciją vadovo, direktoriaus, boso, šefo, savininko asociacijas. Tapti ir būti vadybininku reiškė beveik tą patį, ką ir būti viršininku ar šeimininku, t. y. organizuoti bendroje veikloje dalyvaujančių žmonių ryšius ir valdyti materialų turtą. Informacinis aspektas išliko ir vėliau – vadyba redukuotai suprantama kaip kompiuteris plius užsienio kalbos. Ir viena, ir kita simbolizuoja informacinius ryšius ir komunikacijos priemones. Tai kompleksiškumo, viešybės ir informacijos technologijų kvintesencija, orientuota į informacijos visuomenės raidos tendencijas. Šis požiūris iki šiol gana gajus.

Nūnai padėtis radikaliai keičiasi – vadybininkas praranda socialinę konotaciją ir įgauna kvalifikacinio kriterijaus rangą. Vadybininkas tapatina save su šiuolaikinės visuomenės veiklos būdu. Jis implikuoja informacines kvalifikacijas, nepriklausomai nuo profesinės specializacijos. Būtent informacinių kvalifikacijų augimas didina šiuolaikinės veiklos humanitarizavimo mastą – veiklos pobūdis vis labiau subjektyvinamas ir priklauso nuo paties žmogaus santykio su informacija ir informacijos technologijomis. Remdamasis bendraisiais informacijos ištekliais, jis pats kūrybiškai kuria veiklos produktą kaip unikalų sąveikų kompleksą, kuris šiuolaikinėje vadyboje vadinamas esmine arba išskirtine kompetencija. Darbo našumas, sprendimų kokybė, veiklos plėtotės tendencijos ir kt. – visa tai vadybinės informacinių ryšių raiškos, kurias vis mažiau varžo formaliosios taisyklės ir normos. Iš čia – ir hipertrofuotas dėmesys žmonių išteklių vadybai. Vis labiau įsigali nauja profesinės veiklos aksioma – kiekvienas verslas yra informacijos verslas.

Vadybiškumas vis labiau suponuoja kitą ne mažiau svarbų ypatumą – paslaugiškumą. Ši profesionalumo charakteristika irgi grindžiama informaciniais santykiais. Paslaugiškumas yra tarsi pridėtinė informacinių vadybos raiškų vertė (angl. added value). Ten, kur sukuriamas informacinis santykis, išreiškiantis žmonių ryšius, jis įgauna paslaugos pavidalą. Todėl kasdamas griovį, sykiu atlieki paslaugą, nes tuo veiksmu norom nenorom išreiški informacinius santykius su bendrapiliečiais ir net globaliuoju kontekstu, o kartu nevalingai suteiki ir paslaugą, net jei sau pačiam. Net paslaugos priešybė – gamyba, nepaisant visų moderniųjų tiesų apie gamybos ir paslaugų sektorių atribojimą, šiuo metu vis labiau įgauna paslaugos rangą. Įgyjantis netiesioginių žmonių ryšių pavidalus vadybiškumas kartu yra paslaugiškumas, sugriaunantis specializuotų žmogaus veiklos sričių autonomijos iliuziją.

Modernioji visuomeninės veiklos specializacija – jau praeitis, ją keičia šiuolaikinė diferenciacija. Visuomenė – jau nebe darni sistema, veikianti „kaip laikrodis“, o vis „netvarkingesnė“ neįtikėtiniausių komunikacinių struktūrų samplaika, beje, dar ir organiška! Tai leidžia kalbėti apie informacijos visuomenės kompleksiškumą. Jį gerai atskleidžia vis dažniau visuomenės tyrėjų vartojama informacinio „sultinio“, kuriame tartum išverda visi kažkada autonomiški visuomenės sandai, metafora. Nelieka „grynų“ socialinių reiškinių pavidalų. Tai skamba kaip magiškas užkeikimas – kiekvienas yra visame, visa yra kiekviename. Menas virsta politika, verslu, ideologija, gyvenimo būdu. Pati politika – paslauga, vadyba, medijų veikla ir t. t. Informacinė difuzija tarsi „ištrina“ aiškius reiškinių kontūrus – išryškėja tik patys informacijos ryšiai ir tinklo struktūros. Kompleksiškumas apima visas sritis – žinojimą, veiklą, buitį, verslą, vartojimą, net religiją. Kompleksiškumas išreiškia kitokią gyvenimo sandaros būklę, kitokią žinojimo struktūrą ir kitokią racionalizavimo logiką. Taip kompleksiškumas tampa vienu iš svarbiausių šiuolaikinio profesionalumo kriterijumi.

Tačiau vadybiškumas, paslaugiškumas ir kompleksiškumas negalėtų egzistuoti be visuomeninės sąveikos (angl. social interaction) ir jos komunikacinių pavidalų plėtros. Jie visi plėtojasi kaip sprogstanti viešybės įvairovė. Taigi šiuolaikinis profesionalumas orientuotas į viešųjų ryšių invaziją į anksčiau „uždaras veiklos sritis. Atvirumas ir komunikaciniai jo valdymo mechanizmai bei technologijos – vienas iš svarbiausių informacijos visuomenės ypatumų, lemiančių taip pat ir kvalifikacinių kriterijų kaitą.

Viešybės problematika – tai ta arena, kurioje šiandien plėtojasi praktinės veiklos sferos. Į viešybės probleminį lauką patenka begalė šiuolaikinio profesionalumo formavimui aktualių aspektų. Pirmiausia jie sietini su technologiniais komunikacijos aspektais ir socialinės sąveikos skaitmeninių formų plėtra. Tai duomenų kompresija ir suskaitmeninimas, specialūs informacijos kanalai, „žaidybinės TV“ (angl. play-TV) ar „video pagal poreikį“ (angl. video on demand), radijo oligopolio įsigalėjimas, komunikaciniai tikėjimo ir etikos klausimai vertybių sistemos virsme, naujieji komunikaciniai politikos diskursai kaip on-line demokratija, interaktyvus ir viešasis dalyvavimas bendruomenių ir šalies reikaluose, nevyriausybinių organizacijų prioritetai, vadinamieji subpolitikos veikėjai, e-vyriausybė ir net e-Europa ir kt.

Viešybės problematika taip pat įžengia į vadinamosios naujosios, arba informacinės, ekonomikos ribas, aprėpia elektroninių medijų įtakas – reklamą, komerciją, verslą, politiką („elektroninę valdžią“). Ypač aktualūs teisiniai ir etiniai klausimai: rinkimai, savivalda, medijos ir informacijos vartojimo sritys (pavyzdžiui, pokalbio įrašymas, šeimyninė diskrecija, elektroniniai kodai ir apsauga ir pan.). Viešybės samprata apima santykį su prievartos ekshibicionavimu, ekologinėmis problemomis, intymumo išviešinimu ir pan. Galų gale viešybei skirtinos tokios aktualios ir universalios šiandienio gyvenimo raiškos kaip viešasis administravimas, viešoji politika, socialinis marketingas, socialinių paslaugų sfera ir pan.

Viešybė realizuojama sudėtingais komunikacijos ir informacijos priemonių kompleksais, pradedant ryšiais su visuomene ir įvaizdžio formavimu kaip tikrovės konstravimo metodologija bei baigiant integruota komunikacija ir įvykių ar renginių vadyba (angl. event management), o taip pat įvairovės ir kompleksiškumo vadyba (angl. diversity management) (Kueckelhaus, 1998; Rollinson, Broadfield, Edwards, 1998). Tai vadinamasis perėjimas nuo Corporate Identity koncepcijos prie Corporate Communications sampratos.

Ar racionalistinis instrumentalumas jau paseno?

Profesionalumo kriterijai pirmiausiai atsiskleidžia per žinojimo sandaros vidinę logiką. Būtent ji mąstoma kaip tam tikra edukacinių, ekonominių bei kultūrinių principų vienovė, kuri formuoja profesionalumo pamatus. Taikomuoju požiūriu tai realizuojama kaip mokslo ir švietimo modeliai, kurie praktiškai įkūnija socialinius profesionalumo reikalavimus ir lemia kvalifikacines charakteristikas.

Šiandien mes taikome iš esmės pasenusius profesionalumo modelius, kurie remiasi linijine dalykų logika, atspindinčia specializuotų autonominių sričių sąveikos logiką. Tai industrinės visuomenės vertybės su savo formaliąja hierarchija, vienalytiškumu ir sistemiškumu. Profesionalumas dar suvokiamas kaip gana pastovi ir ilgalaikė struktūra, orientuota į ilgalaikę specializaciją. Tiesa, šį įsitikinimą vis labiau griauna supratimas, jog be kvalifikacijos pokyčių vis sunkiau pasiekti visavertės saviraiškos ir karjeros. Tai ypač akivaizdu mokymosi visą gyvenimą požiūryje. Tačiau pats šių principų įgyvendinimas dar lieka gana senamadiškas.

Profesionalumo samprata dažnai koreliuojama su socialinėmis sėkmės ar pasisekimo vertėmis. Šiuolaikinės profesinės sėkmės matu tampa universalus informacijos technologijų kompetencijų naudojimas: nuo IQ („žmogaus intelekto“) pereinama prie ypatingo protinės veiklos tipo eQ („elektroninio proto“) sampratos, sietinos su įtinklinta profesine praktika, skaitmenine fantazija, nesietinos su laiku ir erdve. Profesinės galimybės ir rizika, darbo vietų kūrimas, saviraiškos erdvės šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau siejamos su informacijos visuomenės eskaluojama naująja ekonomika.

Šiuolaikinėje visuomenėje jau pradeda įsivyrauti suvokimas, kad profesionalumas tampa dinamiška kategorija. Šis judrus, daugialypis ir daugiapusis reiškinys keičiasi ir prisitaiko prie nuolatinių šiandienio gyvenimo pokyčių. Šis daugialypiškumas dažniausiai įvardijamas kaip tarpdalykiškumas, o jis gal ir neorganiškai, bet vis dėlto bent mozaikiškai sudėlioja gana individualizuotą žinojimo kontekstą, orientuotą į konkrečius poreikius. Ilgainiui pradedama vis geriau suvokti, kad profesionalumo dinamika lemia edukacines programas, nepretenduojančias į ilgalaikę perspektyvą – jos sukuriamos, tobulinamos, pasiekia pakankamą brandą ir transformuojamos į kitas paklausesnes ir konkurentiškesnes koncepcijas, atitinkančias tos dienos poreikius. Programų pavadinimų įvairovė taip pat neturėtų bauginti – tai vis labiau atitinka šiuolaikinio mokslo tradiciją. Wilhelmas Welschas teigia, kad šiuolaikinėje epochoje žinojimo „daugiakodiškumas atitinka racionalumo tipų įvairiapusiškumą“.

Šie ypatumai leidžia atsisakyti formalaus specialybių modelių ir konstruoti individualizuotas profesionalumo sritis; jas galima prilyginti gamybos ar marketingo produktams, sugebantiems konkuruoti rinkoje kaip esminių kompetencijų kūrimo rezultatas. Tai reiškia, kad mokymo programos kuriamos ne tik iš kitokių disciplinų, bet ir patys dalykai turi kitokią nei įprasta sandarą. Formuojamas pagrindinis aspektas turi atitikti ilgalaikės profesinės vizijos perspektyvą ir remtis informacijos visuomenės raidos tendencijomis. Šis „nugarkaulis“ pateikiamas kintančiame naujai besiformuojančių disciplinų kontekste.

Tai būtų tarsi naujų kompetencijų profesinis branduolys, įvardijantis pačią studijų kryptį. Likusios disciplinos taptų kintančios žinojimo aplinkos dalimi ir praktiškai būtų realizuojamos kaip pasirinktiniai kursai, papildantys esmines kompetencijas. Kiekviena arba beveik kiekviena konteksto disciplina turėtų būti tokia “informacinė”, kad, susiklosčius sąlygoms atsirastų galimybė nuo jos atsišakoti ir išsiplėtoti naujai esminei kompetencijai. Pavyzdžiui, esminę kompetenciją galima konstruoti “ant” žinojimo (ne žinių!) vadybos arba įvykių vadybos (angl. event management), arba integruotos komunikacijos, arba informacijos visuomenės technologijų, arba naujosios (tinklo) ekonomikos, etc. pamatų. Tai kartu būtų ir naujųjų specialybių pavadinimai. Kiekvienu atveju formuojamas naujas branduolys, o likusios dalys tampa pasirinktiniais moduliais, papildančiais naujai sukurtą esminę kompetenciją. Kas keleri metai galima daryti rimtas korekcijas ir modifikuoti orientacijas pagal naujas tendencijas. Šiuo požiūriu iškyla kintančios profesinės kompetencijos dominantės principas. Profesionaliosios kompetencijos formavimas turėtų prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių ir kintančių reikalavimų, numatyti proaktyvią strategiją ir vadovautis vienos iš naujausių vadybos krypčių, t. y. inovacijų vadybos, dėsningumais.

Ypač didelis vaidmuo tenka naujoms profesiogramoms, t. y. profesinių charakteristikų ir dalykų, kuriuos turėtų sugebėti šiandienis profesionalas, aprašymui. Daugialypumas, subjektyvumas, profesinė individualizacija – svarbiausi šiuolaikinio profesionalumo požymiai. Praktiškai nelieka nepakeičiamų disciplinų. Daugelį vadybos ar komunikacijos dalykų galima keisti, derinti skirtingais aspektais, pabrėžti vienos ar kitos naujos disciplinos ypatumus: pavyzdžiui, derinti viešąją politiką su informacijos vadyba ir elektroninės vyriausybės technologijomis. Tai leidžia kurti unikalius žinių kompleksus pagal konkrečius poreikius ir dėstytojų galimybes.

Faktiškai atsisakoma tradicinės linijinės specialybių struktūros – visas disciplinų kompleksas tampa lygiavertis, tik dominuoja pasirinktoji tendencija ar aspektas, kuris kompleksiškai “persmelkia” visus likusius dalykus. Apskritai visa tai jau išeina už specialybės sąvokos ir sisteminio supratimo ribų; tai – integruotas šiuolaikinio žinojimo kompleksas, kurio taikymo savitumą lemia tik konkreti praktinė veikla.

Informacijos visuomenės profesionalumo pamatas – informacijos ir komunikacijos problematikos primatas, išryškinantis vienos ar kitos veiklos srities informacijos problematikos specifiką ir taikymo metodologijas. Tai, kad komunikacijos ir informacijos problematika įsivyrauja profesinio rengimo komplekse, neturėtų stebinti, nes informacijos visuomenėje dauguma reiškinių ir veiklos sričių suprantami kaip daugiau ar mažiau informaciniai. Informacijos problematika tampa kas kartą aktualesnė ir gamtos, ir tiksliesiems, ir ypač technikos mokslams, o ką jau kalbėti apie socialinį ir humanitarinį kompleksą. Todėl informacijos visuomenės profesinės kompetencijos integruojantis pagrindas yra informacijos ir komunikacijos problematika, kuriama daugelio specializuotų sričių. Tokį teiginį praktiškai iliustruoja viena iš pačių madingiausių “naujųjų” specialybių – įvykių pardavimas (angl. event marketing). Jos pagrindas – komunikacinė bet kokio įvykio rekonstrukcija ir įvaizdžio formavimas, įvedant į rinkos apyvartą.

Ypač akivaizdi socialinių mokslų metateorizacija, o ją lemia sąsajos su vis labiau įsigalinčiais įtinklinto ar postmoderniojo gyvenimo būdo elementais, technologijomis ir globalizacijos procesais. Šiuolaikinių sociologijos ir filosofijos diskursų vaidmuo nuolat didėja visose tradicinėse žinojimo srityse. Globalioje aplinkoje be sociologijos pagrindų paprasčiausiai neįmanoma išgyventi, jų reikalauja net elementarus rinkos tyrimas ar kasdienio administravimo poreikiai ir paslaugų teikimas. Socialinis ir humanitarinis žinojimas vis dažniau organiškai siejamas su skaitmeniniais informacijos pavidalais, įtinklinto gyvenimo būdu ir informacijos visuomenės technologijomis. Kartu vyksta socialinių bei humanitarinių ir inžinerinių profesionalumo modelių konvergencija. Tai rodo, kad mažėja vaidmuo gamtotyrinės orientacijos mokslo, ryškiai atskiriančio socialinius ir humanitarinius mokslus nuo gamtos ir technikos mokslų, o taikomąja prasme išreiškiamo inžineriniu dominavimu. Šiuo metu profesinio rengimo srityje vis labiau įsigalinti informacinė prerogatyva pakeičia inžinerinę profesionalumo dominantę vadybine (su visu įvaizdžio kūrimu, marketingo kompleksais, “akis į akį” (angl. one-to-one) sąveikos individualizacija ir subjektyvacija, su komunikacijos struktūrų kompleksais, jų tinkliškaisiais pavidalais ir suskaitmenintos kompetencijos priemonių išraiškomis; ji implikuoja ir technologinius aspektus bei informacijos vartojimo įgūdžius).

Visa tai leidžia teigti, kad šiuolaikinė profesionalizacija orientuota į kitokius racionalumo tipus ir kitokias racionalizavimo priemones – tokias, kokių reikalauja informacijos visuomenės realijos. Faktiškai šie racionalizavimo būdai yra informacinio racionalizavimo būdai, kur informacija, kaip tarpininkas, lemia visų kitų procesų apykaitą ir valdymą. Todėl informacijos visuomenės profesionalumo kriterijai iš esmės išreiškiami įvairialypėmis informacinio racionalumo eksplikacijomis ir jas atitinkančiomis disciplinomis, kurios suformuoja besirandančios informacinės kompetencijos turinį.

Baigiant šiuolaikinio profesionalumo charakteristiką, reikėtų atkreipti dėmesį į didėjantį psichosocialinių ir giminės veiksnių vaidmenį. Jis vis labiau lemia profesinės kompetencijos kryptingumą ir universitetinio rengimo programų transformacijas. Šie aspektai taip pat “persmelkia” visą informacijos visuomenės žinojimo struktūrą ir informacinio reprezentavimo pavidalus.

Nuo moderniojo proto kaip instrumento link šiuolaikinio modelio kaip vadybos

Darbo rinka, arba užimtumo rinka – itin svarbus profesionalumo sampratos formavimo veiksnys – šiuo metu sparčiai keičiasi ir transformuojasi. Visi pastebime, kad kuo toliau, tuo labiau nyksta ar netenka reikšmės specialybių ir atitinkamų darbo vietų pavadinimai. Pavyzdžiui, nesistebima, kai gamybos ar marketingo vadybininku skiriamas sociologo ar režisieriaus išsilavinimą turintis žmogus – manoma, ir ne be pagrindo, kad pirmasis gali geriausiai valdyti organizacinę aplinką, motyvaciją, vidinius ir išorinius kontaktus, o antrasis – kurti įvaizdį, originalias reklamos formas, naujus pardavimo produktus ir pan. Kitaip tariant, darbo rinka vis dažniau kelia visai kitus profesinius reikalavimus nei tradicinis specialybių spektras ar specialistų rengimas. Manoma, kad trūkstamas kvalifikacijas specialistas gali įgyti specialiuose kursuose. Įdomiausia, kad dauguma šių kursų susieti su jau aptartais šiuolaikinio profesionalumo pamatais – vadybiškumu, kompleksiškumu, paslaugiškumu ir viešumu.

Kaip pavyzdį galima išvardyti bent kelis tuzinus “madingų” mokymo dalykų iš kelių šimtų, šiuo metu populiarių mokslo ir mokymo rinkoje – žinojimo vadyba, informacijos vadyba, komunikacijos vadyba, žmonių išteklių vadyba, pokyčių vadyba, strateginė vadyba, inovacijų vadyba, visapusė kokybės vadyba, mokslioji organizacija, sistemų integracija, projektų vadyba, viešasis administravimas, viešosios paslaugos, krizių vadyba, konfliktų vadyba, organizacinis elgesys, organizacijos kultūra, bendruomenių vadyba, globalioji komunikacija, tarptautinė komunikacija, tarpkultūrinė komunikacija, integruota komunikacija, ryšiai su visuomene, įvaizdžio kūrimas, viešoji politika, įvykių vadyba, socialinis marketingas, tinklo ekonomika, žinojimo ekonomika, elektroninis verslas, telereklama ir telemarketingas, internetinės paslaugos, virtualiųjų įmonių organizavimas, informacijos ir komunikacijos teisė, informacijos visuomenės technologijos, politikos komunikacija, elektroninė vyriausybė ir t. t. Atskirai reikėtų minėti tas sritis, kurios teikia šiuolaikinės vadybos, technologijų, informatikos, informacijos sistemų, tinklo naudojimo, komunikacijos, informacijos mokslo, žiniasklaidos, sociologijos bei filosofijos teorines ir praktines žinias.

Susidaro didžiulis šiuolaikinio profesinio žinojimo kompleksas, kuris vargiai įvardijamas kaip specialybė. Tai – tarpusavyje organiškai susieti aspektai, būdingi informacijos visuomenės gyvensenai ir profesinei veiklai. Todėl kyla visai logiška mintis – “sukeisti” vietomis tradicinį išsilavinimą ir šiuolaikinį profesionalumą. Numanomas toks rezultatas – naujojo profesionalumo dalykų kompleksas ir, sakykime, socialinė, ekonominė, technologinė, organizacinė, komunikacinė, politinė, teisinė ar kitokia specializacija. Kitaip tariant, tokia būtų formulė – informacijos visuomenės profesionalumo kompleksas plius dalykinė orientacija. Reikia pabrėžti, kad iš šio naujojo profesionalumo komplekso negalima eliminuoti būtinų klasikinių gamtos, technikos, humanitarinių disciplinų, atsižvelgiant į jų taikymo ir tolesnio kvalifikacinio “papildymo” galimybes. Ypač svarbią vietą šiuolaikinio profesionalumo formavimo sistemoje užima žinojimo sritys, nusakančios darbo kompiuteriu ypatumus. Santykis su ekranu – pagrindinis darbo našumo veiksnys. Darbas tinkle kol kas neturi jokio pagrįstesnio darbo produktyvumo mato – jis sietinas tik su žmogaus asmeninėmis savybėmis, darbštumu, geranoriškumu, kūrybingumu, etikos savybėmis, motyvacija ir pan. Dėl to šiandienos kvalifikaciniai reikalavimai sietini ne tik su technologijų žiniomis bei informacijos vartojimo įgūdžiais, bet ir su žmonių išteklių vadyba (angl. Human Resource Management) ir organizaciniu elgesiu (angl. Organisational Behaviour).

Naujojoje ekonomikoje darbo vietų kūrimas iš tiesų yra greitesnis ir pigesnis, bet kvalifikacijos kėlimas vis brangesnis. Tai priklauso nuo besikeičiančios aplinkos, globalaus konteksto ir stulbinančios technologijų raidos tempų. Norint išlaikyti šį tempą, būtinas toks išsilavinimas, kuris “nesentų”, t. y. tokios žinojimo ir kompetencijos formos, kurias galima būtų tik papildyti ar lanksčiau modifikuoti pagal besikeičiančius poreikius. Kitaip tariant, mažiau objektyviųjų žinių, o daugiau žinojimo organizavimo, komunikacijos ir vadybos žinių. Tai tik pagrindas plėtoti mokymąsi visą gyvenimą – konkreti profesinė specializacija sietina su konkrečia karjera. Kalbama ne apie tai, kad žinios sensta, ir, kaip teigiama, vidutiniškai po 7 metų jau praktiškai nebenaudingos, o apie tai, kokiu pagrindu realizuoti moksliosios organizacijos principą su kiek ilgesne perspektyva. “Teisingas” išsilavinimo pamatas ir vertybinės orientacijos turėtų padidinti išsimokslinimo efektyvumą, ilgalaikiškumą, praktinio taikymo bei prisitaikymo galimybes ir pan. Vis labiau įsigalint naujajai, arba žinojimo, ekonomikai aiškėja, kad efektyviausios investicijos į mokslą, technologijas ir švietimą. Todėl ypač svarbu, kaip šiuolaikiškas profesinės kompetencijos modelis formuojamas ir įgyvendinamas universitetinio mokymo struktūroje.

Kalbant apie šiuolaikinės profesinio užimtumo rinkos transformaciją, reikėtų atsižvelgti į tai, kad nuo vadinamojo romėniškojo imperializmo laikų esminė ekonomikos sankloda beveik nekinta, išskyrus du labai agresyvius veiksnius – technologijas ir ypač pastaruoju metu aktualias vadybos technologijas. Informacijos visuomenės technologijos integruoja abu šiuos aspektus ir kartu sukuria naujus profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos reikalavimus. Vadybos technologijos susietos su valdymo intensyvumo didinimo problema ir holistinių ryšių aprėpties plėtra. Tai labai aktualu globalizacijos procesų kontekste.

Jei naujųjų programų pavadinimai ir disciplinų konstravimo būdas bent iš dalies sutaptų su fakultetine specializacija ar tradicine linijine logika, šiuolaikinis profesionalumo supratimas vėlgi remtųsi tradicine moderniąja paradigma. Todėl turėtų būti realizuojamas principas, jog tradiciniai specializacijos atributai – pavyzdžiui, ekonomika, matematika, filosofija ar komunikacija – integruojami sykiu ar bent greta. Kitaip tariant, specializacija turi skleistis kaip kompleksinių programų dalis, o tai gana sunkus organizavimo ir vadybos uždavinys, nes kompleksiškumas nusakomas vis didesniu integravimo ir organiškumo pobūdžiu. Tai vienas iš svarbiausių kokybės kriterijų, nusakančių šiuolaikinės kompetencijos galimybes. Būtent integravimo laipsnis apibūdina esminį tradicinių ir informacijos visuomenės profesionalumo modelių skirtumą. Šį skirtumą tarp abiejų profesionalumo tipų gali maskuoti populiarūs pavadinimai, slepiantys pseudonaujoviškus žaidimus senose smėlio dėžėse – trumpalaikes ir didesnių investicijų nevertas programas, neturinčias ilgalaikės plėtotės perspektyvos. Ne mažiau svarbus šiuolaikinės profesinės kompetencijos kokybės kriterijus yra laiko ir intensyvumo santykio rodiklis. Tai yra generalizavimo principų galimybių aprėptis, analitinių metodologijų intensyvumo matas. Šie dalykai leidžia besikeičiančioje aplinkoje operuoti įvairių sričių ir lygių informacija bei žinojimo kompleksais, taip pat atskleisti kūrybines potencijas.

Amerikiečių mokslininkai, apibrėždami šiuolaikinio verslo perspektyvą ir “becentrės korporacijos” principus, pabrėžia itin drastišką perėjimą nuo globaliosios specializacijos amžiaus realijų į visuotinį kompleksiškumą. Panašias orientacijas, apžvelgdamas verslo ir vadybos raidą, prognozuoja ir populiarusis P. F. Druckeris.

Šiuolaikinėse programose neturėtų “matytis” jokios specializacijos – nei filosofinės, nei ekonominės, nei galų gale vadybinės – tai ir būtų “naujojo profesionalumo” esmė. Bet negalima traktuoti visų galimų krypčių vien kaip “sunkiasvorės” vadybos – reikėtų suprasti, kad tai tiesiog kitoks akademinės veiklos, žinių, sugebėjimų ir įgūdžių tipas, turintis socialinės, vadybinės ir komunikacinės veiklos ypatumų. Kalbama apie kitokį profesinio rengimo žanrą, t. y. informacijos visuomenės profesionalumo žanrą, kurio nereikia painioti su įprastais universitetinio rengimo būdais.

Tai jau ne profesinių programų rekonstrukcija, o šiuolaikinė dekonstrukcija, atitinkanti šiuolaikinio verslo logiką ir tendencijas. Kaip šiurkštokai “daktariškai” juokaujama, kaip neįmanoma būti “pusiau nėščiai”, taip sunku suderinti dvi profesionalumo paradigmas ir jų sambūvį – pusiau specialistą, pusiau generalistą, informacijos visuomenės žinovą ir vadybininką. Čia derėtų būti nuosekliems – vertinkime šiuolaikinę kompetenciją ne moderniais, o šiuolaikiniais kriterijais (Pindl, 1998). Tiesiog iš pačios informacijos visuomenės logikos ir prigimties kyla “nespecializuotas”, nelinijinis, nesisteminis, o kompleksinis, difuzinis, generalizuojantis, transinformatiškas ir visoks “kitoks” nei įprastinis tradicinis supratimas. Kartu tai visai nereiškia, kad išnyksta specialistai ir savo dalyko žinovai. Tai nenuvelka nuo filosofo togos, neatima iš matematiko skaitliukų, neignoruoja ekonominio racionalumo ir juo labiau nediskredituoja specialistų kaip “atgyvenusio” žinojimo tipo reprezentantų – tiesiog kyla klausimas, kiek ir kaip galima integruoti tradicinio specializuoto žinojimo plytas į naujo kompleksinio pastato architektūrą. Sunku atsisakyti numylėtų komunikacijos mokslų, ryšių su visuomene ar informacijos vadybos ir pan. “grynuoju” pavidalu, matant, kaip viskas supilama į krūvą ir pagal magišką receptą sumaišoma tarsi stebuklingas eliksyras, sukuriantis naują informacijos visuomenės profesionalumo kokybę, nors ir žinant, kad klasikinis specializuotas žinojimas niekur nedingsta - jis tiesiog įgyja kitas profesinio gyvavimo lytis. Antra vertus, būtina pabrėžti, kad bendroje universitetinio rengimo struktūroje reikėtų pagal poreikį derinti informacijos visuomenės ir tradicinį specializuotą profesionalumo sampratas. Gal tada nekiltų klausimo apie šalies specialistų rengimo sistemos racionalumą ir “nereikalingų” specialistų “kepimą”.

Kitas klausimas, kokiu būdu to pasiekti? Šiuolaikinio profesionalumo programoms nelabai tinka tradicinės žinojimo reprezentavimo formos – specializuotos teorinės paskaitos, seminarai ar praktikos. Įvairėjančioje, tampančioje labiau kompleksine aplinkoje greičiau plinta naujos mokymo formos ir priemonės. Pirmiausiai tai sietina su naujomis mokymo technologijomis, antra, su kitokiomis organizavimo formomis – imitacinių organizacijų (angl. ghost companies), mišrios teorinių ir praktinių užsiėmimų bei kūrybinių užduočių formos, tinklo priemonės, nuotolinis mokymas, kūrybinės dirbtuvės, žaidybiniai elementai, motyvacijos treniruotės ir pan. Tai skatina ir kitokių dėstymo būdų su žaisme, suasmeninimu, interakcijos elementais, komandiniu darbu, projektų rengimu ir kt. atsiradimą. Nereikėtų pamirši ir didėjančio dėstomų kursų aspektinio moduliavimo vaidmens. Kiekvienas skaitomas kursas turėtų būti taip parengtas, kad remiantis temomis ir moduliais būtų galima jį “pakreipti” pagal dėstomo komplekso orientaciją ir savitumą. Šiuo atveju iškyla vadinamųjų “atvejo studijų” (angl. case study) prerogatyva.

Nuo instrumentalumo link vadybiškumo: kas toliau?

Galima numanyti, kad per artimiausius 5-7 metus profesionalumo samprata iš esmės pasikeis. Tai, kas dabar atrodo gal kaip neįprasti teiginiai, po kurio laiko taps savaime suprantamais dalykais, visiems ims “vertis akys”, nes iki to laiko susiformuos kitokia profesinė rinka. Jei norime, kaip dabar madinga sakyti, būti sėkmingi, jau šiuo metu privalome patys diskutuoti apie kitokį kompetencijos modelį. Naujų universitetinių struktūrų ir padalinių kūrimą bei senųjų modernizavimą pateisintų tik tarpdalykiškumas, kompleksiškumas, pokyčių permanentiškumas ir dinamiškumas pramaišiui su totaliais technologiniais, socialiniais, paslauginiais ir vadybiniais elementais bei tūkstantveidėmis viešybės eksplikacijomis ir jos komunikaciniu formavimu – tik šie dalykai atitinka apskritai šiuolaikinio gyvenimo tendencijas ir ritmą. Su tradicinėmis disciplinomis ir kursais, kurie vadinasi abstrakčiai “vadyba” ar “teorijos”, jau nieko naujo neįmanoma siekti, tiesiog skęstama tarp šimtų įprastinių studijų programų vis labiau globalėjančioje mokymo rinkoje.

Šiuolaikinio profesionalumo samprata leidžia individualizuoti universitetinį mokymą. Kiekvienas universitetas turi galimybę kurti tik jam būdingą studijų programų spektrą, kuris, jo manymu, geriausiai tinka užimti atitinkamas universitetinio rengimo rinkos nišas. Savo ruožtu tai padėtų lanksčiau prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios profesinio užimtumo rinkos. Informacijos visuomenės profesinės kompetencijos diegimas universitetinio rengimo struktūroje suteikia šiuos privalumus:

· didėja konkurentiškumas mokymo rinkoje;

· didėja profesinio užimtumo rinkos adaptavimo galimybės;

· gerėja prisitaikymas prie globaliųjų rinkos tendencijų;

· labiau priartėjama prie pasaulinių profesinės veiklos modelių ir reikalavimų.

TECHNIKA KAIP ISTORINIS VISUOMENINIS PROJEKTAS: J. HABERMASAS,

H. MARCUSE

Technika ir visuomenė: Habermasas, Marcuse

Jürgenas Habermasas technikos filosofiją traktuoja kaip esminę visuomenės filosofijos dalį. Tai jau aiškėja iš to, kad jis savo studiją Technika ir mokslas kaip ideologija supranta kaip priešpriešą tokiai Herberto Marcuse‘s tezei: „Išlaisvinanti technologijos galia – daiktų instrumentalizavimas – pavirsta išsilaisvinimo grandinėmis, ji tampa žmogaus instrumentalizavimu“.

Remdamasis Georgo Hegelio Dvasios fenomenologija ir kalbos filosofijos paralelėmis Habermasas pirmiausia analizuoja darbą kaip specifinį instinktų patenkinimą, kuris žmogiškąją dvasią išskiria iš grynosios gamtos. Habermasas rašo: „Kaip kalba įveikia tiesioginio patyrimo diktatą ir sutvarko įvairiopų jutimų chaosą, atvesdama prie identifikuojamų daiktų, taip ir darbas įveikia tiesioginių geismų diktatą, tarsi sulaiko instinktų patenkinimo procesą. Kaip ten yra kalbos simboliai, taip čia yra instrumentai, kuriuose atsispindi dirbančiojo generalizuotas patyrimas kartu su jo objektu kaip egzistuojanti priemonė. Pavadinimas yra ilgalaikis, palyginus su išnykstančiu jutimų momentu; toks pat visuotinis yra įrankis, palyginus su išnykstančiu geismo ir malonumo momentu: „Įrankis yra tai, kas užsifiksuoja kaip įkūnytas darbas, vien tai, kas lieka nuo dirbančiojo ir apdirbamojo ir kame įsiamžina jo paties atsitiktinumas; jis paveldimas tradicijose, jame tik kaip individualumas atsiranda ir išnyksta ne tik trokštantieji, bet ir troškusieji. Simboliai įgalina vėl atpažinti tą patį, o instrumentai leidžia užfiksuoti taisykles, pagal kurias gali būti pakartotas iš naujo bet kurių gamtos procesų pajungimas: Darbo subjektyvumas įrankyje iškeliamas iki visuotinybės; kiekvienas gali paskui jį pasigaminti ir taip pat dirbti: šiuo atžvilgiu jis pastovi darbo taisyklė“.

Toliau Habermasas nurodo, kad darbas, taip pat ir darbo produktas vis labiau praranda individualų pobūdį ir tampa abstraktus.

Darbo procesai, viena vertus, yra imtynės su gamtos galiomis dėl žmogaus laisvės, bet, kita vertus, Hegelio dialektikos prasme taip pat kova dėl pono ir tarno dėl pripažinimo. Darbo analizė rodo, kad, antropologiškai žvelgiant, darbas yra tai, kas apibūdina žmogų būtent kaip žmogų; dėl to su darbu yra glaudžiai susijusi taip pat technika. Suprasdamas darbą kaip tikslingai racionalią veiklą, Habermasas jame išskiria du ar tris sandus. Toks darbas gali būti arba instrumentinė veikla, arba racionalus parinkimas, arba jų abiejų derinys. Instrumentinė veikla atsirado iš empirinio žinojimo kilusių techninių taisyklių arba technologijų pagrindu. Racionalus parinkimas, arba sprendimas, orientuojasi į strategiją, kuri remiasi analitiniu žinojimu ir sujungia išvadas iš prioritetinių taisyklių arba iš vertybių sistemų ir iš visuotinių maksimų.

Savo visuomenės filosofijoje Habermasas kelia klausimą, kaip veikiantis ir apie techniką samprotaujantis pilietis galėtų disponavimo technika valdžią grąžinti prie demokratinio nonsenso. Jei Habermasas šiuo atveju moksliškai racionalizuotą disponavimą supranta kaip sukonkretintus technikos procesus, tada paaiškės, kad sistemiškumu paremtas tyrinėjimo, technikos, ekonomikos ir valdymo tarpusavio grįžtamasis ryšys yra tik sistemų teorijoje diskutuojamų problemų laukas. Jo išvadai galėtume tik iš dalies pritarti žinodami, kad nurodyto problemos sprendimo negalėsime rasti pačioje technikoje, o tik politinėse diskusijose ir sprendimuose.

Habermasas pirmiausia imasi problemos, kaip techniškai panaudotiną žinojimą įdiegti į praktinę sąmonę, į socialinio ir politinio gyvenimo sferą. Svarbu tai, kad techninės pažangos poveikis socialiniam gyvenimui būtų kontroliuojamas, politiškai diskutuojamas ir politiškai sprendžiamas remiantis visuomeniniais tikslo vaizdiniais. Todėl iš pradžių siekiama sukurti laisvą visuomeninę erdvę racionalioms diskusijoms ir refleksijai.

Savuosius technikos apmąstymus Habermasas supranta kaip nedviprasmišką priešpriešą Marcuse‘s mintims, išdėstytoms knygoje Vienmatis žmogus, kurią ypač entuziastingai sveikino to meto studentija. Todėl dėstant Habermaso pažiūras, prasminga pažvelgti į Marcuse‘ę, kuris savo knygoje apie „vienamatį žmogų“ rašo: „Technika kaip priemonių universumas gali padidinti tiek žmogaus galias, tiek jo bejėgiškumą. Dabartinėje raidos pakopoje jis yra galbūt bejėgiškesnis nei anksčiau prieš savo nuosavą įstaigų sistemą“.

Habermasas ir Marcuse abu sutartinai techniką laiko istoriniu visuomeniniu projektu: „Tai, ką visuomenė, vadovaudamasi savo interesais, sugalvojo daryti su žmonėmis ir daiktais, yra projektuojama technikoje. Kartu technika yra viešpatavimas gamtai ir žmogui, metodiškas, moksliškas, apskaičiuotas ir apdairus viešpatavimas. Marcuse‘s filosofija yra visuomenės kritika, nukreipta į visuomenės valdžios struktūras, valdančias techniką. Jau gamtos ir technikos mokslų pažinimo siekį Marcuse laiko siekiu viešpatauti gaminiui, iš pradžių norint valdyti gamtą, o paskui ir žmones. Šis siekis skatina kurti vis galingesnį instrumentarijų, kuris taip išsiplės, kad galėtų toliau aprėpti visą sistemą, ir pasmerks individą vis didėjančiam susvetimėjimui. Susiedamas savo požiūrį su Sigmundo Freudo psichoanalize, Marcuse mano, kad viešpatavimas visada yra blogis, nes jis skatina beatodairiškai siekti malonumų. Iš to išplaukia Marcuse‘s polemika prieš atlyginimo už darbą pasiektus rezultatus principą; Vakarų kultūros darbo etika jam yra žmogaus represijų instrumentas.

Technikos raidos galimybių perspektyva, anot Marcuse‘s, pagrindžia naują, kupiną malonumų žmogaus tapsmą, nes darbo laikas bus ribojamas ir visada bus galimybė pasikeisti atliekant funkcijas, taigi malonumo principui gali būti atiduota pirmenybė prieš atlyginimo už darbą pasiektus rezultatus principą.

Tikriausiai būtų galima Marcuse‘i priekaištauti, kad jis neatsižvelgia į šiuolaikinės technikos daugiamatiškumą, tačiau jo veikalas reikšmingas tuo, kad jame reikalaujama negailestingumo žmonėms problemą iškelti į pirmą vietą. Tai yra iš tiesų nenatūralu – eiti prieš žmogaus kaip ir prieš technikos prigimtį, - jei žmogus tampa išskirtinai technikos objektu arba suplanuota jos dalimi; priešingai, žmogus privalo nulemti techniką ir pasinaudoti jos vaisiais.

Masinis viešumas ir telemedijos: dabartiniai telesocialiniai (televisuomeniniai) projektai

Apmąstant keletą svarbiausių realybės šou laidų pastarųjų metų laikotarpiu (tokių kaip Holivudas, Baras, Akvariumas, Akvariumas 2 ir kt.), tenka įsigilinti, kaip masinių komunikacijos priemonių įtakos plėtimasis, garsenybių kultūros kūrimasis, viešumos personalizavimas veikia visa apimančio matomumo, normalizavimo, galios technologijų dominavimą. Žaismingai naudojantis popkultūra ir kultūrine teorija, čia siekiama atverti skandalingo viešumo genealogiją, kolektyvinių ir individualių fantazijų normatyvumą ir masinės patirties suintyminimą dabarties Lietuvoje. Kokie viešumo imperatyvai nūnai yra patys svarbiausi? Ar skandalingo viešumo siekinys yra simptomiškas šiuolaikinio pasaulio bruožas? Kokios esminės fantazijos yra užvaldžiusios masinės auditorijos akiratį? Pabrėžiant kritinio diskurso, analizuojančio popkultūros funkcionavimą, fantazminės viešumos plitimą ir popfantazijų išsibarstymą, trūkumą, verta ieškoti tarpdisciplininių paralelių ir metodų: tai reikštų, kad čia realybės šou laidas mėginsime perskaityti kaip tekstus, užsikrėtusius išsiviešinimo ir įsižvaigždinimo epidemija.

Fantazminė iš(si)viešinimo adikcija. Knygoje Struktūrinė viešos sferos transformacija, kuri yra tapusi masinio vartojimo objektu, Habermasas aprašo viešą sferą kaip atsiradusią iš proto naudojimo viešoje diskusijoje. Šioje diskusijoje, kuri vyko viešose vietose XVIII amžiaus Vakarų Europos miestuose, buržuazija suformulavo savą liberalų demokratinį idealą. Pasak Habermaso, viešoje sferoje valstybė yra atsakinga piliečiams, įsitraukusiems į racionalius konsensinius debatus apie viešo rūpesčio dalykus. Tačiau, mąstytojo nuomone, nūnai ši viešoji sfera jau nebeegzistuoja dėl to, kad ir viešą, ir privačią erdves persunkė valdžios ir masinės komunikacijos priemonių interesai. Vadinasi, viešoji sfera pasidarė tik savotiška iliuzija, kurioje publika tėra tik pasyvus stebėtojas. Šiek tiek paradoksalu, bet Habermaso mintys atliepia dar 1927 metais rašytą Walterio Lippmanno teiginį, kad „visapusiškai kompetentingas ir suverenus pilietis“, kurio buvimu yra grindžiamas reprezentatyvios demokratijos idealas, yra tik iliuzija. Lippmanno manymu, nė vienas privatus pilietis negali prieiti prie visos informacijos ir argumentų, būtinų norint priimti kompetentingą sprendimą apie valstybės reikalus. Tai suvokiant, galima teigti, kad privatus pilietis, bandydamas pateisinti valdžios mašinerijai reprezentatyvioje demokratijoje, yra demistifikuotinas kaip iliuzija arba fantomas. Kodėl ir piliečiai, ir viešoji sfera tampa fantomais? Tarp daugybės pavojų viešajai sferai, ją ardančių, Habermasas ypač pabrėžia viešosios sferos personalizaciją, kai “viešoji sfera tampa vieta privačių biografijų išviešinimui, taip, kad atsitiktinis vadinamo žmogaus gatvėje arba sistematiškai valdomų žvaigždžių likimas įgyja viešumo, o viešumai svarbūs įvykiai ir sprendimai yra apvelkami privačiu rūbu ir per personalizaciją iškraipomi iki neatpažistamumo lygmens. Sentimentai asmenims ir juos atitinkantis ciniškumas institucijų atžvilgiu <..> apriboja subjektyvų gebėjimą racionaliai kritikuoti viešą autoritetą <…>”.

Matomumo manipuliacijos. Šiuolaikinio viešumo, medijuojamo masinės komunikacijos priemonių, fantazmą galima pavadinti masiniu viešumu, funkcionuojančiu kaip sociopolitinė arena, kurioje vienos idėjos, įvaizdžiai, elgesio modeliai patvirtinami, o kiti atmetami. Jo arenoje ir priešinamasi, ir atsiduodama, ir manipuliuojama, ir įsigalinama. Masinio viešumo sferoje apsikeičiama malonumais ir jais grindžiamomis fantazijomis. Kultūrinė jų analizė yra sykiu ir pesimistinė, imanti domėn masinės gamybos ir vartojimo mechanizmus, susijusius su socialinės ir politinės kontrolės mechanizmais, bei optimistinė, nepamirštanti semiotinio ir kūniško pasipriešinimo hepeningų, leidžiančių nors trumpam išsivaduoti iš šios kontrolės.

Postkomunistinėje Lietuvoje itin ryškus išsiviešinimo/masinio matomumo imperatyvas, naudojimasis įvairiomis medijos formomis tokiu būdu priartėjant prie galios, kurią suteikia masinis matomumas. Apnuogintos Ievos krūtys, prikimštos krabų lazdelių, nukaręs šiauliečio Apolono pilvas, nepataikanti į ritmą Ashera, visų adoruojamo tamsiaplaukio Laimio “filosofiškas” žvilgsnis, vulgarokas Raudonos staipymasis, naivaus pilietiškumo kupinas Henrikas. Tai realybės šou vaizdinių nuotrupos. Masinės komunikacijos priemonių logika: tavęs nėra, jei esi nematomas žiniasklaidoje.

Realybės šou leidžia kelti bendresnių klausimų apie masinį viešumą, transgresyvų vaidinimą viešumoje, fikciją ir manipuliavimą, šlovės aistrą ir galią. Ir, žinoma, apie fantazminį realybės atkūrimo būdą, grįstą personalizacijos principu. Popkultūrinis diskursas atveria ne tik šiuolaikinės kultūros tabu, bet ir dalį hipnotizuojančių kultūrinių diktatų, susijusių su seksu, prievarta, disciplina ir manipuliavimu kitais.

Įmanu teigti, kad manipuliavimas matomumo principu ir interpretacija tampa normatyviniu masinės komunikacijos priemonėse. Matomumo eksploatavimo logika, kuria grįstos masinės komunikacijos priemonės, dažnai siekiama perrašyti galios, kontrolės, aukos, silpnumo motyvus ir uždengti įtampas tarp galios ir pasipriešinimo, paklusimo ir atsisakymo paklusti. Šiuo požiūriu įdomu analizuoti straipsnius apie realybės šou dalyvius ir interviu su jais, kuriuose jie komentuoja malonumo ir azarto būti matomam prigimtį ir reikšmę. Tik nedaugelis jų suvokia realybės realybę kaip “buvimą savimi”. Anot vienos iš šitokios “realybės” dalyvių, “<…> Bare gyvenau “realiai”: aš nemoku vaidinti, todėl negalvojau, ką sakyti, o ką nutylėti, viską paleidau savo vaga. Kas bus – tas bus, ką parodys, tą parodys. O viskas susiklostė kaip meksikietiškoje muilo operoje <…>” Pasak vieno realybės šou dalyvių, “Realybės šou tam ir sukurtas, kad regztųsi intrigos <…>” Kitas dalyvis, Rolandas iš “Baro” manė, kad visi šou režisieriai “žaidžia ir labai profesionaliai su mumis visais. Visi reikalingi momentai režisierių sugaudyti puikiai.” Kaip teigė manekenė, dalyvavusi Akvariume 2, jo rengėjai “tiesiog atliko eksperimentą su žmonėmis.” Pabrėždama psichologinį spaudimą, Meda įvardijo realybės šou manipuliavimą “akvanautų” jausmais, poelgiais, sprendimais. Dalis dalyvių sąmoningai visokiais būdais priešinęsi manipuliacijai ir spaudimui. Anot lietuvių erotikos žvaigždės Džildos, Holivude ji pasijutusi išnaudojama, nes čia jai buvo skirtas “neprognozuojamos erotomanės Džildos” vaidmuo, kurio ji nesupratusi ir kuris jai nepatikęs. Todėl moteris norėjusi kuo greičiau iš šio realybės šou išeiti. Kaip matyti iš Džildos pavyzdžio, realybės šou suvirškina tik tuos, kurie, suvokdami matomumo ir manipuliavimo logiką, apsimeta jai atsiduodantys. Atsisakantys paklusti melodramatinei režisūros vaizduotei turi pasitraukti.

Esminės fantazijos: pasikeitimas ir tobulumas. Masinis viešumas ir linksmina, ir erzina, ir gėdina, ir sykiu suteikia malonumą jame dalyvaujančiam ar jį stebinčiam iš šalies. Operuodamas erdvėje, skiriančioje mūsų kūnus nuo masinės buvimo matomu fantazijos, jis atsiskleidžia kaip traumos ir kartu malonumą keliančios fantazijos horizontas. Čia neatsitiktinai kalbama apie fantazijas. Kaip teigia amerikiečių popkultūros tyrinėtoja Laura Kipnis, “fantazijos neatskleidžia/nereprezentuoja aistrų tiesiogiai – jos yra tiesiog aistrų rėmai/aplinka.” Fantazijos yra socialumo arena, kurioje dėl jų pačių kovojama ir deramasi. Jos suteikia galimybių įvairių rūšių efektams, malonumams ir aistroms. Kartais net utopinėms aspiracijoms, optimizmui ir pilnatvės siekiniui. Aptariant fantazijas ir jų socialinį vaidmenį, dažnai brėžiama riba tarp tinkamų ir netinkamų fantazijų, tarp fantazijų, kurios įgalina ir kurios baudžia, kurios sieja subjektus, ir kurios iš jų tyčiojasi. Kokių fantazijų vieta yra realybės laidos? Ar tai ištobulintos fantazijos, kurios įveiksmina viešus kontrolės, valdymo, stebėjimo ritualus, ar nesankcionuotos transgresyvios fantazijos, leidžiančios jų kūrėjui ne tik būti stebimam, bet ir priešintis stebėjimui, ne tik būti konstruojamam, bet ir konstruoti save? Skaitant interviu su realybės laidų dalyviais, įmanu išskirti tris pagrindines fantazijas, kurios atrodo ganėtinai archetipinės ne tik Lietuvos masinės komunikacijos priemonių horizontui. Viena iš pačių ryškiausių ir geriausiai artikuliuotų fantazijų yra esmingo transformavimosi / pasikeitimo fantazija. Kitaip tariant, tai būtų galima įvardinti kaip “amerikietiškos svajonės” naratyvą: tau sunku, tau kas nors trukdo, bet tu sugebi nugalėti save, pasidaryti kuo nors kitu ir laimėti. Belieka įgyvendinti savo svajones.

Skandalo genealogija ir prievarta. Peržengimo ir nusižengimo fantazija. Realybės popkultūra nesidrovėdama eksploatuoja sekso, transgresijos, disciplinos, galios ir malonumo motyvus. Todėl visai nenuostabu, kad didžiausiu 2002 metų Lietuvos popskandalu buvo išrinktas Akvariume 2 atliktas lytinis aktas. Pasak TV Publikos, “Vieni 2002-ųjų pabaigą prisimins kaip metą, kada bandėme išrinkti naują šalies prezidentą, o kitų atmintyje ji išliks kaip faktas, kad televizijos eteryje po margu apklotu Psichas “padarė” Jolką. TV3 rodytas realybės šou Akvariumas 2 iš pradžių sukėlė šoką ir pavojų TV3 netekti transliavimo licencijos. Tačiau aistroms atslūgus buvo galima įžvelgti, kad visi iš to turėjo naudos: TV3 gavo nemokamos reklamos, pasipiktinę politikai – rinkėjų balsų, o Jolką visi vyrų žurnalai greičiausiai įtraukė į erotinių fotosesijų planus.”
Masinis viešumas pabrėžia kūną, išmesdamas jį iš privačios į viešą nacionalinę sferą ir pateikdamas jį viešam (su)vartojimui. Akvariume 2 komodifikuotai transgresyvūs kūnai, nesitaikantys su priimtais telemedijos estetiniais kriterijais, buvo estetiškai pornografiški, nes atsisakę socialinės kontrolės diktatų. Jo dalyviai įvertino šokiravimo vertumą ir ikonoklastinį malonumą bei atsidavė galingai fantazijai – tarsi griautum normatyvinio viešumo normas ir prisidėtum prie simuliuotos destrukcijos akto. Šis sekso aktas atidengė ryšį ne tik tarp sekso ir to, kas socialu, bet ir tarp mūsų aistrų, mūsų “aš” ir, naudojant Lauros Kipnis terminologiją, “kasdienio kultūrinio konformizmo brutalumo”. Skandalingas malonumas, dar visai neseniai įsivaizduojamas ir regimas su pasišlykštėjimu, tapo materija, iš kurios sekso aktą atlikę asmenys Psichas ir Raudona nusilipdė sau viešos tapatybės kontūrus.

Vadinasi, būtų galima teigti, kad transgresijos fantazija ir su ja susijusi skandalo genealogija dar kartą pabrėžė sekso, galios, disciplinos ir normalizavimo temas, būdingas masiniam viešumui. Tai tapo ypač akivaizdu iš karto po per televiziją parodyto lytinio akto, kai visuotinio pasmerkimo fone buvo prabilta apie Psicho ir Raudonos-Jolitos vedybas, t. y. prisiminta apie socialinio normatyvumo imperatyvą. Iš pradžių galėjo atrodyti, kad skandalo genealogijoje kūnas tapo viešumo įrankiu ir ekstazės spektakliu, kuriame įrašytos viešo elgesio normos buvo transformuotos į malonumą ir pasipriešinimą. Tačiau įvyko priešingai – suviešinti malonumas ir pasipriešinimas tapo tik ekshibicionizmo priemone. Subjektų, kaip stebėjimo ir galios technologijų efektų tapatybę, aistras ir kūnus imta negailestingai apibrėžti ir formuoti per tas pačias stebėjimo ir išviešinimo technologijas. Nepaisant to, kad mes, vojaristinės fantazijos vartotojai, priėmėme ekshibicionistinį Akvariumo 2 spektaklį kaip skandalą, susiejantį kūną, seksą ir utopinį siekį tapti žinomu, triumfavo savicenzūra, asmeninė disciplina ir kaltės jausmas. Kūnai susiliejo su įstatymais ir normomis, reguliuojančiomis oficialiai priimtiną ir transliuotiną seksualumą. Aptariamas skandalas dramatizavo socialinio pripažinimo ir moralinės vertės baimes ir pasiūlė savo išeitį: vedybų ir šeimos moralę bei nuodėmės išpirkimo režisūrą. Sensacingo žinojimo siekinys, griaunantis racionalią abstrakčią viešąją sferą, užkrovė žiūrovui ir skaitytojui kasdieniškai nuspalvinto partikuliarumo ir istoriškai įveiksminto individualaus “aš” naštą, tačiau tuoj pat ją nuėmė, kviesdamas į saugaus socialinio konformizmo glėbį. Todėl su liūdesiu galima konstatuoti, kad seksualinis žinojimas, kilęs iš asmeninių Psicho ir Raudonos kūnų ir sykiu būdamas viešas, nesugebėjo operuoti nei kaip sistematinių galios santykių registras, nei kaip iššūkus kultūrinių normų oficialumui ir racionalumui. Veikiau šis skandalas ir kiti pikantiški šou momentai privertė masinį žiūrovą prarasti nekaltumą dėl savo galios seksualumo.

Tiesioginė komunikacija su masėmis. Į klausimą dabar, kaip ir bare, atvirai kalbi apie savo šeimos peripetijas – ar nebijai to atvirumo? vieno realybės šou dalyvė atsakė: “Jei jau visa Lietuva žino, tai nepaslėpsi”. Galėtume paklausti ir kitaip: ar realybės šou dalyviai ir mes, stebėtojai, atvirai kalbėdami apie save, savo kūnus ir aistras kaip fundamentalius viešos tapatybės, masinės patirties ir savęs legitimavimo įrankius nesiekiame transformuoti asmeninio ir viešo gyvenimo horizonto? Ar, apsikeisdami intymia informacija, kuri ekshibicionistiškai maloni ir veikiančiam, ir stebinčiam, nesistengiame tiesiogiai kreiptis į “mases”? Atsakymas galėtų būti teigiamas. “Komunikacijos su masėmis” fantazija, ryškiausiai atsiskleidusi 2003 metų vasarą vykusiame Bare – tai kreipimasis į masinį žiūrovą / tautą / piliečio fantomą tiesioginiame eteryje tarsi skambintum prezidentui ir kalbėtum apie tai, kas neduoda ramybės ir ką reikia sutvarkyti (”Tvarka bus”). Išsakytum savo nuoskaudas. Padėkotum už paramą. Generuodama nuolatinį kontaktą su žiūrovu, ši komunikacija kuria infantilišką realybės patriotizmą arba realybės šou patriotizmą (”Mane palaiko visokio amžiaus žmonės”; “Jį palaiko visa Lietuva” – citatos iš Baro). Suprasti šios fantazijos politinę logiką itin sunku – ji yra itin daugiaprasmė, nes paverčia viešumo rėmus intymaus ryšio malonumu ir transformuoja intymumo ir artumo pasaulį į hedonistinį vojaristinių malonumų materializmą. Tiesioginė komunikacija su masėmis siejasi ir su suvokimu, kad ši fantazija įglaudžia savin ne tik transformavimo, įgalinimo, malonumo ir infantiliško patriotizmo, bet ir pasišlykštėjimo, nusivylimo ir net prievartos galimybę.

Komunikacinis žaidimas ir kultūrinis konformizmas. Prototipiškai šiuolaikinių žanrų, tokių kaip čia aptartų realybės šou, atsiradimas ir dauginimasis nebūtinai yra tik masinio trivialumo ir neapibrėžtumo simptomas. Šie žanrai tarsi sutaiko skirtumus ir panašumus, egzistuojančius tarp tiesos, realybės, komunikacijos, skandalo, fantazijos sąvokų. Siūlydami “žeminantį partikuliarumo pozityvizmą”, Michel Warner žodžiais tariant, jie ne tik griauna abstrakčią ar idealią viešąją sferą, bet ir paverčia ją utopiniu pažadu, fantazminės realybės simuliakru ir politinės traumos vieta. Šiais žanrais iškeldami savo individualumus ir ypatingumus, savo seksualinius troškimus, disciplinines orientacijas ir begėdiškumo imperatyvą, mes tampame objektiškais objektais, kuriuos kuria nenutrūkstamas regimumo ir stebėjimo(si) naratyvas. Nesuprivatintos asmeninės intymios fantazijos medijuoja fantazminės viešos sferos logiką, pagal kurią vienų piliečių tapatybė yra apginama, o kitų pažeminama ir sužeidžiama. “Tai tik žaidimas”, - kartoja realybės šou dalyviai. Tai žaidimas ir komunikacija, kuri suvedžioja mus ir išduoda. Komunikacinis žaidimas. Žaidimas komunikacija. Jei tai ir žaidimas, šis žaidimas – normatyvus, beveik be jokio vaizduotės anarchizmo, tvirtinantis kultūrinio konformizmo brutalumą.

Technologija, kultūra ir ideologija: Marcuse

Kalbėti apie ideologiją ir jos santykį su kultūra šiandien – viena sudėtingiausių problemų. Griuvus totalitariniams režimams, netylant diskusijoms apie ideologijų pabaigą, o kartu prisimenant audringus praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio įvykius, feministinius, pacifistinius, ekologinius ir kt. judėjimus bei skausmingas to paties amžiaus dešimtojo dešimtmečio etninių ir religinių susidūrimų pamokas, apibrėžti ideologiją darosi vis sunkiau. Ideologiją kaip melagingos sąmonės produktą bene labiausiai kritikavęs postmarksizmas atvėrė kelią nepaprastai plačiai ideologijos sampratai, padėjusiai pamatus ir daugelio šiuolaikinių kultūros bei ideologijos kritikų nuostatoms. Marcėse – filosofas ir sociologas, vienas iš radikaliausių technologijų ir kapitalistinės visuomenės kritikų. Ir nors dažnai mąstytojo idėjos vadinamos romantišku technofobizmu ar tiesiog .utopijomis, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio naujasis nuosaikumas (itin propaguotas Habermaso) pamažu vėl užleidžia pozicijas XIX amžiaus septintojo dešimtmečio kritinės teorijos šalininkams. Dël stiprios Michelio Foucault ir konstruktyvistų įtakos atgimsta griežta technologijos kritika, kartu kultūrologijos, menotyros, politinės filosofijos, fizikos ir psichologijos moksluose bei kitose srityse įsigali modernaus humanizmo ir holistinės paradigmos idėjos, sugrąžinančios atsakomybės, moralės ir etikos sąvokas, kurių atgimimui neabejotinai nemažą įtaką padarė Marcuse‘s radikalaus ekologizmo koncepcija. Marcuse‘s tyrinėjama kapitalistinės visuomenės valdžios ir kultūros santykių problematika neatsiejama nuo filosofo kritinės nuostatos. Priešingai nei akademinis mąstytojas, suvokiantis socialinio gyvenimo reiškinius kaip vertus tik klasifikacijos ir neutralaus vertinimo, Marcuse mano, kad vienintelis kritinės teorijos tikslas – rūpintis žmogaus laime. Marcėse – vienas iš nedaugelio mąstytojų, palaikęs ciniško ir nusivylusio amžiaus filosofijoje optimistinę laisvės ir laimės koegzistavimo idėją. Tikėjimas žmonijos laime, mąstytojo požiūriu, neatsiejamas nuo galimybės iš esmës pakeisti individo ir visuomenës egzistenciją. Taigi filosofo kritinė teorija tampa vienu iš kovos už laisvą visuomenę būdų. Marcuse‘i tenka konstatuoti, kad subjektas kapitalistinëje visuomenėje išnyko, jis neteko savo savasties ir spontaniškumo, teigia filosofas. Žmogus prarado savo antrąjį išmatavimą. Panašiai šios mokyklos filosofų veikaluose nusakoma ir kultūros būklė – iškeliama kultūros industrijos koncepcija, teigianti, kad XX amžiaus viduryje kultūra tampa viena iš industrijos sričių, ji, kaip ir subjektas, atsidūrė savo mirties akvaizdoje. Rinkos diktuojami vartojimo principai verčia produkuoti kūrinius, netekusius savo auros; apipintas ideologinëmis klišėmis žmogaus švietimas ir santykis su kultūra virsta apgaule, o pati asmenybė – m iliuzija. Tačiau bene radikaliausiai kapitalistinės perteklinio vartojimo visuomenės ir ideologijos santykį įvertina Marcuse savo veikale Vienmatis žmogus. Brandžios industrinės visuomenės ideologijos tyrinėjimai. Tyrinėdamas krizinius vienmatės industrinës visuomenës reiškinius, Marcuse itin daug dėmesio skiria technologijai kaip sąlygiškai autonomiškai sričiai, kuri savo tikslams pajungia visą visuomenės raidą. Kai technika tampa universalia materialios produkcijos forma, teigia Marcuse, ji apibrėžia visą kultūrą; ji projektuoja istorinę visumą į pasaulį. Būdama efektyvaus valdymo instrumentu, technologija ne tik primeta savo ekonominius ir politinius poreikius, bet ir pakeičia žmogaus santykį su tikrove, kuri tampa nebe ontologine substancija, bet perteklinio vartojimo objektu. Taigi technologijos veikimo esmė – ne gamyba ar manipuliacija, bet būties kaip gamybos ištekliaus suvokimo būdas. Akcentuodamas šiuolaikinës Vakarų civilizacijos plėtojimosi keliamą didžiulę grėsmę laisvei ir asmenybei, Marcuse pradeda vartoti naujai traktuojamą totalitarizmo sąvoką. Vartodamas šį terminą kitokiame nei įprasta kontekste, filosofas sąmoningai siekia performuoti ir rekonstruoti politinį diskursą. Totalitarinė, sako Marcuse, tai ne tik teroristinė politinė visuomenės koordinacija, bet ir neteroristinė ekonominė-techninė koordinacija, veikianti per poreikių manipuliaciją. Autoriaus manymu, gamybos aparatas pasiekė tokį totalitarizmo laipsnį, kad nustato ne tik bendras visai visuomenei nuostatas, bet ir įsiveržia į privačią erdvę, ima nustatinėti asmeninius poreikius ir siekius. Dirbtiniai poreikiai, pasak Marcuse‘s, gali suteikti malonų pasitenkinimą (reklamomis peršami ilsėjimosi, linksminimosi, perteklinio vartojimo būdai), tačiau jie slopina gebėjimą atpažinti visuomenės „ligas“ ir norą jas išsigydyti. Tokio pasitenkinimo rezultatas – euforija ir liūdesys. Tačiau svarbiausia, kad, kad ir kaip individas identifikuotøsi su šiais poreikiais, jie tėra visuomenės, kurios svarbiausias tikslas – represija, produktas. Taigi užslopinant tuos poreikius, kurie reikalauja išsilaisvinimo ir, primetant teikiančius pasitenkinimą poreikius, palaikomos destruktyvios ir represyvios turtingos visuomenės funkcijos, laisvė paverčiama galingu dominavimo instrumentu, nes laisvas pasirinkimas, reglamentuojamas socialinės kontrolės sistemos, tik patvirtina pastarosios efektyvumą. Pertekliškai vartotojiškas santykis su tikrove išryškina racionalumo principą ir jo iracionalią prigimtį. Visuose materialios ir dvasinės kultūros lygiuose veikia racionalios kontrolės ir reguliacijos mechanizmas svarbiausias kapitalizmo veiksnys, represijos ir visuotinės standartizacijos sinonimas. Tokiame racionaliai sutvarkytame pasaulyje viskas – gamta ir žmogus – tampa instrumentais, priemonėmis, laiduojančiomis veiksmingą socialinio vieneto funkcionavimą. Socialinė kontrolė įtvirtinama naujais sukuriamais poreikiais, už kurių slypi visiškas iracionalumas, þmogiškųjų ir materialinių resursų švaistymas, mokslo naudojimas siekiant antihumaniškų tikslų ir t. t. Tačiau technologinė kontrolė, visuomenės labui tapusi savotišku Proto įsikūnijimu, nepaprastai efektyviai atmeta bet kokį emocinį ar intelektualinį pasipriešinimą, kuris dabar atrodo neurotiškas ir bejëgiškas. Individui netekus gebėjimo perkelti išorinių patyrimų į vidinius, jo privačią erdvę suardžius technologinei tikrovei, individas ėmė tapatintis su savo visuomene, o per ją – su visuomene kaip visuma. Taigi vidinė sąmonės dimensija, kurioje gali užgimti negatyvus, kritinis mąstymas, pasipriešinimas įtvirtintam status quo, išnyko. Ideologijos ištirpimas realybėje reiškia, kad ideologija ima pati save reprodukuoti. Gamybinio aparato produktai ir paslaugos kartu perduoda atitinkamas nuostatas, įpročius ir emocines reakcijas, teigiamai nuteikiančias gamintojų, o kartu ir visos sistemos atžvilgiu. Gero gyvenimo būdas, tapęs pasiekiamu didžiajai visuomenės daliai, trukdo vykti kokybiniams pokyčiams; įsitvirtinęs vienmačio mąstymo ir elgesio modelis atmeta arba sumenkina idėjas ir siekius, peržengiančius dominuojančio diskurso sistemą. Tai nereiškia, kad vienmatėje tikrovėje viešpatauja tik materializmas, tačiau tokie protesto būdai nebėra prieštaraujantys ar kritiški, jie tarsi ištirpsta pasiūlos gausybėje ir tampa lengvai suvartojami. Vertindamas šiuolaikinės kultūros būklę, Marcuse teigia, kad Vakarų civilizacijos nesėkmės ir laimėjimai stipriai keičia aukštosios kultūros vaidmenį. Filosofas nurodo ne tik aukštosios kultūros virtimo masine kultūra procesą, bet ir tai, kad tikrovė pranoksta (užgožia) kultūrą. Žmogus šiandien gali padaryti daugiau negu kultūros herojai, išspręsti neišsprendžiamas problemas, tačiau kartu jis išdavė viltį ir sugriovė tiesą, slypinčią aukštosios kultūros sublimacijoje. Kadaise kultūra, buvusi opozicijoje egzistuojančiai tikrovei, šiandien su ja susilieja, buvęs antagonizmas išnyksta, kultūrinės vertybės įtraukiamos į nusistovëjusią santvarką ir tampa ne tik masinio vartojimo objektais, bet ir socialiniais instrumentais. Kultūros skleidžiami humanistiniai idealai virsta įrankais kovoje tarp Rytų ir Vakarų, tad, pasak Marcuse‘s, visai nesvarbu, kad jie prieštarauja juos parduodančiai visuomenei. Menas, politika, religija, filosofija, sumaiðyti su komercija, tampa masinio vartojimo prekėmis, praradusiomis savo tikrąją vertę. Tyrinėdamas literatūrą kaip dvasinės kultūros sritį, Marcuse atkreipia dėmesį, kad Vakarų kultūros istorijoje visada egzistavo vadinamoji antroji dimensija, priešiška, kritiška nuostata santvarkos požiūriu, o literatūroje šis antagonizmas reiškėsi ne religinių ar moralinių herojų, pusdievių kūrimu, bet atvirkščiai – destruktyvių tipažų vaizdavimu: prostitučių, menininkų, atstumtųjų, maištaujančių poetų ir t. t. Šiuolaikinėje visuomenėje šie personažai neišnyko, bet iš esmės pasikeitė – jie nebėra kitokio gyvenimo įvaizdžiai, tik keistuoliai, tarnaujantys ne nusistovėjusios santvarkos kritikai, bet priešingai – jos patvirtinimui. Šiandien sunaikintas tradicinių vaizdinių destruktyvus turinys ir jų tiesa. Meno sritį įtraukiant į naują kontekstą, panaikinamas jos antagonistinis turinys, ištirpdomas skirtumas tarp dviejų skirtingų lygmenų – dvasinio, aukštesniojo, ir materialiojo. Naujasis totalitarizmas kultūros srityje pasireiškia harmonizuojančiu pliuralizmu, kai patys prieštaringiausi darbai ir tiesos taikiai koegzistuoja abejingume.Magiška meno galia slypi tik jo neigiančioje pozicijoje. Tačiau šiuolaikinės visuomenės technologinė tikrovė sunaikina ne tik tradicines meno formas, bet ir jo esmę, jo susvetimėjusią prigimtį. Didysis Atmetimas tampa nebeįmanomas, nes nebėra atotrūkio tarp meno ir socialinės santvarkos, antroji dimensija ištirpdyta egzistuojančioje sistemoje. Susvetimėjusios sąmonës kūriniai cirkuliuoja šiuolaikinėje visuomenėje kaip „puošianti įrangos dalis“ – jie puošia, guodžia, linksmina. Netgi aukštosios kultūros klasikai, ištraukti iš mauzoliejų ir tapę kasdienio gyvenimo dalimi, nebėra tai, kas buvo. Jie neteko savo antagonizmo ir savo tiesos. Iš esmės pasikeitė šių kūrinių intencija ir funkcija, sako Marcuse. Kadaise jie prieštaravo esamai tvarkai, dabar šis prieštaravimas sunaikintas. (Marcuse, 1966: 73). Visuomenė, sunaikindama feodalinės aristokratinės visuomenės kultūrą, sunaikino ir jos turinį. Autoriaus manymu, privilegijuota kultūra buvo ne tik neteisybės išraiška, bet ir saugi sritis, kurioje uždraustos idėjos galėjo išlikti. Šiandien aukštoji kultūra tapo visiškai integruota į vartojimo kultūrą taip, kaip kultūros centrai integruojami į prekybos centrus. Tokį procesą Marcuse vadina „demokratine estetika“, kai kultūra, tapusi kasdienio vartojimo preke, kultūros mašinos sraigteliu, prarado savo pirminę reikšmę. Taigi meno kalbos pastangos susigrąžinti Didįjį Atmetimą ištirpinamos šiandienėje techninės pažangos tikrovėje, kurioje aukštosios kultūros naikinimas pateisinamas skurdo ir nelygybės mažinimu. Metafizinės problemos virsta iliuzinėmis problemomis; daiktų prasmės ieškojimas performuluojamas į žodžių prasmės ieškojimą, atsakymą, kurį gali greitai pateikti įtvirtinto diskurso tvarka, užblokuojanti visus kitus variantus. Kalbėdamas apie aukštosios ir populiariosios kultūrų susiliejimą, kurį lydi augančio pasitenkinimo ideologija, Marcuse atkreipia dėmesį į sublimacijos (kaip meninės kūrybos pagrindo) pakeitimą desublimacija, visišku meno kūrinio prigimties pakeitimu, integravus jį į virtuves, biurus, prekybos centrus. Meno įvaizdžiai, savo prigimtimi buvę priešingi įtvirtintiems realybės principams, šiandien tapo greito pasitenkinimo įrankiais, tenkinančiais visuomenės išsiplėtusius poreikius ir skatinančiais socialinį sutelktumą. Tokia aukštosios kultūros desublimacija, autoriaus manymu, yra technologinės tikrovės socialinės kontrolės šalutinis produktas, kuris, praplėsdamas laisvės ribas, stiprina dominavimą. Tačiau desublimacija vyksta ir tikrovėje. Technologinė tikrovė, susilpninusi erotinę energiją ir sustiprinusi seksualinę, apriboja sublimacijos sferą bei sumažina patį sublimacijos poreikį. Kadangi įtampa tarp vidinių troškimų ir galimybių tapo minimali, nebereikia savo instinktyvių poreikių skausmingai transformuoti, nes šiuolaikinis pasaulis nebereikalauja paneigti giliausius troškimus. Išnykstant sublimacijai, kartu išnyksta ir jai būdinga „nelaiminga sąmonė“, išlaikiusi poreikį išsilaisvinti. Šią sąmonę pakeičia „laiminga sąmonė“, palengvinanti susitaikymą su visuomenės nusikaltimais. „Laiminga sąmonė“ – tai pabėgimas į įsivaizduojamą pasaulį, kuriame galima rasti iliuzinę paguodą ir nusiraminimą. Tai naivus tikëjimas, kad ši sistema yra racionali ir įkūnija gėrį. Ideologinës manipuliacijos mechanizmas įsiskverbia ir į kalbos sritį. Dominuojančiose kalbos formose kontrastuoja dvimačio, dialektiško mąstymo būdai ir technologinė elgsena, socialiniai minties įpročiai. Pastaruosiuose išnyksta skirtumas tarp išorės ir tikrovės, fakto ir aplinkybės, turinio ir požymio. Kalbėjimą ir kalbą persmelkia magiški, autoritariški ir ritualiniai elementai. Sąvokos netenka savo autentiškos lingvistinės išraiškos, be kurios kalba sutapatina priežastį ir faktą, esmę ir esamybę, daiktą ir jo funkciją. Kalbos funkcionalizavimas padeda atmesti nekonformistiškus kalbos struktūros elementus ir trukdo plėtotis prasmei. Be to, žodis absorbuoja sąvoką ir ši nebeturi jokio kito turinio, tik tą, kurį priskyrė viešai vartojamas, standartizuotas žodis, tapęs kliše. Klišė karaliauja kalboje neleisdama atsirasti autentiškai reikšmei. Toks kalbos funkcionalizavimas, apribojantis prasmę, Marcuse‘s manymu, turi politinę konotaciją, nes daiktų vardai ne tik nurodo jų funkciją, bet ir ją uždaro jų reikšmę, pašalina kitus funkcionavimo būdus. Todėl tokie daiktavardžiai, kaip demokratija, taika, laisvė, išreiškia grupę specifinių savybių, iškylančių tuo metu, kai šie žodžiai ištariami ar užrašomi. Daiktavardžio reikšmė, jei ji griauna viešosios nuomonės patvirtintą vartojimo reikšmę, pašalinama, paliekama tik sąvoka, apsaugota nuo prieštaravimų. Prieštaravimus paversdamas savo tiesos simboliu (pavyzdžiui, taika yra karas ir atvirkščiai), įtvirtintas diskursas užsidaro bet kokiam antagonistiniam diskursui. Funkcionali unifikuota kalba, Marcuse‘s manymu, kartu su dialektiškumu prarado ir kitą – istorinę dimensiją. Tai, anot autoriaus, prilygsta istorijos, visuomenės praeities ir ateities užgniaužimui. Šioje sistemoje, kur laisvės kategorijos tapo keičiamos ir netgi tapačios savo priešybėms, pamirštama istorinë tikrovė – fašizmo siaubas, socializmo idėjos, demokratijos sąlygos, laisvės turinys. Senos istorijos sąvokos iškraipomos, apibrėžiamos iš naujo taip, kad paverstų melą tiesa. Įtvirtintoms visuomenėms praeities atsiminimai tampa grėsmingi dėl atminties turinio, skatinančio įžvalgas, o praeities ir dabarties lyginimas padeda atrasti šiandienos reiškinių priežastis ir bent trumpai akimirkai atsiriboti nuo faktų. Redukuotos sąvokos, izoliuotos nuo tikrovę sąlygojančių aplinkybių, analizuoja individą ir jo elgesį terapeutiniu požiūriu, priderina jį prie visuomenės ir atmeta bet kokią konceptualią faktį kritiką. Minties susiaurinimas, universalios idėjos pavertimas konkrečiu referentu leidžia situaciją paversti apdirbamu, „išgydomu“ epizodu. Taigi jokia analizė nebeįmanoma, faktai, jų reikšmė ir funkcija yra iš anksto sukuriami ir apibrėžiami, tyrinėjimai tampa nelogiški ir save pateisinantys. Terapeutinę funkciją, Marcuse‘s manymu, įgyja ir šiuolaikinė filosofija, siekianti ištrinti neaiškumus, keistumus ir visus metafizinius aspektus. Nes nūdienos empirinėje lingvistinėje analizėje nebėra įmanomas negatyvus, prieštaraujantis santykis su įtvirtinta sistema, todėl, nepaisant neutralaus filosofo požiūrio, jo analizė įveikiama pozityvaus mąstymo galios. Filosofijoje dominuojantis pozityvizmas, pasak autoriaus apibrėžimo, yra kova su metafizika, transcendentalizmu ir idealizmu kaip obskurantišku ir regresyviu mąstymo būdu. Filosofija virsta teigiamu mąstymu, pasmerkiančiu nepozityvią mintį kaip gryną spekuliaciją ir fantaziją. Metafizinė dimensija, buvęs autentiškas racionalios minties šaltinis, tapo iracionali ir nemoksliška. Atsisakiusi teoretizavimo, hipotetiškų svarstymų, aiškinimų, nuskurdusi filosofinė kalba tenkinasi tik apibrėžimu. Analitinės filosofijos metodas izoliavo kritinę analizę, nes joje universalios sąvokos supinamos su kasdienės kalbos sąvokomis, universalus platesnis kontekstas, suteikiantis kalbai prasmę, pozityvistinėje analizėje užleido vietą buitinei patirčiai. Taip pozityvistinė filosofija sukuria savarankišką pasaulį, uždarą visų išorės faktorių. Suvokiamas pasaulis tėra apribota patirtis, kurioje išgyvenimai yra duoti, o veiksmai – vienmačiai ir manipuliuojami. Toks kupiūruotas empirinis pasaulis tampa pozityvaus mąstymo objektu. Pozityvistinës filosofijos metodas griauna pasitikėjimą arba išverčia tas idëjas, kurios galėtų atskleisti represyvią ir iracionalią nusistovėjusios tvarkos struktūrą, t. y. kritinė mintis transformuojama į pozityvų mąstymą. Terapeutinis filosofinės analizės pobūdis nukreipiamas į gydymą nuo iliuzijų, nežinomybės, neišsprendžiamų mįslių ir klausimų. Pozityvistinė kritika, atskirdama sritis, kuriose leidžiama nekonkreti, miglota, netgi prieštaringa mintis ir kalba, ypač efektyviai apgina vyraujantį diskursą nuo nepageidaujamų idėjų, nes poetinė ar metafizinė tiesa neturi pakankamo svarumo. Ši „dvigubos tiesos“ doktrina aprobuoja melagingą sąmonę, paneigdama transcendentinės kalbos svarbą. ir deklaruoja visišką nesikišimą. Norint įveikti vyraujančio diskurso totalitarizmą, Marcuse‘s manymu, reikalinga metakalba, priverčianti įtvirtintą kalbą atskleisti tai, ką ji maskuoja ar pašalina. Metakalba, tapusi vyraujančios kalbos dalimi, tyrinėdama teksto sintaksę, gramatiką ir žodyną bei sugretindama ją su platesniu kontekstu (pavyzdžiui, su literatûrine tradicija) gali atskleisti visą moralinę ar politinę sistemą. Tačiau tokiai analizei, termino ar formos prasmės plėtojimuisi reikalingas daugiamatis fonas, kuriame bet kuri reikšmė turi keletą susipynusių, antagonistinių sistemų. Tokia reikšmës socialinės sistemos analizė gali išlaisvinti mintį iš vyraujančio diskurso vergijos, nušviesti įvaizdžio negatyvumą ir parodyti jo alternatyvas. Taigi filosofijos ideologinės pastangos, autoriaus manymu, gali būti iš tiesų terapeutinės – parodyti tikrovę tokią, kokia ji yra. Kalbėdamas apie įtvirtintos sistemos alternatyvos galimybes, Marcuse akcentuoja būtinybę siekti laisvos sąmonës. Laisvė ir negatyvaus mąstymo tiesa, jo manymu, pagrindą įgyja tik kovojant prieš įtvirtintą sistemą. Tik suvokus save, sąlygas ir procesus, veikiančius visuomenę, neigimas įgyja galios. Taigi sąmonė yra būtina negatyvios veiklos prielaida. Laisvė ir išsilaisvinimas filosofo teorijoje tampa neigimo dialektika. Laisvė nuo slegiančios ideologinës duotų faktų galios yra istorinės dialektikos apriori. Taigi vienintelė išeitis, kurią siūlo Marcuse‘s kritinė teorija – visiškas atmetimas, sąmoningas pasipriešinimas šiuolaikinei represinei kultūrai. Apibendrinant Marcuse‘s vienmatės visuomenės kritiką, tenka konstatuoti, kad, nors Marcuse‘s idėjos plačiai pripažintos, jis dažnai kritikuojamas dël visuomenės ateities vizijos utopiškumo ir menkos valstybės, politinės represijos bei biurokratijos analizės, konteksto spekuliatyvumo, kai kurių terminų (pavyzdžiui, organizuotas kapitalizmas, pažangi industrinė visuomenė) neapibrėžto ir prieštaringo vartojimo. Marcuse‘s pateiktas totalitarizmo apibrėžimas, taikomas naujai kapitalo ir technologijos dominavimo formai, Douglaso Kelnerio manymu, apibrėždamas pliuralistines, ne teroristines visuomenes, Marcuse‘s veikale neteko savo istorinio specifiškumo ir kritinės jėgos. Be to, tokia totalitarinio dominavimo teorija paslepia šiose visuomenėse egzistuojančių prieštaravimų, opozicijos ir rezistencijos buvimą. Kaip teigia Anthony‘s Giddensas, vidinis politinių ir ekonominių santykių kontekstas to meto JAV bei kitose Vakarų valstybėse buvo kur kas labiau suskaldytas ir konfliktiškas, negu tai atskleidžia Marcuse‘s analizė, taigi sąvoka vienmatė visuomenė buvo ir yra klaidinga. Tačiau, nepaisant kritikos, reikia pripažinti, kad Marcuse, atskleisdamas, kaip nauja kapitalo ir technologijos sintezė bei kapitalistinės klasės kontroliuojamos socialinė, politinė ir kultūrinė sritys sukuria naujas socialinės kontrolės ir dominavimo formas, padėjo pagrindą naujai kapitalistinės visuomenės kritikai. Jo teorijoje kultūros priemonės, socialinio poveikio būdai, manipuliacija, perteklinis vartotojiškumas ir kontroliuojamas pasitenkinimas sutelkia individus į vienmatę visuomenę, paverčiančia technologiją, žiniasklaidą, kalbą, valstybę, kultūrą ir ideologiją naujomis socialinės kontrolės ir dominavimo priemonėmis. Šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės vienmatiškumui, paklusnumui ir vienodumui priešstatydamas dialektinį mąstymą, pasipriešinimą ir atmetimą, autorius kuria laisvesnės ir laimingesnės visuomenės viziją. Tikėdamas socialinių pokyčių galimybe, autorius kartu tiki laimingos žmonijos, lygybės, laisvės ir laimės galimybe. Marcuse‘s iškeliamas „didžiojo atsisakymo modelis“ kaip politinis atsakas į bet kokios formos represiją šiandien atrodo tinkamiausias pilietinio aktyvumo būdas. Negatyvus mąstymas, negailestinga kritika, bet kokios formos priespaudos ir dominavimo atmetimas, socialinio autsaiderizmo pozicija, ko gero, yra vienintelė priemonė pozityvaus mąstymo ir konformizmo eroje išlaikyti tikrąją sąmonę ir nepasiduoti visiškam jausmų, mąstymo, veiksmų užprogramavimui. Kapitalistinės visuomenės subjekto ir kultūros mirties akivaizdoje Marcuse viltingai žvelgia į ateitį kaip į absoliutų, radikalų egzistuojančios tikrovės atmetimą. Toks autoriaus „utopizmas“ šiandien atlieka itin svarbų kritinės pozicijos vaidmenį ir tampa esminiu visuomenės kokybiškos evoliucijos garantu, nes tik fantazija (kurią taip garbino Marcuse) gali pateikti atsakymus, kur kas artimesnius tiesai, tik dėl fantazijos kultūros istorijoje gali kilti panašios teorijos apie geresnę valstybę ir tobulą laimę. Taigi šiandieniame kontekste Marcuse‘s siūloma „utopija“ galėtų būti vertinama ne kaip siekis įtvirtinti naują socialinę santvarką, o kaip holistinis raginimas susigrąžinti prarastą žmogiškąjį solidarumą, įveikti neviltį ir uždarumą. Šios „utopijos“ išgyvenimas pačiam autoriui ir jo skaitytojui tampa ypatingu patyrimo būdu, kuriuo išreiškiami svarbiausi egzistenciniai lūkesčiai.

TECHNIKOS, GAMYBOS IR NUOSAVYBĖS SANTYKIS INDUSTRINĖS VISUOMENĖS SĄLYGOMIS: G. HEGELIS, K. MARXAS, F. ENGELSAS

Pono ir vergo dialektika: Hegelis

Apmąstant dabartinę pasaulio situaciją, būtina paminėti marksistinius mąstytojus, kurie technikos filosofiją traktuoja kaip gamtos ir visuomenės filosofiją, o techniką laiko skiriamąja linija tarp gamtos ir visuomenės, kurias abi dėl to galima nagrinėti technikos požiūriu.

Kaip visa marksistinė pasaulėžiūra, būdama vieninga filosofija, taip ir technikos filosofija yra suprantama tik susiejus ją su Georgo Hegelio filosofija. Nors Hegelis technikos filosofijos tiesiogine prasme nerutulioja, bet jis nuodugniai apmąsto žmogaus darbo ir apipavidalinimo fenomeną, pirmiausia visuomeninio darbo poveikio ir technikos raidos požiūriu. Hegelio veikale Teisės filosofijos pagrindai yra pateikiamas toks automatizacijos aprašymas: „Darbo visuotinumas ir objektyvumas slypi abstrakcijoje, kuri daro įtaką priemonių ir poreikių specifikavimui, o gamyba visai taip pat skatina darbo pasidalijimą ir specifikavimą. Pavienis darbas per darbo pasidalijimą tampa paprastesnis ir kartu didėja abstraktaus darbo istoriškumas bei produkcijos kiekis. Drauge ši abstrakcija atskleidžia priemonės istorinę priklausomybę ir mainų santykius tarp žmonių, kad patenkintų visus kitus visuotinio būtinumo poreikius. Gamybos abstrakcija kuo toliau, tuo labiau daro darbą mechaninį, ir galiausiai žmogus iš tiesioginio darbo gali pasitraukti, palikdamas savo vietą mašinoms“.

Pohėgelinėje filosofijoje, tiriančioje žmogaus darbą ir kūrybą, ypač reikšmingas Hegelio veikalo Dvasios fenomenologija skyrius „Viešpatavimas ir vergovė“. Čia Hegelis aprašo žmogaus grįžimą į save ir išsivadavimą nuo darbo priklausomybės. Kartu tampa aišku, kaip atsiranda išankstinės žmogaus laisvės sąlygos ir kad žmogus, tik įsikišdamas į gamtą, iš jos sukuria savo pasaulį, kuris per kitą įsikišimą vėl atlieka naujos „gamtos“ vaidmenį, o iš jos kiekvieną kartą žmogus vėl apipavidalina naują „pasaulį“.

Greta visuomenės, teisės, religijos ir filosofijos taip pat yra darbas ir žmogaus išsižadėjimų techninis apipavidalinimas; juose randasi žmogus kitokiu pavidalu, kuris santykinai savarankiškai stovi anapus žmogaus. Čia slypi taip pat grįžimo į save galimybė, kurią mums, anot Hegelio, atveria tik žmogaus gebėjimas išeiti už savęs.

Pono ir vergo dialektikos aprašymu Hegelis parodo, kad žmogui reikia grįžti į save, kad jis pats galėtų būti, kad galėtų gyventi pilnakraujį gyvenimą, kad įveiktų paviršutiniškumą ir nevisiškai tikrą aiškumą.

Pirmoji pripažinimo pakopa aplinkos dėka, anot Hegelio, pasiekiama kovoje. Kova neturėtų vykti iki priešininko mirties, nes tada aš teigčiau, kad turiu sunaikinti kitą, kuris galėtų mane pripažinti. Dėl to nugalėtojas turi tausoti nugalėtąjį, kad šis, kaip išsaugotas vergas, galėtų jį pripažinti. Ponas vergų dėka tampa laisvas, palyginus su daiktais, nes jis daugiau nesusiduria su pagamintų daiktų pasipriešinimu, o gali jais mėgautis kaip nori ir kaip juos pagal jo paties užsakymą ir pomėgį jam pateikia vergai. Darbas supriešina vergą su realiais daiktais. Taigi ponas turi dvigubą laisvę, nes vergas yra nuo jo priklausomas, ir daiktai, kurie jam tarnauja, atsiranda vergo dėka.

Tiesioginis pono elgesys su daiktais yra grynai vartotojiškas; tame vartojime taip pat atsispindi netiesioginis jo elgesys su vergu: vergas pagal jo užsakymą pagamina daiktus, kuriuos jis turi tik kaip nelaisvo darbo projektus, nes ponas juos perdavė jam. Taigi ponas taip pat tiesiogiai elgiasi su vergu, kuriam jis paveda pagaminti daiktus ir šitaip jam primeta savo valią. Ponas netiesiogiai elgiasi todėl, kad vėl turėtų daiktų, kuriuos jis ne pats pasigamina, o gauna išnaudodamas vergą.

Taigi ponas atrodo iš tiesų laisvas ir nepriklausomas. Tačiau tikrovėje dėl šitokių santykių jis tampa iš tiesų priklausomas. Pirmiausia jis yra tiesiogiai priklausomas nuo daiktų, kuriuos jis nori vartoti, ir netiesiogiai – nuo vergo, nes daiktą vartoti bus galima tik tada, kai jį vergas jam perduos. Kita vertus, ponas yra tiesiogiai priklausomas nuo vergo, nes jis paruošia vartojimui daiktus, kuriuos perimdamas jis netiesiogiai priklauso nuo vergo.

Bet kadangi iš pradžių vergas yra pralaimėjęs, nugalėtasis ir skriaudžiamasis, tai jis turi pirma išsiugdyti savimonę, kad suprastų, jog jis nėra ponų daugiau pripažįstamas kaip ponas, ir kad jis pats daugiau nesileistų laikomas vergu ir pripažįstamas tik kaip vergas, kol atsistos kaip laisvas su laisvais ant tokios pat pakopos, ant kurios iš pradžių jau buvo ponas. Bet taip įvykti gali tik tokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas turi lygias teises ir pareigas, kurioje nėra nei ponų, nei vergų: pasak Hegelio, tokią padėtį iš principo pasiekė prancūzų revoliucija, ir tai buvo suvokta teoriškai jo filosofijoje.

Ponas arba laisvas žmogus yra sąlygojamas dvigubo ryšio – santykio su pačiu savimi ir su kitais, paties savęs teigimo, taip pat pripažinimo ir galimybių palikti savo valios žymę daiktuose, taigi ir technikoje.

Nugalėtasis, kuris yra nelaisvas dirbantysis, taip pat turi galimybę būti laisvu žmogumi sau pačiam ir kitiems. Vergas, dirbdamas savo darbą, pagaliau netgi atsistoja priešais patį save taip, kaip iki šiol jis stovėjo prieš poną. Ponas savo valią įgyvendino vergo dėka, nuo kurio jis dėl to tapo tiesiogiai priklausomas. Bet vergas tiesiogiai įkūnija savo valią darbe: dirbdamas jis daiktams suteikia savo formas, savo pavidalą ir palieka savo paties žymę, daiktus sąlygoja jo valia, bet tai priklauso nuo to, kuo jis disponuoja.

Jei ponas tampa vergo pripažįstamas kaip ponas, kuriam vergas savo darbu paruošia daiktus vartojimui, tai vergas gali būti pripažintas laisvu, nes jis gali pirmas įsisąmoninti, kad yra ponas ponui, kadangi tas vartojimas tėra jo darbu pasiekiamas; taigi abu galėtų pasirodyti vienodai teisūs savo reikalavimais ir abu galėtų egzistuoti tik pripažindami vienas kitą.

Vienodas visų vienas kito pripažinimas ir kartu lygi laisvė visiems lemia visų teisinių klasinių skirtumų panaikinimą. Visiško pripažinimo ponas sulauktų tik tada, kai jis nebūtų pripažįstamas nuo jo priklausomo vergo, kuris nebūtų tokiam pripažinimui įpareigojamas prievarta, o pripažintų tai taip pat irgi kaip ponas. Bet jei čia būtų du ponai, tai nebūtų daugiau jokio absoliutaus pono. Tačiau tikrovėje visi yra vergai, kol nėra visiškai pasiekta visiems lygi laisvė. Tuo tarpu neatrodo, kad ponų kaip istorijos varomosios jėgos padėtis būtų laikina, nes ponas yra netgi pripažįstamas ir nenori jokio padėties pakeitimo, pirmiausia jis nenori pats kištis kaip dirbantysis ir keičiantysis. Varomoji istorijos jėga veikiau yra vergo padėtis, kurios, trokšdamas būti laisvas ir įsitvirtinti, jis nori ir pasiekia, be to, jis žino, kad ta varomoji istorijos jėga yra jis, savo darbu paliekantis savo valios, savo atvaizdo ir paties savęs pėdsaką pasaulio statybinėje medžiagoje.

Kapitalisto ir proletaro dialektika: Marxas, Engelsas

Hegelio aprašyme marksistai visada matė atvaizdavimą dirbančiojo ir darbininkų klasės, kuri, trokšdama laisvės, siekia išsivaduoti iš priespaudos ir išnaudojimo. Socialinis filosofinis šių minčių aiškinimas yra arti tiesos. Mes tikriausiai nesuklysime, jeigu čia sykiu matysime viso darbo, ypač viso tikrai kūrybinio ir pasaulį apipavidalinančio darbo, pripažinimą. Taigi Hegeliui pavyksta suvokti savo epochą ir jis savo uždaviniu laiko tai, kad reikia visiems kuriantiesiems išaiškinti, kad suvoktas laikas yra jų laisvė, kuri tampa įmanoma tik dėl pasaulio pakeitimo ir apipavidalinimo. Friedrichas Engelsas nedviprasmiškai prisipažįsta, kad remiasi Hegeliu, kurio idealizmą jis tik pertvarkė į realistinį materializmą ir kurio filosofiją „nuo galvos vėl reikėtų pastatyti ant kojų“. Marxas darbą traktuoja kaip procesą tarp žmogaus ir gamtos, kuriame tikslingai veikdamas žmogus, užvaldo gamtą.

Engelsas veikale Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė nagrinėja pirmiausia santykius tarp darbo pasidalijimo ir prekinės gamybos, atskleidžia privačios nuosavybės kilmę ir klasinių prieštaravimų susidarymą. Šioje vietoje konkretizuojasi susvetimėjimo teorija, nes ši pagrindinė Hegelio sąvoka pritaikoma konkrečių žmonių darbo procesams apibūdinti. Žmogus susvetimėja savo paties darbu sukurtam produktui, kadangi jis pats negali juo laisvai disponuoti, nes produktas pagamintas kitam. Žmogus taip pat susvetimėja darbo procesui, nes, esant darbo pasidalijimui, atskiram žmogui priskiriama tik dalis gamybos, taigi jo kūrybinė sąmonė netenka visumos. Darbo pasidalijimas, kurį įgalina mechanizacija ir net toli siekianti automatizacija, vis labiau skatina žmogaus susvetimėjimą sau pačiam, nes jis jau nebegali savo darbe realizuoti ankstesniosios amatininkystės. Bet kartu žmogus susvetimėja ir kitiems žmonėms, nes niekas negali pasirinkti darbo vietos, kuri būtų maloni, o visi kaip prašalaičiai, neatsižvelgus į jų tarpusavio santykius, gauna paskirtą vietą darbo procese.

Geriausias būdas įveikti susvetimėjimą – išaiškinti marksizmo tikslą. Hegelio sukurta pažangi dialektika sudaro pagrindą savosios istorijos supratimui. Daug kartų įvairiopai pertvarkytos Hegelio idėjos ir šiandien formuoja mūsų tikrovę. Negalima atmesti, kad mes čia susiduriame su viena įtakingiausių visuomeninių jėgų, darančių poveikį istorijos raidai. Mes turėtume netgi patvirtinti, kad nemarksistinėse šalyse dėl šios mąstymo krypties įtakos taip pat buvo pasiekta tam tikra socialinė pažanga. Bet taip pat akivaizdu, kad tiek socialistinėse, tiek ir nesocialistinėse šalyse dar net šiandien išlieka uždavinys įveikti mūsų susvetimėjimą ir kad kol žmogus gyvena pasaulyje tarp žmonių, bus ir ateityje aktualus reikalavimas humanizuoti mūsų gyvenimą pasaulyje pagal ilgalaikes programas.

Beveik visuose marksistiniuose technikos apibrėžimuose randame keletą būdingų elementų. Nuolat pabrėžiama, kad materialinių priemonių gamyba ir pritaikymas priklauso nuo visuomeniškai sąlygoto veiklos būdo. Įgyvendinant siekius ir patenkinant poreikius, kurie atsiranda užvaldant ir panaudojant gamtą remiantis jos dėsningumais, susiklosto klasiniai santykiai ir dominuojantis gamybos būdas bei žmonių teisės. Pabrėžiama, kad technika reikalauja antstato bei tolesnio socialistinės ir komunistinės visuomenės vystimosi, ji turi tarnauti humaniškiems tikslams, nes ji plėtojasi pagal viešpataujančios visuomeninės formacijos dėsningumus. Taigi technikai visada būdinga gamtinių ir visuomeninių momentų vienybė. Kadangi visais savo komponentais technika yra žmonių veiklos produktas, tai joje pirmoji vieta tenka ne gamtai, o visuomenei – jos dalis čia yra didžiausia. „Ji nėra tik „sužmoginta“, o žmogaus pajungta gamta, produktyvus visuomeninio žmogaus organas“.

Dar 1844 metais Karlas Marxas suformulavo šią tezę: „Kadangi socialistiniam žmogui visa vadinamoji pasaulio istorija tėra žmogaus atsiradimas per darbą, gamtos tapsmas žmogui, tai jis turi akivaizdų, nepaneigiamą įrodymą, kad jis sukūrė pats save, turi savo atsiradimo proceso įrodymą“.

Būtent marksistams nekelia abejonių ta aplinkybė, „kad, kintant žmonių gyvenimo sąlygoms, jų visuomeniniams santykiams ir visuomeninei būčiai, taip pat keičiasi jų vaizdiniai, pažiūros ir sąvokos, žodžiu, keičiasi ir jų sąmonė“. Šis procesas trunka ilgai, nes „šiuolaikinėje pramonėje esamos formos ir gamybos procesai traktuojami ir naudojami ne kaip galutiniai. Jų techninė bazė yra revoliucinga“. Dėl to marksistinėje technikos filosofijoje labai dažnai svarstomos mokslinės techninės revoliucijos problemos.

Šiame procese mokslas apžvelgiamas ne tiek kaip gamybinė jėga, o visada daugiau kaip kultūros apraiška, taip pat kaip humaniškoji socialinė jėga. Toks požiūris tapo įmanomas todėl, kad esama nuomonės, jog „socializme <…> egzistuoja visuomeninės prielaidos humaniškai formuoti mokslinę-techninę pažangą“.

Marksistų indėlis į technikos filosofiją mažiau susijęs su pačių techninių įvykių analize ir moksliniu teoriniu aiškinimu – nors čia marksistai autoriai taip pat daug pasiekė; tačiau bene daugiausia jie nusipelnė antropologinių ir socialinių filosofinių aspektų tyrinėjimais, pabrėždami gamybinių santykių, kurie yra sutapatinami su nuosavybės santykiais, poveikį. Per gamybinius santykius visuomenė daro poveikį technikai, o technika kaip gamybinė jėga – poveikį visuomenei.

Marxas visuomenės gyvenimą aiškina gvildendamas gamybines jėgas ir gamybinius santykius, kurie, pasak jo, ir nulemia socialinių ir politinių institucijų susiklostymą ir raidą. Savo tyrimo objektą jis nusako labai aiškiai, pažymėdamas esminį jo dvilypumą (beje, kildinantį vėlesnę teorinę painiavą): viena vertus, gvildenama materialinė gamyba, kita vertus, ją atitinkanti individų gamyba. Kitaip tariant, materialinė gamyba savo plėtros poreikiams patenkinti nustato visuomeniškai apibrėžtų individų gamybos gaires bei kuria tos gamybos būdus. Kitas svarbus tyrimo objektas yra gamybos produkto ir prekės „kelionė“. Produktas tampa produktu tik suvartojamas, todėl kapitalistinės gamybos tikslas yra vartojimas. Vartojimas savo ruožtu skatina ir ugdo poreikį. Tačiau industrinės masinės gamybos sąlygomis vartojimas negali būti paliktas savieigai – poreikiai turi atitikti siūlomus gaminius. Todėl poreikiai imami gaminti kartu su produkcija. Tokia yra ir gerokai vėliau nusistovėjusi vartojimo visuomenės susiklostymo samprata. Kaip tik tokios visuomenės pavidalą, kuris yra neišvengiamas kapitalizmo raidos produktas, jau įžvelgia, iškėlia ir gvildena Marxas. Šiuo atžvilgiu dabartinis ekonomizmas, kuris visus socialinio gyvenimo reiškinius ir individų santykius aiškina remdamasis naudos ir efektyvumo skaičiavimu, yra tik blanki, iškreipta ir perdėm ideologizuota Marxo ekonominės analizės versija. Net jo vadinamoje ir visų kritikuotoje bazės ir anstato dialektikoje iškeliamas kaip tik dialektikos, prieštaringumo galios veiksnys, o dabartiniame ekonomizme nebeliko jokios dialektikos – vien tikėjimas rinkos santykių gebėjimu sukurti laisvės rojų, apeinant esminį sisteminį prieštaringumą tarp tvirtinamų individo laisvių ir būtinumo prisitaikyti prie nenumaldomų rinkos dėsnių. Vartojimo tyrinėjimai yra tapę svarbia šiuolaikinio diskurso tema. Tos temos naujumas ir šiuolaikiškumas užtemdo tą faktą, kad Marxas nusako niekieno taip ir nepaneigtą vartojimo visuomenės gyvavimo principą, teigiantį, kad gamyba sukuria ne tik vartojamą daiktą, bet ir vartojimo būdą; sukuria ne tik objektyviai, bet ir subjektyviai. Atkreiptinas dėmesys į išskirtą vartojimo būdų gamybą ir subjektyvųjį aspektą – kuriamas visuminis gamybos plėtros poreikiams (J. Baudrillard‘as aiškina juos tapus vieninteliais tikrais poreikiais) reikalingas subjektas. Subjektyvusis vartojimo būdo aspektas nusakomas individo mokėjimo ir gebėjimo įgūdžiais, taip pat jo kultūringumu, kitaip tariant, savasties, ar savipatumo, bruožais. Marxas ypač iškelia žmogaus gaminimo aspektą, teigdamas, kad gamyba ne tik sukuria daiktą subjektui, bet ir subjektą daiktui. Šis jo teorijos aspektas dažniausia ir įvardijamas kaip ekonominis determinizmas, kurį stengiamasi paneigti įvairiomis politinėmis „žmogaus išlaisvinimo“ ar jo laisvos valios ir pasirinkimo koncepcijomis. Tokie kritikai apeina klasiko teorinės, sakytume, vizijos perspektyvą – kapitalas begalinio kaupimo vyksme tampa kliūtimi pats sau ir „ima reikalauti“ savęs peržengimo. Tačiau šio aspekto neturime galimybių plačiau pagvildenti. Grįžkime prie gamybos. Gaminama produkcija yra ne šiaip vartojami daiktai, o prekės, todėl kapitalistinis gamybos būdas įtvirtina prekinius santykius, į kuriuos įtraukiamas ir ypatingas gaminys – vartotojas. Kyla klausimas, ar vartotojas yra vien prekinių santykių veikėjas, ar jis ir pats įgauna prekės formą? Marxo teigimu, prekinė vartotojo forma rodo kapitalistinių prekinių santykių išsivystymo lygį. Ši išvada grindžiama svarstant, koks skirtumas tarp perkamo bei parduodamo vergo ir gaminamo kaip prekė vartotojo? Vergas yra tokia prekė, kuriai negaminamos jokios kitos vartojimo prekės. Kitaip tariant, gamyba nėra palenkta vergo poreikiams ugdyti ir patenkinti. O prekė-vartotojas yra esminis vartojimui palenktos gamybos ciklo elementas. Atkreiptinas dėmesys į Marxo mintį, kad kapitalizmo sąlygos skiriasi nuo kitų istorinių tarpsnių tuo, jog „gaminiai (arba veiklos) mainomi tik kaip prekės“. Vadinasi, prekės forma, prekiniai santykiai ir prekių mainai apima visą žmogų – jo poreikius ir gyvenimo būdą. Čia galima įžvelgti vieną iš esminių kapitalizmo sistemos prieštaringumų. Toks žmogaus buvimo ir vartojimo būdas naikina pačios kapitalizmo sistemos diegtą žmogaus vidinio (dvasinio) gyvenimo išskirtinumą ir jo priešinimą išoriniam gyvenimui. Kodėl reikia diegti dvasinio gyvenimo išskirtinumo nuovoką? Kadangi ji susijusi su naujų poreikių ugdymu ir jų įvairinimu, kitaip tariant, dvasinių poreikių, su kuriais siejamos naujos rinkos ir naujos prekės, ugdymu. Tačiau dvasinių jėgų ugdymas reiškiasi kaip prekinę formą įgaunanti dvasinė veikla, vadinasi, ji plečia suprekinamo pasaulio sritį ir šitaip sulygina žmogaus dvasinį ir materialinį gyvenimus. Prieš pusantro šimto metų numatytas veiklų suprekinimas tapo mūsų gyvenamo meto apreikštimi – juk gyvename paslaugų rinkų pasaulyje ir patys visas savo išgales skiriame, kad sugebėtume tapti vienokia ar kitokia paslauga. Žmogus jau nebe ugdomas ar lavinamas – jam teikiamos ugdymo ir lavinimo paslaugos, kurias jis perka ir vartoja. Kita vertus, šiuo metu plečiant intelektinės nuosavybės supratimą ryškėja tendencija įžvelgti ir išskirti vis smulkesnius žmogaus veiklos „elementus“, išradimus bei sumanymus ir įteisinti jų nuosavybę kaip „autorystę“ ar patentuotą „išradimą“. Prekėse, kurios apima gaminius, gamybos priemones, darbo jėgą, vartotojus ir jų veiklas, glūdi tam tikras prieštaringumas: nors prekės kokybiškai skiriasi, tačiau visos jos kartu yra ekvivalentės mainomosios vertės atžvilgiu ir kiekybiškai įvertinamos pinigais. Tad jų kokybiniai bruožai nebetenka esminio skirtingumo reikšmės, nes jie automatiškai įgauna piniginę kiekybinę išraišką – ji ir yra prekės ekonominės būties esmė, kurios paradoksalumą rodo prekės ir pinigų santykio apsivertimas. Ekonominės egzistencijos atžvilgiu prekė, pasak Marxo, yra „tik gamybinio santykio ženklas, simbolis, tik savosios vertės ženklas“. Kitaip tariant, pinigai liaujasi būti prekės ženklu ir prekė ima reikšti pinigus. (Kaip tik šį esminį prekės ženkliškumą, pagrįstą jau ne apčiuopiamu daiktiškumu, o pinigų vertės abstrakcija, šiuolaikiniame būvyje išskleidžia kultūros ženklų ir vaizdinių suprekinimas ir juo grindžiama industrija. Tai gerai rodo prekės ženklo pavyzdys: prekės ženklas tampa tarytum visų juo apimamų prekių substancija, kurią paženklina konkretūs gaminiai). Ekonomikos proceso grandinėje gamyba–produktas–prekė–mainomoji vertė–pinigai paskutinis elementas tampa savarankiškas ir įgauna tokią galią, kad ima kildinti ne tik visus tos grandinės elementus bei vyksmus, bet ir apskritai visuomeninius santykius: „Patys pinigai tampa esminiu socialiniu saitu (vok. das Gemeinwesen) ir nepakenčia jokio viršesnio visuomeninio ryšio“. Tačiau tą visuotinio gamtos dėsnio veikimui prilygstančią galią pinigai įgauna virsdami kapitalu. Todėl kaip tik kapitalo ir jo logikos aiškinimu ne tik galima, bet ir dera grįsti visokią kapitalizmo raidos ir jo stadijų analizę, taip pat tą suprekinimo vyksmu apsireiškiančią logiką būtina bent jau turėti omenyje gvildenant konkrečius modernybės ar šiuolaikinės epochos būvių bruožus. Pinigai nėra kapitalas – kapitalu pinigai tampa tada, kai išplėtoti visuomeniniai santykiai sukuria sąlygas individus paversti darbo jėga ir pirkti pastarąją kaip mainomąją vertę. Nesiimsime detaliai gvildenti, kaip individai virsta darbo jėga, o pastaroji – vartojamąja verte kapitalui nei pinigų apyvartos ir kapitalo kaupimo istorinių aplinkybių, tik atkreipsime dėmesį į keletą kapitalo bruožų, kurie nulemia tuos visuomenės būvio ypatumus, kuriuos siejame su šiuolaikinės epochos nusakymais. Visų pirma kapitalas yra vyraujantis buržuazinės visuomenės santykis, jos buvimo būdas ir aukštesnė pinigų forma. Kapitalas kyla ne iš darbo, o iš apyvartoje atsirandančios, joje savarankišką egzistenciją įgaunančios mainomosios vertės ir nepaliaujamai sukasi prekė–pinigai ratu. Tačiau tas ratas nėra uždaras, nes kapitalas peržengia tapatumą sau (pinigai + prekės), įgyvendindamas savąjį imanentinį saviraidos ir veiklos tikslą – savidaugą. Vadinasi, tam tikslui pajungiama ne tik gamybos, bet ir visuomenės raida. Atsižvelgdami į šį tikslą, galime sakyti, kad kaip tik kapitalas ir yra šaltinis visokių transgresijų, kurios ypač būdingos šiuolaikiniam būviui ir kurias gvildena įvairiausi transgresijos diskursai, o jo raidos ypatumai nulemia esminius visuomenės būvio bruožus. Kad ir kokius „geresnio gyvenimo“ ar „poreikių tenkinimo“ šūkius (tiksliau, šūksnius) iškeltų visuomenė kaip ateities gaires, visos tos gairės vienaip ar kitaip turi atliepti kapitalo savidaugos tikslą, kuris žmonių kasdieniame gyvenime įsitvirtina kaip naudos imperatyvas. Kaip kapitalas įgauna tokią galią, kad virsta vienintele kuriančia ir visuomenės raidą skatinančia galia? Pinigai subendrina prekių mainomąją vertę, o kapitalu tapę pinigai įtraukia į savo apibrėžtį ir vartojamąją vertę – kapitalas peržengia mainomąją vertę ir vartoja vertę kuriantį darbą. Kadangi darbas kapitalui yra vartojamoji vertė, taip pats iš savęs darbas negali kildinti savo vertės – pastaroji susijusi ne su pardavėju, o su vartotoju. Todėl vien tik kapitalas nustato darbo sąlygas ir jį įkainoja. Parduodamas darbas virsta mainomąja verte, kuri ir keičiama į pinigus. Galima sakyti, kad kapitalas yra vertės savididos vyksmas. Kapitalas išlaisvina žmogų iš gamtinių poreikių bei ankstesnių luominių santykių valdžios, kad imtų gaminti jį kaip vis įvairėjančių poreikių „paketą“, kuris tampa asmenybės dvasinio turtingumo ženklais ir kultūrinėmis saviugdos vertybėmis. Kapitalo apibrėžtis yra prielaida kurti pasaulio rinką, nes kapitalui visokios ribos yra būtinos įveikti aprėžtys, taip pat vis naujų poreikių ugdymą, nes jie ir yra vartojamoji vertė. Išlaisvindamas žmogų iš gamtinių poreikių ir gamtos jėgų valdžios kapitalas sukuria visuotinio gamtos ir žmogaus savybių eksploatavimo, kitaip tariant, visuotinio naudingumo, sistemą, kurioje sunyksta visi savaime aukštesniais laikytini dalykai, galintys (ar grasantys) patys nustatyti savo buvimo sąlygas. Ta sistema, kurioje vyrauja kapitalo savidaugos tikslas, apima visas kultūros ir mokslo sritis, o pastarųjų skyrimas tampa sąlygiškas kapitalo apyvartos atžvilgiu (pelno norma). Gamta žmogui taip pat netenka savaiminės galios ir vertės bei tampa tik naudingu dalyku – žaliavomis ir ištekliais, todėl teorinis jos dėsnių pažinimas, pasak Marxo, ima reikštis „vien kaip gudrybė“, pajungianti gamtą žmogaus, o tiksliau – kapitalo poreikiams.

Dar visai neseniai – ką tik pasibaigusio amžiaus devintajame dešimtmetyje – visas pasaulis stebėjo sunkiai pervertinamos reikšmės procesą: vienas po kito žlugo visi Rytų Europos komunistiniai režimai. Režimai, kurių vadai ir pasekėjai ideologinės stiprybės sėmėsi iš, rodos, niekada neišseksiančios marksizmo versmės. Be abejo, tokio masto socialinės ir moralinės tvarkos pokyčiai sąlygoja daugybės įvairiausio – mokslinio, publicistinio, elementaraus kasdienio – lygmens ir pobūdžio interpretacijų atsiradimą. Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose ši griūtis privertė vėl sugrįžti prie fundamentalaus metodologinio klausimo: individų ar į juos neišskaidomų kolektyvų veiksmai lemia pokytį? Akivaizdu, kad minėti įvykiai sustiprina pirmąją, individualistinės metodologijos poziciją. XX a. antrojoje pusėje nemažai ekonomistų, filosofų, politologų ar sociologų būtų pritarę pozicijai, kurią glaustai ir aiškiai suformulavo norvegų filosofas, politologas Jonas Elsteris: „Elementarus socialinio gyvenimo vienetas – tai konkretus žmogaus veiksmas. Paaiškinti socialines institucijas arba jų kaitą – vadinasi, paaiškinti, kaip jos atsiranda ir kinta priklausomai nuo individų veiksmų ir jų sąveikos“. Tačiau, kaip teigia Martinas Hollisas, ne mažiau svarbus ir ontologinis bei epistemologinis socialinių problemų statusas, t. y. atsakymai į klausimus: kokia yra paties pasaulio, ar, kitaip tariant, socialinės tikrovės, prigimtis ir funkcionavimo būdas bei ką ir kaip mes galime žinoti apie pasaulį?. Individualizmo tendencijos stiprėjimas anaiptol nereiškia, kad marksizmas, buvęs ir iki šiol likęs beveik visų pasaulio totalitarinių režimų teoriniu pagrindu, susitaikė su likimu ir be pasipriešinimo traukiasi iš socialinių ir humanitarinių mokslų problematikos, ar, kas dar labiau neįtikima, – nyksta iš kasdienio, kelis dešimtmečius skiepyto žodyno ir pačios žmonių sąmonės. Taip nėra, kaip negali būti ir vieno atsakymo į klausimą – kodėl? Marxo sukurta teorija, nepaisant gausios ir išsamios daugelio aspektų kritikos, iki šiol turi gausų būrį pasekėjų. Be abejo, nemaža dalimi dėl to, kad marksizmas nėra tik viena iš daugelio tikrovę aiškinančių teorijų. Jis yra ir viena iš trijų didžiųjų – šalia konservatizmo ir liberalizmo – šiuolaikinių ideologijų, t. y. veiksmą ir mintį sujungiančių sistemų. Šia prasme sunku būtų ginčyti Danielio Bello teiginį, kad „ideologijoms būdinga ne tik atspindėti ir pateisinti pamatinę tikrovę; sykį paskelbtos, jos pradeda gyventi savo gyvenimą. Tikrai galinga ideologija vaizduotei atveria naują gyvenimo viziją […]“. Marksizmas, to nekvestionuotų turbūt niekas, yra tikrai galinga ideologija, nuolatiniu apeliavimu į politinę, socialinę, kultūrinę realybę (tiksliau – realybės neatitikimą idealui) maitinanti utopiškiausias fantazijas. O tai, savo ruožtu, įmanoma dėl Marxo sukurtos ekonominės istorijos raidos sampratos, plėtojamos akcentuojant įvairiuose laikmečiuose vyravusius gamybos būdus. Marxo pateiktas visuomenės raidos modelis nesitenkina tikrovės aiškinimu ir kritika. Jo tikslas – keisti tikrovę tokiu mastu, kad ji atitiktų pasirinktą gero gyvenimo kriterijų ir idealą – beklasę visuomenę, kurioje nėra atotrūkio tarp gamybos ir vartojimo, nėra darbo pasidalijimo, bet yra neišsenkančios išteklių atsargos. Marksistinė komunizmo utopija sulydo du žmogaus veiklos polius: gamybą ir vartojimą. Gaminančio ir vartojančio, bet niekada neprisirišančio prie kurios nors veiklos ilgesniam laikui, t. y. darbo specializacijos nepripažįstančio, individo modelis tampa kriterijumi visų ikiutopinių, t. y. istorinių, gamybos būdų vertinimui.

Nepaisant kategoriško klasikinės vokiečių filosofijos tradicijos atmetimo, Marxo istorinio proceso samprata akivaizdžiai liudija ją buvus šios tradicijos, ir pirmiausia Hegelio istorijos filosofijos, tęsėju. Marxui, kaip ir Hegeliui, būdingas neįtikėtinai tikslus istorijos raidos dėsnių žinojimas. Įdomu tai, kad jo teorijos kontekste terminas dėsnis, taikomas visuomenės vystymuisi apibūdinti, vartojamas beveik tokia pat prasme kaip ir gamtos moksluose: visuomenės raidos dėsniai yra lygiai taip pat atrandami ar suvokiami egzistuojantys socialinėje tikrovėje, kaip kad fizikinėje tikrovėje atrandami (o ne išrandami) fizikiniai dėsniai. Tai reiškia, kad visuomenei vystantis, keičiasi tik atskiri vystymosi požymiai, akcidencijos (pavyzdžiui, gyventojų skaičius, jų mobilumas, gamybos būdai), bet ne pati kaitos logika. Daroma prielaida, kad konkretaus individo ar bendruomenės apsisprendimas veikti vienokiu ar kitokiu būdu nekeičia tos bendruomenės vystymosi krypties, nenurodo ir jokios etapų ar žingsnių sekos. Socialinė evoliucija Marxui yra vektorius, nukreiptas tik į vieną konkrečią pusę. F. A. von Hayekas taikliai pastebi, kad „tariami visuotinės evoliucijos dėsniai, neva paremti stebėjimu, iš tikrųjų neturi nieko bendra su tikrąja evoliucijos teorija, kuri aiškina patį procesą. Jie kildintini iš visiškai kitokių Comte’o, Hegelio ir Markso istoricizmo ir holizmo koncepcijų, ir jie teigia grynai mistinę būtinybę, kad evoliucija turi vykti tam tikra iš anksto determinuota kryptimi“. Evoliucinis determinizmas įgalina vengti tokių sąvokų, kaip individo valia, apsisprendimas, individo norai ir lūkesčiai ar net tradicija, bet kompensuoja jų stoką „fazių“, „pakopų“ ir, galiausiai, „dėsnių“ ir „klasinių sąmonių“ gausa. Taip pamirštama kita termino evoliucija reikšmė, nusakanti potencialią kokių nors veiksmų, procesų užuomazgų sklaidą; reikšmė, kuri nenurodo konkrečios sklaidos krypties ar intervalo žingsnio ir būtent dėl to žymiai labiau taikytina socialinei tikrovei aiškinti ir suprasti. Dėsnių primetimas apriboja vystimosi galimybių įvairovę. Visuomenės raidą įstačius į nenukrypstančias vėžes kitokių vystymosi galimybių įžvalga tampa tiesiog neįmanoma.

Analizuodamas istorijos evoliuciją kaip dėsningą gamybos būdų kaitos procesą, Marxas ekonominę veiklą paverčia laisvai nepasirenkamu, o tai reiškia – neišvengiamu ir todėl ideologinio pateisinimo reikalaujančiu fenomenu. „Visuomeninėje savo gyvenimo gamyboje žmonės sueina į tam tikrus, būtinus, nuo jų valios nepriklausančius santykius – gamybos santykius, kurie atitinka tam tikrą jų materialinių jėgų išsivystymo pakopą. Tų gamybinių santykių visuma sudaro ekonominę struktūrą, realiąją bazę, ant kurio stūkso juridinis ir politinis antstatas ir kurią atitinka visuomeninės sąmonės tam tikros formos“. Būtent su marksizmo teorijos atsiradimu į socialinių ir humanitarinių mokslų kontekstą patenka ekonomofobinė nuostata: ekonominė veikla pradėta traktuoti kaip turtingųjų ir galingųjų uzurpuotas įrankis neturtingųjų ir silpnųjų išnaudojimui. Ypač didelį dėmesį Marxas skiria kapitalizmo, kaip paskutinio ikikomunistinio gamybos būdo analizei. Buržuazinėje visuomenėje kapitalo turėjimas arba neturėjimas yra pagrindinis klasinio pasidalijimo kriterijus. Kapitalas nėra vien tik grynieji pinigai; gamybos priemonių nuosavybė, t. y. kapitalo pavertimas žeme, darbo įrankiais, gamyklų pastatais, žaliavomis ir pan., jų koncentracija vienos klasės rankose sąlygoja tai, kad gamyba ir vartojimas nėra harmoningai pasiskirstę tarp darbininkų ir kapitalistų. Kaip gi vyko pradinio kaupimo procesas, kurio metu tam tikra žmonių dalis įsigijo tokį (atliekamų nuo vartojimo) gërybių kiekį, kad jų užteko priversti likusią (didžiąją dalį) žmonių dirbti jų naudai? Pirmojo Kapitalo tomo įvade kalbama apie gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo ciklą, kurio kiekviena dalis sąveikauja su kitomis, tačiau šis ciklas yra pasekmė anksčiau įvykusio pradinio kaupimo ir kapitalo pasiskirstymo. Gamybos ir vartojimo santykio pusiausvyra buvo suardyta jau pradinio kapitalo kaupimo stadijoje, kai įvyko „[...] nykštukiškos daugelio nuosavybės pavertimas milžiniška nedaugelio nuosavybe, žemės, pragyvenimo priemonių ir darbo įrankių eksproprijavimas iš plačiųjų liaudies masių, – šis baisus ir sunkus liaudies masės eksproprijavimas sudaro kapitalo priešistorę“. Taigi pats pradinio kapitalo sukaupimo procesas apibūdinamas kaip prievarta ir plėšikavimas, t. y. neteisėti veiksmai. Tiesa, Marxas kalba ir apie tokius kaupimo variantus, kaip taupymas (kuris pradinėje kapitalizmo stadijoje nebuvo toks jau nereikðmingas) ir skolinimasis iš privačių asmenų ar bankų (kuris iki šiol yra pagrindinis ir verslo pradžios, ir jo plėtros būdas), tačiau jų mastas, palyginti su plėšikavimu, jam neatrodo reikšmingas. Vis dėlto silpniausia pradinio kaupimo koncepcijos vieta yra tai, kad Marxas nesugebëjo paaiškinti subjektyvių pradinio kaupimo proceso atsiradimo priežasčių – kaip tam tikri individai sugebėjo savo rankose sutelkti tiek galios, kad įstengtų pradėti kaupti kapitalą, ir kada tai įvyko? Jei tiksliau – kaip jų galia buvo legitimuota, kodėl – jei tai pirminis kaupimas – būtent tos mažumos individų prievarta buvo pripažinta teisėta? O jei ji buvo legitimuota – kodėl ta legitimacija abejojama? Pasak Marxo, feodalinėje santvarkoje darbininkas vis dar disponavo menka nuosavybe; gamybiniams santykiams perkopiant į kapitalizmo stadiją darbininko padėtis apibūdinama kaip nuolat blogėjanti, kadangi jis, praradęs nuosavybę, ir pats tarsi tampa tik funkcija, daiktu (sudaiktinimo (vok. Versachlichung) auka) – viskas, ką jis gali pasiūlyti darbdaviui, yra jo darbo jėga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Marxas dviprasmiškai vartoja patį kapitalo terminą: jei tokie patys daiktai, priklausys ir kapitalistui, ir darbininkui, tai pirmuoju atveju jie bus traktuojami kaip kapitalas, o antruoju – kaip būtini pragyvenimui. Abejotinais ir selektyviais argumentais paremtą kapitalo kaupimo koncepciją Marxas bando sustiprinti pridėtinës vertės teorija. Jis perima ir reinterpretuoja – tik savaip sudėliojęs akcentus – Ricardo darbinės vertės teoriją. Supaprastinant pridėtinës vertės kaip pasipelnymo šaltinio schema atrodo taip: pasak Marxo, kapitalistas darbininkui moka mažiau nei jam priklausytų pagal dirbtų valandų skaičių. Sumokėjęs mažiau ir pasisavinęs viršpelnį kapitalistas lobsta, o darbininkas vis labiau skursta. „Prekės vertė nustatoma bendro joje esamo darbo kiekio. Bet šio darbo kiekio dalis įkūnyta vertėje, už kurią buvo sumokėtas ekvivalentas darbo užmokesčio pavidalu; antra dalis įkūnyta vertėje, už kurią nebuvo sumokëta jokio ekvivalento. Prekėje esamo darbo dalis yra apmokėtas darbas; antra dalis yra neapmokėtas darbas. Vadinasi, kapitalistas, parduodamas prekę jos verte, t. y. kaip bendro prekei pagaminti sunaudoto darbo kiekio kristalizaciją, būtinai ją parduos su pelnu“. Darbo kiekį paversdamas prekės vertės matu Marxas neatsižvelgia į keletą esminių skirtumų. Pirma, darbas, suprantamas kaip darbo jėgos kiekis, negali būti prilyginamas kitoms prekėms, kadangi darbininkai nėra „produkuojami“ apskaičiuojant racionalius kaštus. Antra, prekės vertę nustato ne jai pagaminti sunaudotas darbo (darbo jėgos) kiekis, bet kaina, kurią už tą prekę sutinka mokėti vartotojas. „Mokėdamas už prekę (paslaugą) pirkėjas moka ne už darbą, o už jo rezultatą, už prekę (paslaugą). Darbas pats savaime neturi jokios vertės arba veikiau turi tik neigiamą vertę kaip prarasto laisvalaikio kaina [...]. Darbininkas (kaip ir žemvaldys ar kapitalistas) gauna ribinę savo indėlio į galutinį produktą vertę tokią, kaip ją galiausiai įvertina produkto pirkėjai, kiti žmonės“. Marxas nepripažino vertės arba kainos atliekamos signalinės, įspėjamosios funkcijos. Pirkėjas, sekdamas kainų svyravimus, gali nusipirkti daiktą nepermokėdamas; pardavėjo veiksmai, siekiant parduoti savo produktą, taip pat kinta atsižvelgiant į panašių produktų kainas rinkoje. Potencialius individe užkoduotus darbo pajėgumus (vok. Arbeitskraft) paversdamas darbo vertės matu, Marxas įtvirtina išnaudojimo koncepcijos teiginius. Taigi gamybos ir vartojimo pusiausvyra buvo suardyta daugumos nenaudai. Padėčiai ir toliau blogėjant, proletariatui nieko kito nelieka kaip tik vienytis ir revoliuciniais veiksmais keisti padėtį, t. y. nuversti savo engėjus kapitalistus, o vėliau – panaikinti klasinę-ekonominę nelygybę ir atstatyti pusiausvyrą.

Teigdamas, kad epochos sąmonę apsprendžia vyraujantis gamybos būdas, Marxas ignoruoja XVI–XIX amžiuje įvykusius tiek ekonominės sferos, bei kultūros sferos ir mentaliteto apskritai pokyčius. Jei, kaip liudija M. Weberis ir L. Dumontas, XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pirmojoje pusėje susiformuoja naujas, pasaulietinis ekonomikos modelis ir ją atitinkantis savimonės tipas, tai, remiantis Bellu, galima teigti, kad XVIII–XX amžiaus modernusis kapitalizmas su modernybės kultūra ir vertybėmis susiduria kaip su atskiru, nepriklausomu reiškiniu. Knygoje Kultūriniai kapitalizmo prieštaravimai Bellas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje vartojimas vis labiau sąlygojamas pačios kultūros, kaip individų saviraiškos erdvės, pokyčių. Kalbant Marxo terminais, tai reikštų, kad dėl pačiame antstate įvykusių pokyčių bazė ne tik kad nebegali sąlygoti jo vystymosi krypties ir pobūdžio, bet susiduria su priešinga tendencija – antstatas ima neigti bazės hegemoniją. Šią modernybės epochos transformaciją Bellas analizuoja kaip trijų struktūrų – technoekonominės, valstybės ir kultūros – sąveikos rezultatą. Pasak Bello, „šios sritys nesutampa viena su kita, skiriasi jų keitimosi ritmai; jose vyrauja skirtingos normos, pateisinančios skirtingus ir net prieštaringus elgesio tipus“. Technoekonominių struktūrų raidos procesas yra linijinio pobūdžio – naudingumo, efektyvumo, maksimizacijos principai sukuria savireguliacines naujovës atsiradimo, neefektyvių formų išstūmimo ir pakeitimo taisykles. Kitaip yra kultūroje, kuri neturi kokio nors vienareikšmiai apibrėžiamo pokyčių modelio ir kuri nuolat grįžta prie fundamentalių mirties, meilės, heroizmo, grožio ir t. t. temų. Technoekonominės ir kultūros struktūrų nesuderinamumus ar prieštaravimus lemia tai, kad šių struktūrų principai orientuoja individus į skirtingas puses. Dar daugiau, kultūra kur kas labiau nei ekonominë veikla skatina nuolatinį naujumo įsisavinimą. Taip atsitinka kultūrai tapus nepriklausoma nuo religijos. Individas, ilgą laiką saistytas tradicijos ir vertinęs savo kūrybą bei veiklą apskritai sub specie aeternitatis, Apšvietos epochoje atranda naujas saviraiškos galimybes. Modernybė išaukštino žmogaus unikalumą ir kūrybinių galių beribiškumą. Modernaus meno ir kultūros ideologija tampa naujumo (naujų išraiškos formų, naujų gyvenimo stilių, naujų pasaulėjautų ir pasaulėžiūrų) reikalavimas. Šalia pozityvaus kaitos aspekto yra ir akivaizdžiai negatyvus – susiklosčiusios socioekonominės ir moralinės tvarkos suardymo reikalavimas. Taigi autonomiška kultūros sfera pati ima diktuoti sąlygas. Taškas, kuriame susikerta modernios kultūros ir ekonomikos keliai, – rinka, kadangi naujovių srautas pasiekia individus madingų drabužių, knygų, interjero reikmenų, paveikslų ir daugybės kitokių daiktų pavidalu. Moderni kultūra – tai vartotojų, masinio naujovių vaikymosi kultūra. Maištaudama prieš buržuazinį gyvenimo stilių ir miesčionišką skonį, ji orientuojasi į modernistinių ar šiuolaikinių gyvenimo stilių ir skonių kūrėjus. „Viduriniosios klasės publika – turtingas pirkėjas – jau nebekontroliuoja meno. Tapybos, kino (gal šiek tiek mažiau naujosios muzikos) kultūros scenoje dabar viešpatauja menininkas, paprastai menininkas avangardistas. Būtent jis paskubom formuoja publiką ir rinką, o ne atvirkščiai“. Todėl Bello suformuluoto socioekonominės ir kultūros struktūrų prieštaravimo esmė glūdi pirmosios struktūros tradiciškumo ir antrosios novatoriškumo disharmonijoje. Gamyba ir vartojimas iš individo reikalauja radikaliai priešingų savybių – susikaupimo ir lojalumo profesinėje veikloje bei atsipalaidavimo ir gausaus vartojimo ne darbo metu. Tuo pat metu vartojimo intensyvumu vis mažiau siekiama demonstruoti priklausomybę socialinei klasei; juo pabrėžiamas kultūrinis skonis ir gyvenimo stilius. Kita vertus, norėtume atkreipti dėmesį ir į kitą bazės/antstato sąveikos problemos aspektą. Marksizmui, o dar labiau neomarksizmui, iki šiol būdingas įsitikinimas, kad kapitalistinės visuomenės kritika yra savaiminis ir pakankamas gėris (nors ir negatyvus), todėl siūlyti alternatyvius kritikuojamų dalykų sprendimus neatrodo reikalinga ar būtina. Tačiau negatyvi kritika neprisideda prie problemos supratimo ir sprendimo. Dabartinėje socialinėje teorijoje ir praktikoje egzistuoja daugybė persenusių, bet gajų marksistinių ir neomarksistinių stereotipų ir mitų, iš kurių, ko gero, gajausias yra perteklinės vartotojiškos visuomenės dirbtinio poreikių ir norų kūrimo mitas. Šią poziciją norėčiau paanalizuoti remdamasi XX amžaus antrosios pusės ekonomistų, filosofų ir sociologų mintimis. Perteklinės vartotojiškos, t. y. vis labiau „apaugančios“ nereikalingais daiktais, vis daugiau vartojančios ir vis mažiau galvojančios, visuomenės vaizdinys yra glaudžiai susijęs su bazės hegemonijos antstatui teigimu. Esą bazė arba verslininkas, kapitalo žmogus šiuolaikinių technologijų padedamas kuria nereikalingus, dirbtinius antstato poreikius. Pakankamai tiksliai ir populiariai šį stereotipą iliustruoja citata iš J. K. Galbraitho knygos The Affluent Society: „Jos [šiuolaikinės reklamos ir marketingo institucijos] negali būti suderintos su autonomiškai kylančių poreikių idėja, nes pagrindinis jų tikslas – kurti poreikius, kurių anksčiau nebuvo. Tą tiesiogiai arba netiesiogiai daro produkto gamintojas. Šiuolaikinës verslovės strategijoje išlaidos gamybai nėra svarbesnės už išlaidas gaminio paklausos „gamybai“. Pamëginkime šią citatą pailiustruoti kad ir tokiu pavyzdžiu: tarkime, kad gamintojas dėl kokių nors priežasčių (neūkiškumo, neapsižiūrėimo, per didelių informacijos kaštų, etc.) pagamino didelį kiekį kaliošų. Empatiškai reaguodami į Galbraitho teiginį, gamintoją galėtume nuraminti – padėtis kontroliuojama, tereikia užsukti reklamos mechanizmą ir poreikis pirkti „darganotą dieną nepakeičiamą avalynę“ bus sukurtas. Austrų ekonominės mokyklos pasekėjai teigia, kad individas yra racionali, savo norus ir galimybes žinanti bei savo naudą apskaičiuojanti būtybė. Naujosios vartotojo elgsenos teorijos kūrėjai plėtoja šios ekonominės mokyklos klasikų įžvalgas teigdami, kad rinkoje perkamos prekės ir paslaugos nėra galutinis vartojimo taškas. „Žmogus perka ne automobilį, o patogią susisiekimo priemonę arba galbūt savo turto demonstravimo įrankį. Todėl rinkos pirkiniai yra „žaliavos“, iš kurių vartotojas „gamina“ galutinį pasitenkinimą. Skirtingi individai jaučia skirtingą pasitenkinimą: kai kuriems svarbiausia – susisiekimas, kitiems – pasipuikavimas, tretiems – ir viena, ir kita“. Vartotojai ne tik vartoja prekes, bet ir gamina savo pasitenkinimą, kuriam pasiekti prireikia laiko, informacijos ir rinkoje parduodamų išteklių. Laikas – iki tol ekonominėje teorijoje neminėtas išteklius intensyviai vartojančioje visuomenėje tampa itin brangus. Jo taupymas ir skatina vartotoją pirkti buities ir įvairius kitus darbus greitinančius daiktus. „Buvo įprasta manyti, kad vartojimo struktūros pokyčiai atsiranda dėl to, kad, iškylant naujiems poreikiams, gamintojai mėgina juos patenkinti. Naujieji ekonomistai siūlo išties revoliucinę hipotezę; kad naujų produktų gausa, jų keitimas naujesniais, greitas jų senėjimas gali būti paaiškintas nepostuluojant, kad individų norai laikui bėgant keičiasi. [...] keičiasi ne skoniai, bet kainos, ir ypač laiko kaina“. Taigi poreikiai išlieka tie patys, tiesiog keičiasi jų tenkinimo priemonės. Į poreikių gamybos ir vartojimo problemą žvelgiama iš kito taško: individą kaip racionalią būtybę, turinčią savo preferencijas ir ilgalaikius gyvenimo planus sunku paversti reklamos, t. y. gamintojo auka. Sudėtinga ne sukurti tokį norą ar poreikį, o jį internalizuoti, t. y. įteigti žmogui, kad to ar kito daikto turëjimas jam yra būtinas. Tačiau, jei žmogus ketino pirkti juodos spalvos automobilį, bet, pamatęs salone reklamuotąjį baltą, nusprendžia pakeisti savo nuomonę, tai visai nereiškia netikro poreikio įpiršimo. Žmogus norėjo ir pirko automobilį. Reklamos paskirtis pirmiausia turėtų būti informuoti asmenis, taupyti žmonių laiką, taigi ji gali gaminti ne norus, poreikius ar gero gyvenimo iliuzijas, bet suteikti informacijos apie norimus tam tikros prekės savybių derinius ir taip sumažinti prekės įsigijimo kaštus. Tiesa, reklama gali būti ne tik informuojanti, bet ir dezinformuojanti, formuojanti, tačiau paprastai vieną kartą ar keliskart suklaidintas žmogus ima skirti grūdus nuo pelų. Kita vertus, galimas ir, manytume, neretas yra atvejis, kai individas sąmoningai pasirenka tokį gyvenimo intensyviai vartojant stilių ir nenori to atsisakyti.

2. 4. 2. Subjekto ir objekto santykis

Subjekto ir objekto santykio problema – viena iš svarbiausių tiek klasikinėje, tiek neklasikinėje, tiek šiuolaikinėje, tiek ir dabartinėje filosofijoje. Šią problemą gvildena ir Baudrillard‘as savo plėtojamoje medijų filosofijoje, ją glaudžiai susiedamas su kita – jau tyrinėta tikrovės ir tiesos santykio – problema.

Šiame poskyryje, apmąstydami Baudrillard‘o pateikiamą subjekto ir objekto santykio traktuotę naujųjų medijų sąlygomis, pasitelksime kitą jo plėtojamą itin svarbų, tačiau šiame darbe dar netyrinėtą – patafizikos (pranc. pataphysique)[69] – konceptą. Tačiau, prieš imantis jį tyrinėti, aptarsime subjekto ir objekto santykį tradicinės metafizikos sąlygomis. Tokia tyrinėjimo eiga padės geriau atskleisti pagrindinius tradicinės metafizikos ir netradicinės patafizikos skirtumus bei subjekto ir objekto santykio kaitą filosofijos istorijoje.

Čia darsyk grįžkime prie Heideggerio plėtojamų metafizinių tyrinėjimų. Heideggeris, iškeldamas klausimą kas apskritai yra metafizika iš principo?, į jį atsako taip: „Ji [metafizika] mąsto apie esinį kaip esinį. Visur, kur klausiama, kas yra esinys, žvilgsniui atsiveria esinys, galimas būties švytėjimo dėka. Švytėjimas, t. y. tai, ką toks mąstymas patiria kaip švytėjimą, pats nebepatenka į tokio mąstymo žvilgsnį (kursyvas mano. – J. B.), nes šis mąstymas esinį nuolat priešstato tik kaip esinį ir esinio horizonte. Žinoma, šiuo požiūriu remdamasis metafizinis mąstymas kelia klausimą apie šio švytėjimo šaltinį ir ištaką (kursyvas mano. – J. B.)“ (Heidegeris 1992a: 98). Tai reiškia, kad dėl būties švytėjimo į mąstymo perspektyvą patenkantis esinys, o ne pati švytinti būtis pastarąją suobjektina, nes šiuo atveju būtis imama traktuoti, remiantis Heideggeriu, tik kaip „švytėjimo šaltinis ir ištaka“. Todėl Heideggerio interpretacijoje tradicinės Vakarų metafizikos atsiradimas siejamas su būties suobjektinimu. Būtis mąstymui atsiveria kaip vienas iš objektų, t.y. kaip vienas iš esinių tarp daugelio kitų. Taip suobjektinus būtį, t.y. ją sudaiktinus, remiantis Heideggerio pateikiama po-statos samprata, būtis tampa laisvai manipuliuojama ir eksploatuojama. Tokį mąstymo būdą Heideggeris traktuoja kaip metafizinį, ir jo „išradimą“ priskiria Platonui. Savo ruožtu Schirmacheris metafizinio mąstymo tradiciją, besitęsiančią nuo Platono iki Nietzsche‘s, vertina kaip dabartinės Vakarų civilizacijos, kuri, jo manymu, nūdien yra vyraujanti Žemės planetoje greta kitų civilizacijų, o todėl ir universali, ištakas ir pagrindą (Schirmacher 1984). Tai reiškia, kad tradicinis metafizinis mąstymo būdas yra tam tikras pasaulio suvokimo modelis, kuris Heideggerio interpretacijoje tą pasaulį suobjektina ir įsteigia jau minėtą po-statos situaciją. Po-stata čia gali būti vertinama kaip metafizinio mąstymo kulminacija, nes, pasak Heideggerio, „<…> visuose moksluose, orientuodamiesi į jų tikslus, mes sueiname į santykį su pačiu esiniu“. Šiuo atveju „<…> mokslo išskirtinumas reiškiasi tuo, kad jis tam tikru tik jam vienam būdingu būdu pirmą ir paskutinį žodį atiduoda tik pačiam dalykui. Tokiu klausimo apibrėžimo ir pagrindimo dalykiškumu įgyvendinamas ypatingai apribotas paklusnumas pačiam esiniui <…>“, tęsia mąstytojas (Heidegeris 1992a: 113). Kadangi mokslui, Heideggerio manymu, svarbus yra tik esinys, o ne niekis, kuris yra nesuobjektinamas, o todėl ir netyrinėtinas, todėl niekis yra anapus mokslinių interesų: „Mokslas su išdidžiu abejingumu palieka jį [Nieką] likimo valiai kaip tai, „kas neegzistuoja“ (Heidegeris 1992a: 115).

Studijoje „Metafizikos įveika“ (Metafizikos įveika, 1992) Heideggeris prabyla apie tradicinės Vakarų metafizikos pabaigą ir ją susieja su moderniuoju mokslu ir technika. Jis teigia, esą „Pavadinimas technika <…> savo reikšme <…> sutampa su pavadinimu užbaigtoji metafizika“ (Heidegeris 1992b: 274), reiškiančią „<…> suobjektintą gamtą, suindustrintą kultūrą, rutinizuotą politiką ir dirbtinius idealus“ (Heidegeris 1992b: 274). O „Metafizinei žmonijai, – tęsia Heideggeris, – nelemta atskleisti slaptingosios būties tiesos. Dirbantis gyvulys ištirpsta savo manipuliacijų šurmulyje taip, kad jis pats susidrasko ir prasmenga į niekingąjį Nieką“ (Heidegeris 1992b: 268). Tai reiškia tam tikrą paradoksą: suobjektinus pasaulį, mokslas ir technika praranda savąjį objektą, nes, jei viskas suobjektinta, tai nelieka ir paties objekto. Schirmacheris tradicinės metafizikos pabaigą sutapatina su Vakarų civilizacijos pabaiga. Jo teigimu, šis pabaigos ir mirties santykis aiškiausiai regimas būtent „mišrioje Vakarų technologijoje“, ignoruojančioje žmogiškųjų būtybių baigtinę prigimtį. Čia, kritiko manymu, metafizika sustoja, istorija priartėja prie pabaigos, o Vakarų civilizacija susinaikina iš vidaus. Taip, pasak Schirmacherio, technologiniai žmogaus atvaizdai tampa stabais, reikalaujančiais žmogiškųjų aukų (Schirmacher 1984).

Čia pereikime prie dabartinės Vakarų civilizacijos, grindžiamos patafizinio mąstymo būdo, Baudrillard‘o pateikiamos sampratos. Jau viename iš ankstyvųjų savo veikalų Objektų sistema mąstytojas kalba apie iš paslankių ir lengvai formuojamų medžiagų, tokių kaip, pavyzdžiui, stiukas ar gipsas, pagamintų objektų sistemas, įsivyraujančias Renesanso epochoje (Baudrillard 2005a: 15-30), kurios tampa pamatu dabartinės objektų tvarkos susiformavimui. Čia labai svarbu yra tai, kad Baudrillard‘as dabartinę Vakarų civilizaciją traktuoja kaip priklausančią post-istorei (Baudrillard 1992) ir ją įvardija kaip hipercivilizaciją (Baudrillard 2005a). O veikale Fatališkosios strategijos jis jau ima plėtoti iš esmės naujosios, tiksliau tariant, savosios metafizikos sampratą, kurią dera įvardyti kaip postmetafiziką, nes pastarosios samprata nėra suderinama su tradicine Vakarų metafizika. Tiksliau tariant, Baudrillard‘o pateikiama naujosios metafizikos, t.y. postmetafizikos samprata yra glaudžiai susijusi su Alfredo Jarry‘o patafizikos konceptu, pateikiamu jo knygoje Daktaro Faustrollio, patafiziko, darbai ir nuomonės (Gestes et opinions du docteur Faustroll, pataphysicien, 2008).

Prieš imantis Baudrillard‘o plėtojamos naujosios metafizikos aptarties, dera pastebėti labai svarbią perskyrą, kurią jis įveda savo veikaluose. Baudrillard‘as, aptardamas tradicines objektų sistemas, jas traktuoja kaip valdomas banaliųjų strategijų, steigiančių Gėrio principą. O netradicinės, t.y. dabartinės objektų sistemos, pasak jo, yra valdomos fatališkųjų strategijų, įtvirtinančių Blogio principą (Baudrillard 1990a: 181-191). Tačiau objektų sistemų tradiciškumo ir netradiciškumo perskyra, lemianti kitą, t.y. banaliųjų ir fatališkųjų strategijų perskyrą, yra sąlyginė. Nes didėjantį tikrovės ir tikrovės ženklų atstumą Baudrillard‘as laipsniuoja, pateikdamas trijų simuliakro tvarkų konceptą. Tradicinės metafizikos sąlygomis subjektų ir objektų santykį, remiantis filosofu, reguliuoja banaliosios strategijos: šiuo atveju subjektai valdo objektus. Tuo tarpu naujosios metafizikos ar, kitaip tariant, postmetafizikos sąlygomis subjektų ir objektų santykį įtvirtina fatališkosios strategijos, įsivyraujančios, nunykus banaliosioms (Baudrillard 1990a: 187), ir objektas ima diktuoti žaidimo taisykles, nesuprantamas subjektui (Baudrillard 1990a: 181).

Veikalo Fatališkosios strategijos pradžioje Baudrillard‘as išsako mintį, esą, įsivyravus fatališkosioms strategijoms, objektai prasmės atžvilgiu nebėra dialektiški, nes jų begalinis dauginimasis ir jų galimybių augimas steigia tam tikrą nešvankumą. Nešvankumas, pasak jo, reiškia tikrovės objektų nedialektiškumą, pusiausvyros nebuvimą ir kraštutinumų įsivyravimą. Taip objektai, remiantis Baudrillard‘u, įgyja ekstazišką grynųjų objektų formą ir ima pirmauti subjektų atžvilgiu (Baudrillard 1990a: 7). Tai reiškia, kaip minėta, objektų ir objektiškumo išsiplėtimą iki maksimumo bei subjektų ir subjektiškumo sumažėjimą iki minimumo. Tačiau čia svarbu turėti omenyje tai, kad objektų ir objektiškumo srities nuolatinis dauginimas(is) ir augi(ni)mas yra pražūtingas jiems patiems. Objektai Baudrillard‘o interpretacijoje transformuojasi į technologinius tikrovės ženklus ir realybės efektus, kurie atgaminami, pasitelkiant naująsias medijas. Baudrillard‘as savo veikaluose šiuos tikrovės ženklus ir realybės efektus masinėse medijose traktuoja kaip objektus, kurių gausa nustelbia subjektiškumą. Tačiau tai nereiškia, kad taip suprantami objektai išstumia subjektus – tokia išvada būtų iš esmės absurdiška. Tai reiškia, kad subjektai dabartinio vartojimo sąlygomis praranda tam tikrą kritiškumą ir refleksiją objektų atžvilgiu ir taip tampa pseudo-objektais, o objektai – pseudo-subjektais.

Fatališkųjų strategijų skyrių „Objektas ir jo likimas“ Baudrillard‘as pradeda tokia teze: „Tik subjektas geidžia; tik objektas gundo“ (Baudrillard 1990a: 111). Ką tai reiškia? Šiai tezei paaiškinti dera pasitelkti Baudrillard‘o Komunikacijos ekstazėje įvedamą gundymo ir geismo perskyrą: gundymas žaidžia su geismu, iš jo tyčiojasi, jį užtemdo; gundymas leidžia geismui pasirodyti ir vėl pranykti (Baudrillard 1988: 67). Geidžiančio subjekto ir gundančio objekto dualumą jis pasitelkia, aptardamas subjekto ir objekto santykio kaitą, pradėdamas tradicine Vakarų metafizika ir baigdamas dabartine postmetafizika. Jei tradicinės Vakarų metafizikos sąlygomis, Baudrillard‘o teigimu, subjektas kūrė istoriją ir valdė pasaulį, tai objektas tebuvo aplinkkelis karališkame subjektyvumo kelyje. Todėl, pasak filosofo, objektas tebuvo subjekto vergas, o jo vienintelė šlovė – dalyvauti hėgeliškojoje pono-vergo dialektikoje (Baudrillard 1990a: 111). Tuo tarpu Baudrillard‘o sukurtosios naujosios metafizikos atveju, pasak jo, nebėra subjekto, kuris geidžia, bet yra objektas, kuris gundo. Viskas prasideda nuo objekto ir viskas ties juo baigiasi lygiai taip pat, kaip viskas prasideda nuo gundymo, o ne nuo geismo (Baudrillard 1990a: 111), pabrėžia filosofas. Čia Baudrillard‘as neneigia, esą, jei egzistuoja gundantis objektas, tai turi egzistuoti ir subjektas, kurį jis galėtų sugundyti. Pozicija, kurios šiuo atveju laikosi filosofas, yra tokia, kad subjektas pasirodo tik per objektą, kitaip tariant, subjektas kaip geidžiantysis iškyla tik per objektą kaip gundantįjį. Todėl, kaip geismas kyla tik dėl gundymo, taip subjektas yra apsprendžiamas objekto. Tai dabartinio perteklinio vartojimo, kuris, remiantis Šliogeriu, yra estetizuotas ir sakralizuotas, schema.

Šiuo atveju dera pastebėti, kad, kaip minėta, perteklinio pobūdžio vartojimas nėra aptinkamas vien tik dabartinėje, t.y. postindustrinio kapitalizmo epochoje. Jis egzistavo dar senųjų, aukštą išsivystymo lygį pasiekusių, civilizacijų sąlygomis. Tačiau perteklinio vartojimo pokyčiai dėl technikos ir technologijų pažangos bei masinių medijų atsiradimo lėmė tai, kad iškilo vartojimo kultas, kurio laikosi ne vien tik aukštesniųjų, bet ir žemesniųjų socialinių klasių atstovai. Kitaip tariant, objektų kaip ženklų vartojimas tapo metafiziniu principu, lemiančiu subjekto tapatybę. Štai kodėl objektas, pasak Baudrillard‘o, yra ekstaziškas bei gali žavėti ir gundyti subjektą: grynasis objektas yra suverenus, nes jis pažeidžia subjekto suverenitetą ir jį įvilioja į savąsias pinkles. Objektas yra tai, tęsia mąstytojas, kas išnyko už subjekto horizonto, pastarąjį pajungdamas fatališkąjai strategijai. Taip, prieina išvados Baudrillard‘as, subjektas išnyksta už objekto horizonto (Baudrillard 1990a: 113-114). Čia iškyla dvi problemos. Pirma, subjektą pajungdamas objektui, Baudrillard‘as panaikina tradicinę subjekto ir objekto dialektiką, tačiau toks filosofo atliekamas judesys gali būti vertinamas kaip metodologinė priemonė išryškinti klasikinių binarinių opozicijų nunykimą ir dabartinės ontologinės indiferencijos įsivyravimą. Antra, objektų ekstaziškumas čia neatsiejamas nuo masinių medijų ir dabartinės technologinės hipertikrovės problematikos. Objektai kaip tikrovės ženklai ir realybės efektai yra ekstaziški, nes, pasak Kellnerio, jie dauginasi ir plečiasi iki n-tojo laipsnio. Ekstazė, jo teigimu, visada pranoksta pati save: grožis yra kur kas gražesnis, nei galiojantis madoje; tikrovė – kur kas tikresnė nei aptinkama televizoriaus ekrane; seksas – kur kas seksualesnis, nei steigiamas pornografijos (Kellner 1989: 156).

Grįžkime prie Baudrillard‘o plėtojamos ekstaziškų ir nešvankių objektų sampratos. Čia filosofo įžvelgiamas objektų ekstaziškumas yra glaudžiai susijęs su jų nešvankumu. Objektų ekstaziškumas ir nešvankumas reiškia tai, kad, nepaliaujamai daugindamiesi, jie tampa hiperbolizuoti, t.y. ne subjektai manipuliuoja objektais, bet objektai įgyja galią manipuliuoti subjektais. Tačiau ne viskas čia taip paprasta, nes filosofas kalba ne tik apie subjekto ir objekto galios santykio transformacijas, bet ir apie subjekto ontologinę indiferenciją (Baudrillard 1992: 11-22). Pasak jo, subjektas egzistuoja ne dėl savosios geismo jėgos, bet dėl gundančių objektų žaismo, kuris yra nepriklausomas nuo subjekto geismo: gundymas egzistuoja anapus geidžiančio subjekto, negana to, be geidžiančio subjekto (Baudrillard 1990a: 139). Todėl Baudrillard‘as gundymui suteikia metafizinį statusą, ir sukuria naująją – objekto – metafiziką, kuri, pasak Kellnerio, yra nukreipiama prieš ankstesniąją – subjekto – metafiziką, kurią plėtoja mąstytojai, pradedant Descartes‘u ir baigiant fenomenologais (Kellner 1989: 156-158).

Tradicinę, t.y. subjektyviąją metafiziką Baudrillard‘as apibūdina taip: ji siekia formų, nepriklausomų nuo jų dublių, šešėlių, atvaizdų (Baudrillard 1990a: 184). Tuo tarpu naujoji – objektyvioji – metafizika, atvirkščiai, pastariesiems atveria kelią. Negana to, anihiliavus referentiškumo galimybę, naujosios metafizikos sąlygomis įteisinami filosofo minimi dubliai, šešėliai ir atvaizdai, kurie jau nėra ženklai, nurodantys anapus juos esančius referentus, bet kurie patys – kaip technologiniai simuliakrai – yra tikrovės objektai. Objektas, pasak filosofo, visada yra fetišas, apgaulė, jis visada yra dirbtinis, gundantis, jis įkūnyja daiktų netvarką, juos stebuklingai ir dirbtinai dubliuodamas (Baudrillard 1990a: 184). Veikale Krištolo kerštas tokius tikrovės ženklus ir realybės efektus Baudrillard‘as apibrėžia kaip grynuosius objektus, grynuosius įvykius be kilmės ir pabaigos, todėl indiferentiškus (Baudrillard 1999: 18). Tai reiškia, kad tikrovės objektai kaip technologiniai simuliakrai, kuriuos šiuo atveju būtų kur kas tiksliau priskirti ne tikrovei, o hipertikrovei, nemeta šešėlio, auros ar atspindžio.

Jų „grynumą“ apsprendžia naujųjų medijų teikiamos galimybės: objektų atvaizdai neturi nei kilmės, nei pabaigos, nes jie yra ne tradiciškai suprantami tikrovės objektų atvaizdai, bet vizualūs technologinių operacijų produktai. Todėl tokie ženklai-objektai įmanomi tik kaip medijų produktai, nes, turint omenyje daiktišką tikrovę, joje neegzistuoja tokie dalykai kaip grynieji objektai ar grynieji įvykiai. Pastarieji turėtų pretenduoti į tradicinei metafizikai priklausančių kantiškųjų noumenų statusą, kurie yra anapus suvokimo ir pažinimo, tuo tarpu Baudrillard‘as, pateikdamas savąją grynųjų objektų ir grynųjų įvykių sampratą, iš subjekto suvokimo lauko jų neeliminuoja. Subjektas objektų atžvilgiu nors ir ne nunyksta, tačiau jis nėra kritiškas ir reflektyvus. Ir, kai filosofas pabrėžia, esą daugiau nebėra geidžiančio subjekto, o tik pasaulio centre esantis gundantis objektas (Baudrillard 1988: 80), tai nereiškia, kad subjektas yra anihiliuojamas objekto. Tai reiškia, kad, viena vertus, subjekto tapatybė yra apibrėžiama objekto, kita vertus, jog subjekto kritiškumas ir refleksija eliminuojama gundančio objekto. Subjektas objekto atžvilgiu nėra savarankiškas – subjektas išlieka tik dėl savosios pajungties objektui. Tiksliau tariant, subjekto tapatybė yra sutapatinama su vartojamais ženklais kaip objektais, o kritinis mąstymas „išjungiamas“ maksimaliai išaugusio geismo. Todėl subjektas, valdomas ženklų kaip objektų, yra ne anihiliuojamas, bet, pasak Baudrillard‘o, nustumiamas į pasaulio periferiją, nes jis nebėra autonomiškas objekto atžvilgiu. Tai reiškia, kad fatališkųjų strategijų sąlygomis subjekto priimami sprendimai, vertybės ir principai yra apsprendžiami gundančių objektų – lyg tam tikrų narkotikų, dėl kurių subjekto priimami sprendimai yra nekritiški ir nereflektyvūs, todėl jam jau „nepriklausantys“.

Čia dera pabrėžti, kad tradicinės metafizikos sąlygomis subjekto esmę sudaro sąmoningumas, kritinis mąstymas, saikingas skepsis ir refleksija. Tuo tarpu objekto esmę sudaro subjekto atributų priešybės – nesąmoningumas, nekritiškumas, neskeptiškumas ir nerefleksyvumas. Todėl dichotomijoje subjektas-objektas subjektas yra aktyvusis narys, o objektas – pasyvusis. Tuo tarpu Baudrillard‘o naujosios metafizikos sąlygomis aktyviuoju nariu tampa nebe subjektas, o objektas. Tačiau tai nėra paprastas šių opozicijų sukeitimas vietomis: kur kas tiksliau būtų sakyti, kad tai yra tam tikra subjekto ir objekto ontologinė indiferencija ir jų dialektikos anihiliacija. Nes, kaip teigia Baudrillard‘as, „Nėra Paskutiniojo Teismo, galinčio atskirti Gėrį ir Blogį, ir dalykus suderinti su jų esmėmis“ (Baudrillard 1988: 81). Tokią subjekto ir objekto ontologinę indiferenciją filosofas įtvirtina savo plėtojamoje naujojoje metafizikoje, kuri, pasak Kellnerio, yra viena iš patafizikos formų[70] (Kellner 1989: 180).

Naujaip apibrėžiamas subjekto ir objekto santykis Baudrillard‘o mąstymo perspektyvoje steigia dabartinę patafiziką, kuri, kaip minėta, patiria Jarry‘o plėtojamos patafizikos sampratos įtaką. Pradėkime nuo Jarry‘o pateikiamo patafizikos apibrėžimo: patafizika, pasak jo, yra įsivaizduojamų sprendimų mokslas (pranc. la pataphysique est la science des solutions imaginaires) (Jarry 2008). Todėl patafizikos vieta yra anapus metafizikos, kurios sąlygomis dėl subjekto kritinio mąstymo ir refleksijos pastangų įtvirtinamas racionalumas, nes čia operuojama bendrybėmis. Tuo tarpu patafizikos sąlygomis operuojama atskirybėmis, tiksliau tariant, remiantis Jarry‘u, taisyklėmis, valdančiomis išimtis (Jarry 2008), todėl čia pretenduojama ne į neracionalumą, bet į kitokios rūšies racionalumą – postracionalumą.

Nors patafizika, kaip minėta, driekiasi anapus metafizikos, tačiau ji nėra pastarosios opozicija: metafizikos opozicija yra fizika. Todėl kur kas tiksliau būtų sakyti, kad patafizika yra trečioji mokslo rūšis, egzistuojanti lygiagrečiai fizikos ir metafizikos. Patafizika, kaip mokslas apie taisykles, valdančias išimtis, ne neigia, bet parodijuoja modernųjį mokslą – tiek jo teoriją, tiek ir metodologiją.

Baudrillard‘as veikale Patafizika, imdamas plėtoti savąją patafizikos sampratą, cituoja Jarry‘o pateikiamą mintį, esą patafizika yra mokslas (Baudrillard 2005). Patafizika kaip mokslas, kaip ryškėja iš Baudrillard‘o tekstų, yra viena iš mokslo rūšių, t.y. lygiagreti fizikai ir metafizikai, tačiau jos išskirtinumą lemia dviprasmiškumo, absurdiškumo ir prieštaringumo aukštinimas. Tačiau patafizika nereiškia nusikreipimo prieš mokslinę argumentaciją. Kur kas tiksliau būtų sakyti, kad patafizikos kaip įsivaizduojamo mokslo argumentacija yra grindžiama kitokiais, modernųjį mokslą parodijuojančiais principais. Baudrillard‘as rašo, kad patafizika nėra kas nors rimta, tačiau būtent šis nerimtumas steigia josios rimtumą (Baudrillard 2005: 10). Todėl patafizika, kaip minėta, iškyla ne kaip metafizikos paneigimas, bet kaip jos parodija, išjuoka ar linksma mėgdžionė.

Čia darsyk grįžkime prie Baudrillard‘o plėtojamos fatališkųjų strategijų sampratos ir ją susiekime su kita – patafizikos – samprata. Jei tradicinės metafizikos ir banaliųjų strategijų sąlygomis subjektas dominuoja objekto atžvilgiu, tai subjektas pasaulio vaizdą konstruoja, tikrovės objektus valdydamas ir pajungdamas sau taip, kad jie atitiktų klasikinių binarinių opozicijų ir racionalumo reikalavimus. Tuo tarpu Baudrillard‘o plėtojamos patafizikos sąlygomis jau dera kalbėti apie vaizduotę. Tačiau labai svarbu yra tai, kad, pasak Teho, vaizduotė ir fantazija ne iškreipia mokslą ir racionalumą, bet mokslas iškreipia vaizduotę (Teh 2006). Tokia perversija įvyksta, nes objektas fatališkųjų strategijų sąlygomis yra išlaisvinamas nuo subjekto. Tiksliau tariant, objektas tampa nepriklausomas nuo subjekto ir indiferentiškas jam. Tokia Baudrillard‘o pateikiama patafizikos samprata, kritiko teigimu, vertintina ne kaip filosofija, o kaip poetika (Teh 2006). Tačiau čia svarbu turėti omenyje tai, kad Baudrillard‘o fatališkųjų strategijų ir patafizikos konceptai priklauso ne tikrovės, bet medijų filosofijai.

Čia pasitelkime vieną iš svarbiausių patafizikos pavyzdžių, pateikiamą Jameso Grahamo Ballard‘o romane Avarija (Crash, 2001). Čia vaizduojama situacija, kur sujungiami mokslas (anatomija) ir vaizduotė, grožis ir bjaurumas, seksualumas ir nešvankumas. Ballard‘as pateikia autoavarijos metu mirtinai sužalotos moters – garsios kino aktorės – kūno vaizdą, kuriuo per masines medijas mėgaujasi žiūrovai[71]. Šį romaną interpretuoja Baudrillard‘as Simuliakruose ir simuliacijoje, avariją, automobilį, sumaitotą moters kūną traktuodamas kaip „fatališkuosius objektus“, kurie yra nepriklausomi nuo subjektų, šiuo atveju nuo žiūrovų. Atvirkščiai, žiūrovai tampa pajungiami objektams ar, tiksliau tariant, objektai tampa pseudo-subjektais anapus tikrovės ir vaizduotės dichotomijos. Nes avarija šiuo atveju yra ne reali, o hiperreali, dėl savojo intensyvumo išauganti iki vaizduotės, kurioje galioja nebe metafizikos, bet patafizikos taisyklės. Avarija čia turi būti suprantama ne kaip realios avarijos pakaitalas, bet veikiau kaip jos tęsinys hiperrealybėje. Šios avarijos patafiziškumą sudaro tai, kad ji suprantama ne kaip anomalija ir tvarkos pažeidimas, bet kaip norma ir naujoji objektų tvarka. Kaip rašo Baudrillard‘as, „Ji [Avarija] nebe pakraštyje, ji – centre. Ji – nebe triumfuojančios racionalybės išimtis, ji – Taisyklė (kursyvas mano. – J. B.) <…>. Ji netgi nebėra „prakeikimas“, kurį sistema <…> įkalkuliuotų kaip neišvengiamą blogybę. <…> Kaip tik Avarija suteikia gyvenimui formą <…>“ (Baudrillard 2002a: 131). Tai, ką tradicinė metafizika priskiria periferijai, patafizikos sąlygomis atsiduria centre. Panašiai nutinka tiek technologinės, tiek ir netechnologinės virtualiosios tikrovės sąlygomis. Netechnologinės virtualios tikrovės, pavyzdžiui, sapno atveju, centrinę vietą užima tai, kas realybėje paprastai nustumiama į periferiją. Technologinės virtualios tikrovės, pavyzdžiui, kompiuterinės s(t)imuliacijos atveju, išgyvename pojūčius, kuriuos, nors ir norime patirti, tačiau neturime tam tinkamų sąlygų (tarkime, pojūčius, išgyvenamus mylintis, s(t)imuliuoja ir smegenims siunčia kompiuteris, nors sekso partnerio ir nėra).

Todėl technologinė hiperrealybė, šiuo atveju ją suprantant kaip apimančią ir technologinę virtualiąją realybę, pasak Giddingso, yra ne prarastos realybės pakaitalas, bet jos išplėtimas. Be to, kritiko teigimu, jei realybė yra dirbtinė, sukonstruota, tai gali būti gaminamos naujos realybės – kaip antrasis kūdikis ar onkopelė (Giddings 2007: 400, 401). Taip, be paliovos gaminant realybes, nunyksta klasikinės binarinės opozicijos. Tai simuliakrinės, iš inercijos gaminamos realybės, kurių negalima atskirti vienos nuo kitos, nes nei viena iš jų nėra nei originalas, nei kopija. Tų realybių tikrumas yra neverifikuojamas, be to, jos yra nepalyginamos tarpusavyje.

Apibendrinant šį poskyrį, Baudrillard‘o pateikiamos subjekto ir objekto santykio traktuotė bei patafizikos samprata ne tiek paneigia tradicinę Vakarų metafiziką ir modernųjį mokslą, kiek juos parodijuoja, o taip pat, pasak Teho, moderniuosius mokslinius diskursus pratęsia naujuose kontekstuose (Teh 2006), šiuo atveju dabartinėje ontologinėje problematikoje, kurios pagrindą Baudrillard‘o interpretacijoje sudaro naujosios medijos. Pastarųjų steigiama technologinė hipertikrovė atliepia dabartinę Baudrillard‘o Objektų sistemoje įžvelgiamą hipercivilizaciją. Šioji, remiantis Andrijausku, reiškia sociokultūrinės patirties planetorizaciją, kuri siejasi su naujos technogeninės, postindustrinės, postnacionalinės, informacinės metacivilizacijos tapsmu (Andrijauskas 2006: 87). Jei klasikinės Vakarų civilizacijos pagrindą, pasak Schirmacherio, sudaro metafizika ir modernieji mokslai, tai hipercivilizacijos pagrindą sudaro patafizika bei dabartinė technika ir technologijos. Jei selektyvus tradicinis metafizinis mąstymas siekia pažinti būtį ir atskleisti universalius tikrovės principus, tai netradicinis patafizinis mąstymas ir „mišri Vakarų technologija“, kaip ją traktuoja Schirmacheris, tuos tikslus ir principus parodijuoja ir linksmai pamėgdžioja. Metafizinio mąstymo tikslingumą ir jam būdingą rimtumą patafizinis vertina nerimtai, nes jam joks tikslingumas nėra būdingas. Tačiau šis patafizikos nerimtumas yra „rimtas dalykas“. Taip Baudrillard‘o interpretacijoje netradicinė patafizika dekonstruoja tradicinę metafiziką, o ja grindžiamą klasikinę Vakarų civilizaciją transformuoja į dabartinę hipercivilizaciją.


[1] Antropologija – mokslas, tyrinėjantis žmogaus, jo kilmės evoliuciją ir rases.

[2] Lot. Deux ex machina – (prk.) nelauktas išgelbėtojas.

[3] Gr. anthrōpos – žmogus. Antropologinis – žmogiškas, susijęs su žmogumi, jo būtimi, egzistencija, kasdienybe.

[4] Kibernetika (gr. kybernetikē – valdymo menas) – mokslas, tiriantis įvairių sistemų bendruosius valdymo procesus, kurie vyksta renkant, perduodant, laikant ir perdirbant informaciją.

[5] Bionika apima biologijos ir technikos mokslus. Ji tyrinėja, kaip gali būti panaudojami biologijoje žinomi principai technikos srityje. Taip siekiama inovatyvių sprendimų ir išradimų. Bionika remiasi daugelis aeronautikos ir aviacijos pasiekimų.

Kartu dirbantys biologai, inžinieriai, dizaineriai, technikos specialistai atlieka tarpdisciplininius tyrimus, analizuodami gamtoje vykstančius reiškinius ir funkcionuojančius mechanizmus.

[6] Angl. clone – atžala, prie žemės prispausta ir įsišaknijusi augalo šakelė.

[7] Medija (angl. media) – terpė, tarpininkas. Dažniausiai vartojamu daugiskaitiniu sąvokos medija variantu – medijos – įvardijamos šiuolaikinės informacijos bei komunikacijos priemonės ir technologijos, paprastai nukreiptos į masinę auditoriją. Jos apibrėžiamos angliška sąvoka mass media, kuri prieš 20-30 metų į lietuvių kalbą buvo verčiama kaip žiniasklaida, o šiuolaikiniuose humanitariniame ir socialiniame diskursuose – kaip masinės medijos.

[8] Įvesti senųjų ir naujųjų medijų perskyrą yra problemiška. Paprastai senosioms priskiriama spauda, televizija, kinas, fotografija, bazinio telefono ryšys, oro paštas. Naujosioms priskiriama internetas, mobilusis telefono ryšys, elektroninis paštas. Būtų iš esmės netikslu teigti, esą senąsias medijas išstumia naujosios – kur kas tiksliau būtų sakyti, kad senosios išlieka, įgydamos naujosioms būdingų bruožų. Pagrindinis senųjų ir naujųjų medijų skirtumas yra tas, kad pirmųjų sąlygomis informacijos vartotojas jos kūrimo ir siuntimo auditorijai procesuose nedalyvauja ir jų atžvilgiu yra pasyvus. Tuo tarpu vyraujant antrosioms, informacijos vartotojas kartu tampa aktyviu jos kūrėju ir siuntėju auditorijai. Čia pavyzdžiu gali būti internetiniai žinynai Wikipedia, kur vartotojas gali ne tik susirasti jį dominančios informacijos, bet ir pats ją pildyti, koreguoti, keisti. Be to, senosios medijos, pasak Douglaso Kellnerio, tikrovę ir jos įvykius atspindi, reflektuoja ir reprezentuoja, o naujosios steigia hipertikrovę, ištirpdančią tikrovę.

[9] Pranc. global, lot. globus – rutulys. Globalus – visuotinis, visa apimantis, visiems bendras; pasaulinis, apimantis visą Žemę.

[10] Simuliacija (lot. simulatio) – tai melagingas vaizdavimas siekiant suklaidinti, apgauti; apsimetimas. Šiuolaikinės medijų filosofijos kontekste šis terminas vartojamas nusakyti dirbtinį tikrovės išryškinimą, (pa)dauginimą, „santirštį“.

[11] Simuliakras (lot. simulacrum) – šiuolaikinėje prancūzų filosofijoje šiuo terminu įvardijamas matomumas, optinė apgaulė, sąmonės fantomas, realumo iliuzija, atsirandanti nepriklausomai nuo objekto ir jo požymių.

[12] Hipertikrovės ir virtualios (lot. virtualis – galimas, tariamas) tikrovės sąvokos nėra tapačios ir čia vartojamos ne kaip sinonimai. Hipertikrovės sąvoka yra kur kas platesnė nei virtualios tikrovės, ir pirmoji iš jų apima antrąją. Technologinės hipertikrovės atveju gali nunykti riba ties tuo, kas tikra ir tuo, kas virtualu. Tokiu atveju hipertikrovė tampa tikrovės ir virtualios tikrovės susiliejimo, t.y. jų sintezės, vieta. Hipertikrovės pavyzdžiai gali būti mitai, sakmės, legendos, apsakymai ir romanai, filmai, t.y. tai, kas intensyvina tikrovę. Netechnologinės hipertikrovės pavyzdys gali būti balso aidas, o technologinės – balsas telefono ragelyje. Tuo tarpu virtualios tikrovės atveju virtualumas sąveikauja su tikrumu (lot. realis – tikras; daiktiškas), pavyzdžiui, virtualus, t.y. kompiuterio s(t)imuliuojamas pojūtis gali būti išgyvenamas kaip natūralus. Arba – sapnai, fantazijos, vaizdiniai gali jaudinti taip, kad net pakinta įprastas pulsas ar išmuša prakaitas. Virtualios tikrovės pavyzdys gali būti platoniškoji olos siena, ant kurios regimi daiktų šešėliai – kaip šiuolaikinės televizijos pirmtakė.

[13] Sąvoka tikrovė (angl. the real, pranc. le réel) nėra sąvokos realybė (angl. reality, pranc. la réalité) sinonimas. Tikrovė – tai, kas yra tikra ir tiesu bei pasiekiama mąstymu (teoriniu suvokimu). Tikrovė nepriklauso nuo laiko ir erdvės kategorijų bei materialaus pagrindo ir empirinio (gr. empeiria – pažinimas, paremtas jutimais, patirtimi. Empirinis – priklausomas nuo juslinės patirties) suvokimo. O realybė – tai, kas yra apibrėžiama erdvėlaikio bei paklūsta empiriniam suvokimui. Realybė yra įtikrovinama tiek, kiek ji yra apibrėžiama, t.y. „įforminama“ mąstymu. Todėl realybė gali būti suprantama kaip žemesnysis tikrovės sluoksnis, apsprendžiantis realybės tikrumą.

[14] Lot. transcendens – peržengiantis. Transcendentinis – esantis anapus kokios nors sferos, anapus fizinio/juslinio; neprieinamas patyrimui.

[15] Lotynų kalbos priešdėlis sub- reiškia po, žemiau, mažiau nei.

[16] Gr. anthrōpos – žmogus. Antropologinis – žmogiškas, susijęs su žmogumi, jo būtimi, egzistencija, kasdienybe.

[17] Diskursas – (lot. discursus – lakstymas ten ir atgal; judėjimas; pokalbis; šneka) – šneka, kalbos aktas, būdas. Tai daugiaprasmė sąvoka, daugiausiai vartojama humanitariniuose moksluose, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai nagrinėja kalbos funkcionavimą.

[18] Sociologema – socialinio diskurso terminas.

[19] „Telematinis tinklas” – plati duomenų perdavimo sistema, susidedanti ne tik iš fizinės infrastruktūros ir ryšių, bet ir iš paslaugų ir taikomųjų programų, kurios kuriamos šios infrastruktūros pagrindu, taip suteikiant organizacijoms ir asmenims galimybę keistis informacija elektroniniu būdu.

[20] Objektyvistinis finitizmas teigia, kad mokslo pažanga baigsis, nes ribotą gamtą išsems gamtotyra.

[21] Subjektyvistinis finitizmas teigia, kad mokslo pažanga baigsis, nes žmogaus pažintinės galios yra ribotos.

[22] Infinitizmas teigia, kad gamtotyros pažanga niekada nesibaigs.

[23] Tiesioginis naudojimas.

[24] Regos pojūčio dominavimas ar net jo suabsoliutinimas.

[25] (Iš)sprogimas.

[26] Būtiškojo.

[27] Įvesti senųjų ir naujųjų medijų perskyrą yra problemiška. Būtų iš esmės netikslu teigti, esą senąsias medijas išstumia naujosios – kur kas tiksliau būtų sakyti, kad senosios išlieka, įgydamos naujosioms būdingų bruožų. Pagrindinis senųjų ir naujųjų medijų skirtumas yra tas, kad pirmųjų sąlygomis informacijos vartotojas jos kūrimo ir siuntimo auditorijai procesuose nedalyvauja ir jų atžvilgiu yra pasyvus. Tuo tarpu vyraujant antrosioms, informacijos vartotojas kartu tampa aktyviu jos kūrėju ir siuntėju auditorijai. Čia pavyzdžiu gali būti internetiniai žinynai Wikipedia, kur vartotojas gali ne tik susirasti jį dominančios informacijos, bet ir pats ją pildyti, koreguoti, keisti. Be to, senosios medijos, pasak Douglaso Kellnerio, tikrovę ir jos įvykius atspindi, reflektuoja ir reprezentuoja, o naujosios steigia hipertikrovę, ištirpdančią tikrovę.

[28] Esantis anapus pasaulio, neprieinamas patyrimui.

[29] Simuliacija (lot. simulātiō, pranc. simulation) – melagingas vaizdavimas siekiant suklaidinti, apgauti; apsimetimas. Jeano Baudrillard‘o medijų filosofijos kontekste šis terminas vartojamas nusakyti dirbtinį tikrovės išryškinimą, (pa)dauginimą, „santirštį“. Visuotinis simuliacijos procesas, anot mąstytojo, destruktyviai įtakoja pačią tikrovę – empirinė tikrovė nunyksta, ir jos vietą užima virtualioji hiperrealybė.

[30] Simuliakras (lot. simulacrum) – dabartinėje prancūzų filosofijoje šiuo terminu įvardijamas matomumas, optinė apgaulė, sąmonės fantomas, realumo iliuzija, atsirandanti nepriklausomai nuo objekto ir jo požymių.

[31] Būdinga prigimčiai, vidinė.

[32] Senovės graikų filosofo Platono (422 – 347 m. pr. Kr.) , sukūrusio pirmąją filosofinę sistemą ir pradėjusį klasikinį senovės Vakarų filosofijos periodą, įtaka Friedricho Dessauerio filosofinėms idėjoms.

[33] Platono idėjų teorijos įtaka Dessauerio pateikiamai teorijai.

[34] Platono idėjų teorijos turinys – nematerialių, amžinų ir nekintančių esybių, t. y. idėjų pasaulis. Platono teikiama prasme idėjos yra tikrovės provaizdžiai, pagal kuriuos formuojasi regimojo pasaulio daiktai. Šios idėjos egzistuoja objektyviai, t. y. nepriklausomai nuo mūsų žinių ar minčių. Todėl mūsų sąmonė jas ne nustato, o pažįsta.

[35] Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis (1770 – 1831) – vokiečių filosofas, vokiškojo idealizmo atstovas. Tikrovė, pasak mąstytojo, yra apimta absoliučios dvasios, taigi viskas prasideda ir baigiasi absoliučioje dvasioje. Žmogus yra būtybė, kuri realizuoja absoliučios dvasios veiksmus.

[36] Karlas. Marxas (1818 – 1883) – Vokietijos žydų kilmės filosofas, politinis ekonomistas, politikos žurnalistas, vienas iš marksizmo, socializmo, komunizmo ideologų. Marksas skelbia, kad technika yra žmonių veiklos produktas, todėl joje pirmoji vieta tenka ne gamtai, o visuomenei. Technika, pasak filosofo, yra žmogaus pajungta gamta, traktuojama kaip tam tikras visuomeninio žmogaus „organas“.

[37] Būdingus prigimčiai, vidinius.

[38] Marksizmas — Karlo Marxo ir jo sekėjų darbuose iškeltų politinių ir filosofinių idėjų rinkinys. Marksizmo koncepcijos pagrindas yra tam tikra istorijos filosofija. Joje teigiama, kad istorija yra nuolatinė turtingųjų ir neturtingųjų kova. Pagrindinis kovos variklis — turtas, nuosavybė, nelygybė. Istorija periodizuojama į pirmykštę santvarką – vergovinę santvarką – feodalizmą – kapitalizmą ir socializmą arba komunizmą (vadinamosios ekonominės formacijos). Pirmykštėje santvarkoje prijaukinus gyvulius, pradėjus užsiimti žemdirbyste ir atsiradus amatams (įrankių gamybai) atsiranda galimybė kaupti pagamintus produktus. Tuo pačiu galima skolinti atidirbant už paskolintus produktus. Atsiranda privati nuosavybė, gamybos priemonė ir svetima darbo jėga. Kadangi turtą reikia saugoti, atsiranda teisė ir politika. Įstatymas turto padėtį fiksuoja, o politika – saugo. Ekonominės formacijos žlunga neatitinkant gamybos jėgoms ir gamybiniams santykiams. Socialistinė revoliucija kyla dėl eilinio neatitikimo, atsirandant monopolijoms ir liaudžiai skurstant. Pasak Marxo, revoliucija turėjo kilti vienu metu keliose turtingiausiose Vakarų valstybėse.

[39] Dialektinis materializmas – filosofinis pagrindas, teigiantis materijos pažintinį pirmumą. Trys pagrindiniai jo principai: 1) priešybių vienybė ir kova; 2) kiekybės virtimas kokybe; 3) neigimo neigimas.


[40] Technokratija – ūkio valdymas, be atodairos grindžiamas technika.

[41] Pirmiausia kokybiniai socialinės struktūros pokyčiai, tokie kaip žmogaus vidutinio amžiaus pailginimas sveikatos priežiūros ir higienos dėka, socialinės garantijos teisinėje valstybėje ir beveik visiems prieinamas aukštasis išsilavinimas.

[42] Meliorizmas – optimistinė etinė doktrina, teigianti, kad netobulame pasaulyje, kuriame mes gyvename, tikėjimas laisva valia suaktyvina subjekto galias ir suteikia galimybę tobulinti pasaulį.

[43] Kyla klausimas, ar šiame kontekste dabartinė filosofijos ir meno dekonstrukcija gali būti siejama vien su prasmės struktūros principo atmetimu? O gal galėtume bent iš dalies mąstyti ją kaip tos pačios pokyčių būtinybės padiktuotą dalyką? Žinoma, čia esama „pritempimo“, tačiau plačiai suvokiamam avangardui visada būdinga pastanga griebtis konvencijų laužymo, taigi pakeisti tai, kas daugiau ar mažiau nusistovėję.

[44] Neišvengiamai tenka prisiminti 1789 metų Didžiosios Prancūzų (= Europos) revoliucijos labai aiškiai išreikšto siekio sukurti žmogaus protu ir jo racionaliomis dorybėmis besiremiančią religiją, kuri pakeistų tradicinę krikščioniškąją. Nauji, surašyti ritualai, liturgijos ir kalendorius turėjo tarsi perkeisti praeitį, išstumti ją iš dabarties. Niekas neturėjo priminti to, ko nebereikia prisiminti. Tai, ko kažkada nepavyko tiesmukiškai įgyvendinti revoliucionieriams praktikams, šiandien pamažu ir nuosekliai atlieka išskirtinį statusą kultūroje.

[45] Utilitarizmas – į žmogaus elgesio padarinius orientuota etinė teorija. Jos principas – rinktis tokius poelgius, kurie teikia didžiausią laimę daugiausiai žmonių. Pagrindinis utilitaristinės etikos principas – kuo daugiau laimės kuo didesniam žmonių skaičiui.

[46] Personalizmas – viena iš XX amžiaus katalikiškosios filosofijos srovių, kuri asmenybės kūrybinį pradą traktuoja kaip dvasinę būtį, o pasaulio realybę – kaip asmenybės kūrybinės veiklos apraišką. Personalizmo filosofijoje asmenybė tampa pagrindine pasaulio būtimi.

[47] Surogacija (angl. surrogacy)donorystės forma, kai moteris įsipareigoja pastoti, išnešioti savo genetinį vaisių ir pagimdytą kūdikį atiduoti nevaisingai šeimai. Daugelyje šalių tokia donorystė draudžiama.

[48] Eugenika – istorijoje buvusių bandymų taikyti genetikos žinias žmonių atžvilgiu. Eugenikos sąvoką 1883 metais įvedė Ch. Darvino giminaitis, britų antropologas F. Galtonas (1822-1911). Jis eugeniką suprato kaip mokslą, kurio siekis yra padidinti teigiamai įvertintų paveldimų savybių santykinę dalį žmonių populiacijoje. Vokiškai kalbančiose šalyse iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos sinonimiškai eugenikai naudota „rasinės higienos“ (vok. Rassenhygiene) sąvoka. Skatinant „sveikųjų“ reprodukciją anksti sudarant santuokas, remiant didesnį jų vaikų skaičių ir trukdant „ligotųjų“ reprodukciją, per ilgą laiką tikėtasi „pagerinti“ gyventojus ir sumažinti paveldimųjų ligų skaičių.

[49] Gametasubrendusi lytinė ląstelė: vyriškoji – spermijas, moteriškoji – kiaušialąstė.

[50] Zigota (angl. zygote)apvaisinta lytinė ląstelė nuo branduolių susiliejimo iki pirmo dalijimosi.

[51] Vaisius (angl. fetus)vaisius, augantis gimdoje nuo 8-tos nėštumo savaitės iki gimimo.

[52] Abortas (lot. abortus, aborior – „sunykstu“, „apmirštu“) – savaiminis ar dirbtinis nėštumo nutraukimas ankstesnėje nėštumo stadijoje, kurio pasekmė yra negimusios gyvybės (gemalo, vaisiaus) žūtis. Moterų nėštumo nutraukimas iki 12-tos savaitės laikomas ankstyvuoju, iki 24-tos – vėlyvuoju. Nėštumo nutraukimas (ypač pirmojo nėštumo) yra labai kenksmingas moters sveikatai. Šnekamojoje kalboje abortu vadinamas tik dirbtinis nėštumo nutraukimas. Visuomenėje abortas vertinamas labai prieštaringai, nes nėra prieita vieningos nuomonės, kuri stadija (apvaisinimo, gemalo ir pan.) turėtų būti traktuojama kaip atskiro individo (asmenybės) pradžia, todėl dalis žmonių abortą laiko žmogžudyste.

[53] Apvaisinimas in vitro (lot. in vitro – stikle, mėgintuvėlyje) – dirbtinio apvaisinimo būdas, kurio metu moters kiaušialąstė yra apvaisinama laboratorinėmis sąlygomis, susidariusi zigota palaikoma iki tam tikros savo raidos stadijos, o paskui gemalas įvedamas į gimdos ertmę. Metodas išvystytas nustačius tokius nevaisingumo atvejus, kai yra visiškas gimdos kaklelio arba kiaušintakio nepraeinamumas, nors kiaušidžių funkcija yra normali (tokiu atveju gaminasi kiaušinėlis, kurio negali pasiekti spermatozoidai). Tokios priežastys sudaro maždaug 10–20 proc. nevaisingumo atvejų, nors dabar apvaisinimas mėgintuvėlyje yra taikomas ir esant kitokioms nevaisingumo priežastims.

Apvaisinimo in vitro technologija tokia: subrendusi kiaušialąstė vakuuminiu būdu yra išimama iš kiaušidės, patalpinama į indą su specialiu skysčiu, ten apvaisinama vyro spermijais ir paskui yra įvedama į gimdą, kur užsimezga vaisius. Metodo veiksmingumas kol kas yra gana žemas – iki 30 proc., todėl, siekiant didesnės sėkmės garantijos, apvaisinimui imamos kelios (5-10) kiaušialąstės, kurios visos apvaisinamos vienu metu, o susidarę gemalai užšaldomi. Į moters gimdą gemalų implantacijos vykdomos tol, kol pasiekiamas norimas rezultatas, arba iki kol baigiasi pagaminti gemalai. Jei nėštumas pavyksta iš pirmo karto, likę gemalai sunaikinami, nebent moteris sutinka sumokėti už jų saugojimą užšaldytoje būsenoje, arba duoda leidimą embrionus panaudoti moksliniams tyrimams (kadangi tai reiškia naujos gyvybės sunaikinimą, kai kuriose valstybėse tai nėra leidžiama; pavyzdžiui, Italijoje tokia procedūra yra griežtai reglamentuota, ir dirbtinai apvaisinti leidžiama ne daugiau kaip 3 kiaušialąstes, kurios visos vienu metu paskui įsodinamos moteriai į gimdą).

Apvaisinimo in vitro idėja priklauso britams, todėl pirmasis kūdikis, kuris buvo pradėtas mėgintuvėlyje – Louise Joy Brown – gimė Didžiojoje Britanijoje 1978 metų liepos 25 dieną, naudojant Cezario pjūvį. Iki 2006 metų pasaulyje naudojant šį metodą yra gimę apie 3 mln. vaikų, iš jų apie 60 proc. – Europoje. Vakarų šalyse tokie vaikai sudaro iki 1-4 proc. nuo visų gimusiųjų skaičiaus.

[54] Dirbtinė inseminacija (angl. artificial insemination)nevaisingumo gydymo metodas, kai į moters lyties organus sušvirkščiama vyro spermos, ir apvaisinimas įvyksta natūraliai moters kūne. Spermos gali būti sušvirkščiama į gimdą ar į gimdos kaklelio kanalą.

[55] Žmogaus klonavimas – dirbtinis egzistuojančio ar egzistavusio žmogaus genetiškai identiškos kopijos sukūrimas. Šis terminas taip pat naudojamas ir kalbant apie tik atskirų žmogaus organų klonavimą. Klonuota žmogaus kopija paprastai yra vadinama klonu. Genetiškai identiškas dar nereiškia identiško visomis kitomis prasmėmis. Kiek konkrečiai klonas būtų panašus į originalą, nėra aišku, kadangi iki galo nežinoma, kiek lemia genai, o kiek – aplinka, augimo ir gyvenimo sąlygos. Tikėtina, kad panašumas būtų maždaug kaip monozigotinių dvynių, kurie taip pat yra genetiškai identiški. Kol kas nėra patikimai dokumentuotų žmogaus klonavimo atvejų, tačiau kitiems žinduoliams naudojamas toks metodas: imama donoro kiaušialąstė ir pašalinamas jos branduolys, į jo vietą įstatoma genetinė medžiaga iš kopijuojamo gyvūno ląstelės. Šis procesas vadinamas somatinės ląstelės branduolio perkėlimu ir teoriškai galėtų būti naudojamas klonuojant žmogų.

[56] Klonas (angl. clone – atžala, prie žemės prispausta ir įsišaknijusi augalo šakelė) – genetiškai identiškas organizmo palikuonis, kilęs vegetacinio dauginimosi būdu.

[57] Skaidrusis apvalkalas (lot. zona pellucida)išorinis kiašialąstės apvalkalėlis.

[58] Būties, būtiškasis.

[59] Eutanazija (gr. eu – geras, garbingas; thanatos – mirtis) – rami ir lengva mirtis, sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien marinamojo labui. Tai laikoma savotišku padėjimu nusižudyti. Lietuvoje eutanazija nėra įteisinta.

[60] Kontempliacija – didelis susikaupimas, susimąstymas.

[61] Imanentinė – būdinga prigimčiai, vidinė.

[62] Lot. homo faberžmogus kaip vertybių gamintojas.

[63] Antropologinis – nukreiptas į žmogų; skirtas žmogui.

[64] Viena vertus, naujosios medijos, t.y. internetas, pasaulinis webas, šiuolaikinė televizija, elektroninis paštas, mobilusis telefono ryšys, šiuolaikinės informacijos ir komunikacijos technoologijos priešpastatomos senosioms, t. y. laikraščiams, žurnalams, telefonui, telegrafui, fonografui, kinui, paštui. Kita vertus, senosios medijos išlieka, tik įgaudamos naujosioms būdingų bruožų, t.y. senosios transformuojasi į naująsias.

[65] Karlas Marxas (1818–1883) – Vokietijos žydų kilmės filosofas, politinis ekonomistas, politikos žurnalistas, vienas iš marksizmo, socializmo, komunizmo ideologų. K. Marksas skelbia, kad technika yra žmonių veiklos produktas, todėl joje pirmoji vieta tenka ne gamtai, o visuomenei. Technika, pasak filosofo, yra žmogaus pajungta gamta, traktuojama kaip tam tikras visuomeninio žmogaus „organas“.

[66] Lot. homo sapiens – žmogus kaip protinga būtybė.

[67] Pranc. idee fixe – įkyri mintis, idėja.

[68] Nihilizmas (lot. nihil – „niekas (-is“)) – filosofijos kryptis, teigianti, kad pasaulio ir žmogaus egzistavimas neturi jokios prasmės, tikslo ar vertės. Paprastai nihilistai teigia, kad Dievas neegzistuoja (Dievo mirtis), tradicinės moralės nuostatos klaidingos, gyvenimas yra beprasmis, todėl vieni veiksmai negali būti laikomi geresni nei kiti. Neretai nihilistiniais judėjimais vadinti dadaizmas, dekonstruktyvizmas, pankų judėjimas. Kai kurie istoriniai laikotarpiai taip pat charakterizuojami kaip nihilistiniai, pavyzdžiui, J. Baudrillard‘as (1929-2007) nihilistine vadina visą šiuolaikinę epochą; krikščioniškieji teologai ir mąstytojai tiek moderniąją, tiek ir šiuolaikinę epochas teigia esant bedieviškomis, todėl pastarosioms taip pat taiko nihilizmo laiko vardą. Ryškiausias nihilizmo filosofas buvo F. Nietzsche, paskelbęs krikščioniškojo dievo mirtį.

[69] Sudurtinį prancūzų kalbos terminą pataphysique galima dekonstruoti trejopai, tačiau atitinkamai keičiasi ir šio termino reikšmė. Pirma, terminą pataphysique galima dekonstruoti kaip patte à physique ir, išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia fizikos koja; antra, kaip pas ta physique, t.y. ne tavo fizika; trečia, kaip “pâte à physique”, t.y. „fizikos tešla“. Termino patafizika autorystė priklauso ne Baudrillard‘ui, o prancūzų rašytojui Alfredui Jarry‘ui, kuris pirmą kartą šį terminą pavartoja vienoje iš savo pjesių, sukurtų 1893 metais. Patafiziką rašytojas knygoje Daktaro Faustrollio, patafiziko, darbai ir nuomonės (Gestes et opinions du docteur Faustroll, pataphysicien, 2008) apibrėžia kaip mokslą apie reiškinius, papildančius metafiziką, t.y. egzistuojančius tiek jos viduje, tiek ir anapus jos. Patafizika, pasak Jarry‘o, anapus metafizikos ribų driekiasi tiek, kiek pastaroji – anapus fizikos ribų. Patafizika, tęsia rašytojas, yra ne bendrybių, bet, atvirkščiai, atskirybių mokslas. Šis mokslas tyrinėja, pasak Jarry‘o, tas taisykles, kurios valdo išimtis ir tą visatą, kuri egzistuoja lygiagrečiai šiosios. Toliau jis suformuluoja tokį patafizikos apibrėžimą: patafizika yra įsivaizduojamų sprendimų mokslas (pranc. la pataphysique est la science des solutions imaginaires), kuris metmenims simboliškai priskiria tas objektų savybes, kurios yra aprašomos pagal jų virtualumą (Jarry 2008).

[70] Remiantis Kellneriu, viena iš patafizikos yra ne tik Baudrillard‘o skleidžiama naujoji – objekto – metafizika, bet ir tradicinė Vakarų – subjekto – metafizika. Nes, pasak Kellnerio, bet kokia metafizika tėra įsivaizduojama konstrukcija, subjekto kategorijų projekcija į tikrovę, ir vėliau sekantis tų kategorijų kaip realybės indeksų perskaitymas. Kaip argumentą tokiam savo teiginiui pagrįsti kritikas išsako mintį, esą yra pakankamai juokinga ir absurdiška, todėl tik įsivaizduojama ir patafiziška manyti, kad kas nors gali sukonstruoti tikrovės veidrodį arba daiktų tvarką išreikšti sąvokomis (Kellner 1989: 180).

[71] „Kiekvieno sėdinčio savo mašinoje fantazmai bus pripildyti ekrano žvaigždutę išakėjusių žaizdų; kiekvienas glostys jos švelnias gleivines ir išvirtusias mėsas, tuo pat metu stilizuotais gestais sukiodamas automobilio vairą. Kiekvienas glaus lūpas prie jos kraujosruvų, <…> akies vokais priglus prie suplėšytų rodomojo piršto sausgyslių, trins varpos nervų galūnėles į išvirtusias jos vaginos lūpas. Nelaimingas atsitikimas kelyje – ir štai pagaliau įvyko taip lauktas žvaigždutės ir jos publikos susitikimas“ (Ballard 2001: 189, cit. iš Baudrillard 2002a: 130).

Rodyk draugams